Į Vilnių Gabija atkeliavo iš Malaizijos, kurioje su draugu gyvena jau keletą mėnesių. Todėl, kad ten, pasak dvidešimt ketverių metų merginos, kuriančiam žmogui gyventi pigiau ir patogiau. Jokio “karjerinio” darbo iki šiol nedirbusi autorė Penango saloje esančio Džordžtauno miesto viešbutyje rašo naują romaną. Jo veikėjai – turistai, kurių svetingose Rytų Azijos salose tikrai netrūksta.

“Rašau apie tai, kodėl žmonės palieka namus, ko tikisi, ko ilgisi. Kitame pasaulio gale tarp dviejų salų plaukiančiame kelte turistai mielai atsiveria, pasakoja apie savo likimus ir darbus, kurie jų netenkina… Mėgstu klausytis tokių išpažinčių. Londono universitete, beje, rašiau panašų bakalauro darbą – apie lietuvius, keliaujančius į Hurgadą”, – pasakoja sveikai įdegusi ir šiek tiek užsienietiško akcento įgijusi mergina.

Bankoke, iš kurio pakilo pirmasis lėktuvas, buvo trisdešimt penki laipsniai šilumos. Vilniuje prieš knygų mugę spaudė dvidešimties laipsnių šaltis.

Savo dienotvarkę Džordžtaune Gabija piešia labai paprastai: “Iš ryto su draugu einame pasivaikščioti. Tarp 11 iki 15 valandos, kai lauke būti per karšta, rašau viešbučio kambaryje. Tada vėl einame pasivaikščioti, o vakare traukiam vakarieniauti prie “food-count” (maisto prekystalių), kurių vienas šalia kito gatvėje išrikiuota šimtas dvidešimt. Patiekalų asortimentas toks, kokį mums sunku įsivaizduoti. Dvi tris valandas su draugais vakarojame prie skanaus maisto, o ne prie butelio”, – pasakoja mergina.

Ar išklausytos turistų išpažintys leido susidaryti įspūdį, kur gyvena laimingiausi žmonės? “Priklauso nuo laimės supratimo. Vietiniai Tailando ar Malaizijos gyventojai nėra individualistai, jų vertybių sistema kitokia. Ten niekas neklausia, ar esi patenkintas savimi, – svarbiau, kaip jaučiasi tavo šeima, ar sveiki vaikai. Jų laimė – aplinkinių taika ir harmonija. O vakariečiai todėl ir bėga iš namų, kad jaučiasi nelaimingi”, – įsitikinusi antropologijos bakalaurė.

Be to, Azijos gyventojai nebijo nuoširdaus juoko. “Iš pradžių būna sunku rimtai stebėti, kaip Bangladeše ar Indonezijoje žmonės ryžius su padažu kabina pirštais. Tačiau jų nežeidžia mūsų šypsenos, atvirkščiai: jie lygiai taip pat nuoširdžiai kvatoja iš mūsų, valgančių šakutėmis. O jei važiuodamas autobusu neužmegsi pokalbio su greta sėdinčiuoju – būsi palaikytas nemandagiu. Dabar štai iš Bankoko atskridau per Kijevą, kurio oro uoste bendrakeleivio pasiteiravau, kiek valandų vietos laiku. Man šaltai atšovė – “ne znaju”, nežinau. Kaipmat susivokiau grįžusi Rytų Europon”, – šypteli Gabija.

Studijos Vilniuje nuvylė

Savo pirmąjį romaną “Neišsipildymas”, patekusį į kūrybingiausių metų knygų dvyliktuką ir sukėlusį nemažai aistrų per Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto svarstymus, debiutuojanti prozininkė apsisprendė leisti lietuviškai, nors didelio skirtumo, kuria kalba reikšti mintis, nejaučianti. “Tiesiog angliškai rašau mokslinius tyrimus, o lietuvių kalbą, kaip jaukesnę, pasilieku grožiniams tekstams. Tikiuosi, romanai bus išversti, nes sunku dirbti žinant, kokia menka potenciali skaitytojų auditorija”, – neslepia pašnekovė.

Ar gyvendama toli nuo vaikystės namų nepristinga lietuviškų žodžių? “Jų trūksta ne todėl, kad pasimirštų, o todėl, kad daugeliui dalykų nėra adekvačių lietuviškų terminų, – tvirtina Gabija. – Norėčiau, kad lietuvių kalba sparčiau vystytųsi ir būtų atviresnė, nes, pavyzdžiui, dar ne visi azijietiški vaisiai turi lietuviškus pavadinimus. Be to, esu prieš užsienio vietovardžių lietuvinimą. Štai “Neišsipildyme” minimas uostas Maroko pietuose prie Atlanto vandenyno man pačiai skamba lyg burtažodis – Essaouira… Tačiau po redagavimo knygoje liko “as Suvaira”, ir visi burtai išgaravo.”

Savo literatūrinį skonį mergina vadina konservatyviu: mažiausiai septynis kartus perskaitė Marcelio Prousto “Prarasto laiko beieškant”, žavisi Henry Millerio, Gabrielio Garcios Marquezo romanais. Iš lietuvių klasikos įspūdį padarė tik Antanas Škėma, o iš šiuolaikinių lietuvių autorių – Valentinas Klimašauskas ir jo “Alfavilnius”. Knygos, kurias teko skaityti mokykloje, atrodė pernelyg atitrūkusios nuo šiuolaikinio gyvenimo. “Joms stigo gaivališkumo ir drąsos gyventi taip, kaip norisi. Čia, Lietuvoje, daug kas turi nuostabių idėjų, bet trūksta drąsos jas įgyvendinti”, – teigia pašnekovė.

Mergina metus studijavo antropologiją Vilniaus universitete, kol įsitikino, kad tokio lygio studijoms gyvenimo eikvoti neverta. “Tai buvo jokio kritinio mąstymo nereikalaujantis daržovinis paskaitų lankymas ir kvailos sesijos, per kurias svarbiausia – atsakyti į dešimt klausimų taip, kaip dėstytojas galvoja. Visi smerkia korupciją, tačiau gamina “špargalkes” universitetuose… Išvažiavau tęsti studijų į Londoną, nes neturėjau kitos išeities. Nepritariu Lietuvoje vykdamai aukštojo mokslo reformai, kuri pakeitė mokesčių tvarką, ir nieko daugiau. Apskritai nepatinka, kaip Lietuvoje, prisidengiant laisvąja rinka, taikomas neoliberalizmas”, – rėžia emigrantė.

Tačiau sutinka, kad dėl nevykusių reformų kalta ne tik valdžia, bet ir studentai, sutinkantys studijuoti dėl diplomo. “Jei kada nors, baigusi užsienyje doktorantūrą, dėstyčiau Vilniaus universitete, uždrausčiau dalyvauti seminaruose literatūros neskaičiusiems studentams. O jei studijuočiau Vilniaus dailės akademijoje, nė už ką neleisčiau akademijai “konfiskuoti” savo diplominio darbo, nes tai privati menininko nuosavybė. Nenoriu, kad mano kūrinį rektorius šešiasdešimtmečio proga įteiktų nomenklatūrininkui dovanų – pati galiu jį parduoti”, – beria lietuviškos realybės pavyzdžius Gabija.

Geras širdyje

G.Grušaitės literatūrinį stilių galima apibūdintį kaip vizualiai sodrų, ir tai lengva paaiškinti šeimos tradicijomis. “Mano tėvai dailininkai, senelis taip pat. Baigiau Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrių. Ši mokykla išmoko vaikus piešti, tačiau beveik visiems mano draugams prireikė trejų ketverių metų, kol jie vėl pradėjo žvelgti į meną kaip į kūrybą. Aš po mokyklos užsiimti menais nebeketinau. Lietuvoje ir taip daug prastų menininkų… Retkarčiais dalyvauju fotografijos ar animacijos projektuose, bet man svarbesnės idėjos, o ne pats menas. Ir literatūrai svarbu idėjos, nes kam gražiai rašyti apie nieką? Tuo labiau – kam skaityti? O “Neišsipildymui” lesbietišką meilės istoriją pasirinkau todėl, kad jos mūsų literatūroje dar nėra apaugusios tokiais stereotipais kaip vyro kūrėjo ir jo seksualios mūzos santykiai”, – aiškina prozininkė.

Neseniai ji dalyvavo tarptautiniame projekte “Nesvarbu, su kuo miegi”, nukreiptame prieš netoleranciją homoseksualų atžvilgiu. Mergina stebisi, kokie žmonės greiti daryti nepagrįstas išvadas. Jeigu gėjai – vadinasi, pasileidę. Jeigu jie įsivaikina – vaje, kas iš to mažylio išaugs. Nors iš tiesų daugiau yra heteroseksualių šeimų, kurioms nereikėtų leisti atžalų auginti. Bet čia mes demonstruojame neįtikėtiną toleranciją: “ji vis dėlto motina”, arba – “širdyje jis geras žmogus”, nors išgėręs kiekvienąsyk tvatina tiek žmoną, tiek vaikus.

“Su draugu mėgstame ironiškai vartoti šią frazę. Paskutinįkart taikėme ją Egipto eksprezidentui Mubarakui. Porą kartų teko lankytis Egipte, ir galiu pasakyti, kad tiek smurto, tiek žmogaus teisių pažeidimų nemačiau jokioje kitoje šalyje.

Tiesiog mūsų akyse Kairo autobusų stotyje apsauginiai sumušė vyrą už tai, kad šis atsisakė parodyti, ką nešasi maišelyje. Supratę, kad juos stebi užsieniečiai, atsiprašė ir nusitempė vargšą į savo patalpas tęsti egzekucijos”, – pasakoja lietuvė.

Jos manymu, bet kuris egiptietis savo šalyje turi mažiau teisių nei atvykėlis. Stovi ištisi turistams skirti miestai, kuriuose vietiniai negali pirkti nekilnojamojo turto, ir restoranai, į kuriuos egiptiečiams draudžiama kelti koją. “Aštuoniasdešimt penki milijardai JAV dolerių (tiek vertinamas eksprezidento šeimos sukauptas turtas) Egipte – protu nesuvokiami pinigai, tačiau gal širdyje diktatorius, išpardavęs Vakarams savo valstybę, buvo geras?” – šypteli pašnekovė.

Kitas nepamirštamas įvykis nutiko kelte, plaukiančiame iš Egipto į Saudo Arabiją. Tas keltas vietiniams gyventojams – vienintelis būdas ramadano metu pasiekti Meką, nuo kurios keliaujant sausuma skiria Izraelis. Likus dviem mėnesiams iki ramadano, spekuliantai – tų pačių keltų darbuotojai – išperka bilietus ir juodojoje rinkoje pardavinėja po 200 JAV dolerių, nors užsieniečiams galioja senoji kaina – 25 doleriai. Vyrai laukiančiųjų minioje atskiriami nuo moterų ir vaikų, o tie, kuriems nuo 25 iki 50 metų, apskritai į keltus neįleidžiami, nes bijomasi sukilimų. Sargybiniai buožėmis tranko piligrimus, rikiuodami juos į tvarkingą eilę.

“Man vienas irgi užsimojo trenkti, bet pamatęs mėlynas akis sustingo su dirbtine “welcome” šypsena lūpose. Mums netgi skyrė ginkluotą palydą, praskynusią kelią iki laivo. Bet jaučiau gėdą, už ginkluoto sargybinio braudamasi pro žmonių minią”, – pasakoja Gabija, tikinti, kad Egipto valstybė pagaliau pasikeis.

"Veido" archyvas

Kartais sulaukiame priekaištų, kad į savo skaitinių rubriką neįsileidžiame jaunų autorių. Taigi šį kartą įsileidžiame. Ir siūlome ištrauką iš debiutuojančios 23-ejų metų lietuvių rašytojos G.Grušaitės romano “Neišsipildymas”.

Aštuoniolikos mano nagai vis dar buvo gražūs, o gyvenimas nuobodus, ir ne todėl, kad jam trūko dramos, ašarų, purvo ar skausmo, bet dėl to, kad aš nebetikėjau, jog mano kančia yra unikali. Stengiausi išgyventi, nes kažko laukiau. Galbūt laukiau, kol pagaliau pradėsiu gyventi.

Tuomet dažnai žaisdavau Nadią Ivanovną, dažydavau plaukus šokoladu, o lūpas raudonai. Kartais jausdavausi visai graži ir trokštama, sėdėdama ant aukštos baro kėdės, klausydamasi bereikšmių pasakų apie Bukovskį ir švelnią ėriukų odą (o Viešpatie, troškau būti ėriukas ant tavo aukuro, tik to dar nežinojau), siekdavau įrodyti pasauliui, kad egzistuoju, ir geidžiau būti paliesta egzistencijos. Jie turėjo suprasti, kad visos liesos, liūdnos paauglės, pasirėmusios alkūne į baro altorių, turi būti išklausytos, antraip kita karta ir vėl bus pagimdyta abejingų moterų, užkariavusių pasaulį ir nutildžiusių savo balsą. Mane išklausė, bet turbūt per vėlai, nes vieną spalio rytą pabudau nuo saulės spindulio, lėtai slenkančio nuogu kūnu, ir instinktyviai ištiesiau kaklą į šviesą.

Neprisimenu pačios pradžios

Manęs nebuvo. Buvo nuogos kojos, švelniai krintanti suknelė, plaukai – visą gyvenimą nugyvenau žiūrėdama į save iš tolo, kartais pabusdavau savo kūne it svetimame kambaryje ir neatpažindavau rankų, kraujagyslių, jaučiau, kad mano “aš” slypi kažkur kitur, pasiklydęs išdžiūvusioje dykroje.

Kai apsižvalgau, regiu, kad šiuo keliu einame tik mes, aš ir tu, bet pasukus galvą atrodo, jog už nugarų eina dar kažkas.

Rugilė Vitkauskaitė. Gimė žiemą, atėjo tamsoje, spėju – išeis irgi prieblandoje, švintant. Buvo patraukli, ryškių veido bruožų, bet negalėjai pavadinti labai gražia moterimi. Aukšta, labai liesa šviesiaplaukė pailgu veidu ir didžiulėmis akimis. Likimo struktūra glūdėjo veide, jos bruožuose nebuvo nieko savito, nieko nekintamo, ir todėl veidas lengvai prisitaikydavo prie skirtingų žmonių aistros projekcijų. Niekuo neypatinga. Visada truputį nutolusi. Žmonės manydavo, kad tai moteriškas paslaptingumas, bet iš tiesų tebuvo bukas, suglebęs abejingumas.

Rugilė buvo iš tos kartos žmonių, kuriems svarbiau gerai atrodyti nuotraukose, nei iš tiesų gyventi. Šiek tiek atmetusi pečius ir vos pasukusi galvą į dešinę, ji primindavo netaisyklingą gėlę, dar labiau trokštamą dėl broko, kuris ją darė unikalią. Dvimatės erdvės princesė. Aipodų karta. Feisbuko karta. Tai buvo žmonės, kuriuos apibrėždavo rinkodaros produktai, kurių tapatybė buvo masinio turėjimo, naudojimo ir sudėvėjimo padarinys. Ratas sukosi taip greitai, kad vargšai akademikai nespėdavo įvardyti naujos kartos, o ji jau tapdavo nebemadinga.

Vilnius tuo metu karštligiškai stengėsi ką nors sukurti ir kaip nors įamžinti savo egzistenciją. Gatvės buvo užlietos ambicijų, troškulio ir noro laimėti. Buvo tik dvi rūšys žmonių: kuriantys ir tie kiti, jie. Pilkoji masė. Rugilė juokėsi ir tiesiog gyveno. Niekada gyvenime nėra turėjusi darbo. Nei savo namų. Nei ko nors, kas būtų jos.

(…)

Saulė tolygiai sklido pro atvirą langą ir mačiau, kaip lėtai krinta pavargę lapai, buvau į rudenį žiūrinti lietuvių geiša, besiruošianti byrėti ir nykti. Buvau laiminga, nes šokoladiniame kambaryje pleveno mano likimo nuojauta, tai buvo susitaikymo ir abejingumo pradžia, atlošiau galvą ir veidrodinėse lubose mačiau savo šypseną.

Kambarys nepriklausė man, kaip, beje, ir visa kita mano gyvenime, ir žaliasis ežeras už lango buvo per toli, per arti, kad galėčiau nuskęsti, viskas, kas galėjo mane pribaigti, buvo per toli, neturėjau pakankamai ryžto net mirti. Mane dažnai kamuodavo noras mirti, buvau pritvinkusi negalėjimo, bejėgiškumo. Įsivaizdavau mirtį kaip ramų, švelnų miegą, kuris išvaduotų nuo kasdienio košmaro. Dažnai žvalgydavausi į žmones, kurių beveik nepažinojau, bet kartu gerdavome alų prie Vilnelės ar Barbakano. Norėjau suprasti, ar jie laimingi. Tiesą sakant, nežinojau, kaip atrodo laimė. Nepažinojau nė vieno laimingo žmogaus. Aplink buvo talentingų, kartais turtingų, kartais sėkmės lydimų žmonių, bet nė vienas neturėjo tos vidinės ramybės, kurios ieškojau. Kai sutikau Ugnę, supratau, kad toji vidinė ramybė yra asmenybės savikastracija, kuri it nereikalingas dalis nupjauna ilgesį, šilumą, užuojautą ir visa, ko nereikia. Netgi laimėje slypėjo destrukcija.

(…)

Šalia manęs gulėjo kažkieno beformis, suglebęs nuogas kūnas. Lyg praregėjusi pažvelgiau į aplink byrančius svetimus gyvenimus ir neradau savyje nė lašo užuojautos. Rugilė Vitkauskaitė mirė, liko tik Rugilės nuojauta, kuri atsikėlusi išėjo į terasą ir ilgai žiūrėjo į juodą ežero vandenį. Stovėjau nuoga rugsėjo vėjyje ir oda šiurpo nuo ežero artumo.

Nuogas kūnas pabudo ir įgijo vardą, kuris buvo toks pat nesvarbus, kaip Tomas ar Darius, ar Belzebubas:

– Rugile, ar nori, kad nuvežčiau į mokyklą?

Papurčiau galvą. Man ten ne vieta, kaip niekad ir niekur nebus. Nujaučiau, kad esu tik tuščias indas, kurį kažkas pripildys. Grįžome į kambarį ir apgaubti stiklinės terasos žiūrėjome, kaip vėjas pusto lapus didžiuliame balkone ir tingiai banguoja ežeras.

Pusryčiavome su Tomu, Darium ir Švenčiausiąja Belzebubo Trejybe, žiūrėjau į jo barzdą ir savimi patenkinto dauno snukį (studijavo finansus ir tikėjo sėkme, o aš tikėjau, kad jis pirktų man “Prada” sukneles, gyventume ir nekęstume kiekvienos minutės, praleistos kartu). Dar turėjau paskutinę progą pasakyti “ne” gyvenimui, kuris nuolat mane kamuotų alkiu:

– Mano Švenčiausioji Trejybe, aš žinau, kad dulkinate Alisą Stebuklų Šalyje, – jo akys susitraukė ir jis ketino kartu pradėti treniruotis mūsų amžinybei, truputį mane mylėjo ir ketino vesti, ruošėsi man meluoti bent jau ateinančius dvidešimt metų. – Nieko tokio, brangusis, nes mane dulkino triušis ir tikriausiai… Darius – toks triušio vardas.

Tomas nutilo, jo mintys klajojo Niekados žemėje, buvo pasiruošęs neišgirsti, bet jį glumino mano veidas, galėjo atleisti išdavystę, abejingumą, melą, tik ne tą absoliučią ne šio pasaulio tuštumą ir panieką jo mažam pavėjui byrančiam gyvenimui. Pamanė, kad esu lengvai pakeičiama, ir nuvežė į mokyklą, kurią kantriai iškentėjau laukdama pavasario ir gyvenimo, kurį nujaučiau kažkur esant.

Ruduo baigėsi, medžiai nušalo, pasirodė pirmasis sniegas, bet šiame pasaulyje vis dar nebuvo nė vienos priežasties atsimerkti ryte. Nebuvo ko matyti ir ko išgirsti. Kurčia tyla, kurioje mokėmės atsižadėjimo meno.

Atsižadu balso. Gyvenimas yra mažas kaip voverė ir linkęs trupėti palei Pylimo gatvę per Šiaurės jūrą ratu Kaukazo link. Tą dieną, kai pirmąkart pajutau ilgesį Ugnei, nutraukiau visus bent kiek artimus ryšius su žmonėmis. Norėjau likti viena. Mano vienatvė buvo kažkuo sumeluota, nes viskas, ką dariau, buvo nulemta kitų žmonių, bet jų buvo tiek daug ir jie taip greit keitėsi, kad galiausiai liko tik Nadios ranka iš sapno ir Ugnės šešėlis už nugaros. Tik tiek. Viskas, ką kada nors turėjau.

Trakų gatvė ir gelsvas lapų sniegas lyg nedidelė alėja, kuria einama į save. Žmonės skubėjo, aš vėlavau susitikti su Medūza Gorgone (kartu gerdavome kavą ir šnekėdavomės apie nieką, įtariau, kad iš tiesų ji manęs nemėgsta). Ji buvo mano geriausia draugė, žmogus, su kuriuo žudydavau laiką sekmadienio popietėmis. Negaliu prisiminti, apie ką kalbėdavomės. Dar buvome pilnos vilčių pakeisti pasaulį, jautėmės svarbios, vienintelės ir ypatingos. Truputį nesuprastos. Labai atstumtos. Keista, užteko vieno vakaro, kad susvetimėtume visiems laikams. Mūsų draugystė buvo grįsta panašumo iliuzija, kurią lengviausiai sudaužo abejingumas.

Vilkėjau mėlyną paltą (Gabrieliui jis būtų patikęs) ir žiūrėjau į save vitrinose. Mano Švenčiausioji Trejybė, pirmoji meilė, pirmasis seksas, manęs atsižadėjo, ir jaučiausi laiminga, nes žinojau, tikrai žinojau, kad būsiu mūza, man tereikia tylėti ir būti.

Medūza Gorgonė buvo stamboka ir rūgštaus veido, viena iš tų, kurios troško sėkmės, bet ši joms nepriklausė. Jos gyvenimas vėliau susiklostė sėkmingai, dirbo rinkodaros vadybininke, ištekėjo, turėjo du vidutiniškus vaikus ir namą Zujūnuose. Pamačiusi mano nuotrauką laikraštyje ar žurnale piktai, sukandusi dantis sušnypšdavo: “Pažinojau ją vaikystėje, visiška kalė. Durna kaip bato aulas. O dabar paaiškėjo, kad dar ir lesbė.” Tą vakarą susitikusios kalbėjomės apie mano skyrybas ir ji bandė suprasti, kodėl metu Tomą, Darių, Belzebubą; taip niekad ir nesuprato – man nereikėjo vyro tam, kad būčiau užpildyta. Man reikėjo kur kas daugiau. Reikėjo žmogaus, nuo kurio žvilgsnio griūtų sienos…

Apie autorę

Gabija Grušaitė (gim. 1987 m.) – debiutuojanti jauna lietuvių rašytoja. Ji dvylika savo gyvenimo metų lavino ranką Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklos dailės klasėje, o vėliau išvyko studijuoti medijų ir antropologijos į šiandieninę lietuvių menininkų Meką – Londoną. Romane autorė drąsiai jungia savąją – šių dienų jauno žmogaus – patirtį su literatūrine fikcija. Pasakojama apie žmones, kurie nenuilsdami savęs ieško meilėje ir neišsipildymuose.

Pati G.Grušaitė mano, kad ši knyga patiks visiems, kurie perka ekologišką maistą, prie veidrodžio praleidžia bent tris valandas per dieną, mėgsta fotografuotis pusnuogiai, nežiūri televizijos, bet yra feisbuko vergai; dirba ką nors “prie meno” arba yra buhalteriai, svajojantys “būti prie meno”. Žodžiu, visiems snobams, idiotams, hipiams, jupiams, visiems, ieškantiems išsipildymo, klaidžiojantiems po svetimas žemes, arba tiems, kurie yra svetimšaliai savo pačių namuose.