Tag Archive | "braškių auginimas"

Lietuvoje vis populiariau braškiauti ūkininko lysvėje

Tags: , , , , ,


Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Nors vietinių braškių kokybės lietuviams galėtų pavydėti daugelio šalių gyventojai, kiekvieną birželį mus pasiekia kone prasčiausios kokybės uogos ES. Lenkų augintojai braškių sezoną pradeda mėnesiu anksčiau, geriausias uogas parduodami Didžiajai Britanijai, Vokietijai, Olandijai, o likusią produkciją mažiausiomis kainomis veža į Lietuvą“, – apie kasmet Lietuvos braškių augintojus ištinkantį galvosūkį, kaip atlaikyti pigių uogų konkurenciją, pasakoja šeimos uogininkystės tradicijas tęsiantis Lietuvos braškių augintojų draugijos ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis.

Taupydami eurus žmonės renkasi ir perka pigiausias, lenkų braškynuose skintas uogas, tik nesusimąsto, kad jos purškiamos du tris kartus per savaitę, taip naikinant piktžoles ir apsaugant derlių nuo ligų. Lietuvos ūkininkai organiniu fungicidu braškes purškia tik kartą, bet mūsų stalo jos greičiausiai nė nepasiekia: dėl nelygios konkurencijos braškės išvežamos į Latviją ar Estiją.

Paradoksali situacija susiklosto dėl nesamos valstybės paramos braškių augintojams, taigi nukenčia ir vartotojas, ir augintojas. Jei ne ūkininkų turgeliai, padėtis būtų visai apverktina, bet šiems neįsileidžiant lenkiškų produktų laimi kokybiškų lietuviškų uogų išsiilgęs Lietuvos vartotojas.

Noras auginti braškes – paveldėtas

Pastaraisiais metais prabangos preke vadinamos braškės nepigios ir šiemet. Kilogramas pirmųjų lietuviškų uogų kainavo iki 10 eurų, vėliau kaina smuktelėjo. Braškininkai sako, kad ji priklauso nuo to, kiek braškių ūkininkas skina iš hektaro. Jei mažiau nei septynias tonas, savikaina nemažėja. Derlius priklauso ir nuo agrotechninių priemonių. Štai Vakaruose braškės per laistymo sistemą maitinamos aminorūgštimis, nuolat tręšiamos, todėl derliai ten siekia nuo 15 iki 25 tonų iš hektaro. Tačiau taip prarandamas natūralus braškių skonis.

„Braškininkystė – šeimos genuose“, – juokauja 29 ha žemės sklypą iš šeimos paveldėjęs kaunietis.

V.Juodsnukis braškes augina natūraliomis sąlygomis, todėl jos skoniu smarkiai skiriasi nuo Vakaruose užaugintų. Ūkininkas atskleidžia, kad šias uogas parduoti vežimais į Vilijampolę veždavo ir jo seneliai: žemė uogininkystei netoli Kazlų Rūdos esančiame braškyne itin tinkama, uogos čia visad puikiai dera. „Braškininkystė – šeimos genuose“, – juokauja 29 ha žemės sklypą iš šeimos paveldėjęs kaunietis.

Kadangi pavasaris į Lietuvą neskubėjo, braškės noksta lėčiau nei įprasta, šiek tiek koją kaišiojo ir šalnos, bet ūkininkai, žinodami perkamąją žmonių galią, uogų kainų nedidino. Pirmosios uogos, V.Juodsnukio vertinimu, išties buvo brangesnės nei paprastai, tačiau vėliau jų kaina smuktelėjo iki  3–4 eurų.

V.Juodsnukio braškyną kasmet birželio mėnesį prisimena daugybė lankytojų iš miesto: ūkininkas tęsia iš Helsinkio parsivežtą tradiciją kviesti visus norinčiuosius nusipirkti užderėjusių uogų tiesiog iš jo ūkio lysvių. Šia tradicija, V.Juodsnukio nuomone, užsikrečia vis daugiau šalies ūkininkų.

Žmones tokia paslauga itin vilioja. Iš­tuš­tė­jus kaimams galimybe pasibraškiauti miestiečiai džiaugiasi vis rečiau, o patiems skinantis dar ir uogų kaina nedidelė: 1 kg atsieina vos 1 eurą.

Štai pats V.Juodsnukis sezono metu į savo prekybos vietas turgeliuose braškes veža net kelis kartus per dieną.

„Pirkėjai, atvykę pasiskinti braškių, ne tik pinigų sutaupo, pabūna gamtoje su šeima, bet ir pamato, kaip braškės auga, gali pasirinkti, kurios iš 10 rūšių jiems gardžiausios. Su­si­do­mėjimas šia paslauga kasmet vis labiau didėja, nereikia nė reklamuotis, o žinant, kad kaimas Lietuvoje vis labiau traukiasi, šios veiklos perspektyvos neblogos“, – pasakoja antrą dešimtmetį viena rizikingiausių žemės ūkio šakų besiverčiantis ūkininkas.

Paklaustas, kur dar galima rasti kokybiškų lietuviškų braškių, jis siūlo ieškoti ūkininkų turgeliuose, nes prekybos centuose braškės kartais užsistovi, o štai pats V.Juodsnukis sezono metu į savo prekybos vietas turgeliuose braškes veža net kelis kartus per dieną. Taigi sąmoningas ir išrankus pirkėjas laimi šviežumą ir tikrą skonį.

Draudžiamosios situacijos – lyg komedija

Braškių augintojų nuo galimų nuostolių Lietuvoje nedraudžia jokios draudimo bendrovės, o tai reiškia, kad po šaltesnės žiemos gali tekti skaičiuoti didžiulius nuostolius. Vienas didžiausių braškių augintojų šalyje prisimena, kad prieš septynetą metų sausio mėnesį paspaudus 31 laipsniui šalčio iššalo 5 ha jo braškių, atsodinti jas teko savo lėšomis.

Kasmet apie septynias tonas gardžių uogų 10 ha plote užauginantis ūkininkas neslepia, kad ne visos braškių rūšys kasmet džiugina derliumi, bet esą jo pakanka.

Kitas kuriozas – vasarą ilgapirščiams pavogus laistymo sistemą, atvažiavę žalos vertintojai niekaip nesuprato, kodėl ši buvusi ne sandėlyje, o tiesiog lysvėse, taigi draudimo pinigų vėl neišmokėjo. Šis ir kiti pavyzdžiai, pasak V.Juodsnukio, rodo, kad Lietuvos uogininkai paliekami likimo valiai.

Prieš kurį laiką žmonos netekusiam ūkininkui didžiausia parama ir paguoda – dukra Diana su sūnumi. Jie labiausiai ir gelbsti braškių versle.

„Tėtis mums autoritetas: energingas, darbštus, stiprus, nuolat visur spėjantis“, – šiltų žo­džių apie V.Juodsnukį nešykšti jo šeimos nariai.

Kasmet apie septynias tonas gardžių uogų 10 ha plote užauginantis ūkininkas neslepia, kad ne visos braškių rūšys kasmet džiugina derliumi, bet esą jo pakanka, dar ir pagalbininkų ieškoti tenka. Kiekvieną vasarą ūkininkui į pagalbą atskuba norintys užsidirbti paskutinių klasių moksleiviai. Tiesa, ne visi pasižymi darbštumu, daliai pakanka uogų paskanauti, ir kitą dieną jų jau nesulauksi. Žinoma, pinigai taip pat nėra dideli: už dieną braškių skynėjui ūkininkas siūlo 20 eurų.

Vis sunkiau rasti darbo jėgos braškėms skinti, todėl kasmet tai tampa šiokiu tokiu išsigelbėjimu.

Darbuotojai sezoniniams darbams dažniausiai samdomi pagal paslaugų kvitus, juos užpildęs ūkininkas sumoka pajamų mokestį, apie įdarbintą žmogų informuoja Darbo inspekciją, o su pagalbininku atsiskaito dvišaliu susitarimu. Paslaugų kvitas leidžia ūkininkams įdarbinti žmogų iki 60 parų. Nuo emigracijos nukentėjusioje Lietuvoje, V.Juodsnukio teigimu, vis sunkiau rasti darbo jėgos braškėms skinti, todėl kasmet tai tampa šiokiu tokiu išsigelbėjimu.

Artimas uogų augintojo bičiulis Dalius Tumynas sutinka, kad braškių priežiūra reikalauja itin daug rankų darbo, o jas kišti į žemę šiandien vis mažiau norinčiųjų: „Užsiėmimas sunkus ir reikalaujantis laiko, dirbti tenka susirietus, taigi tinkamas ne visoms amžiaus grupėms, tačiau Vidas – vienas sėkmingiausiai dirbančių šiame segmente.“

Paprašytas prisiminti, kaip pats kūrė savo braškyną, V.Juodsnukis pasakoja, kad tuo metu Lietuvos sodininkystės-daržininkystės institutas neturėjo tarptautinio įdirbio, nežinojo, kokias braškių veisles augina skandinavai ir olandai, taigi iniciatyvos teko imtis patiems augintojams. Ilgą laiką su bendraminčiais po Lenkiją, Olandiją ir Suomiją važinėjęs V.Juod­snukis atsirinko perspektyviausias desertinių braškių veisles, kurios tinka ilgesniam transportavimui, yra gardesnės ir paklausesnės Lietuvoje. Ūkininką nustebino tai, kad braškės mėgsta piktžolių kaimynystę: žiūrėk, kur tik žolė įsimetusi, ten ir uoga saldesnė. Šią braškių savybę yra pastebėję ir italų braškininkai.

Ne kartą esu matęs, kaip susižavėję būsimais braškių pelnais žmonės išsinuomoja žemės, pasodina braškių sodinukų ir iki naujo derliaus juos tiesiog užmiršta.

Tačiau lietuviai, V.Juodsnukio manymu, šiuo klausimu lazdą dažnai perlenkia ne į tą pusę. Kai kurie naiviai įsivaizduoja, kad braškės esą pačios auga, tereikia jų derlių kartą per metus nuimti. „Ne kartą esu matęs, kaip susižavėję būsimais braškių pelnais žmonės išsinuomoja žemės, pasodina braškių sodinukų ir iki naujo derliaus juos tiesiog užmiršta. Tai didžiulė klaida: žolės netrunka nustelbti daigų, šiems būtina nuolatinė priežiūra, drėkinimas, o svarbiausia – tinkamai paruošta dirva. Įrengti plotą, kuriame derės braškės, užtrunka iki dvejų metų, o kišti daigų į kenkėjų ir piktžolių pilną dirvą neverta“, – savo patirtimi dalijasi uogininkas, ne kartą konsultavęs greito pelno siekiančius braškių augintojus.

Lietuvos braškynai neprilygsta kaimynams

Paprašytas palyginti Lietuvos braškininkus su danais, olandais, vokiečiais ar lenkais, V.Juod­snu­kis neslepia – mūsų padėtis apgailėtina. Tuo me­tu, kai minėtų šalių vyriausybės braškių ūkiams skyrė didžiules investicijas, padėjusias prasiskverbti į kitų šalių rinkas, lietuviai kapstėsi ir iki šiol tą daro savo jėgomis. Šiuo metu šalyje pramoniniai braškynai užima 800 ha, ūkininkai juos puoselėja išimtinai tik savo iniciatyva. Tačiau V.Juodsnukis neabejoja, kad jų galėtų būti kur kas daugiau. Švedijoje ir Suomijoje braškynams tenka net trečdaliu didesni plotai, palyginti su Lietuva, o Lenkijoje jie siekia 20 tūkst. ha.

„Lenkijoje tiesioginės išmokos, skiriamos sodininkystei ir daržininkystei, kur kas didesnės, o mes už uogas gauname panašiai tiek, kiek ir už auginamas pievas. Kai kurie ūkininkai susiklosčiusią situaciją vadina išmuiluota virve, kurią užsinėrus ant kaklo ši netruktų užsmaugti, bet rizikuojančiųjų vis dar pasitaiko“, – vaizdžiai padėtį, į kurią pateko Lietuvos braškių augintojai, piešia V.Juodsnukis.

„Darbštus, išradingas, gebantis atlaikyti lenkų konkurenciją“, – taip braškininką apibūdina jo bičiulis Elektrėnų valstybinės veterinarijos inspektorius Albertas Amšiejus. Jis tikras dėl vieno: uogininkystės versle geriausių pelnų ir pasisekimo sulaukia pirmieji jį pradėję, o 20 metų braškes auginantis Vidas – vienas jų.

Braškių sodinukus iš Panevėžio rajono ūkinin­ko Alekso Speičiaus perkantis V.Juodsnukis sako, kad tai vienintelė braškininkų viltis gauti ES paramą (Lietuvoje braškių daigai pripažįstami kaip tinkamos išlaidos). Juk braškių veislynui įveisti reikia daug sąnaudų ir laiko, o kur dar sodinukų priežiūra. Vis dėlto labiausiai braškininkai apgailestauja, kad jų nepalaiko valstybė.

Tiki braškių perspektyvomis

Braškininkų rytojumi tikintis V.Juodsnukis mano, kad šios uogos pasižymi nemenkomis perspektyvomis. „Šiandien žmonės mažiau verda braškių uogienių, labiau mėgsta jas šaldyti ar tik nupirktas valgyti, bet po tris ar penkis kilogramus dar perka, vitaminų poreikis išliko“, – apie pirkėjų poreikius pasakoja pašnekovas.

Kasmet apie mėnesį braškių pasiutpolkės ritmu gyvenantis jų augintojas žino ir kitiems pataria, kaip atskirti lietuviškas uogas nuo at­vež­tinių. Pirmiausia reikia žiūrėti į uogų dydį, blizgumą, skonį, taip pat verta paprašyti produkcijos kokybę patvirtinančio kilmės dokumento.

Kadangi lenkiškos ir ispaniškos braškės auginamos naudojant dirbtines laistymo sistemas, skatinančias cheminių medžiagų pasisavinimą, jos ne tokios kvapios ir ne tokio skonio kaip lietuviškos. Taigi jei tik yra galimybė, ūkininkas pataria uogas ragauti.

Ar pakanka vasaros verslo pelno, kad būtų galima išgyventi visus metus? „Kur ten“, – ranka moja ponas Vidas.

Iš vieno hektaro braškių galima gauti pakankamai pajamų, tačiau išgyventi vien iš jų Lietuvoje būtų sudėtinga, todėl mūsų ūkininkai augina juoduosius serbentus, avietes, kurios dera iki pat šalnų. Pats V.Juodsnukis uogininkystei yra paskyręs 10 ha, likusią žemę sako nuomojantis grūdų augintojams.

„Nuo žemės niekad per daug nuklydęs nebuvau, vasaros metu nuo uogų ūkio praktiškai neatsitraukiu (braškes keičia avietės, šias – juodieji serbentai), o šaltesniu metu prižiūrėti jų važinėju iš Kauno“, – atskleidžia uogininkų bendruomenės autoritetu Braškių augintojų draugijos pirmininkas.

Dosjė

l         Amžius: 60 metų.

l         Išsilavinimas: geologas.

l         Alma mater: Kauno technologijos universitetas (buvęs Kauno politechnikos institutas, žemėtvarkos studijos).

l         Sritis: uogininkystė (braškės, avietės,

juodieji serbentai).

l         Turima žemė: 50 ha.

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...