Jungtinės Tautos (JT) skelbia, kad XX a. pasaulio populiacijos senėjimas – beprecedentis žmonijos istorijoje, o XXI a. neigiami šio reiškinio aspektai bus dar skausmingesni. Tai tampa jau ne atskirų valstybių, o viso pasaulio problema. Pagal naujausias JT projekcijas 2050-aisiais apie 2 mlrd. pasaulio gyventojų bus vyresni nei 60 metų.
Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt
Nors milžiniška medicinos pažanga gerokai prailgino ne tik mūsų gyvenimo trukmę, bet ir darbingumo laikotarpį, pasaulyje vis mažėja vyresnių nei 65 metų žmonių, liekančių darbo rinkoje. JT duomenys rodo, kad per pastaruosius penkis dešimtmečius šis rodiklis krito daugiau kaip 40 proc.: 1950 m. dar dirbdavo 1 iš 3 senjorų, o 2000 m. – tik 1 iš 5. Ši tendencija ryškiausia Europos valstybėse.
Vis mažiau dirbančiųjų turės išlaikyti vis didėjantį būrį senjorų, kuriems valstybės ne tik privalės mokėti pensijas, bet ir pasirūpinti specialiais jų poreikiais.
Nesunku suvokti, kur link tai veda: vis mažiau dirbančiųjų turės išlaikyti vis didėjantį būrį senjorų, kuriems valstybės ne tik privalės mokėti pensijas, bet ir pasirūpinti specialiais jų poreikiais. Ne tik sveikatos priežiūros sektoriai, bet ir valstybių biudžetai apskritai patirs vis didesnį spaudimą.
Žinoma, daugelyje šalių svarstoma, kaip kuo labiau padidinti našumą, galvojama vėlinti pensinį amžių ir siekiama prisitraukti daugiau kompetentingos darbo jėgos, tačiau tiek efektyvumo, tiek pensinio amžiaus didinimas turi ribas, o prisivilioti užtektinai norimos kvalifikacijos darbo jėgos gali tik turtingos valstybės, kartu paaštrindamos demografines problemas kitose šalyse. Pavyzdžio toli ieškoti nereikia. Lietuva – viena iš tokių šalių. Kasmet prarandame apie 20 tūkst. darbingiausio amžiaus žmonių (nors tai jau ne taip blogai, nes anksčiau kiekvienais metais prarasdavome apie 70 tūkstančių).
Pozityviai nuteikia nebent Azijos besivystančios rinkos, kurių svarba nuo 2004 m. iki 2014 m. pasaulinei ekonomikai iš tiesų gerokai išaugo.
Kaip yra pažymėjęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, pagal 2011 m. gyventojų surašymo statistiką žmones Lietuvoje galima suskirstyti į tris grupes: pirmieji uždirba sau ir kitiems, antrieji yra išlaikomi šeimos, t.y. vaikai, nedirbantys sutuoktiniai, seneliai, tretieji – išlaikomi mokesčių mokėtojų. Gyventojų surašymo metu šių grupių proporcijos buvo 4:3:3. Vadinasi, jau dabar keturiems tenka uždirbti tiek, kad pragyventų visi 10. Tiesa, pasak jo, tikroji situacija dar blogesnė, nes iš pirmųjų dar tenka atimti dirbančius viešajame sektoriuje, kuriems atlyginimai mokami iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Taigi, nepaisant pažangos, sėdime ant tiksinčios bombos.
Panašioje situacijoje atsidūrusių šalių pasaulyje netrūksta. Aišku, yra daug „jaunų“ valstybių, tačiau tai dažnai skurdžiai besiverčiančios besivystančio pasaulio valstybės, pačios neapsieinančios be tarptautinės donorų paramos. Čia pozityviai nuteikia nebent Azijos besivystančios rinkos, kurių svarba nuo 2004 m. iki 2014 m. pasaulinei ekonomikai iš tiesų gerokai išaugo. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekspertai skaičiuoja, kad pagal perkamosios galios paritetą jų dalis pasauliniame BVP padidėjo nuo 19 iki 29 proc. (beje, tarp jų vis dar įtraukiama Kinija), o išsivysčiusių šalių sumažėjo nuo 54 iki 43 procentų.
Azijos plėtros banko poziciją reiškiantis tinklaraštis „Asia Pathways“ antrina, kad ateinančią pusę amžiaus didesnę pasaulinio ekonomikos augimo dalį generuos ne G7 šalys ir prie to labai prisidės stiprėjanti moterų pozicija darbo rinkoje, o kartu ir Azijos visuomenėje. Tokios prognozės turi pagrindo: moterys buvo svarbios Azijai veržiantis į priekį. Pavyzdžiui, dažnoje šio regiono šalyje jos užima net 60–80 proc. darbo vietų į eksportą nukreiptuose sektoriuose.
„Abenomics is womenomics“
Kalbant apie senėjančios visuomenės keliamas grėsmes, tarp dažniausių pavyzdžių minima Japonija. Būtent tai kaišioja pagalius į ratus vienai didžiausių pasaulio ekonomikų ir jau gerokai paklibino jos pozicijas tarp stipriausių globalių žaidėjų. 2014 m. Pasaulio bankas (PB) paskelbė, kad pagal perkamosios galios paritetą Indija išstūmė Japoniją ir tapo trečiąja pagal dydį ekonomika pasaulyje.
Japonijoje darbingo ir pensinio amžiaus gyventojų santykis nepalankiausias pasaulyje. 2009 m. pastarųjų buvo apie 23 proc., tačiau prognozuojama, kad 2030 m. kas trečias Tekančios saulės šalies gyventojas bus vyresnis nei 65 metų, kas penktas – vyresnis nei 75 metų. Tolimesnė jos ateitis dar niūresnė: 2060 m. populiacija sumažės 30 proc., o vyresnių šalies gyventojų dalis jau sieks apie 40 procentų („Goldman Sachs“ informacija).
Dabartinis Japonijos tikslas – iki 2020 m. gerokai padidinti moterų dalį darbo rinkoje ir sumažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus.
Prastėjanti Japonijos padėtis paskatino politikus imtis struktūrinių pokyčių. Jau kelerius metus įgyvendinamos reformos, skambiai vadinamos abenomika (pagal dabartinį Japonijos ministrą pirmininką Shinzo Abe). Apskritai abenomika yra gana sėkminga, nors ir ne tiek, kiek buvo tikėtasi. Vienas esminių jos siekių – išnaudoti moterų potencialą tiek jas labiau įtraukiant į vangėjančią darbo rinką, tiek sukuriant joms adekvatesnes sąlygas kopti iki aukščiausių karjeros laiptelių. Juolab kad dažnai moterų išsilavinimo pasiekimai būna geresni, tačiau jos vis vien pralaimi konkuruodamos dėl geresnių karjeros galimybių ir, ne paslaptis, neretai anksti savanoriškai pasitraukia iš darbo rinkos.
„Abenomika yra moterų ekonomika“ (angl. Abenomics is womenomics), – pagaulų šūkį mėgsta kartoti Japonijos premjeras. Pasak jo, dabartinis Japonijos tikslas – iki 2020 m. gerokai padidinti moterų dalį darbo rinkoje ir sumažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus.
Kol kas Japonijoje bendras dirbančių darbingo amžiaus asmenų procentas nesiekia nė 60 procentų (JAV dirba 65 proc.). Japonių dalyvavimas darbo rinkoje net 25 proc. mažesnis nei vyrų.
Investicinio banko „Goldman Sachs“ paskelbtoje analizėje tvirtinama, kad, sumažinus kliūtis moterims darbo rinkoje, Japonijos BVP galėtų paaugti net 13 proc. (beje, projekcijos euro zonai – taip pat per 10 proc.). „Goldman Sachs“ atstovė Kathy Matsui yra pažymėjusi, kad, jei moterų dalyvavimas darbo rinkoje Japonijoje pasiektų JAV lygį, tai kasmet atneštų po 0,3 proc. BVP augimą bent du artėjančius dešimtmečius.
Lygios teisės – didesnis BVP
Moterų ekonomikos idėjos vis aktualesnės ne tik Japonijoje. Aktyvėjantis moterų dalyvavimas darbo rinkoje nemažai prisidėjo prie gerokai per keletą pastarųjų dešimtmečių išaugusio pasaulinio BVP. Remiantis TVF informacija, per pastaruosius tris dešimtmečius daugiau nei pusė milijardo moterų įsiliejo į pasaulio darbo rinką ir šiuo metu sudaro per 40 proc. visų pasaulio dirbančiųjų.
Apie 70 proc. pasaulio skurstančiųjų – moterys: nors jos dirba daugiau kaip 70 proc. darbo valandų, globaliai uždirba tik 10 proc. pajamų.
Deja, kiti skaičiai nedžiugina. Apie 70 proc. pasaulio skurstančiųjų – moterys: nors jos dirba daugiau kaip 70 proc. darbo valandų, globaliai uždirba tik 10 proc. pajamų. Prie to labai prisideda sunkumai įgyti tinkamą išsilavinimą, menkesnės galimybės dirbti, dalyvauti viešajame gyvenime, naudotis finansinėmis galimybėmis. Dar šiandien pasaulyje yra apie 78 mln. mergaičių (iš bene 120 mln. visų mokyklinio amžiaus vaikų), negalinčių eiti į mokyklą. Kaip pažymi Pasaulio banko analitikai, vieni papildomi vidurinio mokslo metai mergaitėms gali padidinti jų ateities atlyginimą 10–20 procentų.
Seniai pastebėta, kad yra glaudi koreliacija tarp moterų teisių užtikrinimo ir BVP vienam gyventojui dydžio. Be to, išaugusios moterų pajamos daro finansiškai savarankiškesnes ne tik jas (ir didina bendrą vidaus vartojimą, o tai savo ruožtu gyvina ekonomiką), bet ir prisideda prie žmogiškojo kapitalo vystymo. Pavyzdžiui, jos daugiau investuoja į vaikų gerovę, ir tai daro teigiamą ekonominį poveikį ilgalaikėje perspektyvoje. Dideliais laimėjimais gali pasigirti kad ir Ruanda, kuri per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo gerokai sumažinti lyčių nelygybę, o kartu ir skurdą. Nuo 2001 iki 2012 m. realusis BVP augimas buvo apie 8 proc., o skurdas per dešimtmetį nuo 59 proc. nukrito iki 45 procentų.
Finansinė atskirtis tarp lyčių pinigine išraiška siekia 285 mlrd. dolerių.
Deja, kol kas tik trečdalis pasaulio smulkaus ir vidutinio verslo įmonių yra moterų rankose. Daugiau nei 70 proc. besivystančiose šalyse moterų įkurtų smulkių ir vidutinių įmonių neturi tokio pat ar apskritai jokio priėjimo prie finansinių paslaugų („Goldman Sachs“, 2014 m.). Paprastai tariant, moterims sunkiau (pavyzdžiui, bus reikalingas vyro tarpininkavimas) arba išvis neįmanoma gauti paskolų verslui plėsti ar modernizuoti. Pasaulio banko Tarptautinė finansų korporacija skaičiuoja, kad ši finansinė atskirtis tarp lyčių pinigine išraiška siekia 285 mlrd. dolerių. O JT Maisto ir žemės ūkio organizacija skaičiuoja, kad, jei moterys besivystančiose šalyse turėtų tokį pat priėjimą prie išteklių kaip ir vyrai, jų valdomų ūkių dydis galėtų išaugti 20–30 proc., ir tai žemės ūkio produkcijos gamybą padidintų 2,5–4 proc. ir galėtų alkstančiųjų pasaulio žmonių skaičių sumažinti 12–17 proc., kitaip tariant, papildomai išmaitinti iki 150 mln. žmonių.
Didesniame moterų įtraukime slypi didžiulis neišnaudotas potencialas. Nors kultūrinės normos ir papročiai išlieka didele kliūtimi pokyčiams, požiūris keičiasi. Vis geriau suvokiama, kad tai – ekonominė būtinybė. Kokių permainų tai gali atnešti, galime matyti iš antros pagal dydį pasaulio ekonomikos Kinijos Liaudies Respublikos, kuri, praėjusio amžiaus viduryje pradėjusi vykdyti grandiozinę industrializaciją, į šiuos procesus įtraukė ir moteris. Sociologė Aiguo Lu akcentuoja, kad to sparta buvo beprecedentė ir labai prisidėjo prie moterų emancipacijos. Darbas greta vyrų užimant vis atsakingesnes pareigas, atliekant svarbesnes užduotis palyginti greitai tapo norma (ypač urbanizuotose vietovėse). Kadangi tada niekas neturėjo privačios nuosavybės, buvo tikimasi, kad visi viską užsidirbs savo darbu, ir lyčių diskriminacija buvo gujama. Tiesa, Aiguo Lu pripažįsta, kad gaunamomis pajamomis moterys nemažai atsiliko nuo vyrų.
Dabar Kinijoje moterys sudaro 49 proc. gyventojų ir 46 proc. jos darbo jėgos. Vadinasi, dirbančių moterų ir vyrų santykis bei jų patekimas net į aukščiausius vadybos sluoksnius palankesnis nei daugumoje Vakarų šalių. Kaip kadaise mėgo pabrėžti Kinijos revoliucijos lyderis ir naujosios komunistinės šalies faktinis vadovas iki mirties Mao Dzedungas, „moterys laiko pusę dangaus“. Tiesa, daug „stiklinių sienų“ išlikę ir čia.
Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 15 d.
Loading ...