Tag Archive | "burauskaitė"

Kai kurių su KGB susijusių asmenų veikla tebeturi neigiamos įtakos mūsų valstybei

Tags: , ,



Praėjusią savaitę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) paskelbus buvusių KGB rezervo karininkų sąrašą, net „užlūžo“ centro interneto svetainė, nes per tris valandas jame apsilankė per 30 tūkst. žmonių.
Ar rezervininkai vis dar kelia pavojų, jei net po daugiau nei dviejų dešimtmečių nepriklausomybės kyla toks ažiotažas? Kiek jau atkūrus nepriklausomybę buvę kagėbistai ar rezervininkai pakenkė mūsų valstybės raidai ir kaip jie galėjo patekti į strateginius valstybės postus? Apie tai kalbamės su LGGRTC generaline direktore Birute Burauskaite, KGB veiklą žinančia ne tik iš tiriamojo darbo: dėl savo veiklos antisovietiniuose judėjimuose, talkinimo pogrindžio spaudos leidėjams ji buvo tardoma KGB. B.Burauskaitė buvo Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti narė, Represijų Lietuvoje tyrimo centro vadovė, Liustracijos komisijos narė.

VEIDAS: Ar iš LGGRTC paskelbto 238 rezervininkų sąrašo pirmiausia pradėtos skelbti nuskenuotos dabar viešumoje veikiančių asmenų bylos, nes jie vis dar gali daryti įtaką valstybės gyvenimui?
B.B.: Nekeliame sau uždavinio pirmiausia rinkti ir skelbti medžiagą apie konkrečius asmenis. Viešindami dokumentus siekiame parodyti, ką ir kokiais metodais veikė KGB, kokią įtaką šios represinės institucijos veikla turėjo visuomenei, kokie žmonės ten dirbo ar su ja bendradarbiavo.
VEIDAS: Vis dėlto kokią žalą jau atkūrus nepriklausomybę galėjo padaryti bendradarbiavusieji su KGB, ypač tie, kurie ėjo aukštas pareigas?
B.B.: Turiu savo nuomonę, bet ji būtų per daug konkreti ir galėtų man grėsti teismais. Naivu būtų manyti, kad po Kovo 11-osios KGB veikimas Lietuvoje pasibaigė. Su KGB susijusių asmenų atsiradimas aukštuose postuose, manau, ne atsitiktinumas, bet nereikia visur matyti vien gauruotą Maskvos ranką. Matyti ją būtina, jei ji yra, bet reikia įžiūrėti ir tam tikrų grupių tam tikrus interesus, o dažniausia tai – valdžia ir pinigai. Negaliu pasakyti, kokie konkretūs svertai tuos žmones laikė postuose, bet viliuosi, kad anksčiau ar vėliau tai išaiškės.
Nė kiek neabejoju, kad kai kurių su KGB susijusių asmenų veikla turėjo ir tebeturi neigiamos įtakos valstybei, nors tokia žala ar įtaka sunkiai įvertinama tuoj pat, tam reikia laiko. Minėti asmenys nebūtinai sąmoningai blogai ką darė – tiesiog negalėjo netrikdomi profesionaliai atlikti savo pareigų, nes buvo supančioti, priklausomi.
VEIDAS: Priklausomi nuo baimės būti šantažuojami ar nuo Maskvos rankos?
B.B.: Ir nuo to, ir nuo to. Lietuva nėra kokia šventa teritorija – ta ranka veikia ir už Atlanto, bet kurioje kitoje šalyje, tad negi pas mus būtų praradę interesą? Kalbos nėra, kad buvę kagėbistai, jų agentūra ir rezervininkai galėjo būti, bet negaliu tvirtinti, kad ir buvo, pirmieji taikiniai tos rankos tikslams siekti. Liustracijos įstatymas ir buvo priimtas tam, kad žmonės prisipažintų bendradarbiavę su KGB ir ypač dirbantieji svarbiuose postuose nebūtų šantažuojami ir priklausomi.
Esu ne politologė – KGB dokumentų tyrėja, neturiu moralinės pareigos ar įpareigojimo vertinti kito asmens pasirinkimo. Vis dėlto galiu pasakyti, kad paskutiniais dešimtmečiais iki Kovo 11-osios verbuojami asmenys tikrai galėjo pasirinkti – bendradarbiauti su KGB ar ne. Be to, ypač aukštas pareigas einantys pareigūnai neturėjo meluoti, o jie sakė netiesą neigdami ryšius su KGB. Senesnės demokratijos valstybėse melas netoleruojamas, o pas mus nelaikomas nuodėme, ir dabar štai naujas skandalas dėl FNTT vadovų atleidimo, bet kažkada tiesa vis tiek išaiškės. Deja, tiesa Lietuvoje kol kas nėra absoliuti vertybė, nors atgimimo pradžioje vis kartojome, kad tiesa mus išlaisvins.
VEIDAS: Sakote, kad žmonės turėjo pasirinkimą, ar bendradarbiauti su KGB. Tačiau ir asmenys, skirdami ar siūlydami į užsienio reikalų ministrus rezervininką Antaną Valionį ar į Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovus Arvydą Pocių, taip pat galėjo rinktis. Ar įmanoma, kad jie negavo VSD informacijos apie skiriamųjų praeitį?
B.B.: Kad Lietuvos VSD nefunkcionuoja taip, kaip turėtų, – akivaizdus faktas. Gal dabar kas šiek tiek ir keičiasi. Prezidentas, premjeras turėjo žinoti apie skiriamų asmenų praeitį, bet ar tikrai žinojo, nežinau. Galiu tik spėlioti, kad prezidentas, visą sąmoningą amžių gyvenęs visai kitoje aplinkoje, turėjo miglotą sovietinės tikrovės vaizdą. Gal jam buvo išaiškinta, kad bendradarbiavimas su KGB – nieko tokio. Kiti aukšti pareigūnai, nuo kurių priklausė šie paskyrimai, gal turėjo tikrą supratimą, o gal ir neturėjo. Abu atvejai apie juos nieko gero neliudija. Kad net VSD vadovavo rezervininkas – paradoksas, ką čia daugiau pasakysi. Ačiūdie, kad iš to išlipome, ir tai šiokia tokia pamoka ateičiai – ylos maiše nepaslėpsi, vis tiek kažkada išlįs.
VEIDAS: Ar Jums įdomu, ką dabar veikia A.Valionis ar A.Pocius, kurių pavardės – LGGRTC paskelbtame rezervininkų sąraše?
B.B.: Ne. Girdėjau, kad A.Pocius dirba advokatu. Tačiau jei būčiau žmogus, kuris sprendžia, kas kokiuose postuose gali dirbti, be jokio įstatymo atsakingai svarstyčiau, ar žmones su tokia praeitimi priimti į darbą. Jei yra informacijos apie pretendentą į tam tikrą svarbią valstybiniu požiūriu pareigybę, kiekvienos įstaigos vadovas turi jausti atsakomybę, ką jis priima į darbą.
VEIDAS: Vis dėlto kaip Jūs, pati tardyta KGB, jaučiatės, atpažindama buvusius KGB bendradarbius, leidžiančius įstatymus, teisiančius žmones teismuose, mokančius mūsų vaikus?
B.B.: Gyvenimo gerovės man šis žinojimas nepridėjo. Sunku, kai matau, kaip viešojoje erdvėje reiškiasi ir teisuoliais save laiko tie, kurie to nenusipelnė. Tačiau negali nieko pasakyti – esi užčiauptas, nes saugoti prisipažinusių bendradarbiavus su KGB paslaptį įpareigoja įstatymas.
VEIDAS: Prisipažinti – nebūtinai gailėtis savo poelgių. Ar teisingas buvo sprendimas neskelbti jų pavardžių?
B.B.: Buvusios komunistinio lagerio valstybės kitu laiku ir kitais metodais vykdė liustraciją, bet niekur nebuvo išvengta susikiršinimo ir skandalų. Pati esu ir girdėjusi, ir skaičiusi prisipažinimų. Manau, dauguma iš to pusantro tūkstančio, kurie atėjo prisipažinti, nusimetė tam tikrą moralinę naštą, nes iki tol visą laiką gyveno būgštaudami, kad informacija apie jų bendradarbiavimą su KGB gali išeiti į viešumą, jautėsi pažeidžiami. Dėl tų, kurie jautėsi nusimetę naštą ir nelindo nei į politinius postus, nei į aukštas pareigas, vertėjo priimti tokį įstatymą, net jei kita dalis prisipažino tik galvodami apie savo karjerą.
VEIDAS: Bet kai kurie teisinasi net nesupratę buvę užverbuoti, tik užpildę popierius vykdami į stažuotę ar pan.
B.B.: Daugelis, deja, remiasi mitais, kad KGB buvo visagalis – ką verbavo, tą ir užverbavo. Tai tikrai netiesa, nuvertinanti tų, kurie nesileido įtraukiami į KGB veiklą, moralinį tvirtumą. Pokariu buvo vienokia situacija, tačiau paskutinius 30 sovietinių metų – visai kitokia. Kitas mitas – kad išgėrė žmogus puodelį kavos su KGB dirbančiu kaimynu, o šis jį įtraukė į agentų sąrašą, ar kad kagėbistai, siekdami žvaigždučių ant antpečių, dirbtinai kurdavo agentų sąrašus. Tai didelė nesąmonė, nes agentai iki užverbuojant buvo nuodugniai tikrinami pagal griežtas  procedūras, jiems skiriamos operatyvinės užduotys, agentūrinius pranešimus dažniausiai jie rašė ranka, pasirašydami slapyvardžiu. Būsimi KGB rezervo karininkai, vykdydami patikrinimo procedūras, taip pat negalėjo nesuprasti būsią sovietinio režimo represinės struktūros bendradarbiai ir ką jie, jei išauš diena X, turės veikti.
Taip, buvo naudojamas šantažas, kompromituojanti medžiaga. Pastūmėdavo ir karjeros galimybės, kiti gal sutiko tapti rezervininkais dėl retesnių karinių mokymų. Bet visi galėjo rinktis – karjera ar sąžinės ramybė ir padorumas. O uoliausiai bendradarbiavo nevisavertiškumo komplekso kankinami žmonės, kurie tapę KGB agentais jautėsi valdą kitų žmonių likimus.
VEIDAS: Pasigirsta nuomonių, kad reikia baigti žvalgytis į praeitį. Tačiau jei paskelbus rezervininkų sąrašą nuo susidomėjusiųjų srauto stringa LGGRTC interneto svetainė, vadinasi, ir šiandien tai vis dar aktualu?
B.B.: Kai kas mus kaltina, kad knaisiojamės po praeitį, sako, laikas baigti draskyti senas žaizdas. Bet istorija turi būti nagrinėjama ir dabar, ypač kai ją dar savo kailiu esame patyrę. Visuomenė turi ne tik teisę, bet ir pareigą žinoti, kas iš tikrųjų buvo rezgama už ąžuolinių KGB pastato durų, kokie buvo tikrieji KGB veikimo tikslai, metodai, priemonės, veikiantieji asmenys. Interneto svetainėje jau paskelbti etatinių darbuotojų sąrašai, jų biografijos, nes kartais daugiau kalbame apie įrankį – agentus, rezervininkus, o apie juos valdžiusią ranką – operatyvinius KGB darbuotojus – nutylime. Netrukus pradėsime skelbti rajonų KGB skyrių vadovų ir pareigūnų biografijas.
Beveik visos agentų darbo ir asmens bylos išvežtos iš Lietuvos, tačiau yra antriniai dokumentai, iš kurių galima identifikuoti apie 80 proc. paskutinius tris dešimtmečius veikusių agentų – iki 10 tūkst. asmenų. Tikimės per dvejus trejus metus viešai paskelbti tiek archyvinių dokumentų, kad kiekvienas iš pirminių šaltinių susidarytų adekvatų vaizdą, kas Lietuvos istorijoje buvo KGB.
Matau šio darbo prasmę, nes tikiu, kad atskleista tiesa padės išgryninti visuomenės moralines nuostatas ir išlaisvins mus nuo homo sovieticus moralės pančių.

Kad KGB buvo visagalis – ką verbavo, tą ir užverbavo, netiesa, nuvertinanti tų, kurie nesileido įtraukiami į KGB veiklą, moralinį tvirtumą.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...