Tag Archive | "galius"

“Intelektualų ir filosofų valdžia nėra išeitis, nes dauguma tų žmonių negeba valdyti valstybės”

Tags: ,



“Nemanau, kad po sekmadienį įvykusių parlamento rinkimų kažkas labai netikėtai ir radikaliai pasikeis. Greičiau priešingai. Manau, Seimas bus labai panašus. Didžiausias netikėtumas gali būti tik dešiniųjų stovykloje – Tėvynės sąjunga gali laimėti daugiau mandatų, nei iki rinkimų įsivaizdavo šios partijos oponentai. Ir ši situacija gali sukurti intrigą sudarant naują Ministrų kabinetą. Bet kad tai būtų lūžio rinkimai – nepanašu”, – spalio 14-ąją vykusių rinkimų į Seimą išvakarėse savaitraščiui “Veidas” sakė istorikas ir teisininkas dr. Bernardas Gailius. Taigi pokalbis su juo.
VEIDAS: Rinkimų kampanijos metu vyravo politinis leitmotyvas “kokia tauta – tokia ir valdžia”. Vis dėlto stebint kai kurių nekritiškų kandidatų pasisakymus TV debatuose kyla klausimas: ar tikrai visi esame tokie nevykėliai?
B.G.: Atsakymas gali būti dvejopas: viena vertus, gal mes nepagrįstai blogai galvojame apie kandidatus į parlamentą – jie nėra tokie jau tamsūs. Antra vertus, nereikia taip gerai galvoti ir apie save. Aš pritariu šiam teiginiui visu šimtu procentų.
Juk iš ko mes renkame savo atstovus į parlamentą? Iš tų, kurie yra tarp mūsų. Vadinasi, teiginys, kad kokia tauta, tokie ir jos atstovai, – absoliučiai teisingas. Analizuojant sociologiškai Seimas iš tikrųjų yra visuomenės veidrodis. O kalbėdami apie viso Seimo ar atskirų jo narių problemas, mes kartu galime daryti išvadas ir apie save. Bet, aišku, žmogus labai nenori kritiškai galvoti ir įvertinti savęs.
Tad kur tie šviesuoliai išsislapstę? Ganėtinai dažnai keliamas intelektualų atsakomybės klausimas – kokiuose pogrindžiuose jie lindi. Juk mes savo atstovus į valdžią renkamės ne tik kad iš esančiųjų tarp mūsų, bet reikia pabrėžti, kad renkamės tuos, kurie patys išsikelia mums atstovauti ar kuriuos iškelia jų partijos. Tarkime, aš pats niekados nenorėjau ir nenoriu dalyvauti jokioje partinėje veikloje, todėl negalėčiau ir sakyti, kad kandidatai į parlamentą yra labai blogi. Ir daugybė puikių kultūros žmonių, intelektualų, kaip ir aš, nepretenduoja į jokią valdžią.
Kita vertus, nemanau, kad intelektualų ar filosofų valdžia yra pats geriausias variantas valstybei, juk dauguma tų žmonių neturi nei politikui reikalingų charakterio bruožų, nei gabumų valdyti valstybę. Taip, jie turi gerų idėjų ir sumanymų, ką ir kaip reikėtų keisti, bet gal geriau jie tegul aprašinėja tuos sumanymus savo knygose, o ne eina valdyti valstybės.
VEIDAS: Vis dėlto, jei pagrindo nusivilti nėra, tai kodėl šių laikų Lietuvoje vyrauja toks visų nusivylimas visais ir viskuo?
B.G.: Man liūdna dėl tokio požiūrio, aš manau, kad gyvenimas Lietuvoje yra labai geras įvairiais aspektais. Prie tokių išvadų priėjau pasikalbėjęs su pažįstamais iš kitų šalių ir drįstu sakyti, kad gyventi Lietuvoje daug geriau negu, tarkim, Italijoje. Aišku, galima sakyti, kad italai irgi sutirština situaciją. Kita vertus, krizės metu galėjome įsitikinti, kad gyvenimas pas mus tikrai geras, todėl, kai girdi kalbas, kad gyventi Lietuvoje yra blogai, tampa dukart liūdniau.
Antra vertus, juk visi žmonės linkę dūsauti: žmogus dažnai elgiasi kaip pasakos apie auksinę žuvelę herojus – jis gyvena dvare, bet jam vis negana gerovės, nori vis daugiau.
Kartu jaučiu sunkiai nusakomą sąstingį Lietuvos politikoje. Bet tai ne konkrečių žmonių problema. Mano nuomone, šiuo metu visa Lietuvos politinė tauta išgyvena lūžį. Mes ieškome ir nerandame naujo plano, naujo idealo, naujos strategijos, ką reikia daryti toliau. Juk štai įstojome į NATO, ES, bet taip ir neišsiaiškinome, koks mūsų vaidmuo šiandieninėje Europoje, pasaulyje.
O politikai, užuot pasiūlę naują strategiją, mėgina mus nukreipti į smulkius dalykus. Manau, iš čia ir kyla nepasitenkinimas. Todėl mums būtų labai sveika išsikelti šiuos klausimus.
Beje, aš dar prieš kelerius metus kalbėjau, kad mūsų politiniai debatai darosi nuobodūs ir nesuprantami: ar žmonės nebemoka įdomiai kalbėti, ar nebeturi įdomių temų? Jie susėda ir kalba tai, kas tave priverčia įsijungti filmą.
VEIDAS: Kaip, jūsų nuomone, ateities Lietuvos istorijos vadovėliuose bus vertinamas 2005–2012 m. laikotarpis?
B.G.: Ateitis istorikams yra pats neįdomiausias dalykas. Vis dėlto manau, kad bet kokiu atveju šie metai bus vertinami kaip lūžio laikotarpis. Mes turime rasti naują Lietuvos vystymosi viziją, naują savęs ir savo vaidmens pasaulyje bei Europoje įprasminimą: juk jau atkūrėme tarpukariu pasiektą Lietuvos gerovę, atgavome atimtą valstybingumą, vėl tapome tarptautinės teisės ir tarptautinės politikos subjektu. Maža to, integravomės į transatlantinę bei į Europos politinę bendruomenę, ir dabar turime eiti toliau. Dabar nebepakanka tiesiog būti kažkieno nariu: kai tampi kažkokios bendruomenės nariu, turi rasti savo vaidmenį toje bendruomenėje. Tad, manau, istorijos vadovėliuose bus rašoma, kad tai ieškojimų metai.
VEIDAS: Daugybė žmonių replikuoja, girdi, integravomės į Europos politinę bendruomenę, bet čia esame patys paskutiniai pagal bet kokius rodiklius, o štai būdami Sovietų Sąjungos sudėtyje buvome pirmutiniai tarp penkiolikos “broliškų respublikų”.
B.G.: Tai racionaliai nesulyginami dalykai. Aš jau užsiminiau, jog tikrai nėra taip, kad mes patys didžiausi nevykėliai Europoje. Mano minėti bičiuliai iš Italijos pasakoja, kaip tenykščiai žmonės neranda darbo arba kaip radę džiaugiasi atlyginimu, kuris nei man, nei daugeliui lietuvių įspūdžio tikrai nepadarytų.
O jei kalbėsime apie sovietmetį, vis prisimenu vieno savo bičiulio repliką: “Jei man tada būtų kas parodęs bananą, būčiau sekęs paskui tą žmogų per visą miestą ir ko tik nebūčiau padaręs dėl to banano.” Dabar bananus valgo visi: ir pensininkai, dėl kurių visi taip rauda, ir didžiausi vargšai. Manau, šitos pastabos užtenka, kad suprastum, kas buvo sovietmetis.
Tačiau suprantu žmonių jausmus: daugelis prisimena sovietmetį ne todėl, kad jiems buvo gera gyventi tuo metu, o dėl to, kad sovietinė sistema buvo sukūrusi dirbtinio socialinio saugumo atmosferą, – tavo gyvenime niekas nepasikeis. Bet tokia sistema, kurioje niekas nesikeičia, vienus žmones palaikė, nes jiems užteko žinojimo, kad kasdien eisi į tą patį darbą, tą patį valgysi ir taip pat gyvensi, o kitus gniuždė ir atėmė bet kokią viltį gyventi geriau. Vis dėlto, jei vertintume to meto buitines, materialines sąlygas, jos nesulyginamos. Dabar mes iš tiesų gyvename. O sakyti, kad gyvenome sovietmečiu, net liežuvis nesiverčia: to gyvenimo iš viso neįmanoma vadinti gyvenimu.
VEIDAS: Per šią rinkimų kampaniją nuolat buvo girdėti vienų partijų kritika kitoms dėl santykių su kaimynais, ypač Rusija ir Lenkija, pablogėjimo. Ar mes pasirinkome išmintingą santykių su kaimynais strategiją ir taktiką?
B.G.: Čia amžina manipuliacijų tema. Manau, kad Lietuvos santykiai su Rusija priklauso nuo Rusijos, o ne nuo Lietuvos. Beje, ir daugelio kitų valstybių santykiai su Rusija labiau priklauso ne nuo tų valstybių, o nuo pačios Rusijos. Nežinau, kiek čia lemia tautinis charakteris, bet tikrai daug lemia politinės valdžios charakteris: gali kartu šokti ir groti, o gali ir nesikalbėti.
Iš tikrųjų mūsų santykių su Rusija kaita priklauso nuo tenykštės politinės valdžios, tad padėties dėl šiandieninių santykių nebūčiau linkęs sureikšminti. Mano nuomone, Rusijai Vakaruose ir Europoje atviros visos durys: ji kada tik panorėjusi galėtų įeiti pro tas duris, ir visi tuo tik džiaugtųsi. Bet jei ji nenori ir sako, kad tos durys uždaros, nieko nepadarysi.
Kita vertus, akivaizdu tai, kad per 22 nepriklausomybės metus Lietuva taip ir nesukūrė užsienio politikos santykių strategijos, todėl ir matome nuolat kintančias bendravimo taktikas, vis ieškome, kaip tuos santykius palaikyti.
Manau, labiausiai reikėtų jaudintis ne tiek dėl mūsų santykių su Rusija, kiek dėl santykių su Lenkija. Mes padarėme daug trumparegiškų žingsnių. Vienas jų – atsibodusios “w” raidės pavardėje rašyba. Aš pats nuolat kartojau, kad mes neturime elgtis aklai, ir dariau viską, kad būtų leista rašyti pavardes originalo kalba. Ką darysi, jei mūsų politinė valdžia mano kitaip.
VEIDAS: Grįžkime prie intelektualų atsakomybės. Daugelis jų vien kritikuoja visas politines valdžias, bet patys nesiūlo jokių išmintingų išeičių.
B.G.: Manau, daugelis žmonių, taip pat ir aš, nesiūlo išeičių, nes jų dar nesugalvojo. Situacija netipiška: iš pradžių ieškai problemos, ir jau randi, bet netrukus pamatai, kad problema visai ne ta, tada vėl ieškai, ir kai ją surandi, galvoji, ką galima padaryti. Tai ilgai trunka. Iš tikrųjų sutrikę visi: ir politikos elitas, ir intelektualai, ir likusi visuomenės dalis.
Mes patekome į visiškai naują pasaulį: juk tai, kas vyksta Vakaruose, Europoje ir net Rytuose, yra naujos epochos formavimasis, todėl reikalingi netipiški sprendimai. Mano manymu, po šitos krizės pirmiausia galime tikėtis naujoviškų socialinės politikos sprendimų: darbo teisės pokyčių, kitokio požiūrio į mokesčius, juk štai Jungtinės Karalystės ekspertai jau iškėlė siūlymą panaikinti visus mokesčius ir įvesti vieną mokestį, kurį paprasčiau administruoti.
Pagaliau, matyt, bus kitoks požiūris ir į pensijas. Krizė buvo tokio masto, kad netrukus gali paaiškėti, jog ateities neįmanoma prognozuoti, ir jei tu moki mokesčius dabartiniams pensininkams, tai dar nereiškia, kad ir pats tikrai gausi pensiją. Daugeliui ligšiolinių europiečių kartų atrodė, kad tai natūrali situacija, kitaip būti ir negali, bet mano karta nebėra tuo tikra. Taigi reikia galvoti apie netipiškus sprendimus, kaip pertvarkyti savo valstybę.
Galiausiai nuo Prancūzijos revoliucijos laikų Vakarų visuomenė yra užsiėmusi amžinomis tikrojo blogio paieškomis. Iš pradžių atrodė, kad vienintelis blogis yra komunizmas, bet netrukus paaiškėjo, kad būna ir blogiau; po to – kad nacizmas, bet po Antrojo pasaulinio karo paaiškėjo, jog nacizmo įveikimas visko neišsprendė; vėliau iškilo terorizmas. Bet vėl klausimas – ar nėra dar didesnio blogio? Kitaip tariant, jei mes aiškiai sugebėtume sau ir kitiems pasakyti, kam sakome griežtą “ne”, tai mus labai priartintų prie suvokimo, kam sakome “taip”, kas mes esame ir kur norime eiti.
Taigi diskusija apie blogį, jo prigimtį ir sklaidą gali turėti esminės reikšmės tiek Lietuvai, tiek visai Europai ieškant naujo politinio veido.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...