2010 Lapkričio 15

Kino industrija

“Oskarų” žiema be save diskvalifikavusios Lietuvos

veidas.lt

"Veido" archyvas

Mūsų atsakingi asmenys iš Kinematografininkų sąjungos skandalingai sugebėjo nepasiūlyti jokio kandidato “Oskaro” premijos nominacijai už geriausią užsienio šalies filmą.

Artėjant metų pabaigai kino industrijoje vis dažniau girdėti žodis “Oskaras”. Internete, radijo laidose ir spaudos leidiniuose aptarinėjami ryškiausi kandidatai, pretenduojantys išsidalyti svarbiausias nominacijas. Oficialus “Oskarų” sezonas Los Andžele prasidėjo spalio 15 d. kanadietiško filmo “Sudegintieji” seansu. Po trijų mėnesių maratono Amerikos kino meno ir mokslo akademijos narių balsai nulems kiekvienoje užsienio šalyje geidžiamos nominacijos pusfinalininkus.

Tuo metu Lietuva savanoriškai palaidojo menką, bet vis dėlto apčiuopiamą šansą prasmukti į “Oskaro” nominaciją. Išrinkti mūsų šalies kandidatą privalėjo režisieriaus Gyčio Lukšo vadovaujama Kinematrografininkų sąjunga, bet iki spalio 1 d. nerado ko pasiūlyti arba tiesiog pramiegojo paraiškos išsiuntimo terminą. Neapgalvotu ir nelogišku sprendimu mes apsiskelbėme visam pasauliui, kad Lietuvoje kino nėra ir mūsų režisieriai šiemet nesukūrė nieko vertingo.

Liūdna, bet būtent tokias išvadas padarė kino industrijos procesus stebintys ir aprašantys specialistai, netikėtų atradimų ieškantys platintojai, mažesnių šalių filmus medžiojantys festivalių programų sudarytojai. Įtakingo leidinio “Variety” žurnalistas Nickas Holdsworthas kreipėsi į “Kino pavasario” komandą ir siūlėsi informuoti apie Lietuvos kandidatą, bet nustebo išgirdęs naujieną, kad Lietuva nieko nepasiūlė.

Daug filmų – nė vieno kadidato

Keisčiausia, kad kaip tik šiemet mes turėjome pakankamai didelį pasirinkimą, bet dėl nepaaiškinamų priežasčių lemiamą balsą turintys atsakingi asmenys pademonstravo trumparegišką mąstymą ir atsainiu požiūriu padarė rimtą klaidą.

Nejaugi nebuvo įmanoma priminti Šarūnui Bartui, kad jis surengtų trimis “Sidabrinėmis gervėmis” apdovanoto “Eurazijos aborigeno” oficialų seansą iki taisyklėse nurodytos rugsėjo 30 dienos? Argi neverta buvo suteikti papildomą šansą Tomo Donelos “Atsisveikinimui”? Kas pamiršo Igno Miškinio “Artimas šviesas”, įvykdžiusias absoliučiai visas reikalaujamas sąlygas? O kuo netinkama lankomumo rekordus pasisavinusios veiksmo komedijos “Zero 2″ kandidatūra, kai kitos šalys ramiai siūlo komercinius hitus (pavyzdžiui, “Po žemės drebėjimo” iš Kinijos, “Paprastas Saimonas” iš Švedijos ar kt.)? Kodėl mūsų šaliai negalėjo atstovauti debiutanto Sauliaus Drungos “Anarchija Žirmūnuose”?

Į šiuos klausimus turėtų atsakyti Kinematografininkų sąjunga ir patys filmų prodiuseriai.

Sklaida užsienyje niekam nerūpi

Kažkodėl Lietuvoje mažai kas supranta, kad kandidatuoti į “Oskaro” nominaciją pasiūlytas filmas įgauna nemokamos rinkodaros tarptautinėje spaudoje dovaną ir daug lengviau praveria sklaidos vartus užsienyje. Daugelis tarptautinių kino festivalių atidžiai nagrinėja plačiai skelbiamą kandidatų sąrašą ir kviečiasi jame paminėtus filmus. Pavyzdžiui, sausį vykstantis Palm Springso kino festivalis kasmet stengiasi parodyti žiūrovams kuo daugiau užsienietiškų “Oskaro” kandidatų.

Taigi turime skaudų faktą, kad tarp 65 pasaulio šalių Lietuvos vardo nebėra. Akademijos patvirtintą sąrašą išspausdino tūkstančiai leidinių ir iki šiol aptarinėja interneto portalai. Etiopija ir Grenlandija pirmą kartą dalyvauja “Oskarų” atrankoje, informaciją apie menkai girdėtus savo filmus mielai skleidžia Indonezija, Nikaragva, Azerbaidžanas, Bangladešas, Taivanas, Albanija, o mes atsisakome ant lėkštutės pateiktos galimybės deramai išreklamuoti bent vieną lietuvišką filmą. “Oskaro” nominacijos pasiūlymas yra efektyvus sklaidos įrankis, nes naujieną apie kandidatus pasigauna visų atrankoje dalyvaujančių valstybių spauda ir nemokamai mini mūsų atstovo pavadinimą, kartu garsindama šalies vardą.

Bent jau G.Lukšas tikrai turėtų žinoti, kiek daug jo “Duburys” gavo vien tik iš bandymo patekti į “Oskaro” nominaciją. Kodėl šiemet neleidome pamėginti kitiems?

Honkongietiška Latvija

Imkime Latvijos pavyzdį. Mūsų kaimynai kandidatu išsirinko Mario Martinsono komišką dramą “Amaya”, kuri užsienio rinkose prisistato kitokiu pavadinimu “Hong Kong Confidential”.

Tiesa, Latvijos pasirinkimas gan rizikingas, nes vienas esminių akademijos reikalavimų nurodo taisyklę, kad užsienio šalies filme nevyrautų anglų kalba. Neaišku, kokiais laikmačiais amerikiečiai matuoja dialoguose girdimų žodžių kilmę, bet dėl šios priežasties netolimoje praeityje nukentėjo labai geri filmai (pavydžiui, 2007 m. Izraelio muzikinėje dramedijoje “Orkestro vizitas” akademijos atstovai išgirdo per daug angliškų pokalbių). Dar prieš penkerius metus toks pat M.Martinsono filmas nebūtų buvęs priimtas į atranką, nes tuomet akademija griežtai reikalavo, kad dialoguose vyrautų nacionalinė šalies kalba. Taisykles pakeisti privertė skandalingai diskvalifikuotas italų režisieriaus Saverio Costanzo filmas “Eilinis”, kalbėjęs hebrajiškai, arabiškai ir angliškai, bet neištaręs nė žodžio itališkai.

M.Martinsons jau antrą kartą dalyvaus “Oskarų” atrankoje ir jau yra sukaupęs nemažai reikalingos patirties su “Nereikalingais žmonėmis”. Neabejotina, kad Lietuvos ir Latvijos bendruomenės Amerikoje pagelbės platinti žinią apie Andriaus Mamontovo muziką grojančią “Amayą”. Stabilesnį pasirodymą garantuos jau pasirašyta sutartis su amerikietiška platinimo kompanija “House of Film LLC”, kuri rūpinsis mums artimo filmo sklaida ir strateguos jo reklamą.

Šį kartą M.Martinsonui kur kas labiau pasisekė dėl daug lemiančių burtų. Pats svarbiausias “Hong Kong Confidential” seansas Los Andžele įvyks paskutinę peržiūrų dieną, 2011 m. sausio 13-ąją. Latvijos pasiūlyto kandidato pavadinimas jau dabar dažnai linksniuojamas kaip paskutinis akademijos balsuotojams prisistatysiantis filmas.

Niekas nenuginčys, kad atrankos konkurse daug geriau pasirodyti 65 peržiūrų pabaigoje ir išlaikyti prisiminimus prieš lemiamą balsavimą, negu pasirodyti spalio ar lapkričio mėnesį ir būti pamirštam tarp gausybės konkurentų.

Kaip viskas vyksta

Užsienietiško “Oskaro” atranka vyksta įdomiai, intriguojamai ir šiek tiek keistai. Visi kandidatai burtais padalijami į keturias grupes: raudoną, baltą, žalią ir mėlyną, kurioje varžysis latviškasis “Hong Kong Confidential”. Balso teisę turintys ir savanoriškai atrankos procedūrose dalyvaujantys akademijos nariai taip pat išsiskirsto į keturis desantus. Jie privalo peržiūrėti tik jiems užrašytus raudonus, baltus, žalius arba mėlynus kūrinius, kurie rodomi vieninteliu seansu. Niekas jiems netrukdo užsukti į kitos grupės seansą ir pažiūrėti daugiau, bet tik retas teisėjas ryžtasi skirti peržiūroms daugiau nei dvi dienas per savaitę. Be to, kai kurie baltųjų grupės seansai dubliuojasi su žaliaisias ir mėlynaisias filmais, tad visko peržiūrėti tiesiog neįmanoma.

Tai reiškia, kad akademijos nariai priims verdiktą nepamatę absoliučiai visų filmų ir tikėtinai praleidę kokį nors vertingesnį kūrinį. Visi prodiuseriai ir platintojai žino dar vieną nepalankų faktą, kad tris mėnesius vaikščioti į peržiūras turi laiko tik mažiau dirbantys vyresnio amžiaus akademikai. Jie vadovaujasi visiškai kitokiais ir dažnai nesuvokiamais kriterijais, mėgsta ignoruoti stipriausiai išliaupsintus filmus, užsispyrę ieško nesuspindėjusių perliukų, teikia pirmenybę mažesnėms šalims, mieliau renkasi lengvesnes temas ir vengia balsuoti už daug smurto išliejančius kūrinius. Štai kodėl per pastaruosius dvejus metus “Oskarus” laimėjo nenuspėjami nominantai “Išėjusieji” (Japonija) ir “Paslaptis jų akyse” (Argentina), kurių niekas nedrįso laikyti favoritais.

Šie prieštaringi pasirinkimai diktuoja nepasitikėjimą akademijos pensininkų balsavimu. Todėl jiems leidžiama išrinkti tik šešis pusfinalininkus, o dar trims senukų barjero neperšokusiems filmams papildomą šansą suteikia akademijos užsienio šalių komiteto vado Marko Johnsono specialiai sudaryta komisija. Tik tuomet devynis laiminguosius peržiūri, vertina ir oficialų nominuotojų penketuką paskelbia Los Andžele ir Niujorke gyvenantys akademijos nariai, kurių nuomonė skamba patikimiau.

Ką mes jau matėme ir ką dar pamatysime

Šiemet užsienietiško “Oskaro” maratonas turėtų labiau dominti ir Lietuvos kinomanus, kurie lankosi mūsų šalyje vykstančiuose kino festivaliuose ir repertuare ieško ne tik holivudinių premjerų. Mes jau turėjome progą pamatyti ir įvertinti vienuolika filmų, o komerciniame repertuare laimę išbandžiusi Kosta Rikai atstovaujanti skandalingoji drama “Apie meilę ir kitus demonus” garbingai pardavė beveik 5 tūkst. bilietų. Šiek tiek prasčiau sekėsi lenkiškam kandidatui “Viskas, ką myliu”, kuris per šešias savaites sudomino tik 700 lietuvių.

Dar vieną “oskarizuotą” kūrinį lengvai galime susirasti parduotuvėse, nes platinimo kompanija “Garsų pasaulio įrašai” stebėtinai mikliai išleido Rusijos vėliavnešiu pasirinkto epinio filmo “Pakraštys” DVD versiją. Režisieriaus Aleksejaus Učitelio kūrinyje kartu su gerai pažįstamais aktoriais Vladimiru Maškovu ir Sergejumi Garmašu vaidina ir lietuvis Vladas Bagdonas.

Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” parodė penkis filmus, kurie tik šiemet stiebiasi “Oskaro” link, o Europos šalių kino forumas “Scanorama” – šešis (tai Danijos “Geresniame pasaulyje”, Norvegijos “Angelas”, Islandijos “Mama Gogo”, Suomijos “Gyvenimo garai”, Estijos “Šventojo Tonio gundymas” ir Turkijos “Medus”).

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. INGA INGA rašo:

    Gaila. Savo filmo tai nepamiršo pasiūlyti, o kam rūpintis konkurentais…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...