Gabrielė Urbonaitė / Justės Urbonavičiūtės nuotr.

„Stengiuosi pasakoti istorijas, kurias galiu pasakoti dabar, istorijas apie jaunus žmones, iš savo dabartinės perspektyvos“, − sako jauna kino režisierė Gabrielė Urbonaitė. Šių metų „Kino pavasaryje“ rodomas jos trumpo metro filmas „Namo“ nėra išimtis. Per pagrindinės filmo veikėjos – 22-ejų metų Ievos jausmus − Gabrielė kalba apie tai, ką pati patyrė: ką reiškia jaunam žmogui sugrįžti iš užsienio ir suvokti, jog namai pasikeitė.

Auksė Podolskytė, euroblogas.lt

Ankstesnis G.Urbonaitės filmas „Plaukikė“ buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias 2013 metų trumpametražis vaidybinis filmas. Filmas taip pat buvo rodomas ir laimėjo prizus festivaliuose Prancūzijoje, Švedijoje bei JAV.

Šiek tiek keista ir tuo pačiu labai džiugu rašyti apie tuos, kuriuos bent kiek pažįsti. Taip man yra su Gabriele. Anksčiau kartu lankėme „Skalvijos kino akademiją“, kur buvome pasirinkusios skirtingus kursus: Gabrielė − dokumentikos, o aš − vaidybinio filmo. Nuo tada iki dabar prabėgo nemažai laiko, tačiau mūsų keliai nesusikirto iki šio interviu, kai aš − Vilniuje, o ji − Los Andžele.

− Gabriele, papasakok, kur šiuo metu esi ir ką ten veiki? Rašei, kad esi Los Andžele, tačiau, kiek žinau, studijuoji Bostone.

− Šiuo metu esu Los Andžele, kol kas dar tik du mėnesius. Studijuoju Emerson College, kurio pagrindinis centras yra Bostone, bet jie taip pat turi stažuotės programą Los Andžele, todėl paskutinį semestrą leidžiu čia, kur dirbu prie nepriklausomo pilnametražio filmo gamybos.

− Sugrįžkim truputį atgal. Pamenu, kad „Skalvijos kino akademijoje“ buvai pasirinkusi dokumentinį kursą. Ar tada, jei gerai pamenu, 2008-aisiais, tai buvo tavo pirmas prisilietimas prie kino? Kaip prasidėjo tavo santykiai su kinu?

− Kiną mėgau nuo mažens, kai tėvai mane vesdavosi į kino teatrą, kur žiūrėdavome ne šiaip filmus vaikams ar šeimai, o rimtus filmus, visokias dramas ir trilerius. Tai man išugdė meilę kinui ir supratimą, kad filmai turi būti žiūrimi dideliame ekrane. O „Skalvijoje“ mokytis pradėjau 2007-aisiais ir tai buvo mano pirmas prisilietimas prie kino gamybos. Viskas prasidėjo kaip geras laiko su draugais praleidimo būdas ir po truputį perėjo į šį tą rimčiau – jaučiausi atradusi tai, kuo noriu užsiimti ir kame randu prasmę.

− Tau tik ar net 23-eji? Kaip manai, daug tai ar mažai?

− Tik 23-eji (šypsosi). Manau, kad tai mažai, ypač kaip kino kūrėjai. Svajoju apie filmus, kuriuos kursiu, kai man bus 40 metų, bet kurių dar nesijaučiu galinti kurti, nes neturiu patirties. Kita vertus, stengiuosi pasakoti istorijas, kurias galiu pasakoti dabar, istorijas apie jaunus žmones, iš savo dabartinės perspektyvos.

− Esi sukūrusi 4 filmus („Sagos ir balandžiai“, „Suskilusi žemė“, „Iki pasimatymo“, „Plaukikė“), o 5-asis – „Namo“ – greit bus pristatytas Vilniuje. Kaip jautiesi? Ar esi patenkinta jais?

− Aš niekada nesu visiškai patenkinta savo pabaigtu filmu (ir nežinau režisierių, kurie yra). Bet manau, kad kiekvienas jų yra gana autentiškas atspindys to, kokia buvau ir kas man rūpėjo tada, kai kūriau tą filmą. Po kiekvieno filmo noriu daryti kažką visiškai kitokio, išbandyti save kitame žanre ar kitokioje estetikoje, bet kartu jie visi turi kažką bendro, o tai reiškia, kad nuo savęs kuriant nepabėgsi.

− Kokiu savo pasiekimu labiausiai didžiuojiesi?

− Nežinau, man sunku kalbėti apie pasiekimus, nors čia, JAV, kur gyvenu, tai žmonės labai mėgsta. Man atrodo, kad kiekvieno filmo, kad ir trumpametražio, pastatymas yra didelis pasiekimas. Kartais tai, kad nepaisant visų kliūčių visi filmo elementai „dirba“ kartu, atrodo kaip stebuklas.

− „Kino pavasaryje“ bus rodomas naujausias tavo darbas „Namo“, kuriame kalbi apie tai, ką reiškia grįžti atgal ir nesijausti lyg namuose. Kodėl ši tema? Ar pati šitaip jautiesi?

− „Namo“ idėja gimė pirmą kartą grįžus į Vilnių iš JAV. Tas jausmas, kad namai − jau nebe namai, kad viskas kitaip, ir kad nežinau, kur yra mano namai, buvo toks stiprus, kad iškart padiktavo filmo emociją. Manau, kad daugelis kartą išvažiavusių žmonių žino, apie ką kalbu.

− Tavo filmų pagrindiniai personažai yra merginos. Visos panašaus amžiaus kaip ir tu. Ar kurdama filmus specialiai taip pasirinkai ar tai įvyko natūraliai? Apskritai, tavo manymu, ar merginoms ir moterims kine skiriama pakankamai dėmesio?

− Man natūraliai įdomiau ekrane stebėti moterį. Tikiu, kad reikia kalbėti apie tai, ką žinau geriausiai, o šiuo metu tai yra pasaulis iš dvidešimt kelerių metų merginos perspektyvos. Filmus žiūriu gana stipriai atsirinkdama, dauguma jų yra nepriklausomi filmai, kurių herojės dažnai yra moterys, nes tokie filmai man patinka. Vis dėlto, manau, kad jų niekada nebus per daug, ypač kai daugelyje populiarių Holivudo filmų veiksmas sukasi apie vyrus.

Manau, kad merginoms reikia filmų, kuriuose jos matytų savo atspindį, herojų, su kuriomis galėtų susitapatinti. Būtent susitapatinimo, empatijos jausmas man yra svarbiausias žiūrint ir kuriant kiną. Tačiau tai nereiškia, kad nesusitapatinu su vyrų personažais – geras kinas nagrinėja žmogaus būklę pasaulyje, problemas, kurios yra universalios tiek moterims, tiek vyrams.

− Ar daug moterų yra kino pasaulyje? Kokia situacija, tavo nuomone, yra Lietuvoje?

− Kino pasaulyje moterų yra tiek pat, kiek vyrų. Bent jau dokumentikoje ir nepriklausomame kine tai tikrai. Holivude situacija yra kiek kitokia ir liūdna – čia jau ne pirmus metus kalbama apie diskriminaciją ir moterų režisierių, scenarisčių trūkumą. Manau, kad Lietuvoje situacija yra tikrai geresnė. Tačiau stereotipas, kad režisierius – tai vyras su cigaru dantyse, gajus. Su juo susidūriau pirmus kartus išreiškusi norą būti režisiere. Manau, kad tas senoviškas skirstymas į „moteriškas“ ir „vyriškas“ profesijas yra labai žalingas. Vėlgi, tokį stereotipinį mąstymą iš dalies formuoja Holivudas. Su stereotipine reprezentacija reikia kovoti ir aš tikiu, kad tai galima daryti filmais, metančiais iššūkį status quo.

− Ką reiškia būti moterimi režisiere? Ar režisieriams vyrams paprasčiau?

−  Manau, kad režisūra yra sudėtinga profesija tiek moterims, tiek vyrams. Kurdama pirmus savo filmukus, jaučiau spaudimą įrodyti, kad aš − ne šiaip „mergaitė, svajojanti būti režisiere“, bet palaipsniui supratau, kad tai, kas esu ir kokia esu, išskiria mane ir mano darbą iš kitų.

− Kurios žymios (nebūtinai) merginos ar moters istorija tave įkvepia?

− Mane įkvepia moterys aplink mane: mano mama, kuri ne tik daro labai įdomius ir svarbius meno projektus, bet ir laiko namus ant savo pečių. Ji mėgsta sakyti, kad įkvėpimo nėra, yra tik sunkus darbas. Ironiška, bet tai mane įkvepia. Taip pat mano draugės, kurios užsiima daugybe skirtingų veiklų ir stengiasi padaryti pasaulį geresne vieta. Jos įkvepia mane daryti tą patį.

− Kas tave motyvuoja judėti pirmyn ir toliau kurti? Gal turi specialų receptą, kuris tinka bet kuriuo atveju?

− Recepto tikrai neturiu. Kartais būna tikrai labai sunku. Bet svarbu suprasti, kad niekada nesi vienas, kad visi aplink susiduria su vienokiais ar kitokiais sunkumais. Tokiais momentais man dažniausiai padeda koks nors filmas, su kurio personažais, temomis galiu susitapatinti, kuris neleidžia jaustis vienišai. Tai man primena apie kino galią. Tokius filmus ir pati siekiu kurti. Manau, kad kiekvienam kuriančiam žmogui reikia šiek tiek išprotėjusio, aklo užsispyrimo eiti į priekį per daug negalvojant apie priežastis ir neužleidžiant vietos abejonėms.

− Trumpai studijavai filosofiją. O kokia filosofija pati vadovaujiesi?

− Savo filosofiją dar tik formuoju (ir turbūt visą gyvenimą formuosiu). Bet man labai svarbus balansas, kurio siekiu tiek filmuose, tiek gyvenime. Tai balansas tarp filmų gamybos ir teorijos studijavimo, tarp vaidybinių ir dokumentinių filmų kūrimo, tarp intelektualinės, kūrybinės ir fizinės veiklos, tarp laiko, praleisto su kitais žmonėmis, ir laiko sau.

− Gal gali pasidalinti netolimos ateities planais? Kas tavęs laukia artimiausiais metais?

− Gegužę baigsiu mokslus. Kaip ir daugelį paskutinio kurso studentų mane yra apėmęs šioks toks egzistencinis nerimas. Neįsivaizduoju, kur būsiu po metų ar net po kelių mėnesių, bet ši nežinomybė man visai faina. Žinoma, turiu idėjų naujiems filmams Lietuvoje, bet kol kas viskas dar tik pradinėse stadijose.

"Veido" archyvas

Mūsų atsakingi asmenys iš Kinematografininkų sąjungos skandalingai sugebėjo nepasiūlyti jokio kandidato “Oskaro” premijos nominacijai už geriausią užsienio šalies filmą.

Artėjant metų pabaigai kino industrijoje vis dažniau girdėti žodis “Oskaras”. Internete, radijo laidose ir spaudos leidiniuose aptarinėjami ryškiausi kandidatai, pretenduojantys išsidalyti svarbiausias nominacijas. Oficialus “Oskarų” sezonas Los Andžele prasidėjo spalio 15 d. kanadietiško filmo “Sudegintieji” seansu. Po trijų mėnesių maratono Amerikos kino meno ir mokslo akademijos narių balsai nulems kiekvienoje užsienio šalyje geidžiamos nominacijos pusfinalininkus.

Tuo metu Lietuva savanoriškai palaidojo menką, bet vis dėlto apčiuopiamą šansą prasmukti į “Oskaro” nominaciją. Išrinkti mūsų šalies kandidatą privalėjo režisieriaus Gyčio Lukšo vadovaujama Kinematrografininkų sąjunga, bet iki spalio 1 d. nerado ko pasiūlyti arba tiesiog pramiegojo paraiškos išsiuntimo terminą. Neapgalvotu ir nelogišku sprendimu mes apsiskelbėme visam pasauliui, kad Lietuvoje kino nėra ir mūsų režisieriai šiemet nesukūrė nieko vertingo.

Liūdna, bet būtent tokias išvadas padarė kino industrijos procesus stebintys ir aprašantys specialistai, netikėtų atradimų ieškantys platintojai, mažesnių šalių filmus medžiojantys festivalių programų sudarytojai. Įtakingo leidinio “Variety” žurnalistas Nickas Holdsworthas kreipėsi į “Kino pavasario” komandą ir siūlėsi informuoti apie Lietuvos kandidatą, bet nustebo išgirdęs naujieną, kad Lietuva nieko nepasiūlė.

Daug filmų – nė vieno kadidato

Keisčiausia, kad kaip tik šiemet mes turėjome pakankamai didelį pasirinkimą, bet dėl nepaaiškinamų priežasčių lemiamą balsą turintys atsakingi asmenys pademonstravo trumparegišką mąstymą ir atsainiu požiūriu padarė rimtą klaidą.

Nejaugi nebuvo įmanoma priminti Šarūnui Bartui, kad jis surengtų trimis “Sidabrinėmis gervėmis” apdovanoto “Eurazijos aborigeno” oficialų seansą iki taisyklėse nurodytos rugsėjo 30 dienos? Argi neverta buvo suteikti papildomą šansą Tomo Donelos “Atsisveikinimui”? Kas pamiršo Igno Miškinio “Artimas šviesas”, įvykdžiusias absoliučiai visas reikalaujamas sąlygas? O kuo netinkama lankomumo rekordus pasisavinusios veiksmo komedijos “Zero 2″ kandidatūra, kai kitos šalys ramiai siūlo komercinius hitus (pavyzdžiui, “Po žemės drebėjimo” iš Kinijos, “Paprastas Saimonas” iš Švedijos ar kt.)? Kodėl mūsų šaliai negalėjo atstovauti debiutanto Sauliaus Drungos “Anarchija Žirmūnuose”?

Į šiuos klausimus turėtų atsakyti Kinematografininkų sąjunga ir patys filmų prodiuseriai.

Sklaida užsienyje niekam nerūpi

Kažkodėl Lietuvoje mažai kas supranta, kad kandidatuoti į “Oskaro” nominaciją pasiūlytas filmas įgauna nemokamos rinkodaros tarptautinėje spaudoje dovaną ir daug lengviau praveria sklaidos vartus užsienyje. Daugelis tarptautinių kino festivalių atidžiai nagrinėja plačiai skelbiamą kandidatų sąrašą ir kviečiasi jame paminėtus filmus. Pavyzdžiui, sausį vykstantis Palm Springso kino festivalis kasmet stengiasi parodyti žiūrovams kuo daugiau užsienietiškų “Oskaro” kandidatų.

Taigi turime skaudų faktą, kad tarp 65 pasaulio šalių Lietuvos vardo nebėra. Akademijos patvirtintą sąrašą išspausdino tūkstančiai leidinių ir iki šiol aptarinėja interneto portalai. Etiopija ir Grenlandija pirmą kartą dalyvauja “Oskarų” atrankoje, informaciją apie menkai girdėtus savo filmus mielai skleidžia Indonezija, Nikaragva, Azerbaidžanas, Bangladešas, Taivanas, Albanija, o mes atsisakome ant lėkštutės pateiktos galimybės deramai išreklamuoti bent vieną lietuvišką filmą. “Oskaro” nominacijos pasiūlymas yra efektyvus sklaidos įrankis, nes naujieną apie kandidatus pasigauna visų atrankoje dalyvaujančių valstybių spauda ir nemokamai mini mūsų atstovo pavadinimą, kartu garsindama šalies vardą.

Bent jau G.Lukšas tikrai turėtų žinoti, kiek daug jo “Duburys” gavo vien tik iš bandymo patekti į “Oskaro” nominaciją. Kodėl šiemet neleidome pamėginti kitiems?

Honkongietiška Latvija

Imkime Latvijos pavyzdį. Mūsų kaimynai kandidatu išsirinko Mario Martinsono komišką dramą “Amaya”, kuri užsienio rinkose prisistato kitokiu pavadinimu “Hong Kong Confidential”.

Tiesa, Latvijos pasirinkimas gan rizikingas, nes vienas esminių akademijos reikalavimų nurodo taisyklę, kad užsienio šalies filme nevyrautų anglų kalba. Neaišku, kokiais laikmačiais amerikiečiai matuoja dialoguose girdimų žodžių kilmę, bet dėl šios priežasties netolimoje praeityje nukentėjo labai geri filmai (pavydžiui, 2007 m. Izraelio muzikinėje dramedijoje “Orkestro vizitas” akademijos atstovai išgirdo per daug angliškų pokalbių). Dar prieš penkerius metus toks pat M.Martinsono filmas nebūtų buvęs priimtas į atranką, nes tuomet akademija griežtai reikalavo, kad dialoguose vyrautų nacionalinė šalies kalba. Taisykles pakeisti privertė skandalingai diskvalifikuotas italų režisieriaus Saverio Costanzo filmas “Eilinis”, kalbėjęs hebrajiškai, arabiškai ir angliškai, bet neištaręs nė žodžio itališkai.

M.Martinsons jau antrą kartą dalyvaus “Oskarų” atrankoje ir jau yra sukaupęs nemažai reikalingos patirties su “Nereikalingais žmonėmis”. Neabejotina, kad Lietuvos ir Latvijos bendruomenės Amerikoje pagelbės platinti žinią apie Andriaus Mamontovo muziką grojančią “Amayą”. Stabilesnį pasirodymą garantuos jau pasirašyta sutartis su amerikietiška platinimo kompanija “House of Film LLC”, kuri rūpinsis mums artimo filmo sklaida ir strateguos jo reklamą.

Šį kartą M.Martinsonui kur kas labiau pasisekė dėl daug lemiančių burtų. Pats svarbiausias “Hong Kong Confidential” seansas Los Andžele įvyks paskutinę peržiūrų dieną, 2011 m. sausio 13-ąją. Latvijos pasiūlyto kandidato pavadinimas jau dabar dažnai linksniuojamas kaip paskutinis akademijos balsuotojams prisistatysiantis filmas.

Niekas nenuginčys, kad atrankos konkurse daug geriau pasirodyti 65 peržiūrų pabaigoje ir išlaikyti prisiminimus prieš lemiamą balsavimą, negu pasirodyti spalio ar lapkričio mėnesį ir būti pamirštam tarp gausybės konkurentų.

Kaip viskas vyksta

Užsienietiško “Oskaro” atranka vyksta įdomiai, intriguojamai ir šiek tiek keistai. Visi kandidatai burtais padalijami į keturias grupes: raudoną, baltą, žalią ir mėlyną, kurioje varžysis latviškasis “Hong Kong Confidential”. Balso teisę turintys ir savanoriškai atrankos procedūrose dalyvaujantys akademijos nariai taip pat išsiskirsto į keturis desantus. Jie privalo peržiūrėti tik jiems užrašytus raudonus, baltus, žalius arba mėlynus kūrinius, kurie rodomi vieninteliu seansu. Niekas jiems netrukdo užsukti į kitos grupės seansą ir pažiūrėti daugiau, bet tik retas teisėjas ryžtasi skirti peržiūroms daugiau nei dvi dienas per savaitę. Be to, kai kurie baltųjų grupės seansai dubliuojasi su žaliaisias ir mėlynaisias filmais, tad visko peržiūrėti tiesiog neįmanoma.

Tai reiškia, kad akademijos nariai priims verdiktą nepamatę absoliučiai visų filmų ir tikėtinai praleidę kokį nors vertingesnį kūrinį. Visi prodiuseriai ir platintojai žino dar vieną nepalankų faktą, kad tris mėnesius vaikščioti į peržiūras turi laiko tik mažiau dirbantys vyresnio amžiaus akademikai. Jie vadovaujasi visiškai kitokiais ir dažnai nesuvokiamais kriterijais, mėgsta ignoruoti stipriausiai išliaupsintus filmus, užsispyrę ieško nesuspindėjusių perliukų, teikia pirmenybę mažesnėms šalims, mieliau renkasi lengvesnes temas ir vengia balsuoti už daug smurto išliejančius kūrinius. Štai kodėl per pastaruosius dvejus metus “Oskarus” laimėjo nenuspėjami nominantai “Išėjusieji” (Japonija) ir “Paslaptis jų akyse” (Argentina), kurių niekas nedrįso laikyti favoritais.

Šie prieštaringi pasirinkimai diktuoja nepasitikėjimą akademijos pensininkų balsavimu. Todėl jiems leidžiama išrinkti tik šešis pusfinalininkus, o dar trims senukų barjero neperšokusiems filmams papildomą šansą suteikia akademijos užsienio šalių komiteto vado Marko Johnsono specialiai sudaryta komisija. Tik tuomet devynis laiminguosius peržiūri, vertina ir oficialų nominuotojų penketuką paskelbia Los Andžele ir Niujorke gyvenantys akademijos nariai, kurių nuomonė skamba patikimiau.

Ką mes jau matėme ir ką dar pamatysime

Šiemet užsienietiško “Oskaro” maratonas turėtų labiau dominti ir Lietuvos kinomanus, kurie lankosi mūsų šalyje vykstančiuose kino festivaliuose ir repertuare ieško ne tik holivudinių premjerų. Mes jau turėjome progą pamatyti ir įvertinti vienuolika filmų, o komerciniame repertuare laimę išbandžiusi Kosta Rikai atstovaujanti skandalingoji drama “Apie meilę ir kitus demonus” garbingai pardavė beveik 5 tūkst. bilietų. Šiek tiek prasčiau sekėsi lenkiškam kandidatui “Viskas, ką myliu”, kuris per šešias savaites sudomino tik 700 lietuvių.

Dar vieną “oskarizuotą” kūrinį lengvai galime susirasti parduotuvėse, nes platinimo kompanija “Garsų pasaulio įrašai” stebėtinai mikliai išleido Rusijos vėliavnešiu pasirinkto epinio filmo “Pakraštys” DVD versiją. Režisieriaus Aleksejaus Učitelio kūrinyje kartu su gerai pažįstamais aktoriais Vladimiru Maškovu ir Sergejumi Garmašu vaidina ir lietuvis Vladas Bagdonas.

Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” parodė penkis filmus, kurie tik šiemet stiebiasi “Oskaro” link, o Europos šalių kino forumas “Scanorama” – šešis (tai Danijos “Geresniame pasaulyje”, Norvegijos “Angelas”, Islandijos “Mama Gogo”, Suomijos “Gyvenimo garai”, Estijos “Šventojo Tonio gundymas” ir Turkijos “Medus”).