Tag Archive | "Johnatanas Simonsas"

Kuri šalies gimnazija gera?

Tags: , , , , ,


"Shutterstock" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas užsimojo padėti vaikams, kurių gyvenamoji aplinka, šeimos situacija yra nepalanki siekti gerų mokymosi rezultatų, – elitinių mokyklų turinį perkelti į įprastas mokyklas, kad ne tik pasiturintieji, bet didžioji dalis vaikų įgytų tokį išsilavinimą, kuris suteiktų galimybę gauti puikų darbą. Inves­tuojant į ateities kartas atsiras stipri visuomenė, kuria britai galės didžiuotis.

O Lietuvoje nepalankios socialinės ekonominės sąlygos dar labiau atrodo neišsipildžiusios ekonominės gerovės faktas, su kuriuo reikia susitaikyti, nors vos kelios savivaldybės pernai sugebėjo išugdyti bent po vieną klasę abiturientų, per 12 suole praleistų metų iš tikrųjų perkandusių matematiką ar lietuvių kalbą.

Mokykloje mums buvo kartojama, kad kiekviena pamoka svarbi, nes reikia mokytis visų dalykų. Bet štai Didžiosios Britanijos švietimo ekspertas Johnatanas Simonsas, švietimo klausimais patarinėjęs ir konservatorių premjerui D.Ca­meronui, ir leiboristų vyriausybės vedliui Gordonui Brownui, svarbiausių mokomųjų dalykų aibę susiaurino. Ypatingą dėmesį, anot jo, pirmiausia reikia skirti gimtajai kalbai, matematikai, taip pat gamtos mokslams. Jo tikinimu, neįvaldęs šių dviejų dalykų – matematikos ir gimtosios kalbos, neaprėpsi visų kitų.

„Žinoma, reikia turėti supratimą apie istoriją, geografiją, mokytis kalbų. Savaime suprantama, kad vaikams reikia ir sporto, muzikos, dailės bei vaidybos. Tačiau kol jie neturi svarbiausių pagrindų – rašymo, skaitymo ir skaičiavimo, visi kiti dalykai jiems ir nesiseks, ir nepatiks“, – paprastai „Veidui“ paaiškino neseniai Lietuvoje viešėjęs J.Simonsas.

Geriausias nacionalinis standartas, kurpalis mūsiškių mokinių matematikos ir lietuvių kalbos žinioms pamatuoti yra valstybiniai brandos egzaminai (VBE). Iš pernykščių jų rezultatų matyti, kad daugiausia gimnazijas ir vidurines mokyklas palieka vidutiniokai. Kitaip tariant, 12 metų zubrinę lietuvių kalbą ir matematiką, šiuos dalykus geriausiam įvertinimui (86–100 VBE balų) išmoksta vienas kitas.

Kodėl pernai Birštone neatsirado nė vieno abituriento, kuris aukščiausiais balais būtų išlaikęs lietuvių kalbos ir literatūros ar matematikos egzaminą? Kodėl iš mažesniųjų savivaldybių daugiausia mokinių aukščiausius įvertinimus gavo Marijampolėje, Jonavoje per 15 proc. abiturientų gerai išmoko matematiką, o Kėdainiuose ir Raseiniuose panašiai tiek mokinių perkando lietuvių kalbą? Kodėl trečdalyje savivaldybių geriausio matematikos egzamino įvertinimo negavo nė 5 proc. visų jį laikiusiųjų?

Pagal procentinę dalį mokinių, brandos egzaminuose parodžiusių aukštojo pilotažo lietuvių kalbos ir matematikos žinias, į „topus“, neskaičiuojant didmiesčių, pakliūva ir rajonų, ir visai mažų savivaldybių. Pavyzdžiui, Neringa laurus skina tik dėl dydžio: nors pagal statistiką beveik penktadalis Neringos abiturientų puikiai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, tokių mokinių iš tikrųjų buvo tik du, o matematikos – vos vienas. Tačiau kitos dydžiu palyginamos savivaldybės – Jonavos, Mažeikių, Utenos, Marijam­polės, Kretingos – parengė bent dešimtadalį (arba maždaug 30 mokinių klasę) stiprių matematikų.

Lituanistinių gebėjimų abiturientai nestokojo Raseiniuose, Kėdainiuose, Pakruojyje, Lazdi­juose, Ukmergėje, Jurbarke, Širvintose, Varė­noje, Druskininkuose, Jonavoje, Anykš­čiuose, Marijam­polėje. Šiose savivaldybėse aukščiausius įvertinimus gavo per 11 proc. abiturientų.

„Galbūt labiau orientuojamės į vidutinius mokinius. Aukštesnieji pasiekimai užima mažesnę dalį, iš tiesų į tai reikia atkreipti dėmesį ir nacionaliniu, ir savivaldos lygiu“, – paklausta, ar šitokios geriausių rezultatų disproporcijos nėra požymis, kad mokyklose daugiau dėmesio skiriama vidutinių ir žemesniųjų gebėjimų ugdymui, pripažįsta švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Kra­sauskienė.

Kodėl skirtingose savivaldybėse geriausių įvertinimų yra taip nevienodai: kai kur – nulis, kitur – bent keli ar kelios dešimtys? Gal per brandos egzaminus matematika ir lietuvių kalba, kurių, beje, visų savivaldybių mokiniai mokėsi 12 metų, visose savivaldybėse pagal tą pačią ugdymo programą, visose savivaldybėse rengėsi tos pačios programos egzaminui, pasirodo esantis raketų mokslas? O gal vaikai Kalvarijoje gabesni matematikai nei Pagėgiuose?

Geri mokytojai į pakraštį nevažiuos

Gauti geriausius valstybinio brandos egzamino įvertinimus – aukštasis pilotažas. Jei nepasisekė dėl rajono situacijos, nesimokai prestižinėje ar bent pagrindinėje miesto gimnazijoje, o dalyko mokytojas nėra savo srities žvaigždė, kelias į didžiausius balus gali būti duobėtas, nes yra asmeninio pasirengimo, na, gal dar repetitorių ir tėvų reikalas, – į tokią priežasties ir pasekmės seką galima sudėti iš anksto nulemtas ir lemiamas priežastis.

Socialinė ir ekonominė situacija – tokia, ekspertų teigimu, yra pagrindinė priežastis, kodėl vienoje vietovėje egzaminų šimtukų pasipila daugiau, kitoje jų būna mažiau, o gal ir nė vieno. Šios sąlygos turi įtakos ne tik asmeninei motyvacijai mokytis ar šeimos interesui atžalą paskatinti. Savivaldybės gerovės lygis lemia ir profesionalių pedagogų sprendimą: puikus savo srities dalykininkas vargiai kraustysis dirbti į mažą užkampio mokyklą.

O stiprūs mokytojai gauna svarbiausią vaidmenį siekiant geriausios kulminacijos – sublizgėti brandos egzaminuose. Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktorės pavaduotojas dr. Pranas Gudynas kalba atvirai: ne visi dalykų mokytojai turi užtektinai kompetencijos parengti mokinius aukščiausiems įvertinimams. Tie mokytojai, kurie gerai padeda mokiniui pasirengti egzaminui, ne tik yra puikūs dalykininkai, bet ir atidžiai domisi egzaminų turinio, pokyčių, sudarymo ir kitomis naujovėmis. Bėda ta, kad tokių pedagogų daugelyje savivaldybių tėra vienetai.

„Vidutinėje savivaldybėje yra 2–3 geri matematikai, 2–3 geri lituanistai, 1–2 fizikai ir panašiai tiek kitų dalykų pedagogų. Jie žinomi ir gerbiami rajonuose. Žinoma, kartais jų iš viso nėra – būna visko. Pasitaiko, kad stiprieji mokytojai važinėja dirbti į kelias mokyklas, – saujelę pedagogų suskaičiuoja P.Gudynas. – Pavyzdžiui, keliose nedidelėse Vilniaus rajono mokyklose mokiniai puikiai, vienais geriausių rezultatų Lietuvoje, išlaiko istorijos egzaminą. Paaiškėjo, kad į tas mokyklas važinėja dirbti vienas istorikas iš Vilniaus, kuris tuos gerus rezultatus ir „padaro“.“

Kaip atskirti, kuris mokytojas geras?

Bent formaliai didžiausias jo kokybės matas yra aukščiausia – eksperto kvalifikacinė kategorija. Tačiau mokytojai ekspertai Lietuvoje nesudaro nė 3 proc. Kitaip tariant, iš 28 tūkst. mokytojų eksperto laipsnį turi per 800 pedagogų.

P.Gudyno pasiūlyta formulė, kad tipinėje savivaldybėje rastume iki trijų geriausių dalykininkų, pasitvirtina, jei skaičiuosime juos pagal kvalifikacinę kategoriją. Kazlų Rūdos savivaldybėje nėra nė vieno mokytojo eksperto, o Alytaus, Ignalinos, Joniškio, Kelmės, Plungės, Panevėžio, Rietavo rajonai turi po vieną mokytoją ekspertą. Laipteliu žemesnę – metodininko kvalifikaciją turintys mokytojai sudaro 38,7 proc. visų mokytojų, tad jų visos savivaldybės turi dešimtis.

Ar pedagogų kvalifikacinė kategorija susijusi su aukščiausiais VBE įvertinimais?

Birštone nėra nė vieno mokinio, gavusio 86 balus iš matematikos ar lietuvių kalbos egzamino, bet ten dirba vienas mokytojas ekspertas, o pusė visų mokytojų yra metodininkai. Iš mažesniųjų savivaldybių daugiausia ekspertų (16) yra Radviliškyje. Čia matematikos laurus nuskynė 17 abiturientų, arba 8,7 proc., lietuvių kalbos ir literatūros – beveik dešimtadalis, 26 abiturientai. „Didžioji dalis mokytojų yra profesionalai, bet dauguma jų pasirengę dirbti XX a. mokykloje, o dabar ateina Z kartos mokiniai, jie reikalauja visai kitokių metodų, – sako viceministrė G.Kra­sauskienė. – Mokytojas yra pagrindinis variklis, tačiau negalime visko suversti tik pedagogui, nes jis turi dirbti su skirtingais mokiniais.“

Taigi kurpti atsakymą į klausimą, kodėl 20 savivaldybių liko bent be 5 proc. abiturientų, matematiką išlaikiusių 86 balais ir daugiau, galima pradėti nuo savivaldybės šaunumo. Retas puikus pedagogas, baigęs mokslus Vilniuje ar Kaune, norės vykti dirbti į pakraščio savivaldybės kaimo mokyklą. Nebent „iš idėjos“. O jo idėjiškumą paskatinti gali savivaldybės, jei tik rūpinasi didžiausia vertybe – gyventojų išsilavinimu ir savivaldybės ateitimi.

P.Gudynas pasakoja, kad kai kurios savivaldybės išsisuka investuodamos į gerus ir reikalingus mokytojus. Žinoma, jos investuoja ne ką kita, o pinigus, nes stengiasi, kad mokiniai sugebėtų pa­siekti kuo geresnių rezultatų.

„Tyrimai rodo, kad kompetentingi mokytojai retai važiuoja dirbti į kaimą. Jie ieško geresnės, ramesnės vietos, kurioje būtų gerbiami, dirbtų su tokiais mokiniais, kad galėtų save realizuoti. Tiesa, kad pakraščio rajonui yra kur kas sunkiau pritraukti gerų mokytojų“, – komentuoja P.Gudynas.

Kad pačios savivaldybės galėtų pasirūpinti mokytojų motyvacijos didinimu, sukurti geresnes sąlygas mažose rajono mokyklose, neabejoja ir G.Krasauskienė: „Galbūt savivaldybės skiria per mažai dėmesio kaimiškosioms mokykloms. Jose dirbti sunkiau, todėl mokytoją reikia sudominti.“

Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius atvirai pripažįsta: galima tik pasvajoti, kad Vilniuje mokslus baigęs mokytojas dabar atvažiuotų dirbti į Kupiškio mokyklą. Tačiau jis neskirsto mokytojų į sostinės ir Kupiškio – mitas, kad Vilniuje ar kitame didmiestyje mokytojai geresni. O štai kad Kupiškyje kai kuriais metais pasitaiko mokinių, gaunančių net po kelis egzaminų šimtukus, – ne mitas ir ne legenda.

V.Knizikevičius tvirtina, kad savivaldybėje yra bent po kelis kiekvieno dalyko pedagogus profesionalus, todėl mokymosi pasiekimai labiausiai priklauso nuo mokytojo ir mokinio pareigų ir mokyklos administracijos pastangų, kiek ši aiškinasi sėkmių ar nesėkmių egzaminuose priežastis ir rūpinasi mokymosi kokybės gerinimu.

„Žinoma, galbūt didmiestyje vaikas turi didesnį repetitorių pasirinkimą, daugiau galimybių dirbti individualiai, tačiau ir Kupiškyje tokios sąlygos norintiesiems yra, ypač jei savo iniciatyva prisideda ir tėvai“, – sako V.Knizikevičius.

Kupiškyje nėra pramonės, savivaldybėje vidutiniškai 31,9 proc. mokinių gauna nemokamą maitinimą, tačiau skaičiuojant tik rajono mokyklas, nemokamą maitinimą jose gauna per 60 proc. visų mokinių. Tačiau tokia ekonominė aplinka nėra pretekstas nedrumsti vandens: V.Knizikevičius pasakoja, kad žygių gerinti švietimo kokybę imasi neseniai įkurta darbo grupė, skirta švietimo kokybei stiprinti, ugdymo įstaigose diegiant geros mokyklos požymius.

Socialinė ekonominė situacija svarbi mokinių pasiekimams ne tik dėl to, ar tokios sąlygos sudomins atvykti dirbti mokytojus. Mokymosi aplinka, galimybės gauti pagalbą, bendruomenės skatinimas siekti mokslo, tėvų išsilavinimas ir daug panašių dalykų yra tiesiogiai susiję su pasiekimais.

„Ten, kur žmonės neturi darbo, kur jų išsilavinimas prastesnis, rezultatai yra blogesni. Juk esama savivaldybių, kuriose aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių yra du kartus mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje, o jei lyginsime šią dalį su Vilniaus gyventojų išsilavinimu, jis kai kuriose savivaldybėse skiriasi ir 3–4 kartus“, – priežastį, kodėl aukščiausių egzaminų įvertinimų dalis savivaldybėse gerokai skiriasi, nurodo P.Gudynas.

Vis dėlto jis nuramina, kad jei egzaminų rezultatus lygintume pagal kitą metodiką, skaičiuojant bendrą vidurkį – visų abituriento laikytų egzaminų vidutinį įvertinimą, žinių skirtumai nebūtų tokie dideli, nors ir išliktų.

Pavyzdžiui, penkios prasčiausios mokyklos pagal šį vertinimą nuo penkių geriausių skiriasi penkiskart. O jei norėtume iliustruoti rezultatą, kas būna, kai visi galimi veiksniai – gera ekonominė aplinka, puikūs mokytojai ir stiprūs mokiniai – palankūs, būtų galima paminėti prestižines, mokinius atsirenkančias Lietuvos ugdymo įstaigas – Vilniaus licėjų ar Kauno technologijos universiteto gimnaziją.

Kiek kartų įprasta Lietuvos gimnazija skiriasi nuo šių mokyklų? Tris.

„Rezultatai skiriasi savivaldybėse, o atskirose mokyklose jie yra dar ryškesni. Kaimo mokyklos skiriasi nuo miestų, o miestų mokyklos skiriasi tarpusavyje: vienos mokinius atsirenka, o kitos moko visus vaikus. Juk aplinka, iš kurios mokiniai ateina į mokyklą, socialiniai, ekonominiai, kultūriniai skirtumai, šeimos gerovės lygis turi nemažai įtakos mokymosi rezultatams“, – neabejoja ir viceministrė G.Krasauskienė.

Gabumai matematikai nepriklauso nuo socialinės padėties

Bent paviršutiniškai ekonominę socialinę savivaldybių situaciją galima aprėpti rodikliu, kokia dalis rajono mokinių gauna nemokamą maitinimą. Šią statistiką lyginant su egzaminų įvertinimais matyti, kad tos savivaldybės, kuriose nemaža dalis mokinių gauna nemokamą maitinimą, nepasižymi geriausių rezultatų gausa.

Tarkime, tose 20-yje savivaldybių, kuriose aukščiausių matematikos balų negavo nė 5 proc. abiturientų, nemokamą maitinimą (be kelių išimčių – Palangos, Birštono, Trakų r. savivaldybių) gauna maždaug trečdalis mokinių. Tačiau santykinai nemažą dalį gaunančiųjų nemokamą maitinimą mokinių rastume ir tose savivaldybėse, kurios pagal geriausių įvertinimų pastarojoje brandos egzaminų sesijoje kiekį sužibėjo.

„Tikrai galiu pasakyti, kad bet kuriame socialiniame sluoksnyje gabių matematikai vaikų dalis procentais yra tokia pati, – sako P.Gudynas, pagal išsilavinimą ir ilgametę patirtį – matematikas. – Manau, kad didžiausias iššūkis švietimui yra galvoti, kaip realizuoti galimybes tų vaikų, kurių sąlygos siekti gerų mokymosi rezultatų dėl šeimos situacijos, gyvenamosios aplinkos yra blogesnės.“

Ar prastesnės ekonominės rajono, šeimos gyvenimo sąlygos mokiniui, norinčiam įgyti aukščiausio lygio žinių ir gebėjimų, yra praradimas be kaltės, kurio neįmanoma kompensuoti?

„Kartais girdime, kad vaikai yra nemotyvuoti. Tai ne visai teisinga, nes atrodytų, lyg nieko nebūtų galima pakeisti. O pakeisti galima, reikia tam tikra prasme „perprogramuoti“ žmones, kad pasiekimus lemia ne vien gabumai, bet ir darbas, mąstymas, kaip dirbti. N kartų įrodyta, kad ir iš kaimo kilusios neturtingų šeimų atžalos gali pa­siekti labai daug“, – tvirtina P.Gudynas.

Mentalitetas. Toks yra kitas atsakymas į klausimą, kodėl vieni mokiniai lengviau pasiekia gerų rezultatų, o kitiems iš mirties taško pajudėti daug sunkiau, bet įmanoma.

„Mentaliteto, kaip reiškinio, svarba itin išryškėjo pastaraisiais metais. Apie regionų kultūrinius, mentaliteto skirtumus kalba britai, amerikiečiai. Mentalitetas gali būti fiksuotas, duotybės, ir augimo – ugdomas. Nuo jo priklauso ir mokymosi rezultatai“, – dar vieną aukščiausių pasiekimų skirtumų priežastį nurodo NEC direktorės pavaduotojas P.Gudynas.

Dvejopo mentaliteto skirtumus suprantamai galima paaiškinti jiems priskirtomis nuostatomis: duotybės mentalitetas remiasi mąstymu, kad intelekto pakeisti negalima, tobulėjimą lemia įgimti dalykai, o augimo, priešingai, – kad intelektą galima išugdyti, daug pasiekti gali kiekvienas.

Šias teorijas nagrinėjanti Jeilio universiteto absolventė, JAV psichologė Carol Dweck tyrimais įrodė, kad augimo mentalitetas gali pranokti prigimtinį mentalitetą. Psichologės tyrime dalyvavo dvi grupės mokinių – vieni nusiteikė sunkiai dirbti ir tikėjo galį išmokti, kiti kliovėsi nuostata, kad smegenų pakeisti negalima. C.Dweck įrodė, kad per metus pirmųjų rezultatai pagerėjo, o antrieji, kurie netikėjo, kad gali išmokti daugiau, degradavo.

Jei realių šios teorijos atitikmenų ieškotume Lietuvoje, P.Gudynas sako, kad augimo mentalitetu, nuostata stengtis ir išmokti pasižymi Panevėžio miesto, Utenos rajono savivaldybės. „Tarkime, Panevėžyje žmonėms atrodo svarbu įgyti išsilavinimą, jie tam skiria daug dėmesio, todėl ir rezultatai geri. Jei skaičiuotume pridėtinę vertę, Panevėžys, ko gero, būtų viena geriausių savivaldybių, labiausiai dėl požiūrio į švietimą. Juk yra tokių regionų, kur požiūris skiriasi kardinaliai: neva kam iš viso reikia mokslo – ir be jo galima puikiausiai gyventi, galbūt net negarbinga tiek stengtis ir dirbti“, – sako P.Gudynas.

Utenos švietimo centro direktorė Vitalija Bujanauskienė svarsto, kad mokinių tėvų požiūrį į švietimą keičia šiuolaikinio gyvenimo reikalavimai ir realijos, nes bendruomenės išsilavinimo struktūra lyg ir nepasikeitė: „Kadangi Utena – pramoninis miestas, daugumos tėvų lūkesčiai buvo, kad vaikai sugrįžtų, dirbtų pramonėje.“

Įspūdį apie švietimo mentalitetą savivaldybės gali susidaryti iš klausimyno, pateikiamo prie standartizuotų pasiekimų testų. Pavyzdžiui, 8 klasės klausimyne mokinių klausiama, kiek knygų jie turi savo namuose, ar turi enciklopediją, žodyną, ar kas nors iš namiškių vaikystėje sekė pasakas, ar tėvams svarbu, kad įgytum aukštąjį išsilavinimą.

Utena viena pirmųjų Lietuvoje ėmėsi tikrinti savo ugdytinių pasiekimus standartizuotais testais, kol šie, leidžiantys patikrinti 4, 6, 8 klasės mokinių žinias, dar nebuvo taip plačiai taikomi Lietuvos mokyklose. Kaip sako Utenos švietimo centro direktorė, svarbiausia buvo tinkamai panaudoti šių testų rezultatus – ne ieškoti kaltų, bet aiškintis, kaip vaikų pasiekimus gerinti.

„Be to, mokyklos gražiai dirba dėl kvalifikacijos tobulinimo, jis taip pat pagrįstas duomenimis. Tarkime, neparengiame 120 kvalifikacijos kėlimo programų, iš kurių mokytojai galėtų pasirinkti. Pirmiausia klausiame, ko reikia mokyklai, metodinėms grupėms, ir pagal tai rengiame programas, ieškome lektorių“, – komentuoja V.Bu­janauskienė.

Augimo mentalitetas lemia geresnius pasiekimus, todėl net ir sunkesnėmis ekonominėmis socialinėmis sąlygomis jį galima ugdyti, jei tik yra tikslas ir nusiteikimas. Tačiau, kaip pasakoja P.Gudynas, kai kurios mokyklos remiasi nuostata, lyg ir atmetančia tikimybę mentalitetą išauginti.

„Sakai, kad jūsų vaikai gali daug pasiekti, bet turite mokyti juos mąstyti, nes iš šeimos jie to neatsineša, neturi mąstymo strategijos, o mokykla sako: ką jūs kalbate, ar žinote, kokie ten vaikai, koks dar gali būti mąstymas, kad jie bent ateitų į mokyklą ir ramiai išsėdėtų. Vadinasi, pačios mokyklos mentalitetas yra toks, kad ji negali tobulėti ir tų vaikų išmokyti. Tokio mentaliteto yra ne tik mokyklų, bet ir savivaldybių. Sakyčiau, iki ketvirtadalio“, – nemotyvuotų mokyklų požiūrį į nemotyvuotus mokinius atskleidžia P.Gudynas.

Mentalitetą galima keisti, gebėjimus ir žinias – ugdyti. Žinoma, tai neįvyks spragtelėjus pirštais ar vienam mokytojui ėmusis iniciatyvos.

„Mačiau daug vaikų, kuriems ugdyti socialinius gebėjimus reikia daug metų. O kai esi vieno dalyko mokytojas, tarkime, fizikas, negali vienu metu mokyti ir ugdyti socialinių gebėjimų. Šiuo darbu turi užsiimti visi – savivaldybė, mokykla, sistema“, – apibendrina P.Gudynas.

Pustuštės erdvės su daug mokytojų

20 mln. eurų – tiek būtų galima sutaupyti ir paskirti ugdymo reikmėms, o ne šildymo sąskaitoms ir sienų lopymui. Tai atskleidė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atliktas tyrimas.

Apskaičiuota, kad turime mokyklų, kuriose mokiniui tenka daugiau kaip 80 kv. metrų erdvės. LLRI apskaičiuotas išlaidų skirtumas atskleidžia abejotinus lietuviško švietimo prioritetus: 2014 m. ugdymui buvo išleista 476 mln. eurų, o mokyklų priežiūrai kone pusė tiek – 193 mln. eurų. Savivaldybėse, kuriose vienam mokiniui tenka didelis plotas, vienam mokytojui – mažai mokinių (8–9).

LLRI daro išvadą, kad didelės erdvės gerų mokinių rezultatų per valstybinius brandos egzaminus nelemia. Panašiai galima pasakyti ir apie mokinių skaičių: daug aukštų įvertinimų yra tose savivaldybėse, kuriose mokytojui vidutiniškai tenka daugiau mokinių, nepaisant to, kad dirbant su mažiau mokinių galima siekti geresnės ugdymo kokybės mokymą individualizuojant – reaguojant į kiekvieno ugdytinio poreikius.

LLRI parodyta matematika, kad sutvarkius mokyklų tinklą būtų galima sutaupyti pinigų ir juos, užuot išleidus per kaminą, paskirti kad ir geresniems vadovėliams, Švietimo ir mokslo ministerijos pernelyg nenustebino ar bent jau nešokiravo. Viceministrė G.Krasauskienė sako, kad kai kurios savivaldybės jau nemažai nuveikė efektyvindamos mokyklų tinklą, o kitos pertvarkos planams parengti dar turi laiko iki 2020-ųjų.

„Ne paslaptis, kad tuščia patalpa išlaikymą padaro labai brangų. Savivaldybių šeimininkiškumo reikalas – tvarkyti mokyklų tinklą taip, kad kuo mažiau pinigų būtų panaudota ūkio lėšoms. Galimybių yra įvairių: mokyklos gali tapti skyriais, kai kurias patalpas galima panaudoti daugiafunkciams centrams“, – vardija viceministrė G.Krasauskienė ir priduria, kad tvarkytis savivaldybės imsis pačios, bent jau tada, kai tikrai nebeišgalės išlaikyti pustuščių mokyklų.

Sausį D.Cameronas savo kalboje apibendrino JAV psichologės C.Dweck tyrimų išvadas: nesvarbu, koks protingas būtum, jei netiki nuolatiniu sunkiu darbu, neišnaudosi savo potencialo. Lietuvoje tokių augimo mentaliteto nuotaikų dar trūksta: ištisos savivaldybės nesugeba išugdyti nė vienos klasės mokinių, gerai perkandusių matematiką ar gimtąją kalbą.

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...