Tag Archive | "ES ir NATO"

Turkija prarado dar vienus „draugus“

Tags: , , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Turkija niršta, armėnai džiūgauja: Vokietijos įstatymų leidėjai priėmė rezoliuciją, kuria per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje vykusios armėnų žudynės pripažįstamos genocidu.

Turkija šiuo metu vos spėja atlaikyti smūgius. Nesutarimai su Rusija jau yra persikėlę į ekonominį lygmenį. ES ir NATO Turkiją kritikuoja dėl jos veiksmų Sirijoje ir dėl migracijos politikos. Taip pat – dėl prezidento Recepo Tayyipo Erdogano siekio tapti diktatoriumi.

Dabar Turkija sulaukė dar vieno nemalonumo – Vokietijos Bundestago nariai balsavo dėl rezoliucijos, kuria pripažįstamas armėnų genocidas. Jų neatgrasė anksčiau puikiai suveikdavę Turkijos perspėjimai, esą toks sprendimas gali pakenkti dvišaliams santykiams. O juk prieš metus lygiai toks pat balsavimas neįvyko būtent dėl tokių Turkijos perspėjimų, į kuriuos jautriai sureagavo Vokietijos valdantieji.

Įdomu tai, kad šį sykį pataisytas rezoliucijos projektas į Bundestago darbotvarkę vėl buvo įtrauktas iš esmės Žaliųjų partijos atstovo turkų kilmės politiko Cemo Ozdemiro pastangomis.

Kanclerė Angela Merkel balsavime nedalyvavo. Pareigūnai aiškina, esą jos nebuvo dėl įtemptos darbotvarkės, tačiau akivaizdu, kad politikė pasiliko erdvės santykių su Turkija lopymui.

Už rezoliuciją, kuri vadinasi „Armėnų ir kitų krikščionių mažumų genocido 1915 ir 1916 metais atminimas ir paminėjimas“, Bundestago nariai balsavo beveik vienbalsiai: tik vienas deputatas buvo prieš, o dar vienas susilaikė. Kanclerė Angela Merkel balsavime nedalyvavo. Pareigūnai aiškina, esą jos nebuvo dėl įtemptos darbotvarkės, tačiau akivaizdu, kad politikė pasiliko erdvės santykių su Turkija lopymui. Jei to norėsis.

A.Merkel atstovė Christiane Wirtz leidžia suprasti, kad kanclerė šį dokumentą palaikė, o jos tylaus pritarimo pakako Bundestagui apsispręsti.

Netinkamas laikas?

Kritikai aiškina, jog balsavimui dėl armėnų genocido pasirinktas blogiausias įmanomas laikas: juk Vokietijai dabar esą labai svarbu, kad Turkija laikytųsi su Europos Sąjunga pasiekto susitarimo, dėl kurio per pastaruosius kelis mėnesius sumažėjo migrantų srautas į Vidurio Europą. Ir vargu ar yra koks kitas klausimas, į kurį Turkija reaguotų taip jautriai, kaip į tai, ką valstybės ir tarptautiniai istorikai kalba apie daugiau nei milijono armėnų ir kitų krikščionių mažumų žudynes per Pirmąjį pasaulinį karą.

Jungtinės Tautos apibrėžia genocidą kaip sąmoningą ir sistemingą žmonių naikinimą dėl jų priklausymo etninei, tautinei, religinei ar rasinei grupei.

Turkijos vyriausybė ne sykį yra atmetusi terminą „genocidas“, teigdama, kad ne vien armėnai, bet ir tūkstančiai kitų žmonių, tarp jų ir labai daug turkų, žuvo Osmanų imperiją sugriovusio pilietinio karo metais.

Oficialiai Turkija pripažįsta, kad per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo daug armėnų, bet ne tiek, kiek suskaičiuoja patys armėnai, – pusantro milijono.

Be to, Turkijos teigimu, armėnai per šį karą buvo savotiška Rusijos remiama penktoji kolona, o masinės deportacijos ir jas lydėjusios armėnų mirtys nebuvo iš anksto apgalvotos ar tyčinės, nors tai yra esminė genocido sąlyga: Jungtinės Tautos apibrėžia genocidą kaip sąmoningą ir sistemingą žmonių naikinimą dėl jų priklausymo etninei, tautinei, religinei ar rasinei grupei.

Holokausto repeticija

Priminsime, kad po valdžios užgrobimo Turkijoje 1907 m. jaunaturkiai ėmė vykdyti turkų tautos vienijimo politiką, propaguodami idėją sukurti valstybę, paremtą vieningos tautos idėja. Tačiau jiems labai trukdė tautinės mažumos – kurdai, asirai, graikai ir armėnai, siekiantys valstybingumo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Turkijos valdžia, stojusi į Vokietijos pusę, nusprendė, kad tautinės mažumos gali palaikyti Rusijos pajėgas, todėl pradėjo šių tautų naikinimą. Buvo sukurta speciali organizacija „Teshkilati Mahsusa“, atlikusi organizacinius darbus, bei naikinimo būriai, daugiausia sudaryti iš specialiai tam parengtų kriminalinių nusikaltėlių.

Maždaug milijonas armėnų buvo ištremti į Siriją, kur daugelis mirė nuo išsekimo. O 1915 m. birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.

Kraupiausi įvykiai fiksuojami nuo 1915 m. balandžio 24-osios. Tą naktį Konstan­tinopolyje buvo suimta pustrečio šimto armėnų elito atstovų. Visi suimtieji netrukus buvo nužudyti. Paskui prasidėjo masiniai armėnų „perkėlimai“. Dalis jų buvo išsiųsti į naikinimo stovyklas, kur buvo laikomi saulės atokaitoje be vandens, palikti mirti nuo išsekimo, žudomi dujomis, o vaikai nuodijami morfijaus injekcijomis. Maždaug milijonas armėnų buvo ištremti į Siriją, kur daugelis mirė nuo išsekimo. O 1915 m. birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.

Genocido termino kūrėjas žydų kilmės Raphaelis Lemkinas armėnų genocidą vadina vienu „tipiškiausių“ genocido atvejų, Hitlerį įkvėpusių Holokaustui. Dar keliais mėnesiais anksčiau labai panašių į armėnų genocidą veiksmų buvo imtasi prieš ne tokią gausią Turkijos graikų etninę grupę.

Istorikų teigimu, armėnų genocidas buvo pirmasis modernus genocidas, kurio planavimas ir vykdymas vyko valstybiniu lygiu. Šis genocidas yra antras po Holokausto labiausiai tyrinėtas genocidas pasaulyje, dėl šių žudynių daug iečių sulaužė ir vis dar laužo ne tik politikai, istorikai, bet ir rašytojai, menininkai.

Turkija visus šiuos įvykius nurašo „įprastam karo scenarijui“, o su valstybėmis, vartojančiomis genocido terminą, jau ne kartą yra rimtai susivaidijusi.

Atšaukiami ambasadoriai

Kai 2011 m. Prancūzija žudynes oficialiai pavadino genocidu, Turkija net atšaukė savo ambasadorių.

Praėjusiais metais ji tą patį pakartojo su Austrija. Ne veltui JAV, nenorėdamos erzinti savo pagrindinės sąjungininkės Vidurio Rytuose, kol kas vengė vartoti šį terminą, nors daugiau nei 40 JAV valstijų jau yra priėmusios genocidą pripažįstančias rezoliucijas.

Vis dėlto Vokietija surizikavo – santykiai su Turkija ant kortos buvo pastatyti dar iki balsavimo. Antai Turkijos ministras pirmininkas Binali Yildirimas būsimą balsavimą buvo pavadinęs absurdišku, pabrėždamas, kad tokie žudymai esą buvo įprastas dalykas karo sąlygomis. Jis taip pat pakartojo Turkijos prezidento R.T.Erdogano perspėjimą, kad Vokietijai priėmus rezoliuciją pablogėtų dviejų šalių santykiai. Premjero teigimu, istorikai, o ne politikai turėtų nuspręsti, kas iš tikrųjų vyko 1915 m.

Ar balsavimas dėl genocido gali pakenkti ES ir Turkijos susitarimui dėl migrantų, kol kas sunku pasakyti. Turkai aiškina, kad susitarimų jie laikosi. „Mes ne gentinė valstybė, o Turkijos Respublika – šalis, turinti ilgametes tradicijas“, – į klausimą, ar įsižeidusi Turkija nepažeis susitarimo su ES, atsako Turkijos premjeras.

Vis dėlto R.T.Erdoganas perspėjo: „Jei Vokietija bus šitaip suklaidinta, bus padaryta žala dvišaliams diplomatiniams, prekybos, politiniams ir kariniams – mes abi esame NATO valstybės – santykiams.“

Po balsavimo Turkijos vicepremjeras ir vyriausybės atstovas Numanas Kurtulmusas savo tviterio paskyroje rezoliuciją pavadino neveiksminga ir niekine, teigdamas, kad „Vokietijos parlamento iškraipytų ir pagrindo neturinčių tvirtinimų pripažinimas genocidu yra istorinė klaida“. O ministras pirmininkas B.Yildirimas paskelbė, kad Turkija atšaukia ambasadorių iš Vokietijos „konsultacijų“.

Vokietijos turkai – suirzę

Rezoliucija suerzino ir Vokietijos turkus.

Dar iki balsavimo Turkijos premjeras pareiškė, kad balsavimas nuliūdintų didžiulę Vokietijos turkų bendruomenę. „3,5 mln. Vokietijoje gyvenančių turkų yra didžiausias mūsų dvišalių santykių turtas. Aš tikiuosi, kad Vokietijos parlamentas ir priimantys sprendimus asmenys išgirs 3,5 mln. balsų“, – sakė jis.

Po rezoliucijos priėmimo jo žodžiai pasitvirtino su kaupu. Apie 500 Vokietijos turkų asociacijų pasirašė laišką, kurį nusiuntė Bundestago nariams, teigdami, kad „daugiau nei 90 proc. Turkijos gyventojų teisėtai atmeta kaltinimą genocido vykdymu ir mano, jog jis yra šmeižikiškas“. Laiške jie taip pat įspėjo, kad rezoliucijos priėmimas „užnuodytų taikų turkų ir vokiečių sambūvį šioje šalyje, taip pat ir Turkijoje“.

Trečiadienį keli šimtai Vokietijos turkų surengė protestą prie Bundestago, reikalaudami, kad rezoliucija būtų atmesta.

Armėnijos triumfas

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas ne kartą yra sakęs nesuprantantis, kaip genocidas gali nebūti vadinamas genocidu vien dėl to, kad tai pykdo kažkurią valstybę.

Armėnijos užsienio reikalų ministras Ed­vardas Nalbandianas Vokietijos genocido pripažinimą pavadino „vertingu Vokietijos indėliu ne tik pripažįstant ir pasmerkiant armėnų genocidą tarptautiniu mastu, bet taip pat ir indėliu į visuotinę kovą už genocido ir nusikaltimų žmoniškumui prevenciją“.

Kai kurie istorikai tvirtina, kad Vokietija, kuri Pirmojo pasaulinio karo metais buvo artima Osmanų imperijos sąjungininkė, žinojo apie vykdomus žudymus ir politiškai juos rėmė. Bundestage priimtoje rezoliucijoje yra pastraipa, kurioje pripažįstama Vokietijos imperijos atsakomybė už tai, kad žinodama apie žudynes ji nesiėmė jokių veiksmų joms sustabdyti.

Pirmoji valstybė, dar 1965 m. pripažinusi armėnų genocido faktą (kai 1915–1923 m. buvo nužudyta 1,5 mln. armėnų), buvo Urugvajus, 1995 m. tai padarė Rusija, 2000 m. – Italija ir Vatikanas, dar po metų – Prancūzija.

Armėnų genocidą taip pat yra pripažinęs Europos Parlamentas bei Pasaulinė bažnyčių taryba.

2015 m. popiežius Pranciškus žudynes pavadino pirmuoju XX amžiaus genocidu.

Sakydamas kalbą, terminą „genocidas“ dar 2013 m. pavartojo ir Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas.

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...