Tag Archive | "euroblogas.lt"

Kai trūksta aukštos kvalifikacijos darbuotojų, gelbsti Mėlynoji kortelė

Tags: , , , , ,


 

 

Stocksnap.io nuotr./euroblogas.lt

Giedrė Simanauskaitė, euroblogas.lt

Anksčiau ŽAS dainavo dainą „Mano pasas žalias – kur noriu, važiuoju, į kairę, į dešinę Europą matuoju“.  Tuo tarpu Europos Sąjungos Mėlynoji kortelė (ang. Blue Card) yra gerai žinoma aukštą kvalifikaciją turintiems žmonėms iš trečiųjų šalių, siekiantiems įsidarbinti ES šalyse.

Pasak „Investuok Lietuvoje“ investicinės aplinkos eksperto Mato Anužio, šios kortelės atsiradimas Lietuvoje 2013 metais paklojo pamatus ne tik lengvesniam užsieniečių įsidarbinimui Lietuvoje, bet ir prisidėjo prie žaidimų industrijos spartesnio vystymosi ir konkurencingos ekonominės imigracijos, orientuotos į talentų pritraukimą politikos vystymo. Tai leido atsirasti startuolių vizai bei supaprastino studentų iš ne ES įsidarbinimo procedūras mokslų metu ir po studijų Lietuvoje.

Mėlynoji kortelė pamažu prigyja Lietuvoje

2009 m. gegužės 25 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyva 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą tapo pagrindu Mėlynajai kortelei atsirasti. Vėliau sekė ketverius metus trukęs direktyvos įgyvendinimo procesas kiekvienoje Europos Sąjungos šalyje, išskyrus Jungtinę Karalystę, Airiją ir Daniją, kurioms ši direktyva netaikoma.

Matas Anužis

„Kai Taryba sukuria direktyvą, yra paliekama erdvės ją priderinti pagal nacionalinius šalių poreikius, tačiau nepažeidžiant ribų, kurias nustato Taryba“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako Matas Anužis.

Direktyva numatė, jog aukštos kvalifikacijos darbuotojui leidimas dirbti ir gyventi šalyje turi būti išduodamas ne per ilgesnį laiką nei 90 dienų, o jam mokama alga nebūti mažesnė nei 1,5 vidutinio atlyginimo, mokamo šalyje, kurioje gaunama Mėlynoji kortelė.

Pasak Mato, Lietuva ir Rumunija tarp visų ES šalių, kuriose taikoma direktyva, pasirinko padidinti mokamos algos reikalavimą aukštos kvalifikacijos darbuotojui. Lietuvoje, norint išduoti Mėlynąją kortelę trečiųjų šalių piliečiui, turi būti mokama ne mažesnė alga nei du vidutiniai atlyginimai (1500 eurų „ant popieriaus“), tuo tarpu Rumunijoje – aukštos kvalifikacijos darbuotojui turi būti mokamas keturių vidutinių atlyginimų dydžio užmokestis. Toks sprendimas buvo priimtas motyvuojant siekiu apsaugoti rinką nuo pigios darbo jėgos.

“Tam, jog žmogus iš ne ES valstybės palengvinta tvarka gautų leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje, jis arba ji turi turėti aukštąjį išsilavinimą arba 5 metų profesinę patirtį“

„Tam, jog žmogus iš ne ES valstybės palengvinta tvarka gautų leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje, jis arba ji turi turėti aukštąjį išsilavinimą arba 5 metų profesinę patirtį“, − pasakoja M. Anužis.

Mėlynoji kortelė kiek panaši į JAV veikiančią Žaliąją kortą

„Paprastai į Lietuvą atvyksta trūkstamų profesijų darbuotojai iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, – teigia „Investuok Lietuvoje“ investicinės aplinkos ekspertas. − Dažniausiai IT, inžinerijos ar mokymo specialistai.“ Ši kortelė suteikia į Lietuvą atvykstančiam žmogui gauti greičiau leidimą gyventi ir dirbti mūsų šalyje, leidimas galioja darbo sutarties laikotarpiui, tačiau ne ilgiau nei 3 metus, taip pat suteikia galimybę atsivežti drauge savo šeimą − tai kiek panašu į JAV esančią Žaliąją kortą, tačiau jos nereikia išlošti.

Paklaustas, kodėl ši kortelė yra svarbi Lietuvai, Matas Anužis pasakoja, jog talentų pritraukimas į šalį yra naudingas ne tik dėl jų sumokamų mokesčių valstybei ar darbo jėgos spragų užkamšymo šalies darbo rinkoje, tačiau ir sukuriamų darbo vietų: „Danai yra apskaičiavę, jog vienas aukštos kvalifikacijos darbuotojas šalyje sukuria darbo vietas vidutiniškai dviem žmonėms aptarnavimo sferoje, pvz., atvykę žmonės eina pas kirpėją, naudojasi maitinimo paslaugomis, tad didėja poreikis šių darbuotojų vietos rinkoje“, – sako Matas.

Pasiteisina ne visur

Nuo 2013 metų Lietuvoje įgyvendinta direktyva, „Investuok Lietuvoje“ eksperto nuomone, ne visose ES valstybėse buvo pasiteisinęs sprendimas, nes dalyje jų nacionaliniai teisės aktai apibrėžia daug lengvesnę ir paprastesnę imigracijos procedūrą nei esantys reikalavimai Mėlynajai kortelei gauti.

Kita priežastis – kartelė, jog aukštos kvalifikacijos darbuotojui turi būti mokamas bent 1,5 karto didesnis atlyginimas nei toje šalyje esantis vidutinis atlyginimas.

„Šalyse, kuriose yra tvirta vidurinioji klasė, šis 1,5 karto didesnis užmokestis yra neracionalus, tad žmonės atvyksta tiesiog turėdami kitą pagrindą dirbti ir gyventi šalyje nei Mėlynoji kortelė“, – argumentus toliau dėsto Matas.

Investicinės aplinkos ekspertas priduria, jog pati Mėlynoji kortelė nesuteikia darbuotojams lengvai migruoti ES viduje, nes kiekviena šalis turi atskirus teisės aktus, apibrėžiančius, kaip kortelė yra išduodama.

Tiesa, investicinės aplinkos ekspertas priduria, jog pati Mėlynoji kortelė nesuteikia darbuotojams lengvai migruoti ES viduje, nes kiekviena šalis turi atskirus teisės aktus, apibrėžiančius, kaip kortelė yra išduodama.

„Šiandieniniame globalizacijos pasaulyje ypač tarptautinėms kompanijoms yra itin svarbu lengvai gyvenamąsias vietas galintys keisti darbuotojai, o Mėlynoji kortelė šios galimybės kol kas nesuteikia“, – mintimis dalinasi M. Anužis.

Palaiko ir investuotojai

„Mėlynoji kortelė Lietuvoje tikrai reikalinga, nes nutiesia kelią aukštos kvalifikacijos darbuotojams atvykti ir prisidėti prie šalies ekonomikos augimo“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia Investuotojų forumo politikos ir viešųjų reikalų vadovas Lukas Savickas.

Lukas Savickas

Pasak didžiausius investuotojus į Lietuvos ekonomiką vienijančios asociacijos atstovo, 57 proc. investuotojų Lietuvoje susiduria su aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūkumu, pavyzdžiui, praėjusiais metais IT srityje liko neužpildyta apie 500 darbo vietų.

Kompanijos paprastai apmoko darbuotojus ir kelia jų kompetencijas, tačiau tai yra ilgalaikis procesas, kuris ne visose situacijose yra galimas, ypač jei numatoma greita plėtra arba reikalingos itin specifinės kompetencijos.

„Esame paskaičiavę, jog neįdarbintas žmogus Lietuvai atneša apie 6-9 tūkst. eurų nuostolio“, – sako L. Savickas. Pasak jo, kompanijos, kuriančios verslus Lietuvoje, iš tiesų atsižvelgia į sąlygas, taikomas darbuotojų imigracijai.

Faktai:

•    Mėlynoji kortelė skirta ne trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems dirbti ir gyventi ES valstybe
•    Mėlynoji kortelė Lietuvoje kainuoja 86 EUR arba 172 EUR skubos tvarka
•    Žmogus, norintis gauti Mėlynąją kortelę, turi būti darbuotojas, turintis aukštąjį išsilavinimą arba 5 metų profesinę patirtį. Lietuvoje jam/jai turi būti mokamas ne mažesnis nei 2 vidutinius atlyginimus siekiantis užmokestis.
•    Trumpiausias kortelės išdavimo terminas – 15 dienų.
•    Europos Sąjungoje šių kortelių išduodama apie 13 tūkst./metus (apie 90 proc. Vokietijoje).

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje euroblogas.lt 2016 m. rugpiūčio 3  d.

Sėkmingas „Kanarėlių“ skrydis: per metus atradome naują verslo šaką

Tags: , , , ,


Asm. archyvo nuotr.

Živilė Karevaitė, euroblogas.lt

Martynas Mikelėnas su drauge Urte prieš ketverius metus sugalvojo nuo nulio kurti turizmo verslą didžiausioje iš septynių Kanarų salų – Tenerifėje. Nemokėdami ispaniškai ir neanalizavę rinkos, bet neišsigandę dešimtis metų dirbančių konkurentų jie stačia galva nėrė į ispaniško verslo sūkurį.

Pernai tinklaraščiui Euroblogas.lt „Kanarėlės“ džiaugėsi pasiektais sėkmingais rezultatais turizmo sektoriuje, o dabar jie jau gali pasigirti tapę ir nekilnojamo turto Ispanijoje specialistais. Tiesa, Martynas mėgsta, kai už jį kalba darbai, tad užuot didžiavęsis savaisiais, praktikoje įgytais verslo patarimais jis dalinasi su tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojais.

Asm. archyvo nuotr

– Kai kalbėjome prieš metus, minėjote, kad greitai turėtų keistis darbo pobūdis, o verslas plėstis. Kas per tą laiką įvyko?

– Tuomet ruošėmės atidaryti „Kanarėlių“ nekilnojamojo turto prekybos biurą. Atidaryti pavyko, o išsiplėtusi veikla pareikalavo komandos augimo.

Biuro iškaba sako „Yolo Estate“ – toks yra mūsų pavadinimas užsieniečiams, kuriems „Kanarėlės“ nieko nesako. Šiuo metu laukiame atvykstančios naujos biuro administratorės iš Lietuvos, o visai neseniai baigėme savo pirmąsias kliento objekto statybas. Augame organiškai, kartu su savo klientais.

Pagrindinė „Kanarėlių“ veikla yra atostogų Tenerifėje organizavimas ir prekyba nekilnojamuoju turtu. Žiemą „Kanarėlių“ komandoje kartu dirbo dešimt žmonių, o besiplečianti veikla leidžia mums nuolat augti.

– Ekonominė situacija Lietuvoje gerėja, o jūs daugiausia dirbate su lietuviais. Ar per tuos metus pastebėjote padidėjusį keliautojų srautą iš gimtinės?

– Pastebėjome. Kanarų salos, ypač Tenerifė, tampa vis patrauklesne kelionių kryptimi. Klimato sąlygos leidža čia atostogauti žiemą, o pastaruoju metu jaučiama politinė įtampa traukia žmones į ramesnes vietas. Visada sakiau, kad Tenerifė yra didelis kaimas (pačia geriausia prasme), o dabar pastebime, kad tuo ypatingai džiaugiasi atvykę svečiai.

Manau, kad keliautojų iš Lietuvos srautas didėja dėl vis išsamesnės informacijos apie Kanarų salas. Būna svečių, kurie niekada gerai nežinojo, kur Tenerfė yra, o atvykę maloniai nustemba, kad atsiduria gerokai arčiau egzotiškojo Marakešo nei Ispanijos.

Pradėję prekiauti turtu sulaukėme daug pirkėjų iš Lietuvos. Dažniausiai perkami namai atostogoms už 100-200 tūkst. eurų – apartamentai su didele terasa ir pasakišku vaizdu į vandenyną. Džiaugiuosi, kad Lietuvos didžiojo verslo savininkai atranda Tenerifės prestižines vietas.

Pernai pradėjome prekybinę partnerystę su išskirtinio turto Tenerifėje vystytoju – „Abama“ kompleksu, turinčiu penkių žvaigždučių viešbutį, golfo laukus, „Michelin“ žvaigždutėmis besipuikuojančius restoranus. „Abama“ turi aukščiausios klasės apartamentus ir vilas, tarp kurių savininkų yra ir tautiečių. Iš tiesų jaučiame didžiulį lietuvių aktyvumą perkant turtą Tenerifėje.

– Vadinasi, ši verslo plėtros idėja pasiteisino?

– Taip. Pradėjus veiklą viskas sukosi aplink atostogoms skirto turto nuomą ir atostogų planavimą. Daug išmokome, tad natūraliai atėjo kitas etapas – darbas su turtu. Pridėjus prekybą atsirado visapusiška turto priežiūra, remontas ir statybos. Nors manėme, kad tik prekiausime, galiausiai tiesiog pradėjome dirbti su turtu.

Varžybų dvasia ir jaudulys yra mūsų kraujyje, tačiau gebėjimo harmoningai dirbti su rinka mokomės kiekvieną dieną

Prekyba suteikė naujų kompetencijų ir iššūkių. Aplinkinė rinka labai konservatyvi. Yra agentūrų, veikiančių per trisdešimt metų. Mums tai atrodo keista, nes Lietuvoje ši rinka nuolat keičiasi. Čia svarbu išmokti partneriauti, o ne konkuruoti. Varžybų dvasia ir jaudulys yra mūsų kraujyje, tačiau gebėjimo harmoningai dirbti su rinka mokomės kiekvieną dieną.

– Ar planuojate naujas verslo kryptis? Gal žadate plėtoti jau pradėtas?

– Dar turime daug ko mokytis turto prekybos aplinkoje – užmezgame vis glaudesnius santykius su vietos savivaldybėmis, gauname vis daugiau strateginės plėtros informacijos ir sugebame savo klientams pateikti išskirtinių turto pasiūlymų. Esu dėkingas, kad aplinkinė rinka ir partneriai turi daug patirties ir yra gerai įsitvirtinę, jų dėka augame ir mes.

– Kaip pasikeitė pas jus atvykstančių užsieniečių įvairovė?

– Ji nelabai pakito (ispanai, vokiečiai, britai, skandinavai, prancūzai, italai), bet srautas auga. Per pirmuosius keturis šių metų mėnesius Tenerifę aplankė apie 1,8 mln. keliautojų – tai yra net 10 proc. daugiau nei prieš metus.

Urtė juokauja, kad per šventes sala tiesiog dūzgia. Tiesa, kartais tuomet sunku rasti tuščią stovėjimo vietą.

Šiais metais ypač padaugėjo jaunų žmonių, dėl to randasi naujų kavinių, specializuotų parduotuvių, naujų pramogų. Atvykstantis jaunimas sparčiai keičia salą, kažkada vadintą pensininkų rojumi.

– Jau ketverius metus verslaujate Tenerifėje. Ar kada gailėjotės pradėję ten verslą? Kodėl?

– Liepos 20 dieną suėjo lygiai ketveri metai nuo pirmo „Kanarėlių” tinklaraščio įrašo. Urtė ir aš esame labai laimingi matydami, kiek per tuos metus paaugome.

Esama įvairių nuomonių dėl verslo galimybių Tenerifėje. Kai kuriems atrodo, kad čia verslauti visiškai nepatrauklu, tačiau mes patenkinti – didysis iššūkis yra pajusti vietos ritmą, rasti būdų bendradarbiauti, o ne varžytis.

– Kokių pranašumų įžvelgiate plėtodami verslą Kanarų salose, ne Lietuvoje?

– Klimatą. Čia laimima saulės ir žydro dangaus kiekiu. Be to, rinka ramesnė. Vis grįžtame į Lietuvą, kartu atsivežame „Kanarėlių” darbus – susitinkame su klientais, rengiame informacines popietes apie turto pirkimą Tenerifėje. Atrodo, kad darbas Lietuvoje tampa nervingesnis, norima daugiau bėgti. Aplinka Tenerifėje man priimtinesnė. Čia ramu, niekas neskuba, nors dirba rezultatyviai.

Atrodo, kad darbas Lietuvoje tampa nervingesnis, norima daugiau bėgti

– Ar reikalingos didelės investicijos, norint pradėti verslą Ispanijoje?

– Sunku nurodyti konkrečius skaičius, nes investicijų poreikis skiriasi skirtingose verslo šakose. Lietuvoje verslą pradėti paprasčiau, nes viskas sava, žinoma. Natūralu, kad verslo pradžia svečioje šalyje sunkesnė, reikia ištirti aplinką, atsiranda įsikūrimo sąnaudų.

Ispanija turi senesnes kapitalizmo tradicijas nei Lietuva, todėl verslą išlaikyti čia brangiau. Kalbu apie paslaugų, reikalingų verslui – buhalterinę apskaitą, socialinio draudimo kainą ir t.t. – kainą. Žinoma, Ispanija garsėja savo biurokratija. Leidimai statyboms arba veiklai gaunami sunkiau, jie kainuoja brangiau nei Lietuvoje. Dėl lėtesnio biurokratinio aparato reikia papildomo laiko.

– Kokių pavojų gali kilti, kuriant verslą užsienyje? Kokių klaidų nebekartotumėte?

– Svarbiausia susitelkti į kuriamo verslo aplinką. Labai lengva reaguoti priešiškai į nepažįstamus dalykus, tačiau tikslas yra susipažinti ir susidraugauti. Tai – esminis užsienyje kuriamo verslo iššūkis.

Klaidos virsta pamokomis, o jas išmokti reikia. Jei pamokos išmokti nepavyksta, ateina laikas ją kartoti. Esu dėkingas už kiekvieną klaidą ir tikiuosi, kad jų kartoti neteks. Antrą kartą pradėjęs verslą užsienyje, stengčiausi kuo greičiau pasiekti darną su aplinka. Asmeniškai rekomenduoju imtis verslo Ispanijoje visiems, kuriems geras oras palieka didelę šypseną veide.

– Ar per tuos metus niekada nepagalvojote, jog verslas jau įsuktas, pats metas traukti namo? Juk jį puikiai galima „pilotuoti” iš gimtinės.

– Artimas žmogus yra pasakęs: „Jei versle stojo ramybė, reiškia, kažkas negerai“. Augame ir tobulėjame kiekvieną dieną. Mūsų klientų ratas ir komanda plečiasi. Svarbiausia yra atsiduoti verslui.

„Kanarėlių“ komandoje dirba ypatingai atsidavę žmonės. Mums labai pasisekė, kad turime tvirtą branduolį. Urtė ir aš esame visiškai įsitraukę į šią veiklą. Per pastaruosius metus Tenerifė tapo mūsų namais. Kiekvieną kartą čia grįžti labai gera, dėl to niekur net neketiname trauktis!

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje euroblogas.lt liepos 28 d.


 

Apie Berlyną, knygas ir galimybę būti savo laiko šeimininke

Tags: , , ,


Lina Ever/ Asm. albumo nuotr.

Greta Janulytė, euroblogas.lt

Lina Neverbickienė, geriau žinoma kūrybiniu slapyvardžiu Lina Ever, priėmė drąsų sprendimą kartu su šeima išvykti iš Lietuvos ir apsigyventi Vokietijoje. Ten ji rašo knygas ir stengiasi atskleisti miesto dvasią turistams lietuviams, organizuodama ekskursijas „Berlynas kitaip“. Tačiau jų nevadina verslu – tikina, esą tai yra hobis, iš kurio galima užsidirbti.

– Iš kur tokia didelė meilė Berlynui?

– Rytų Berlynas buvo pirmas tikrasis užsienis, kurį pamačiau. Tai buvo 1989 metais, dvi savaitės iki griūnant Berlyno sienai. Tai buvo ir pirmoji mūsų su vyru, tuomet dar tik draugu ir bendrakursiu, kelionė. Po metų grįžome jau susituokę. Vakarų Berlynas buvo mano pirmieji gyvenime pamatyti Vakarai.

Po to aplankėme daug miestų, bet Berlynas taip ir liko pirmąja meile. Jo nežabojama laisvė, keistas gyvenimo būdas, nuoširdūs žmonės ir nesibaigiantys vakarėliai jau tuomet darė didžiulį įspūdį. Tai – miestas, kuriame gali būti pačiu savimi, kur nebėra jokių visuomenės nuostatų, kvailų taisyklių. Priešingai, įprastų taisyklių laužymas čia yra gero tono ženklas.

– Kelintus metus jau skaičiuojate svečioje šalyje?

– Kiek kartų grįždavome į Berlyną, tiek kartų su vyru sakydavome, kad kada nors sugrįšime į jį ne kaip svečiai. Iš karto supratau, kad miesto ritmas, jo energija, jo laisva dvasia man labai tinka. Kai mūsų didieji vaikai baigė mokyklą, supratau, kad atėjo pasirinkimo momentas – dabar arba niekados. Ir nusprendėme įgyvendinti tai, apie ką ilgai svajojome, nors nedaugelis Lietuvoje suprato, kodėl paliekame puikiai įrengtus namus, išpuoselėtą veją, gerus darbus, socialinius kontaktus.

Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia

„Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia, o tas miesto kitoniškumas, ta laisvė, kurios jokiam kitame mieste tiek nėra“, nuotr. iš asmeninio albumo

Taigi vieną gražią rudens dieną prieš ketverius metus susikrovėme lagaminus į seną mersedesą, įsisodinome savo jaunėlį sūnų, kuriam tuomet buvo dveji, ir išvažiavome savo svajonės link. Buvome išsinuomoję butą keturiems mėnesiams, o toliau pasikliovėme likimu. Ir dabar kartais juokaujame, kad iš tiesų žmogui užtenka tik tiek daiktų, kiek telpa į seną mersedesą pikapą.

– Kaip kilo idėja organizuoti ekskursijas „Berlynas kitaip“?

– Aš tik atvažiavusi pradėjau rašyti blogąvilniusberlynas.blogspot.com, paskui įkūriau „Facebook”bendruomenę (ji dabar vadinasi „Berlynas kitaip”), kur skelbdavau su šiuo miestu susijusias įdomybes. Paskui pradėjau rašyti kitą blogąberlynodienorastis.blogspot.com. Rašiau žurnalui „Moteris” straipsnius apie šį miestą, dalinausi savo patirtimi su kolegomis, draugais, giminaičiais, vedžiodavau juos po miestą. Daug skaitau ir domiuosi Berlyno istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, dalyvauju renginiuose, patinka rasti naujas vietas, sužinoti naujų dalykų.

„Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia, o tas miesto kitoniškumas, ta laisvė, kurios jokiam kitame mieste tiek nėra“/Asmeninio albumo nuotr.

Maždaug prieš pusmetį vieni paprašė ekskursijos, vėliau – kiti, trečiai grupei mane rekomendavo ambasada. Visi po ekskursijos sakė, kad turiu būtinai nesustoti ir rodyti tą kitokį Berlyną visiems. Taip ir kilo mintis, kad iš tiesų Berlynas lietuviams – visai neištyrinėtas miestas, nors jis – arčiausiai esanti Vakarų pasaulio sostinė. Daugelis sako, kad Berlynas jiems – visai negražus ir šiukšlinas miestas, todėl kilo noras parodyti žmonėms tą kitą, turistams nematomą miesto veidą, kuris žavi atvykėlius.

Aš sakau: pamatyti galima Romą, Paryžių, Barseloną, o Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia, o tas miesto kitoniškumas, ta laisvė, kurios jokiame kitame mieste tiek nėra. Berlynas nėra gražus, bet jis toks įdomus ir įvairus, kad nuomonę apie jį gali susidaryti tik pamatęs skirtingus miesto veidus ir susilipdęs iš jų savo koliažą.

– Kokia šių ekskursijų tikslinė auditorija? Kaip Jus rasti?

– Mėgstu vesti ekskursijas šeimoms. Prieš dvi dienas sulaukiau didelės šeimos su tėvais, broliais, vaikais ir net močiute, kuri atsidėkodama man padovanojo lietuviškų juodųjų serbentų puodelį. Močiutė nedejuodama nuėjo visus tuos kilometrus ir uždavė daugybę klausimų apie Berlyną. O kai nuvedžiau į kiemus gatvės meno pažiūrėti, atvirai pasakė, kad įdomu, bet šitoks Berlynas jai nebepatinka. Užtat kokiomis akimis anūkės viską tyrinėjo!

Jaunimui daugiau rodau alternatyvaus Berlyno, vyresniems žmonėms – klasikinio

Todėl sakau, kad Berlyną galiu parodyti visoms amžiaus grupėms. Aišku, jaunimui daugiau rodau alternatyvaus Berlyno, vyresniems žmonėms – klasikinio. Man labai smagu, kad keliauja vyresni žmonės, kad tėvai pasiima savo vaikus, rodo jiems miestus, ima į ekskursijas. Todėl už vaikus ir neimu pinigų, ir stengiuosi atsakyti į visus jų klausimus. Šią vasarą taip pat pradėjau siūlyti ekskursijas po Karališkąjį Potsdamą –  jis visai šalia Berlyno, ten yra 20 vandens telkinių, daugybė parkų ir 17 pilių.

Esu turėjusi ir didelių grupių, bet šiaip labiau patinka grupelės iki dešimties žmonių, tada spėji su kiekvienu pabendrauti. Žmonės iš pradžių nedrįsta klausti, bet kai aš pradedu atvirai pasakoti apie berlynietišką gyvenimo būdą, apie keistą miesto istoriją, apie savo gyvenimą čia, apie aplankytus renginius, įdomias akcijas, pamažu atsiveria ir jie. Ir tada esu dėkinga likimui, kad tiek įdomių žmonių sutinku. Maršrutus keičiu pagal grupės pobūdį, amžių, paklausiu, ką jie matę, kuo domisi. Patariu, ką dar reikia aplankyti ar pamatyti Berlyne.

Mane surasti galite elektroniniu paštulina.neverbickiene@gmail.com arba „Facebook”puslapyje „Berlynas kitaip”. Vis neprisiruošiu susikurti interneto puslapio. Jei kas nori man padėti, parašykite

– Ar galite tai vadinti verslu, iš kurio galima užsidirbti ir pragyventi?

– Kol kas to verslu nevadinu, tai – greičiau hobis, už kurį gaunu pinigus, padedančius man pragyventi. Verslas būtų, jei samdyčiau kitus gidus, organizuočiau įvairias pramogas ir paslaugas, stengdamasi uždirbti. O dabar aš rodau žmonėms savąjį miestą, atiduodu jiems dalelę savęs mainais į sutartą užmokestį. Mano keturių valandų ekskursija žmogui kainuoja 20 eurų, vaikams iki 12 metų – nemokamai, vyresniems – pusė kainos. Manau, tai nėra dideli pinigai ir savęs vadinti verslininke neišdrįsčiau. Nors kas žino, kaip čia viskas vystysis…

– Taip pat esate romanų „Objektyve meilė” ir „Ruduo Berlyne” autorė. Ką tik pasirodė jūsų knyga „Berlyno romanas“. Kada žengėte pirmą žingsnį kaip rašytoja? Ar šis miestas buvo įkvėpimo šaltinis?

– Visą gyvenimą norėjau rašyti istorijas. Gal dėl to pasukau į žurnalistiką. Tik Lietuvoje teko tiek daug dirbti ir suktis, auginti vaikus, rūpintis buitimi, kad rašymui vis nebūdavo laiko. Laukdamasi pagranduko pradėjau rašyti, po to rašydavau per jo pietų miegą, tad pirmasis romanas „Objektyve meilė“ parašytas dar Lietuvoje. Todėl jame nagrinėjamas lietuviškos žiniasklaidos ir politikos pasaulis.

Lina Ever su savo naujausiu romanu rankose/Asmeninio albumo nuotr.

„Ruduo Berlyne“ gimė čia iš mano pastebėjimų, mano pačios emigrantiškos patirties, mano pamatytų meno akcijų. Šį romaną vadinu ir gidu po meniškąjį Berlyną. „Berlyno romane“ šalia pikantiškos meilės istorijos ir bohemiškų vakarėlių aprašiau vokiško vaikų darželio ir auklėjimo ypatumus.

– Tūkstančiai autorių visame pasaulyje bando įtikti auditorijai, rašo aktualiomis temomis ir tarsi įsisuka į knygų rašymo verslą. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? Ar knyga gali būti pavadinta verslo objektu?

– Lietuvoje tiražai per maži, kad knygų rašymą galima būtų pavadinti verslu. Tikrai nedaug autorių iš to uždirba pragyvenimui. Nemanau, kad Lietuvoje nors vienas autorius rašo knygas dėl pinigų. Jei pavyktų sudominti vokiškas leidyklas – va tada kitas reikalas, visai kiti tiražai prasideda. Bet šiaip rašymas yra daugiau saviraiškos ir vidinio poreikio užsiėmimas nei verslas.

– Šiais socialinių medijų laikais visi šaukte šaukia apie savo gyvenimą, pasiekimus. Savo tinklaraštyje teigiate, jog „žodžiai kartais užkemša gerklę ir aš privalau juos išrašyti“, tačiau Jūs – kitokia. „Facebook” per daug nesireklamuojate, net sunku rasti informcijos apie „Berlynas kitaip“ ekskursijas. Kodėl?

– Nes nenoriu, kad mano hobis virstų darbu, į kurį eičiau sukandus dantis. Dabar susitinku su kiekviena grupele pilna energijos ir entuziazmo, džiaugiuosi kaip vaikas, kai juos nustebinu, parodau, praturtinu ir kai po ekskursijos jie būna pakeitę savo nuomonę apie šį miestą 180 laipsnių. Manau, kad geriausia reklama – tai kitų žmonių rekomendacijos. Nenoriu paversti to kasdieniu darbu ir begaliniais įsipareigojimais, o į susitikimą ateiti išvargusi. Nes pradėsiu nemėgti pati savęs, jei dirbsiu tokį darbą „valdiškai“.

Be to, noriu pasilikti laiko rašyti, skaityti ir klajoti po miestą. Taip pat esu mama, šiemet pradėsiu leisti į mokyklą savo jaunėlį, reikės vėl daug laiko skirti ir jam. Matyt, mane jau veikia berlynietiškas gyvenimo būdas – viską daryti su meile, dirbti tik tokį darbą, kuris tau patinka, kur gali realizuoti save, dirbti tik tiek, kiek tau norisi, tik tiek, kol gali dirbti iš širdies. Nes bandyti uždirbti viso pasaulio pinigus čia nemadinga. Čia sėkmingu laikomas ne tas, kuris uždirba labai daug pinigų, o tas, kuris gali dirbti mėgstamą darbą ir turi daug laiko sau, šeimai, saviraiškai.

– Ar galite save pavadinti laimingu žmogumi?

– Tikrai taip. Gyvenu mieste, apie kurį visada svajojau, kuriame galiu jaustis ir vietine, ir turiste, ir gide, turiu laiko rašyti ir dalyvauti įvairiuose literatūros renginiuose. Dirbu mylimą darbą, sutinku daugybę įdomių žmonių ir iš to galiu net uždirbti. Turiu puikią mane palaikančią šeimą. Ir turiu laisvę būti savo laiko šeimininke.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje euroblogas.lt liepos 26 d.

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...