Per dešimtmetį mūsų padaugės iki 3,5 mln. Tokiais nerealiais tikslais ir bendromis frazėmis grįsta politikų kol kas tik popierinė kova su didžiausiu mūsų valstybės iššūkiu – demografiniu nuosmukiu.
Aušra LĖKA
„Džiaugiuosi, kad grįžau į Lietuvą ir padariau tai labai tinkamu laiku, – su ES struktūrinių fondų pagalba pavyko sukurti sėkmingą tyrimų laboratoriją, pasiekėme ženklių rezultatų“, – sako prieš 11 metų iš JAV, kur gyveno 12 metų, grįžęs mokslininkas – Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjas dr. Daumantas Matulis.
Jis ne tik pats su šeima, dabar auginančia jau keturis vaikus, grįžo į Lietuvą, bet prisidėjo prie grįžimo dar aštuonių jaunų mokslininkų, šiuo metu kalbasi dar su kokiais penkiais.
Tokių sėkmės istorijų yra, tačiau priešingų – dukart daugiau. Oficiali statistika rodo, kad ketverius metus džiaugėmės bent kiek mažėjančia emigracija (o ji labiausiai retina mūsų valstybės gyventojų skaičių), bet pernai ji vėl gerokai padidėjo – per metus išvažiavo 44,5 tūkst. gyventojų, beveik 8 tūkst. daugiau nei užpernai, vos ne pusė Panevėžio.
Statistika rodo, kad pernai emigracija vėl gerokai padidėjo – per metus išvažiavo 44,5 tūkst. gyventojų, beveik 8 tūkst. daugiau nei užpernai, beveik pusė Panevėžio.
Deja, pernai pablogėjo ir kiti demografiniai rodikliai – gimstamumas sumažėjo, mirtingumas padidėjo. Prognozės dramatiškos: Pasaulio bankas yra priskyręs Lietuvą prie trijų sparčiausiai nykstančių populiacijų pasaulyje (po Puerto Riko ir Latvijos). Mažėjant darbingo amžiaus žmonių lėtėja ir šalies ūkio augimas.
Demografinius iššūkius ir mūsų politikai pagaliau pripažino didžiausia valstybės problema. Bet ką jai spręsti konkrečiai padarė ligšiolinė valdžia ir ką siūlo labiausiai tikėtini Seimo rinkimų lyderiai – Socialdemokratų partija (LSDP), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) bei Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS)? Ar šie siūlymai skiriasi nuo Europos Komisijos (EK), demografų ir pačių reemigrantų siūlymų?
Valdančiųjų demografinė biurokratija
Dabartiniai valdantieji pasiekė nemažų laimėjimų, bet tik demografinės biurokratijos žanre: pernai Seime įsteigta Migracijos komisija, šešios partijos pasirašė nacionalinį susitarimą dėl emigracijos, šiemet Vyriausybė priėmė priemonių planą emigracijai mažinti ir grįžtamajai migracijai didinti, 2014 m. priimtos Migracijos politikos gairės, politikai uoliai dalyvavo visuomenininkų rengiamose konferencijose, rėmė iniciatyvas, siūlančias susiimti, kad Lietuva neišsivaikščiotų.
Teisybės dėlei, įvairių strategijų, gairių, priemonių planų valdžia buvo prirašiusi ir ankstesnėse kadencijose. Deja, stabilių pokyčių, išskyrus šiokį tokį gimstamumo bumą padidinus motinystės išmokas iki pasaulinių rekordų, ne itin pasiekta. Ne išimtis ir dabartinė valdžia.
„Aš maniau, kad Migracijos komisija būtina, nes emigracija – didžiausia mūsų problema, ir kol kas emigracija valdo mus, o ne mes ją. Pats pasiprašiau į tą komisiją, nes turėjau vilčių, kad ji gali nuveikti gerų darbų. Nors TS-LKD frakcijoje vyravo neigiamos nuomonės, kad ji steigiama tik tam, jog sukurtų postą Valdui Vasiliauskui, – jis jį ir gavo. Deja, mano idealistiniai lūkesčiai žlugo: komisijos posėdžiams suskaičiuoti nereikėtų nė dviejų rankų pirštų, o nuo gruodžio nebuvo nė vieno“, – apgailestauja komisijos narys konservatorius Kęstutis Masiulis.
Pernai birželį šešios parlamentinės partijos (LSDP, LVŽS, „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, Lietuvos žaliųjų partija) pasirašė nacionalinį susitarimą dėl emigracijos. Tarp susitarimo signatarų nebuvo konservatorių ir liberalų. K.Masiulis prisimena, kad jų partija nutarė, jog viskas nueis į garvežio švilpuką, tad gėda tokius raštus pasirašinėti.
Iš tiesų: susitarimo siekis, kad Lietuvoje 2025 m. gyventų 3,5 mln. gyventojų, ne tik opozicijos, bet ir demografų vertinimu, – iš fantastikos, jei ne tragikomedijos srities.
Susitarimo siekis, kad Lietuvoje 2025 m. gyventų 3,5 mln. gyventojų, ne tik opozicijos, bet ir demografų vertinimu, – iš fantastikos, jei ne tragikomedijos srities.
Nebent nutartume į Lietuvą masiškai perkraustyti pabėgėlius ir rastume norinčiųjų vos ne milijoną. Bent jau kol kas ir iš kelių dešimčių atsikrausčiusiųjų pasitaikius pirmai progai kas tik gali neatsigręždami lekia į sotesnę Europą.
Socialdemokratas Gediminas Kirkilas dėl partijų susitarimo laikosi priešingos nuomonės: „Kaip rodo Lietuvos istorija po nepriklausomybės atkūrimo, pavyko tai, dėl ko pasirašėme susitarimus, pavyzdžiui, dėl užsienio politikos – ES ir NATO. O kur nepavyko pasirašyti, pavyzdžiui, dėl atominės energetikos, ir blaškomės po brūzgynus. Susitarimas dėl emigracijos – konkreti politinė apeliacija, kviečianti sugrįžti, signalas išvažiavusiems žmonėms, kad jų čia laukia, kad bus kažkas daroma. Šioje srityje labai svarbūs psichologiniai dalykai ir toks susitarimas labai svarbus. Nesinori biurokratizuoti, bet žinant mūsų emigracijos mastus gal reikėtų kokios šių problemų sprendimą koordinuojančios institucijos, tik realios, ne formalios. Kai kuriose šalyse yra net atitinkama ministerija. Reikia imtis konkrečių priemonių, o jos turi atsispindėti ir biudžete.“
Susitarime buvo numatyta parengti ilgalaikę nacionalinę programą, Vyriausybė tokį planą ir surašė. Tiesa, tam sugaišo daugiau nei metus, tad jį patvirtino tik prieš pusantro mėnesio, o jo įgyvendinimo terminai palikti jau kitai Vyriausybei ar neribotam laikui – prirašyta „nuolat“. Bet naujajai Vyriausybei nebūtų sunku „įgyvendinti“ planą, nes jame surašyta daugybė protingų dalykų – kad reikia siūlyti darbą pagal kvalifikaciją, skatinti verslumą, mažinti administracinę ir mokestinę naštą verslui, užtikrinti pajamas, garantuojančias pakankamą pragyvenimo lygį asmeniui ir jo šeimai. Visi žino, kad to reikia, bet Vyriausybės priemonių plano žanras reikalautų nurodyti, kokių konkrečių veiksmų bus imtasi.
„Nieko ten nėra, tad nėra apie ką nė kalbėti“, – vertina K.Masiulis. Tačiau taip planą vertina ne tik opozicijos atstovas, bet ir valdančiųjų socialdemokratų vicepirmininkas G.Kirkilas: „Nepatiko tas planas. Jis biurokratinis ir formalus, nepanagrinėti tyrimai, kas skatina emigrantus grįžti. Nauja Vyriausybė neabejotinai turės parengti realų planą.“
Ne ką daugiau idėjų, kaip spręsti demografinius iššūkius, ir partijų Seimo rinkimų programose.
Ne ką daugiau idėjų, kaip spręsti demografinius iššūkius, ir partijų Seimo rinkimų programose.
Demografijos problemų paminėjimo reikia ieškoti po įvairias programų dalis. Žinoma, tai ne vienos kurios ministerijos išsprendžiama problema, ir tik sisteminis, kompleksinis jos sprendimas gali duoti bent kažkokį rezultatą. Tačiau tokiu principu rašyti programas – išskirti opiausias valstybės problemas ir pateikti vizijas, kaip jas spręsti, mūsų partijos nemoka. Užtat moka daug butaforinių frazių.
Kviesti žmones iš Afrikos ir Pietų Amerikos?
Didžiausi mūsų demografiniai praradimai – emigracija. K.Masiulio nuomone, pirmiausia mums reikia susivokti, kad migracija – toks pat reiškinys kaip kiti: gimstamumas, mirtingumas ar avarijų skaičius, ir tai yra valdoma. Jis piktinasi, kad žiniasklaidoje tekstas po teksto su gundančiais emigruoti pavadinimais pasakojama, kiek emigrantai uždirba, bet nepaaiškinama, kiek ten kainuoja būstas ar koks socialinis mokestis. Žinoma, konservatorius sako nebandantis nuneigti, kad kitose valstybėse ir didesni atlyginimai, ir didesnė pagarba darbuotojams, tik siūlo dažniau minėti ir sugrįžusiųjų sėkmės istorijas.
K.Masiulis akina siūlyti grįžti į Lietuvą, kurti pagalbos grįžtantiesiems sistemą. Tarp konservatoriaus idėjų – ir gana netradicinės. Pavyzdžiui, jis patarė Užsienio reikalų ministerijai atkreipti dėmesį į Venesuelą: ten – krizė, tad gal keli tūkstančiai lietuviškos kilmės šios šalies gyventojų norėtų repatrijuoti į Lietuvą? Arba litvakai Pietų Afrikos Respublikoje, kurių ten dešimtys tūkstančių, – gal jie jaučia nostalgiją Lietuvai?
K.Masiulis pasakoja, kad dar dirbdamas mokslo institucijoje tarptautiniuose kongresuose sutikdavo žmonių su lietuviškomis šaknimis ir jie sakydavę, kad gal būtų patrauklu grįžti gyventi į prosenelių kraštą, nors jie – jau trečia ketvirta karta ir lietuviškai temoka „labas“ ir „ačiū“. Bet jei sukurtume sistemą, skatinančią juos atvykti gyventi į Lietuvą, K.Masiulio manymu, pritrauktume ne vieną.
Vis dėlto sunku patikėti, kad tai pasijustų sprendžiant Lietuvos demografinių problemų mastą. Tačiau K.Masiulis mano, kad geri pavyzdžiai patraukia: jei užsienio investuotojus kviečiame investuoti Lietuvoje, tai gal ir tautiečius kvieskime su savo kapitalu, idėjomis ir viešinkime sėkmės pavyzdžius.
„Tai didžiausia problema Lietuvoje – per porą dešimtmečių netekome penktadalio gyventojų. Didžiausiai problemai turime skirti didžiausią dėmesį. Gal net turėtų būti specialus padalinys – ministerija ar departamentas, kuris siūlytų tokius projektus. Štai Estijoje migracija jau pozityvi, o mes sakome, kad esame bejėgiai. Mes ukrainiečių priėmėme vienetus, o estai – gerokai daugiau. Tai kultūriškai artima populiacija, ne taip kaip arabai, kuriems atvykus integravimo problemos būtų milžiniškos. Ne iš karto, bet laipsniškai galime keisti situaciją“, – neabejoja K.Masiulis.
Tiesa, jo idėjų apie Venesuelą ar Pietų Afrikos Respubliką TS-LKD rinkimų programoje nėra. Bet, K.Masiulio vertinimu, sprendžiant demografines problemas šioje programoje ypač veiksminga tai, kad susieti du punktai – emigracijos stabdymas ir regionų krizė: „Visa Lietuva neteko apie 20 proc. gyventojų, o regionai – daug daugiau: dalis išvažiavo į didesnius miestus, dalis svetur. TS-LKD programoje iškelta idėja susikoncentruoti ne tik į Vilnių, bet į kokius dešimt regioninių centrų, kviesti ten stambius investuotojus, organizuoti nemokamą transportą, kad, pavyzdžiui, žmogus iš Kelmės galėtų nemokamai atvažiuoti 40 km į darbą Šiauliuose.“
Konservatoriai taip pat akcentuoja pagalbą šeimoms, nes ne pensininkai, o jaunos šeimos su mažamečiais vaikais yra sunkiausiai Lietuvoje gyvenantis socialinis sluoksnis.
K.Masiulis mano, kad per mokesčius reikėtų skatinti žmones gyventi šeimose, mat pas mus atvirkščiai: jei vieniša motina – gausi pašalpą, tad apsimoka apsimesti vieniša, o, tarkime, Vokietijoje yra priešingai.
Vienas pagrindinių LSDP programos kūrėjų G.Kirkilas kaip svarbiausius rodiklius politikų darbui sprendžiant demografines problemas pamatuoti nurodo emigracijos ir reemigracijos tendencijas ir realiai valstybės siūlomų paramos grįžtantiesiems paslaugų skaičių bei dydį. Programoje socialdemokratai kelia idėjas padėti sugrįžtantiesiems įsikurti, bet ne mažiau svarbu padėti Lietuvoje gyvenančioms jaunoms šeimoms, kad joms nereikėtų išvykti.
G.Kirkilas didžiuojasi, kad jo premjeravimo laikais gimstamumas buvo šoktelėjęs, nes buvo siūloma didelė parama jaunoms šeimoms. Jis pasakoja prieš akis turintis labai konkretų pavyzdį: sūnaus šeima susilaukė antro vaiko ir išsilaikyti jaunai šeimai tapo sunku, ką jau kalbėti apie tai, kaip reikės gauti vietą darželyje.
Socialdemokratai emigracijai mažinti taip pat siūlo ir didesnę investicijų sklaidą regionuose, nes dabar viskas koncentruojasi didmiesčiuose, o regionuose ir būstas pigesnis, ir darželiuose vietų yra, tik darbo – ne. Bet, kaip pabrėžia G.Kirkilas, regionų plėtrą reikia paremti realiais finansais.
LVŽS, kaip ir visais kitais klausimais, išeitį sprendžiant demografinius iššūkius sieja su švietimu ir kultūra. LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis mano, kad kalbėdami apie emigraciją šią problemą supaprastiname – neva atsiras darbo vietų su gerais atlyginimais ir problema išsispręs. Tai iš tikrųjų svarbu, nes žmonės neišgyvena. Bet daug svarbesnis uždavinys – sudaryti sąlygas, kad jaunas žmogus norėtų Lietuvoje gyventi, čia auginti vaikus, todėl svarbiausia – švietimas, po to kultūra.
„Pirmos svarbos dalykas – švietimo klausimai. Per švietimą reikia daryti įtaką ir didesniam sugrįžimui, ir mažesniam išvažiavimui. Jauni žmonės išvažiuoja studijuoti į užsienį, nes mūsų baigiamųjų egzaminų sistema keista, o čia baigusieji universitetus nepatenkinti, nes neranda darbo. Mūsų kertinis sprendimas – panaikinti moksleivių ir studentų krepšelius, į aukštąjį mokslą atvesti valstybės užsakymą, aukštasis mokslas turi būti nemokamas. Reikia pakelti kartelę stojantiesiems, nerengti 1800 studijų programų. O jei ir toliau gaminsime specialistus, kai darbdaviai nežino, ką jie moka, nes vien mokymo programų pavadinimai – fantastiniai, tik vis daugiau prarasime“, – LVŽS idėjas pristato R.Karbauskis.
Jo manymu, tūkstančiai žmonių grįžtų, jei švietimo sistema būtų pasirengusi priimti ir vaikus, kurie lietuviškai nemoka skaityti ir rašyti, jei pasirengtų juos integruoti į lietuvišką mokyklą, neprarandant mokslo metų. Jis pateikia tokį pavyzdį: jo gimtajame kaime yra puikus dabar užsienyje gyvenančių žmonių namas, jie nori grįžti, bet turi tris vaikus, o mūsų švietimo sistema nepasirengusi jų priimti be mokslo metų praradimo. Tad emigrantai sako, kad negrįš tol, kol vaikai baigs mokyklas. Tačiau po tiek metų kažin ar apskritai grįš.
Beje, nors populiacijos mažėjimas Lietuvoje, demografų vertinimu, artimiausius kelis dešimtmečius užprogramuotas, socialdemokratai programoje nežada pritaikyti viešojo sektoriaus infrastruktūros mažesniam kiekiui gyventojų. G.Kirkilas sako, kad tai subtilūs dalykai ir tai turi būti detaliai išdėstyta Vyriausybės programoje.
LVŽS taip pat pasiryžę kiek įmanydami saugoti mokyklų tinklą, mat, pasak R.Karbauskio, negalima remtis į krepšelio sistemą regionuose, nes taip dingsta infrastruktūra, suteikianti jaunam žmogui galimybę ugdytis savo teritorijoje, savo bendruomenėje, o tai labai svarbu.
Jis pateikia tokį pavyzdį: per septynerius metus Naisių gyvenvietėje gimstamumas padidėjo penkiskart, ir čia greitai bus vienas pirmųjų kaimų, kur reikės atidaryti darželį. R.Karbauskio teigimu, to pasiekta per kultūrą, sveiką gyvenseną, sukuriant aplinką, kurioje žmogus jaučiasi laimingas. Tik po to eina ekonominiai dalykai.
O Seimo priimtą, bet Prezidentės vetuotą Darbo kodeksą R.Karbauskis vadina nusikaltimu prieš save pačius, nes, jo vertinimu, šis kodeksas orientuotas į tai, kad būtų atsivežama pigios darbo jėgos, kurią galima greitai įdarbinti ir greitai atleisti, bet tikrai neorientuotas į lietuvius emigrantus, kad jie grįžtų.
G.Kirkilas, atvirkščiai, mano, kad socialinis modelis, paremtas skandinaviška praktika, galėtų prisidėti prie emigracijos mažinimo. Jis pasakoja, kad būdamas premjeru susitikinėjo su mūsų emigrantais įvairiose šalyse, ir menkinamą požiūrį į žmogų jie nurodė kaip vieną esminių emigracijos priežasčių. Socialinis modelis, G.Kirkilo nuomone, galėtų padėti spręsti darbdavių ir dirbuotojų santykius, nors, pripažįsta, nežinia, ar jis pas mus veiktų kaip Skandinavijoje, nes Lietuvoje didelis nepasitikėjimas tarp darbdavių ir darbuotojų.
„Stabdysime pabėgėlių srautą“ – tokį rinkimų kampanijos reprezentacinį šūkį yra pasirinkę „darbiečiai“, nors, teisybės dėlei, Lietuvoje dar nėra ko ir stabdyti. Bet kitų valstybių piliečių imigracija į Lietuvą nesižavi ir kitos partijos.
G.Kirkilo manymu, tai labai slidus klausimas, ir ne todėl, kad keli ar keliolika tūkstančių imigrantų būtų didelis iššūkis. „Tai siunčia žinią mūsų emigrantams, kad jie nereikalingi, nes jų praradimą kompensuosime pigesne darbo jėga iš kitur. Manau, tai blogas požiūris. Pirmiausia reikia išspręsti reemigracijos klausimą“, – mano socialdemokratas.
Iš geidžiamos periferijos tapome negeidžiama
„Demografines problemas nelengva išspręsti, nes tai daugiaplanis reiškinys, turintis daug dedamųjų. Ekonominių migracijos priežasčių per dieną nepakeis nė viena valdžia, tačiau žmonėms pinigų reikia dabar, o efektas – po kelerių metų, tad valdantieji ne itin suinteresuoti problemų spręsti, nes kadencija baigsis, ateis nauji rinkimai“, – sako Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas prof. dr. Donatas Burneika.
Jis mini bene vienintelį valdžios bandytą reguliuoti demografinį rodiklį – gimstamumą: dosnios išmokos kurį laiką davė efektą, tik, pasak demografo, klausimas, ar jis ilgalaikis ir kiek tai padidino norą turėti daugiau vaikų, o kiek tebuvo lig tol atidėlioti gimdymai.
Vis dėlto, D.Burneikos manymu, reikėtų pradėti nuo sprendimo, kad problemą imamės spręsti sistemingai ir šalinti jos priežastis. Atsitiktiniai pavieniai bandymai kažką padaryti – tai pritraukti ką į Lietuvą, tai padidinti kam algas ar stipendijas – vieniems kitiems gyvenimą gal ir pagerina, tačiau esminių problemų nesprendžia, noro emigruoti neatmuša. Koordinuotų sisteminių veiksmų, kurie skatintų gimstamumą, gerintų gyvenimo, darbo sąlygas, mažintų norą emigruoti, lig šiol nebuvo.
Emigracijos priežasčių esama ir objektyvių, ir subjektyvių. Demografas aiškina, kad žmonių persikraustymas po to, kai pasikeitė mūsų ūkio bei socialinė struktūra ir daliai nebuvo ką veikti ten, kur jie gyveno (pavyzdžiui, žemės ūkyje darbo vietų sumažėjo keturiskart), buvo neišvengiamas. Bet jau mūsų problema, kad nemažai jų pasirinko užsienį, o ne Lietuvos miestus.
Subjektyvios priežastys susijusios ir su neigiamomis emocijomis, neigiamu valstybės įvaizdžiu. Tai emigraciją, nesvarstant kitų alternatyvų, padarė įprastu reiškiniu, beveik bandos instinktu. „Tokia migracija perteklinė, o kažkiek migracijos buvo, yra ir bus, ir ji nei gera, nei bloga. Tam tikra trauka iš periferijos į centrą egzistuoja: iš miestelių – į rajono centrą, paskui į sostinę, paskui į kitas šalis, megapolius. Koncentracija megapoliuose didėja, ir tai natūralus reiškinys. Mūsų situacija unikali tik tuo, kad daug metų gyvenę tokioje erdvėje be vidinių sienų, kaip Sovietų Sąjunga, kur buvome gero įvaizdžio periferija, į kurią vyko migracija, staiga tapome kito bloko be sienų periferija, tik su neigiamu įvaizdžiu naujo bloko kontekste. Periferija ir būsime, tik reikia pakeisti tos periferijos įvaizdį iš neigiamo į teigiamą“, – aiškina D.Burneika.
Jo vertinimu, emigracija Lietuvai lig šiol iš esmės neigiamos įtakos nedarė, tam tikra prasme netgi atvirkščiai: „Per 15–16 metų išvažiavo apie pusę milijono, o užimtųjų darbo rinkoje, mokančiųjų mokesčius, apdraustųjų „Sodroje“ panašiai tiek pat, kiek buvo. Jei nebūtų emigravę ta pusė milijono, būtume turėję sukurti bent trečdalį daugiau nei dabar esamų darbo vietų, o tai neįmanoma. Bet besitęsdamos tokios tendencijos greitai ims kelti grėsmę, nes ims mažėti darbo jėgos, didės našta dirbantiesiems išlaikyti socialiai remtinus žmones, viešąjį sektorių.“
Ir kažin ar imigracija čia – gera išeitis. Pasak D.Burneikos, negausi, nesutelkta į vieną miestą imigracija naudinga, o masinė, jei tokią iš viso galėtume turėti, jau kelia problemų, susijusių su tokia grėsme, kaip terorizmas, su sunkia kultūrine integracija.
Demografas pastebi: jei lig šiol nesugebame normaliai į visuomenę integruoti rusų tautinės mažumos, kaip galime tikėtis, kad staiga sėkmingai integruosime kur kas mažiau mums pažįstamų kultūrų žmones. Naivu, kad jie turės tokias pat sąlygas kaip mes, nes mums reikia pigesnės darbo jėgos, tada jie spiesis į grupes, kursis getai, didės neramumų tikimybė.
Reemigracija, demografo nuomone, geriau daugeliu prasmių. Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad emigrantai linkę grįžti, ypač iš blogesnio klimato šalių. Tik klausimas, ar į Lietuvą daugiau jų grįš su idėjomis, ar tik nusenti ir taps papildoma našta socialinės apsaugos sistemai.
Grįžtantieji neprašo asmeninės paramos – tik civilizuotos tvarkos
Mokslininkas D.Matulis po 12 metų iš JAV į Lietuvą grįžo su idėjomis, su gausia šeima ir be jokių valdžios paramos prašymų. Jis sako, kad yra norinčiųjų grįžti, tik norint parsikviesti, pavyzdžiui, mokslininkų reikia, kad jie galėtų teikti paraiškas dėl finansavimo ir šis procesas būtų nuolatinis, stabilus. Tačiau Lietuvoje mokslas daugiausia finansuojamas iš ES struktūrinių fondų, ankstesnis laikotarpis galutinai baigėsi pernai spalį. 2014–2020 m. laikotarpiu Lietuvos mokslui ir inovacijoms skirta apie 750 mln. eurų, tačiau eina treti metai, o mokslininkų nepasiekė nė vienas euras. „Skaudu, nes prioritetai buvo sudėlioti, mechanizmas įsivažiavo, o dabar – tuščias tarpas. Mokslo žmonių nusivylimas didelis“, – sako D.Matulis.
O kur dar viešieji pirkimai: per juos, pasak mokslininko, viską perkame dvigubai brangiau nei parduotuvėje, nes viskas biurokratizuota, daug beprasmių procedūrų. Grįžta mokslininkai iš Harvardo, kitų prestižinių universitetų ir rankos nusvyra: reikia atlikti eksperimentą, o elementariai priemonei įsigyti tenka rašyti paraiškas, laukti kelis mėnesius. „Taip žmonės gali ir vėl susikrauti lagaminus“, – neslepia nusivylimo D.Matulis.
Jis sako, kad jam iš valdžios nereikėjo ir nereikia jokios asmeninės paramos – tik kad grįžus galėtų normaliai dirbti. Ekonominė situacija, žinoma, svarbi, bet nebūtinai turi būti identiška gyvenimui Vakaruose.
Matuliai augina keturis vaikus – septyniolikos, šešiolikos, dvylikos ir šešerių, bet nemano, kad ir gimstamumą galima padidinti dosniomis išmokomis: JAV socialinė parama silpna, bet ten gimsta daugiau vaikų nei Europoje, kur ji dosni. Tačiau JAV mažesni mokesčiai, o jei turi vaikų, už kiekvieną mokesčiai mažėja. Ten lengviau gauti darbą ar pradėti verslą. „O Lietuvoje – neproporcingai dideli mokesčiai. Jei jie būtų bent trečdaliu mažesni, gyventume visai neblogai, ir tai iš tiesų spręstų demografines problemas“, – vardija D.Matulis.
Ir ES vis primena Lietuvai tai, ką ji pati žino, tik nieko nedaro tendencijoms keisti: dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gyventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūks darbo jėgos išteklių, kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui. O dar po 2020 m. smarkiai sumažės ES struktūrinių fondų parama.
Maža to, tarp ES šalių Lietuva – labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą, lėtai pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos.
Tarp ES šalių Lietuva – labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą, lėtai pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos.
Išsilavinimo lygis kyla, tačiau didelė dalis moksleivių neturi pakankamų pagrindinių gebėjimų, per menka aukštojo mokslo kokybė, švietimo sistema prasilenkia su darbo rinkos poreikiais.
Deja, dabartinės Vyriausybės darbo rezultatų, kad gyventojų mažėjimą atsvertų jų geresnis išsilavinimas, inovacijos, geresnė sveikata, o mokesčių sistema ir apskritai viešojo sektoriaus darbas neskatintų ieškoti naujų namų svetur, sunku įžvelgti. EK Lietuvos pastangas šiose srityse taip pat įvertinusi, švelniai tariant, kukliai. Neatrodo, kad ką esminio ir išmintingo žadėtų ir partijos savo programose.
Ko gero, proveržis įmanomas tik tuo atveju, jei savinaiką, kaip vadinami dabar vykstantys procesai, pakeis savikūra – pastangos spausti valdžią, kad ji netrukdytų dirbti ir uždirbti, gerintų švietimą ir sveikatos apsaugą.
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA
Loading ...