"Scanpix" nuotr.

Kone kasmet Lietuvoje gerinami grūdų derliaus rekordai, o pernai jų išauginta per 6 mln. tonų – dvigubai daugiau nei prieš 25 metus, vos atkūrus nepriklausomybę. Pirmieji deklaruotų pasėlių rezultatai rodo, kad grūdų hektarų skaičius šiais metais vėl padidėjo – apie 5,5 proc., palyginti su 2015-aisiais, todėl ir šiemet grūdų derlius turėtų būti didelis.

Kaip sako įmonės „Agrokoncerno grūdai“ vadovas Karolis Šimas, pastarasis lie­­tus daro papildomą teigiamą poveikį bū­­simam derliui, o ypač vasariniams pasėliams – žirniams, pupoms, vasariniams kviečiams, mie­­žiams, nes šie po gegužę užsitęsusių sausrų iki šiol atrodė prastokai. Kur kas daugiau drėg­­mės sulaukė kiek anksčiau – balandžio pradžioje pa­sėti pasėliai bei žieminiai javai, todėl jų turėtų būti prikulta panašiai tiek, kiek ir pernai.

Išaugę plotai, panašus derlius

Lietuvoje auginamos 8 pagrindinės grūdinės kultūros ir beveik visų jų bendras hektarų plotas šiemet padidėjo. Derlingiausių ir gausiausiai auginamų kviečių – nuo 834 tūkst. iki 871 tūkst., kvietrugių – maždaug tūkstančiu, iki 101 tūkst. ha. Keleri metai iš eilės beveik dvi­­gubai didėja žirnių laukai (iki 154 tūkst., 2015 m. – 80 tūkst. ha), ūkininkai nevengia daž­­niau imtis ir pupų (68 tūkst., pernai – 61 tūkst. ha) bei avižų auginimo (2015 m. – 64 tūkst., šiemet – 69 tūkst. ha).

Labiausiai šiemet sumažėjo miežių laukai (nuo 200 iki 170 tūkst. ha), šiek tiek susitraukė ir auginamų rugių bei rapsų plotai.

Augalininkystė pa­sta­ruoju metu tapo pelningesne žemės ūkio šaka. Tačiau negalima teigti, kad ji sta­biliai pelninga.

Pirminiais duomenimis, šiemet bendras grū­­dinių kultūrų hektarų skaičius Lietuvoje sieks 1,62 mln. (2015 m. – 1,54 mln.). Savo že­mę užsėti grūdais ūkininkus dažnai verčia nepalankios rinkos sąlygos kituose žemės ūkio sektoriuose, visų pirma pienininkystės. Mažos supirkimo kainos ir neaiškios perspektyvos le­mia, kad auginamų grūdų plotai šalyje kasmet pastebimai plečiasi.

„Iš dalies tokią padėtį lėmė situacija ki­­tuose sektoriuose. Augalininkystė pa­sta­ruoju metu tapo pelningesne žemės ūkio šaka. Tačiau negalima teigti, kad ji sta­biliai pelninga, kaip ir kiekvienas vers­las, kaip parodė pernai metų situacija. Labai stipriai plėstis toliau nebėra kur, nes ekonomiškai apsimokančios ir tinkamos ja­vams auginti žemės jau yra dirbamos“ – aiškina Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos direktorė Dalia Ruš­čiaus­kienė.

Pernai buvo kone idealūs grūdų derliui metai – pakankamai drėgmės, nuosaikus ir šiltas pavasaris, periodiškai pa­lydavo. Pati gamta 2015-aisiais pakankamai išdžiovino grūdus, todėl daugeliui ūkininkų net neprireikė elevatorių paslaugų.

Pastaruoju metu šalyje išplėtotas grūdų sau­gojimas atvirose aikštelėse, taip pat mažinan­tis elevatorių apkrovą. Dauguma ūkininkų ir žemės ūkio bendrovės turi savo grūdų saugyk­las ir džiovyklas, todėl iki pardavimo gali saugoti juos patys. Dalis grūdų išvežama tiesiai į uostą. Eilės tampa neišvengiamos tik esant lietingam orui.

Šiemet gegužę užsitęsusi sausra įtakos derliui neabejotinai turės, todėl bendras visų grūdinių kultūrų derlingumas greičiausiai bus šiek tiek menkesnis. Tačiau, pasak K.Šimo, kadangi bendras hektarų skaičius vėl padidėjo, grū­dų derlius šiemet turėtų būti panašus kaip ir pernai – gal tik apie 100 tūkst. tonų mažesnis.

Eksporto balansas, kuris pernai buvo 4,15 mln. tonų, šiemet numatomas apie 4 mln. tonų grūdų.

„Kviečių, rapsų, miežių, žirnių derlingumas bus šiek tiek mažesnis, todėl šiemet galima pla­nuoti 6,4 mln. tonų grūdų derlių. Tačiau jei­gu pridėsime, kad šiuo metu turime perteklių iš pernai metų, tiek ūkininkai, tiek eksportuotojai turi 150–200 tūkst. tonų neparduotų grū­dų, ir neaišku, ar per likusius pusantro mėnesio pavyks tai eksportuoti, kol kas tokio didelio poreikio nėra ir jie gali persikelti į kitus metus. Todėl eksporto balansas, kuris pernai buvo 4,15 mln. tonų, šiemet numatomas apie 4 mln. tonų grūdų. Taip atrodo iš šiandienos per­­spektyvos ir dar daug visko gali nutikti. Ap­skritai sakoma, kad iki Joninių lietus yra aukso vertės, o po to jis jau gadina derlių. Didelė kait­ra taip pat gali sumenkinti kokybę“, – pasakoja K.Šimas.

Kita vertus, ne visų šalies regionų ūkininkai gali piešti tokį palankų vaizdą. Pavyzdžiui, Suvalkijoje žiemą buvo mažai sniego ir drėgmės, todėl dalis žieminių pasėlių iššalo.

Kainų didėjimo nesitikima

Lietuva yra viena iš tų retų pasaulio valstybių, kuriose kasmetinio grūdų likučio paprastai nelieka, nors kitose pasaulio valstybėse gana įprasta, kad bent dešimtadalis, o kartais ir penk­tadalis derliaus lieka neparduoda. Tačiau šiandien įtaką Lietuvos grūdų augintojams daro ir unikali situacija tarptautinėje rinkoje – pa­saulinis kviečių rezervas šiuo metu yra di­džiausias istorijoje ir siekia per 250 mln. tonų. Sukauptos ir didžiulės kitų grūdinių kultūrų atsargos – iš viso jos siekia apie 470 mln. tonų.

Pernai labiausiai išlošė ūkininkai, su­darę išankstines sutartis ir, ne­lauk­dami pa­va­sario, iš karto pardavę sa­vo užaugintus grūdus.

„Grūdai yra biržos prekė, todėl esame priklausomi nuo pasaulinės situacijos rinkoje. Esant grūdų pertekliui kainų mažėjimą ryškiai pajuto tiek Lietuvos grūdų augintojai, tiek jų prekyba užsiimančios įmonės. Todėl kai kurių ūkininkų sandėliuose yra tikrai nemažai pernykščių grūdų, kurie į aruodus suvažiuos kartu su nauju derliumi ir taps nemažu galvos skausmu elevatoriams dėl jų galimo užkrėtimo aruo­diniais kenkėjais“, – situaciją apibūdina D.Ruš­čiauskienė.

Lietuvos žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (LŽŪIKVC) duomenimis, 2014-ųjų birželį kviečių supirkimo kaina siekė 194 Eur/t, pernai tuo pačiu metu – 174 Eur/t, o šį birželį – apie 150 Eur/t. Per penkerius metus grūdų kaina sumažėjo maždaug trečdaliu.

Taigi pernai labiausiai išlošė ūkininkai, su­darę išankstines sutartis ir, ne­lauk­dami pa­va­sario, iš karto pardavę savo užaugintus grūdus.

K.Šimo teigimu, tokias mažas kainas visų pirma ir lemia pasaulinis grūdų perteklius. Be to, situaciją koreguoja ir va­di­namųjų Juodosios jūros valstybių ekonominė padėtis: Rusijos ir Ukrainos va­liutos yra nuvertėjusios, todėl šios šalys grūdus parduoda gerokai pigiau, ir tai neleidžia kitiems europiečiams didinti kainų.

Galimybė atrasti tolimesnes rinkas

Pasikeitė ir grūdų pirkėjų elgesys. Anks­čiau arabų valstybės sudarydavo di­de­lius pirkimo sandorius bent pusei me­tų į priekį ar panašiam laikotarpiui, o šian­dien privatūs ir valstybiniai pirkimai vyks­ta „čia ir dabar“ – sandoriai sudaromi mėnesiui, daugiausia dviem mėnesiams į priekį. Kritusios naftos kainos apsunkino šių šalių ekonominę situaciją, sumažėjo ir jų valiutų perkamoji galia. Perkantiems doleriais produkcijos kaina taip pat išaugo. Šiuo metu jau kiek atsitiesusi naftos kaina galbūt šį sezoną si­tuaciją pagerins.

Arabų šalys yra nuolatinės lietuviškų grūdų pirkėjos. Prieš trejus ketverius metus svarbiausia importuotoja buvo Saudo Arabija. Po pertraukos ji vėl aktyviai įsitraukė į rinką. Iki tol nuolatinis pirkėjas buvo Iranas, kurį laiką pirk­­davęs apie 80 proc. lietuviškų antros klasės kviečių.

„Eksporto dėlionė priklauso nuo to, kur ir kas turi kokią kokybę, kokias problemas išgyve­na. Tradicinis mūsų regionas, visada esantis prekybos balanse, – tai Artimieji Rytai. Tačiau, pa­vyzdžiui, jeigu Prancūzijos ar Rusijos grūdai nė­ra kokybiški, kartais mūsų produkcija pa­ten­ka ir į jų rinkas – Alžyrą ar Libiją. Dabar pa­ma­žu galvojame apie tolimesnes valstybes. Prieš dvejus metus pradėjome eksportuoti į Ku­­­bą, bet tai buvo laikinas dalykas. At­ran­da­me ki­tų nišų – Malaiziją, dėl didelių sausrų antri me­tai iš eilės grūdus importuoja Indija. Šiemet indai gali importuoti net iki 7 mln. to­nų grūdų, daugiausia iš Australijos, tačiau jie visko neuždengs. Atpigęs laivų transportas leidžia pro­duk­ciją plukdyti toliau“, – pasakoja K.Šimas.

Išliksime žaliavos eksportuotojai

Šiuo metu daugiau nei 4 mln. tonų grūdų, arba maždaug du trečdaliai visos lietuviškos produkcijos, eksportuojama. Eksportui skirtų grūdų supirkimo kainos yra didesnės. Ar galima tikėtis, kad vidaus vartojimas arba įvairių produktų gamyba padidės ir Lietuva netaps vien žaliavos eksportuotoja?

D.Ruščiauskienės teigimu, perdirbimas di­dė­ja tiek, kiek didėja ir eksportas. Per pastaruo­sius metus šis rodiklis išaugo apie 100 tūkst. tonų, daugiausia dėl krakmolo bei išvesti­nių jo produktų ir pašarų gamybos. O vidaus vartojimas laisvo prekių judėjimo sąlygomis iš­lieka panašus, šiek tiek mažėdamas kartu su ša­lies gyventojų mažėjimu.

LŽUIKVC duomenimis, šalyje išaugo ir kitų grūdų bei rapsų produktų gamyba – pagaminta daugiau kvietinių miltų, dribsnių, salyklo. Tačiau sumažėjo kruopų ir rapsų aliejaus pra­monės apsukos.

K.Šimo nuomone, šiek tiek vidaus vartojimas visada gali didėti, nes atsiranda įvairių iš­ves­tinių produktų. Tačiau kalbama daugiausia apie kelis procentinius punktus, o galimybių ryš­kesniam augimui nėra daug.

„Mažėjantis gyventojų skaičius lemia tai, kad maisto produktų vietinė rinka absorbuoti ne­gali. Krakmolas ar kiti perdirbti produktai vis tiek yra žaliavos. O eksportuoti galutinį pro­­­duktą – duoną ar miltus nėra tikslo, nes Uk­­raina ar Baltarusija tai pagamina kur kas pi­giau, todėl konkuruoti nėra tikslinga“, – tvirti­na pašnekovas.

Jo teigimu, kaip žaliava, grūdas yra saugiau­sias mūsų šaliai, nes pasauliui nuolat kintant prisitaikyti prie nuolatinių rinkos pokyčių yra labai sunku. Tarkim, parduotume kokį pusfabrikatį Vokietijoje, ir staiga šioje rinkoje kas nors atsitiktų. Gaminiui perorientuoti reikėtų bent penkerių–septynerių metų. O grūdų ža­liavą vienais metais gali parduoti vienoje pa­sau­lio pusėje, kitais – jau kitoje, ir kiekvienas kraštas juos vartoja pagal savo norus, skonį ir vartojimo tradicijas. Eksportuotojams tai leidžia būti kur kas labiau nepriklausomiems.