Labas! Gabija Karpauskaitė jau šypsosi man per „Skype“, matau, kad Kembridže šiandien šviečia saulė. Sekmadienio rytas. Gabija sutiko skirti šiek tiek laiko, nes tiki, kad tai, ką papasakos, padės būsimiems lietuviams Kembridžo studentams.
Kotryna Reimerytė, euroblogas.lt
„Kiekvienas žmogus, manau, turėtų patirti, ką reiškia būti užsienyje. Tai nėra lengvas, bet svarbus augimo procesas, kuris pakeičia tavo mąstymą“, − sako pašnekovė interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt.
– Kaip sumąstei stoti į Kembridžo universitetą?
– Viskas prasidėjo nuo vieno mano dėstytojo, Kęstučio Urbos. Jis dėsto vaikų literatūrą Vilniaus universitete ir man labai patiko jo kursas. Studijavau anglų kalbos filologijos bakalaurą Vilniuje. Labai domėjausi viskuo, ką jis pasakojo. Jaučiau, kad mane labai traukia tas dalykas ir dėstytojas man sako: o tu nenorėtum studijuoti vaikų literatūros magistrantūros? Sako, gali pasižiūrėti, Kembridžas turi labai gerą profesorę.
Ir aš norėčiau patarti tiems, kurie planuoja čia atvažiuoti: lankykite anglų kalbos paskaitas.
Pasižiūrėjau programą, ji man labai patiko ir taip sumąsčiau stoti į Kembridžą. Ne dėl to, kad tai prestižinis universitetas. Man tiesiog labai patiko šis dalykas – vaikų literatūra. Ir dabar, kai čia mokausi, skaitau knygas, suprantu, kad man tikrai patinka. Įdomu apie tai rašyti, skaityti, esu patenkinta, kad čia atvažiavau. Šie metai man buvo kupini didelių iššūkių, bet geri metai.
– Papasakok daugiau apie tai, kaip atrodo studijų procesas Kembridže?
– Anglijoje magistro studijos trunka tik metus, tai yra, devynis mėnesius. Tai labai glaustas kursas, kurio metu turi išklausyti tam tikras paskaitas, pasirinkti savo temą ir galiausiai parašyti magistrinį darbą.
Informacija pateikiama labai glaustai: daug darbo, viskas vyksta labai greitai. Studijos prasideda spalio 1 d., o baigiasi liepos 11 d. Per devynis mėnesius yra trys semestrai. Per pirmąjį rašai esė. Mes turėjome rašyti apie savo prisiminimus iš vaikystės, apie tai, ką skaitėm. Tai buvo labai rimtas darbas ir reikėjo rašyti labai kritiškai.
Antrame semestre atlikome empirinį tyrimą su vaikais. Turėjau pasirinkti kokį nors vaikų literatūros tekstą ir skaityti jį su dviem vaikais. Reikėjo pasirinkti, iš kokios perspektyvos noriu vertinti tekstą. Analizavau tekstą pagal tai, kaip vaikai atsako į klausimus. Rašiau apie brandos istoriją tekste ir po to, berašydama esė, atradau, kad vaikai mato brandos istoriją tame tekste. Kitas įdomus dalykas, jie mato tekstą skirtingai, turiu omeny, berniukas ir mergaitė. Taigi yra skirtumai tarp lyčių.
O šiaip studijuoju švietimo magistrantūrą, joje yra daug srautų. Mano srautas – vaikų literatūros. Yra tavo fakultetas, kur tu mokaisi, ir tai akademinio gyvenimo pusė. O koledžas – tai vieta, kur vyksta socialinis gyvenimas.
Skirtumas, kurį matau, Lietuvoje kai kurie žmonės turi darbą ir tuo pačiu metu studijuoja, o čia visi atvažiuoja tik studijuoti.
Pavyzdžiui, koledže yra mentorius. Žmogus, kuris rūpinasi tavimi ne akademiškai, bet dvasiškai. Šis žmogus atsakingas už tavo dvasinę gerovę. Mentorius turi daug studentų, kuriais rūpinasi, jeigu jiems iškyla problemų. Pamenu, antrame semestre man buvo labai daug streso, ir tada mes buvome susitikę, kalbėjomės. Jis tiesiog padeda, pasako, kaip susitvarkyti su stresu, kaip susitvarkyti su darbo krūviais, primena, kad reikia truputėlį pailsėti, kad nereikia per daug dirbti. Tie mentoriai vyresni, man rodos, kad jie čia, Kembridže, yra kaip tavo tėvai.
– Mokeisi tiek Vilniuje, tiek Kembridže. Kaip skiriasi universitetų kokybė?
– Mūsų universiteto kokybė, kai lyginu su Kembridžu, tikrai vienoda. Žmonės dirba tiek pat, nėra labai didelio skirtumo. Aišku, Kembridže man sunkiau, nes dauguma studentų – anglakalbiai, o aš ne. Taigi man daug sunkiau, nes turiu dvigubai daugiau dirbti.
Pavyzdžiui, mano rašymo įgūdžiai niekada neprilygs anglakalbio įgūdžiams. Ir aš norėčiau patarti tiems, kurie planuoja čia atvažiuoti: lankykite anglų kalbos paskaitas. Nes matau, kad trūksta anglų kalbos žinių: nesugebu gerai sudėti artikelių arba neišmanau anglų kalbos sintaksės.
Ji visiškai skiriasi nuo lietuvių kalbos ir kai rašau darbus, mano dėstytoja visąlaik kimba prie kablelių, kad ne tose vietose sudėti. Išties labai trūksta tų žinių, ir nesvarbu, kad Lietuvoje baigiau anglų kalbą, vis vien trūksta.
– Tai suprantama, bet negi universitetų kokybė tikrai vienoda? Nejauti skirtumo?
– Nepasakyčiau, kad jaučiu labai didelį skirtumą tarp Anglijos ir Lietuvos. Nėra taip, kad, oho, Kembridžas pakeitė mano mokymosi įgūdžius arba pakeitė mane kaip žmogų. Tiek pat dirbi čia, tiek pat ir Lietuvoje. Vis tiek esi tas pats žmogus ir dirbi visur daug.
Kartais dėl to kyla ir stresas, bet tu turi suvokti, kad gali padaryti tik tiek, kiek tu gali.
Skirtumas, kurį matau, Lietuvoje kai kurie žmonės turi darbą ir tuo pačiu metu studijuoja, o čia visi atvažiuoja tik studijuoti. Ir kai matai, kad visi aplinkui tave studijuoja, tada kyla ir tavo motyvacija. Kartais dėl to kyla ir stresas, bet tu turi suvokti, kad gali padaryti tik tiek, kiek tu gali. Ir niekada nepadarysi tiek, kiek kitas žmogus gali. Tai suvokus, ateina ramybė.
– O kaip dėstytojai?
– Dėstytojai – labai geri savo srities specialistai, labai atviri. Lietuvoje irgi yra panašiai. Tiek namuose, tiek čia, dėstytojai labai stengiasi tave sudominti darbu, kad norėtum pasisemti kuo daugiau žinių. Lietuvoje, kai rašiau bakalaurinį darbą, turėjau labai gerą vadovę, baigusią Oksfordo universitetą. Čia mano dėstytoja taip pat yra viena geriausių savo srities specialisčių. Tad tiek čia, tiek ten, visada gaudavau velnių, kad ne taip rašau, kad reikia kažką keisti, labiau pasistengti. Ir tai skatina neužmigti ant laurų, dirbti toliau. Aš tuo labai džiaugiuosi.
Esu dėkinga savo dėstytojai Vilniaus universitete, nes ji mane išmokė dirbti. Dėstytoja Kembridže lygiai taip pat mane skatina kuo daugiau dirbti. Pamenu, mes turėjome parašyti dvi esė, pirmame semestre ir antrame. Ir kai dėstytoja man atsiųsdavo pataisytą variantą, kiekvieną sykį kiekviename tekste būdavo gal kokie 600 komentarų. Vien tik dėl anglų kalbos klaidų arba dėl struktūros nebuvimo. Ir todėl aš labai vertinu šią dėstytoją. Ji griežtai mane vertino, kad rašyčiau pagal visus reikalavimus.
Labai svarbu susidaryti planą: ką rašysi ir kaip vystysi savo idėjas, nes tada ateina ramybė.
Dar vienas dalykas, kurį išmokau Kembridže (ir manau, svarbu tai pasakyti būsimiems studentams, kurie čia atvažiuos), kad labai svarbu susidaryti planą: ką rašysi ir kaip vystysi savo idėjas, nes tada ateina ramybė.
Pirmus du semestrus aš nerengdavau plano savo esė, nes būdavo labai daug kitų darbų ir galvojau, kad neverta. Bet dabar, kai rašau magistrinį, supratau, kad yra labai svarbu turėti planą, nes kai jį turi, lengviau ateina visos idėjos. Taip daug greičiau einasi darbas, nei rašant be plano.
Šitą dalyką išmokau Kembridže, Lietuvoje to nemokėjau. Ir net jeigu plano sudarymas tau užima labai daug laiko, man tai užėmė tris dienas, vis tiek verta.
– O ar skirtinga studentų bendruomenė Kembridže ir Vilniuje?
– Atvirai tau pasakysiu, yra visokių studentų ir čia, ir ten. Visokių žmonių visur yra ir žmonės atvažiuoja su skirtingais tikslais. Bet vis dėl to čia visi tikrai atvažiuoja dirbti, nes vien tik pagalvojus, kiek turi sumokėti už šią studijų programą…
Žmonės čia atvažiuoja mokytis ir net nekyla mintys, kad aš čia, gal, ai, “patūsinsiu”.
Tu sumoki nežmoniškus pinigus, ir, manau, turėtum būti labai kvailas, jei nepasisemtum žinių, už kurias tiek sumokėjai. Kas yra sunkiausia Kembridže – tai socialinis gyvenimas, nes visi čia tikrai nežmoniškai daug dirba.
– Negi socialinis gyvenimas Kembridže visai neegzistuoja?
– Na, yra čia tokios formalios vakarienės, kurių metu gali šiek tiek pasikalbėti su kitais studentais. Tai vakarienės, kurias organizuoja tavo koledžas. Turi ateiti formaliai apsirengusi, tai reiškia, su juoda tamsia suknele, ir kiekvienas iš mūsų, studentų, turi apsiaustą. Jautiesi kaip „Haryje Poteryje“, tikrai. Bet pati vakarienė gana paprasta, tiesiog vakarieniauji kartu su žmonėmis, pasakoji jiems apie savo studijų programą, sužinai, ką veikia jie.
Tai – formalus bendravimas su savo koledžo studentais. Ir iš tikrųjų smagu, nes gali pamatyti, kokie yra žmonės, ką jie veikia. Bet aš tik vieną kartą buvau tokioje vakarienėje, nes trūksta laiko.
Ir taip, teisybė, kad žmonės čia atvažiuoja mokytis ir net nekyla mintys, kad aš čia, gal, ai, patūsinsiu. Aišku, gal tiesiog magistrantūra yra toks dalykas, kai žmonės yra jau labiau subrendę ir žino, ko nori. Vis tik manau, kad kiekvienas į Kembridžą atvažiuoja su savais tikslais.
Na, pavyzdžiui, tikrai skiriasi mano kambario draugės iš Turkijos tikslas studijuoti čia, o paskui važiuoti doktorantūros į Ameriką, ir mano tikslas po mokslų grįžti į Lietuvą ir parvežti savo žinias mokiniams.
– Nori parvežti žinias mokiniams?
– Žinau, kad labai noriu grįžti į Lietuvą, noriu būti mokytoja, kuri moka gerai rašyti anglų kalba. Noriu būti ta mokytoja, kuri gali mokiniams paaiškinti, kad nėra taip lengva čia atvažiuoti. Jeigu kažkas iš moksleivių norėtų čia mokytis, turi suprasti, kad Kembridže yra sunku. Nes nesi anglakalbis, daug streso, kartais jautiesi vienišas. Aišku, Kembridže yra ir gražių dalykų, susipažįsti su įvairiais žmonėmis, jie visi labai atviri, labai inteligentiški.
Kembridžas mane išmokė priimti žmones nepaisant jų pažiūrų. Priimti ir sakyti „šaunu!“
Ką Kembridže labai gerai išmokau, tai priimti žmones tokius, kokie jie yra. Pamatai, kad visi žmonės yra su savo mintimis, idėjomis ir nebeklijuoji etikečių. Pavyzdžiui, neseniai susipažinau su vaikinu, kuris yra gėjus ir Jehovos liudytojas. Atrodo, kad turėtų būti pats keisčiausias žmogus pasaulyje, bet toks nėra! Ir tada matai, kad gali priimti bet kokį žmogų, nesvarbu, kokios jo pažiūros.
Taigi Kembridžas mane išmokė priimti žmones nepaisant jų pažiūrų. Priimti ir sakyti „šaunu!“ Mano gyvenimas yra toks, tavo yra kitoks, bet aš tave labai vertinu kaip žmogų, nes tu esi fainas, dėl to, kad esi tu.
– Sakei, kad studijos labai daug kainuoja. Kiek? Ir kaip tau pavyko tuos pinigus surinkti?
– Studijų programa kainuoja 9 000 svarų. Be to, kainuoja ir pragyvenimas, kaip skaičiuoja Kembridžas – 10 000 svarų. Bet tikrai tiek pinigų neišleidi. Jeigu esi lietuvis, sugebi gyventi taupiai ir valgai grikius, tuomet tikrai neišleidi tiek, kiek jie skaičiuoja, kad tau metams reikės. Savaitei pragyventi, jeigu gerai valgai, užtenka 25 svarų. Nuoma savaitei kainuoja 103 svarus. Paskaičiavus, devyniems mėnesiams užtenka 4608 svarų, taigi tikrai nereikia tų 10 000 svarų, kaip jie sako.
Dabar papasakosiu, kaip rinkau tuos pinigus. Žinojau, kad labai noriu čia važiuoti, bet neturėjau tiek pinigų. Tada tiesiog rašiau visiems savo draugams per „Facebook“. Kiekvienas draugas gavo žinutę: „Ar žinote fondų? Ar galite man kažkaip padėti?“ Ir iš tikrųjų gavau labai daug atsakymų iš žmonių. Viena draugė pasiūlė du fondus ir iš jų abiejų gavau pinigų. Ir šiaip, žmonės padėjo, viena šeima man tiesiog paaukojo labai daug pinigų, kita draugė irgi.
Gali prašvęsti visus mokslo metus ir nieko neparsivežti arba gali mokytis ir parsivežti tikrai daug.
Ką dar dariau: tiesiog susiradau visas Lietuvos firmas internete ir rašiau visiems firmų direktoriams, kad įstojau į Kembridžą, vaikų literatūrą, gal galėtumėte man paaukoti? Ir atsirado žmonių, kurie man paaukojo. Taip pat rašiau ir Seimo nariams, ir jie irgi atsakė ir taip pat aukojo. Kai kurie iš tų žmonių net nenorėjo, kad atskleisčiau jų pavardes. Bet tikrai žinau, kad kai baigsiu savo magistrinį, šio darbo padėkos dalyje bus kiekvieno iš tų žmonių vardas.
Ir aišku, tai yra sunkūs metai. Tam tikra prasme net galima pasakyti, kad šie metai išbraukti iš tavo gyvenimo. Bet tai dėl to, kad esi atsakingas rimtai dirbti už tuos žmones, kurie paaukojo tau pinigus. Ir kartais mane draugai kviečia kur nors nueiti, bet aš sakau ne, negaliu, nes žinau, ko aš čia atvažiavau ir žinau, kodėl aš čia tiek dirbu. Kiekvienam man paaukojusiam žmogui esu be galo dėkinga, nes šita patirtis neįkainojama.
Labai daug išmokstu per šiuos metus. Ir ne vien tik akademine prasme, jaučiu, kad subrendau. Supratau, kad gyvenime tu pats pasirenki, ką nori daryti. Ir niekas tavęs neprivers daryti to, ko tu nenori. Ir Kembridže yra kaip ir visur. Gali prašvęsti visus mokslo metus ir nieko neparsivežti arba gali mokytis ir parsivežti tikrai daug. Taigi aš stengiuosi dėl tų žmonių, kurie man paaukojo ir stengiuosi dėl moksleivių, kuriuos grįžusi galėsiu išmokyti kažko naujo.
– Ar Kembridže be tavęs dar yra studentų iš Lietuvos?
– Taip, be manęs dar yra du lietuviai, Aurimas ir Unė. Kartais susitinkame, pabendraujame, kiek leidžia laikas. Man visada labai gera pakalbėti su lietuviais, nes Anglijos žmonių mentalitetas kitoks nei mūsų. Tai irgi gali būti sunku lietuviams, kurie atvažiuos čia studijuoti.
Anglija – kitokia šalis ir turi suvokti, kad šių žmonių kultūra visiškai skirtinga. Kartais elgiesi neadekvačiai, nes nesupranti kultūros. Lietuviai yra daug atviresni, galime viską pasakyti tiesiai šviesiai. Anglai tokie niekada nebus, jie labai mandagūs bendraudami, yra paplitęs vadinamasis „small talk“. Iš pradžių, kai susipažįsti, kalbi apie orą… apie nieką. O lietuvis gali atverti tau sielą iš karto.
Tai didelis skirtumas, nes jauti, kad kai pradedi bendrauti su vietiniu, turi palaikyti nemažą atstumą. Čia egzistuoja labai aiškus bendravimo etiketas, kurio turi laikytis. Tai man buvo sunku, nes anglui reikia labai daug laiko, kad jis taptų tavo draugu. Bet jeigu jis tampa tavo draugu, tai visam gyvenimui.
– Ar jau turi tokį draugą?
– Yra viena mergina, škotė, kuri man labai padėjo pačioje pradžioje, kai čia atvykau. Galėčiau jai paskambinti vidury nakties, ir jeigu turėčiau kažkokią problemą, ji man tikrai padėtų. Yra dar keletas tokių žmonių, bet nedaug. Be to, daug lengviau yra bendrauti su kitais tarptautiniais studentais, kurie čia atvažiavę iš kitų šalių, nes jų pozicija tokia pati kaip tavo. Anglas niekada nebus tokioje pačioje pozicijoje, jis yra savo šalyje, moka savo kalbą, jis namuose. O užsieniečių problemos tokios pačios, kaip tavo, todėl su jais lengviau.
– Kokie įstojimo kriterijai? Kas čia gali įstoti?
– Kembridže tikrai renkasi išskirtiniai studentai, yra tiek daug žmonių, kurie norėtų čia atvažiuoti, bet negauna tos galimybės. Šis universitetas atsirenka studentus, kurių nori, ir atsirenka pagal jų akademinius gebėjimus.
Kai stoji į Kembridžą, turi atsiųsti savo pažymius, CV. Labai gerai, kai CV yra darbai, susiję su norima studijuoti programa. Lietuvoje dirbau keturiuose darbuose, taip irgi rinkau pinigus. Vienas iš darbų buvo vaikų literatūros vertimai ir recenzijų rašymas. Taip pat dirbau mokykloje. Tai buvo labai geras dalykas CV, nes jei stoji į vaikų literatūrą, svarbu, kad universitetas matytų, kad tavo darbai susiję su tavo studijomis. Kitaip jie galėtų pagalvoti, tai kam tau čia iš viso reikia studijuoti?
Dar reikia rekomendacijų iš trijų žmonių (man rekomendacijas parašė du dėstytojai ir anglų kalbos mokytoja iš mokyklos) ir parašyti 4000 žodžių esė. Gali rašyti gali bet kokia tema, bet pagal tai jie vertina, ar gali tave priimti. Ir paskutinis dalykas – tai interviu per „Skype“. Jis trunka tik pusvalandį, bet tai man buvo nežmoniškas stresas.
Kiekviena tokia patirtis, kai esi toliau nuo savo šeimos, subrandina tave kaip asmenybę. Kiekvienas žmogus, manau, turėtų patirti, ką reiškia būti užsienyje.
Ačiū Dievui, turiu labai gerą sesę, kuri mane labai myli, tai prieš interviu ji man spyrė į užpakalį ir pasakė: „Kaip tu šitaip pasiruošusi nori kalbėti per interviu? Visą naktį man sėdi ir ruošiesi! Ir atsakai sau į klausimus, kodėl aš noriu į Kembridžą, kas mane žavi vaikų literatūros moksle?“ Ir tada, pamenu, buvo juokinga, nes labai jaudinausi prieš interviu. Aš pati ir mano mama meldėmės prieš pokalbį, kad gerai pavyktų. Ir tikrai gerai pavyko! Šauniai pasikalbėjom su dėstytojomis, daug prisijuokėme… Interviu pabaigoje dėstytoja pasakė: „Man atrodo, mes tave dar pamatysime“.
– Kokie reikalavimai studentams, norintiems Kembridže studijuoti bakalaurą?
– Norintiems čia studijuoti bakalaurą, reikia IELTS rezultato bei visų kitų pažymių, kuriuos mokinys gauna baigęs mokyklą ir išlaikęs brandos egzaminus. Matyt, yra ir interviu, toks pat kaip buvo man. Bakalauras čia trunka 3 metus, taigi trumpiau nei Lietuvoje. Svarbiausia, reikia labai norėti čia važiuoti. Aš iš savo patirties žinau, kad jeigu labai nori, viskas įmanoma.
Mokėti už bakalauro studijas reikia. Kainą gali sumažinti, jeigu universitetui įrodai, kad esi iš daugiavaikės, nepasiturinčios šeimos. Dar galima gauti Gateso stipendiją, tada tau apmoka viską, bet, kad ją gautum, matyt reikia turėti kažkokį genijaus sindromą.
– Ir pabaigai, kodėl verta išvažiuoti studijuoti į užsienį?
– Verta, nes suaugi. Kiekviena tokia patirtis tave brandina. Geriau pažįsti save per tuos metus. Čia esu daug savarankiškesnė ir daug dalykų sprendžiu pati už save. Kiekviena tokia patirtis, kai esi toliau nuo savo šeimos, subrandina tave kaip asmenybę. Kiekvienas žmogus, manau, turėtų patirti, ką reiškia būti užsienyje. Tai nėra lengvas, bet svarbus augimo procesas, kuris pakeičia tavo mąstymą.
Loading ...