Tag Archive | "Europos Komisijos komisaras"

Už Europą be dalomųjų ir skiriamųjų linijų

Tags: , , , , ,


Scanpix nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Nėra kito kelio, tik tolesnė integracija į Europos Sąjungą mažinant šalių narių skirtumus, gerinant gyvenimo kokybę. Nesutinku su besiskaldančios Europos apibrėžimu. Mūsų tikslas – dar energingiau ją stiprinti”, – ankstyvą rytą telefonu iš Briuselio tikino už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Europos Komisijos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis.

– Spauda mirga nuo antraščių, prognozuojančių Europai liūdnus laikus. Kaip manote, ar iš tiesų sulauksim ES šalių narių išsivaikščiojimo?

– Reikėtų labai aiškiai pasakyti, kad antraštėmis apie ES skaldymąsi norima daryti įtaką visuomenės nuomonei. Štai dabar Europos Parlamente yra dvi frakcijos, viena atstovauja Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijai, antroji – Nacionalinio fronto suburta, siekianti sugriauti ES. Ji ir siunčia įvairaus turinio žinutes, dėl kurių užvirė visa ši košė. Tai sunkina integracijos darbą, bet kito kelio tiesiog nėra. Tik ji prisideda prie ES šalių narių skirtumų mažinimo, gyvenimo kokybės gerinimo Vidurio ir Rytų Europos šalyse, padeda prisivyti pirmaujančias valstybes.

Su besiskaldančios Europos idėja aš nesutinku: ją gali siuntinėti nacionalistai, tačiau sudėtingų klausimų akivaizdoje nacionalistinės tendencijos nepadeda priimti rimtų sprendimų.

– Vis dėlto neatrodo, kad britai juokautų: pakaks referendume balsų persvaros, ir sudie Europai…

– Jungtinė Karalystė yra ir liks išskirtinė. Ji ir stojo į ES su įvairiausiomis finansinėmis išlygomis, susigrąžinimais savo įnašo ir pan. Tačiau jos atstovai visada palaikė vieningos Europos idėją. Jiems patiems naudingiau būtų bendra rinka, bet britų konservatoriai dešimtmetį maitino visuomenę abejotinais pareiškimais ir kritika. Jų pastangos reformuoti Europą juokingos, nes apima nedidelę dalį jų problemų. Britų atvejis panašėja į pavyzdį tų šalių, kurios vis bando stoti, bet niekaip neįstoja (pvz., Norvegija).

Net ir pasitraukdama iš ES Jungtinė Karalystė liktų asocijuota sutartimis, tik tiek, kad nebedalyvautų priimant sprendimus, kaip ir Norvegija, Šveicarija.

Didžioji Britanija negali egzistuoti be asocijuotos sutarties su Rytų Europos Sąjunga, kaip ir negali nutraukti rinkos santykių, prekybos sutarčių ir daugelio kitų dalykų. Tai utopija, tačiau britams patiems teks spręsti. Asmeniškai aš manau, kad visa tai – išpūstas reikalas. Net ir pasitraukdama iš ES Jungtinė Karalystė liktų asocijuota sutartimis, tik tiek, kad nebedalyvautų priimant sprendimus, kaip ir Norvegija, Šveicarija. O likusios ES narės toliau ir energingiau stiprins šią sąjungą.

– O jei britų pavyzdžiu nuspręstų pasekti ir daugiau ES šalių?

– Nenoriu kalbėti apie jokius nenumatytus pokyčius – bus tik numatyti! Visame pasaulyje netrūksta veikėjų, norinčių ES projekto griūties. Visiems jiems atsakau: ES gavo Nobelio taikos premiją, taigi esame pasauliniai lyderiai! 28 valstybių sostinėse turėtų kaboti šios premijos simbolika.

Nors Lietuvoje ir kurstomos Rytų politikos fobijos, Vladimiro Putino režimas nėra amžinas.

Net Amerikos žemynams nepavyko sukurti nieko panašaus, todėl visos šios skeptikų kalbos – niekai. Visada bus radikalų ir nacionalistų, kurstančių įvairias fobijas, turinčių potraukį prie jėgos kulto, diktato, bet jie praloš. Nors Lietuvoje ir kurstomos Rytų politikos fobijos, Vladimiro Putino režimas nėra amžinas. Šie procesai judės, o mes ir toliau kursime Europą be dalomųjų ir skiriamųjų linijų. Lietuva turi tvirtą perspektyvą.

– Kokius pokyčius sveikatos sektoriuje lėmė Lietuvos narystė ES? Kokių permainų sveikatos apsaugos sistemoje galime tikėtis artimiausiu metu?

– Netrukus visoje ES kursime retų ligų cen­trus, tai leis užtikrinti daug kokybiškesnį gydymą. Šiuo metu Lietuvoje tai neįmanoma: nėra nei klinicistų, nei klinikinės patirties, nei klinikinių tyrimų. Tačiau integravęsi į bendrą referencijos tinklų sistemą turėsime retų ligų cen­trą su dar keturiomis ar penkiomis Vidurio Europos valstybėmis. Tokie centrai sudarys tinklą, kuris taps didžiuliu postūmiu mokslui, gydymui, tyrimams. Įsivaizduokite, kiek galimybių atsivers.

Lietuva pasienyje turi puikių ligoninių, tai kodėl tuo nepasinaudoti latviams, kuriems iki Rygos šiandien tenka važiuoti 80 km?

ES šalių narių infrastruktūra nevienoda, taigi susidaro paradoksali situacija: Ispanijos pasienyje pakankamai daug ligoninių, o Portugalijos teritorijoje 100 km spinduliu gerų centrų nėra. Tai kodėl portugalams nepasinaudoti kasdieniu gydymusi Ispanijos gydymo įstaigose? Tą patį galėtume pritaikyti ir kitoms šalims kaimynėms: Bulgarijai ir Rumunijai, Slovakijai ir Čekijai, taip pat – Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Lietuva pasienyje turi puikių ligoninių, tai kodėl tuo nepasinaudoti latviams, kuriems iki Rygos šiandien tenka važiuoti 80 km?

Taip pat visuomenei būtina nuolat priminti, kad sveikata nėra vien tik sveikatos ministro rankose.

– Kaip Lietuvai pavyksta panaudoti ES lėšas?

– Kadangi žinau visų 28 ES šalių padėtį, galiu lyginti ir matyti, kad Lietuva priklauso prie tų šalių, kurios ES lėšas panaudoja gana efektyviai. Laikyčiau mūsų šalį geru pavyzdžiu. Lietuvos pastangos davė rezultatų – sukurti funkcionuojantys klasteriai. Galima sakyti, dėl jų mažėja mirštamumas nuo ūmių insultų ir infarktų, vis dar džiaugiamės ir mažiausiu naujagimių mirtingumu ES.

– Į ką dar siūlytumėte atkreipti dėmesį Lietuvos sveikatos srities politikams?

– Kaip komisaras, negaliu nurodyti Lietuvai, bet kaip Lietuvos pilietis ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, pakankamai gerai išmanantis šį sektorių, manau, kad lėšos iš struktūrinių ES fondų turėtų būti naudojamos elek­troninių paslaugų teikimui užtikrinti, sveikatos sistemos paslaugų prieinamumui gerinti. Pirminė ir antrinė sveikatos priežiūra turėtų būti sujungtos į bendrą sistemą. Taip pat kviesčiau pasinaudoti Europos fondo strateginėmis investicijomis. Lietuva galėtų pasekti Airijos pavyzdžiu: ten pirminei sveikatos priežiūrai sukurta platforma leido sustiprinti integruotų modelių kūrimą savivaldybėse. Socialiniai ir medicinos darbuotojai, psichologai dirbdami drauge kompleksines paslaugas gali teikti ir pacientų namuose.

Lietuva galėtų pasekti Airijos pavyzdžiu: ten pirminei sveikatos priežiūrai sukurta platforma leido sustiprinti integruotų modelių kūrimą savivaldybėse.

Medicinos infrastruktūra dažniausiai finansuojama iš struktūrinių fondų, bet pritraukti lėšų galima ir pasinaudojant Airijos patirtimi – pasitelkiant privačius investuotojus: taip iki 2020 m. būtų galima turėti ne tik struktūrinių fondų asignavimus, bet ir papildomų lėšų, pritrauktų per Europos investicijų banką.

– Medikai ir slaugytojai Lietuvoje uždirba vis dar labai mažai, palyginti su kitų ES valstybių sostinėmis. Kokia priežastis neleidžia esamos situacijos keisti?

– Lietuvoje nemėgstame solidarizuotis, ignoruojame galimybę sukurti bendrą galimybę. Norime turėti atskiras pinigines, tik va bendra nacionalinė šalies piniginė per maža. Tačiau situacija nesikeis, jei patys prie jos neprisidėsime. Mūsų medikai tebedirba už menkus atlyginimus, nes nenorime prisidėti prie bendros pinginės, tad lieka mokėti iš kišenės papildomai. Tai kur logika? Siūlyčiau nesitaikstyti su tokiu prastu piniginės turiniu ir jį padidinti. Pakaktų lėšų perskirstymo, ir jau turėtume papildomą milijardą eurų į biudžetą.

Šiandien šalyje skirtumas tarp turtingesnių piliečių ir „biedniokų“ be galo didelis. Pagal šį skirtumą Lietuva pirmauja ES.

Bet tai ne Europos Komisijos, o visų Lietuvos rinkėjų reikalas. Formuojant šalies mokesčių politiką reikėtų atsižvelgti į tai, kokią dalį savo pajamų gyventojai skiria maistui. Ji neturėtų sudaryti didžiosios pajamų dalies, kad dar liktų sveikatai, mokslui ir pan. Perskirstę lėšas turėtume iš ko sustiprinti sveikatos, švietimo, kultūros sektorius, sumažintume skurdą, šiek tiek gerėtų skurstančiųjų padėtis. Šiandien šalyje skirtumas tarp turtingesnių piliečių ir „biedniokų“ be galo didelis. Pagal šį skirtumą Lietuva pirmauja ES.

– Matyt, dėl valstybės skurdo galvą naujam gyvenimui kelia ir tokios ligos, kaip tuberkuliozė?

– Tuberkuliozė – socialinė liga, atgyjanti, kai valstybės piniginėje nebėra pakankamai lėšų. Laikas kalbėti apie didesnį jų perskirstymą. Tokiu pat keliu nori sukti ir dešinioji Amerika, priešingu atveju 36 mln. žmonių neturės sveikatos apsaugos, tačiau tai nepriimtina demokratams. Taigi neturėtume pamiršti, kad sveikata – bendras reikalas, labai svarbus visos valstybės išteklius, ir į jį negalima žiūrėti pro pirštus.

– O kaip siūlote spręsti mažesniuose Lietuvos miestuose medikų laukiančių, bet vis rečiau jų  sulaukiančių pacientų problemą?

– Ne viskas taip juoda, kaip piešiate. Štai, pavyzdžiui, Radviliškyje situacija – ne pati prasčiausia: yra poliklinika, ligoninė, iki Šiaulių vos 17 km, bet jei gyvenate Dysnoje ar Nemunėlio Radviliškyje – sutinku, medikai toli. Ką daryti? Dabartinę situaciją galima keisti suteikiant studentams galimybę mokytis už valstybės biudžeto lėšas. Pasirašius susitarimą, kad studijuojantieji, įgiję reikiamą kvalifikaciją, atsižvelgs į visuomenės poreikį ir kelerius metus atidirbs paskirtoje ligoninėje.

Kodėl Vyriausybė negali parengti kontraktinių susitarimų? Atrodytų, sąžininga: jei studijuodamas naudojaisi viešaisiais finansais, baigęs studijas trejus ar ketverius metus padirbėsi Nemunėlio Radviliškyje. Dėl to atsirastų daugiau aiškumo, nepanorusiems dirbti pagal paskyrimą tektų susimokėti pinigų sumą, kuri buvo skirta valstybės. Tačiau šiandien už viešuosius finansus mokslus baigę medikai lieka kurti visuomenės poreikiams ir renkasi darbą didmiestyje. Taigi baigiau mokslus, ir čiau, bambino.

– Septynioliktasis Lietuvos sveikatos apsaugos ministras Juras Požela kritikuojamas dėl jaunystės (34 m.), nesamos patirties, autoriteto trūkumo… Jūsų vertinimu, ar pakanka ministrui vien ambicijų daryti reformas sveikatos sektoriuje?

– Yra sričių, kuriose būtina turėti bazinių žinių, nepakanka vien politinio lojalumo,  priešingu atveju žmogus, atsidūręs toje kėdėje, negalės priimti strateginių sprendimų. Ne todėl, kad nenorėtų, – jis tiesiog neturi reikiamos kompetencijos.

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...