Tag Archive | "eurobiurokratai"

Lietuva irgi gali atsidurti pabėgėlių trasoje

Tags: , , , , , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Aušra LĖKA

„Veidui“ iš Strasbūro

„Lufthansos“ autobusas Vokietijos ir Prancūzijos sieną pervažiuoja neprižadindamas snaudžiančių ankstyvo reiso keleivių, nors pagal Europos Vadovų Tarybos vadovo Donaldo Tusko pranašystę jau turėjo kapsėti paskutinės Šengeno zonos egzistavimo valandos.

Daug keleivių autobuse Frankfurto oro uostas–Strasbūras, kaip ir apskritai žmonių Strasbūro gatvėse, kavinukėse ar tramvajuje – eurobiurokratai, politikai, žurnalistai, vertėjai. Kartą per mėnesį keturias dienas, kai čia į Europos Parlamento (EP) sesiją persikrausto keli tūkstančiai Briuselio politikų ir eurobiurokratų, vos apie 276 tūkst. gyventojų Strasbūras pateisina Europos sostinės titulą.

Tiesa, ne vieną dešimtmetį tęsiasi diskusijos, kad taip švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai ir teršiama gamta. 2007 m. atliekant tyrimą suskaičiuota, kad per metus EP „keliaujantis karavanas“ išmeta apie 20 tūkst. tonų CO2, tai prilygsta 13 tūkst. skrydžių iš Niujorko į Londoną ir atgal. O 48 darbo dienos Strasbūre, tyrimo duomenimis, atsieidavo apie 200 mln. eurų, bet dabar prie to dar reikia pripliusuoti trijų naujų ES narių Bulgarijos, Rumunijos bei Kroatijos išlaidas ir nuo to laiko išaugusias kainas.

Bet Strasbūras EP sesijomis tik džiaugiasi: viešbučių kainos pakyla iki kosminių aukštumų, brangius restoranus užplūsta ne už asmeninius pinigus besivaišinantys svečiai. Atvykėlių srautai, jei jie prognozuojami ir mokūs, – didelė paspirtis miestui.

Tačiau šįsyk į jame vykusią EP sesiją rinktasi kalbėti apie kitokius – nei prognozuojamo kiekio, nei mokius atvykėlius. Europa niekaip nesugeba pabėgti nuo vis aštrėjančios pabėgėlių krizės.

Desperacija be rezultato

„Tarp sausio 20-osios, kai D.Tuskas pareiškė, kad ES turi ne daugiau nei du mėnesius sutarti, kaip spręsti pabėgėlių problemą, ir kovo 7-osios, kai įvyko taip lauktas ES ir Turkijos susitikimas, nenutiko nieko daugiau už susitarimo projekto pateikimą. Tačiau dėl nieko nėra galutinai sutarta. Diskusijos buvo labai nelengvos, ir nepasakyčiau, kad projektas idealus“, – Europos Par­la­mento Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius nė iš tolo netrykšta optimizmu.

ES Tarybai pirmininkaujančių Nyderlandų gynybos ministrei Jeanine Hennis-Plasschaert pristačius europarlamentarams ES ir Turkijos susitikimo diskusijas (būtų dar ankstyva sakyti – rezultatus), klausimų kol kas daugiau nei atsakymų.

P.Auštrevičiaus nuomone, sudėtingiausia projekto dalis – jo įgyvendinimas, ir ne vien iš finansinės, bet ir politinės pusės. Net žinant, kad Vokietija, tiksliau, jos kanclerė Angela Merkel, kartu su ES Tarybai pirmininkaujančiais Nyder­landais yra šio projekto autoriai, sunku įsivaizduoti, kad A.Merkel Krikščionių demokratų sąjunga pritartų Turkijos beviziam režimui jau iki šio birželio pabaigos ir derybų dėl narystės ES paspartinimui. Juolab po nesėkme A.Merkel par­tijai pasibaigusių sekmadienį vykusių regioninių rinkimų trijose Vokietijos žemėse.

Taigi ES ir Turkijos susitarimo projektas sunkiai įgyvendinamas, nors būtent Vokietija yra viena desperatiškiausiai išeities iš pabėgėlių krizės ieškančių valstybių, nes čia jų nusėda arti 90 proc. ir šalis nebemato galimybės, kad taip gali tęstis. A.Merkel, anksčiau jau padariusi klaidą pakviesdama pabėgėlius ir nepasakydama jiems jokių sąlygų, dabar, pasak P.Auštrevičiaus, gali padaryti dar vieną, kuri gali jai kainuoti politinę karjerą Vokietijoje, jei tokie susitarimai būtų įgyvendinti.

Turkijai bevizis režimas visų pirma reikalingas tam, kad R.T.Erdoganas galėtų pademonstruoti, jog yra įtakingas politikas, galintis priversti ES nusileisti.

„Turkija – labai svarbi partnerė, bet su ja reikia partneriauti prisilaikant aiškesnių sąlygų. Ji turi atsižvelgti, kad ES laikosi aiškių demokratijos ir politikos kriterijų ir jų nemažins. O tai, kad Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdo­ganas susitikimo su ES išvakarėse uždarė pagrindinį opozicijos laikraštį, – atviras akibrokštas ES. Tačiau apie tai informacijoje apie ES ir Turkijos susitikimą paminėta vienu punktu – kad apsikeista nuomonėmis apie laisvo žodžio ir saviraiškos laisvę Turkijoje. Tikiuosi, kad iki kovo 17–18 d. Europos Vadovų Tarybos pirminės susitarimo sąlygos bus patikslintos, aiškiai pasakant, ką reikia padaryti pačiai Turkijai. Reikia su ja bendradarbiauti sprendžiant pabėgėlių problemą, bet ES vartų raktas turi likti ES rankose“, – pabrėžia P.Auštrevičius.

Jo manymu, Turkijai bevizis režimas visų pirma reikalingas tam, kad R.T.Erdoganas galėtų pademonstruoti, jog yra įtakingas politikas, galintis priversti ES nusileisti. Tačiau europarlamentarai nepritaria turkų geidžiamam politiniam turgui: pabėgėlių klausimo sprendimas – mainais į paspartintas derybas dėl Turkijos narystės ES ir vizų panaikinimas iki šio birželio pabaigos.

Bet dalis europarlamentarų, atrodo, nepritaria viskam, įskaitant ir ES egzistavimą. „Svarstydamas pabėgėlių klausimus EP pasirodė toks, koks yra. Koks ketvirtadalis EP – aiškiai radikalizuotos grupės, pasirengusios išardyti ES, ir jų pasisakymai atspindi tas pozicijas. Jie išgyvena pakilimą – bet kokia krizė jiems yra kalbėjimo platforma. Politinio chuliganizmo apraiškos EP pastovios ir dažniausiai – iš tos pačios grupės asmenų. Jų žodynas gerokai aštresnis nei panašių Lietuvos veikėjų – nesiskaitoma su žodžiais, atvirai įžeidinėjamos ir niekinamos kitos valstybės“, – konstatuoja P.Auštrevičius.

Iki kumščių neprieita, bet graikas europarlamentaras už komentarus apie kaimynus turkus net išprašytas iš EP posėdžių salės. O iš vakaro kiek rafinuotesnio, bet irgi karšto dušo iš grupės europarlamentarų sulaukė Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi. Klausimas, o kiekgi kainuoja jo ir jo aparato išlaikymas, ir gal tai atsakymas, kur gauti lėšų pabėgėlių problemai spręsti, sulaukė audringų plojimų.

Su kovo 8-ąja, pabėgėlės

Vis dėlto tikrai suglumino, kad JT pabėgėlių reikalų komisaras EP sakė proginę kalbą… kovo 8-osios proga. EP laukė Tarptautinės moters dienos (kad ir kaip vertintume jos esmę), kad su­rengtų moterų pabėgėlių situacijos svarstymą.

F.Grandi pasakojo konkrečias istorijas, kaip moterys, net mergaitės verčiamos kūnu mokėti už kelionę į Europą. Anksčiau vos ne trys ketvirtadaliai pabėgėlių buvo vyrai ir tik vienas iš dešimties neturėjo aštuoniolikos, o dabar apie 55–60 proc. pabėgėlių srauto sudaro moterys ir vaikai. Gali būti, kad vyrai atvyko pirmi, o paskui juos dabar jau vyksta moterys ir vaikai.

Svarstydamas pabėgėlių klausimus EP pasirodė toks, koks yra. Koks ketvirtadalis EP – aiškiai radikalizuotos grupės, pasirengusios išardyti ES.

EP pranešėja šiuo klausimu Jungtinės Ka­ra­lystės europarlamentarė Mary Honeyball iš So­cialistų ir demokratų frakcijos apgailestavo, kad moterys bėga nuo karo ir prievartos savo gimtinėje, bet kelionėje susiduria su kontrabandininkų, prekeivių žmonėmis, net kitų pabėgėlių smurtavimu. Moterys iš baimės patirti seksualinį išnaudojimą ištisas naktis nesudeda bluosto, nes pabėgėlių priėmimo vietose joms nėra nei atskirų patalpų miegoti ar nusiprausti, nei atskirų tualetų.

Atsiranda ir nauja pabėgėlių kategorija – vaikai, gimę kelyje. O per tūkstantį vaikų, atvykusių į Europą, kažkur išnyko. Nusikaltėliai veikia, kaip ir veikė, tik narkotikų ir ginklų kontrabandos trasoje per Vakarų Balkanus vienas prekes pakeitė kitomis – žmonėmis.

Ar EP priimta rezoliucija bent kiek paskatins pagerinti moterų pabėgėlių situaciją? Norėtųsi tikėtis, kad prie šio klausimo bus grįžta anksčiau nei kitą kovo 8-ąją.

Beje, Tarptautinės moters dienos proga EP daug kalbėta ne tik apie moterų pabėgėlių, bet ir apie visų moterų nelygiavertę padėtį praktiškai visose srityse, išskyrus tą vienintelę, į kurią vyrai pretenduoti negali. Gerai, kad besiskundžiant viso pasaulio neteisybėmis moterų atžvilgiu apsidairyta ir aplink: EP per visą istoriją nuo pat 1958 m. vadovavo vos dvi moterys.

Vis dėlto nuskambėjęs retorinis klausimas, kodėl net pačios moterys, taip pat ir europarlamentarės, nebalsuoja už kitas moteris, buvo labai vietoje. Tikra lyderystė, nepaisant lyties, svarbiau, nei būtų kokios kvotos, o juo labiau tuštokos kalbos kartą per metus, kovo 8-ąją.

Ir mums reikia rengtis valandai X

Po keturių dienų diskusijų europarlamentarai klestelėjo į verslo klasės krėslus lėktuvuose, nuo automobilių užsikišo išvažiavimai iš Strasbūro. Šiandien narplioti pabėgėlių rebuso jau susirinko Europos Vadovų Taryba. Kovo pabaigoje tą patį darys Jungtinių Tautų organizuojama konferencija Ženevoje ir t.t., ir pan. Kol ieškoma išeities iš didžiausio po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių ir migrantų antplūdžio, JT Vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro duomenimis, šiemet iki kovo pradžios per Viduržemio jūrą Europą pasiekė apie 132 tūkst. migrantų, daugiau nei 400 žuvo bandydami perplaukti jūrą.

„ES bet kurioje srityje nuolat susiduria su nebaigtos integracijos rezultatais: ekonominės krizės metais – dėl nebaigtos euro zonos integracijos, dabar, esant pabėgėlių krizei, – dėl to, kad neturime bendrų priemonių Šengeno zonai apginti, bendrų struktūrų, galinčių saugoti ES išorinę sieną. Nacionalinių valstybių Europos Sąjungos laikai baigėsi. Jei norime, kad mums, kaip ES, atstovautų viena ar kelios valstybės, galime tai tęsti, bet tai visai neperspektyvu. Net pačios didžiausios ES valstybės tos naštos pavieniui nepakelia. Kelias į geriau veikiančią ES – per gilesnę integraciją“, – išeities raktą siūlo eu­roparlamentaras P.Auštrevičius.

Žinoma, reikia siekti, kad pabėgėliai liktų Tur­­kijoje, Jordanijoje, Libane, Egipte, Libijoje: ten kurti saugias zonas, mokėti jiems didesnes išmokas, kad jie ten galėtų išgyventi, kol jų tėvynėje baigsis karas, ir desperatiškai nesiveržtų į Eu­ropą. O kartu reikia spręsti karinio konflikto Sirijoje problemą, juolab kad jis gali persimesti ir į kaimynines valstybes.

Bet net jei į regioną grįš taika, ar daug šansų, kad šešiaženkliai būriai pabėgėlių, pasiekusių Europą per kelerius karo Sirijoje metus, norės grįžti į tėvynę?

„Pabėgėlio statusas ES turi būti su atitinkamomis išlygomis: priimame laikinai, o nuolat – tik tuos asmenis, kurie dėl tam tikrų aplinkybių savo šalyje gali būti persekiojami. Europa sukasi nuo pabėgėlių: vis labiau griežtėja socialinės pa­ramos jiems sąlygos, naujai atvykusiems įsitvirtinti Europoje tampa vis sunkiau tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai. Auga radikalios partijos, ku­rių šūkis – išmesti visus, kurie nėra gimę toje vals­tybėje. Visa tai gali veikti ketinančiųjų bėgti į Eu­ropą psichologinį nusiteikimą“, – vardija P.Auštrevičius.

O Lietuvai, europarlamentaro įsitikinimu, reikia būti ES branduolyje, kelti iniciatyvas, atsakingai kalbėti, rengtis pasidalyti tam tikrais resursais ir tikėtis sulaukti daugiau solidarumo, kai mums to reikės. „Niekada nežinome, kada mums gali to prireikti. Juk yra ir tokia galimybė: bendradarbiaudami su turkais uždarome Tur­kijos ir Grai­kijos sieną, ir per kur tada veršis katilo, pilno potencialių migrantų, garas? Pirmas va­riantas – per Pietus. Bet kitas variantas – per Šiaurę ir Ry­tus. Ir kur mes, Lietuva, čia atsirandame? Dau­gelis valstybių net negalvoja, kad jas kirs migrantų srautai. Kad tai visai negresia mums, aš nepasakyčiau. Rusijos karinis dalyvavimas veiksmuose Sirijoje daugeliu atvejų nulemtas ir noro daryti įtaką tiems srautams“, – sako P.Auš­tre­vičius.

Tad jis ragina Lietuvą visų pirma demons­truoti pakankamą pasirengimą priimti sprendimus ir kantriai tai daryti. Antra, būti solidaresnę padedant pasieniečiais tuose rajonuose, kur jų labai reikia. Trečia, turime įgyvendinti savo pa­bėgėlių priėmimo kvotą. Ir ketvirta, turime gerai pagalvoti apie savo rytinę sieną, jos patikimumą ir mūsų pačių pasirengimą valandai X, jei kiltų toks iššūkis.

 

 

 

 

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...