Tag Archive | "„Pietinia kronikas“"

Du greitintuvai vienu metu

Tags: , , , ,


Kodėl vaikystėje gėda nekalbėti tarmiškai, o suaugus pasidaro gėda kalbėti? Kodėl tiek mažai literatūros kūrinių, perkeliančių į dešimtąjį dešimtmetį? Ir ko rauda bronzinė Šiaulių mergaitė?

Renata BALTRUŠAITYTĖ


Norminės lietuvių kalbos atstovas, paėmęs į rankas Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“, iš pradžių lavina kantrybę verždamasis pro neįprastos leksikos brūzgynus, o vėliau su siaubu pastebi, kad ir pats, pakeltas nuo knygos, ima neįprastai kraipyti žodžius. Tasai Šiaulių „bičiukų“ žargonas, pasirodo, kibus kaip varnalėšos. Be to, reklamai jis labai parankus. Taigi natūralu, kad „Pietinia kronikas“ pristatymai bei pirmieji romano autoriaus interviu buvo tokiomis pat varnalėšomis aplipę.

Vis dėlto šįkart pabandykime jas nupešioti ir pasikalbėti apie tai, kokia reali gyvenimo patirtis slypi už šmaikščia kalba surašyto teksto. Juolab savo vardą ir pavardę pagrindiniam knygos veikėjui dosniai paskolinęs Rimantas Kmita iš tikrųjų užaugo Pietiniu vadinamame Šiaulių mikrorajone, jame iš tikrųjų žaidė regbį, o vėliau iš tikrųjų pradėjo studijuoti lituanistiką Klaipėdos universitete. Visai kaip Rimantas Kmita iš „Pietinia kronikas“…

– Romano pradžioje persekioja mintis, kad rankose laikai ne būsimo rašytojo, o būsimo kriminalinio autoriteto „bildungsromaną“. Ir tas netikėtas herojaus dvasinis prabudimas, perskaičius Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“ ir Richardo Bacho „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“, nepaisant autobiografinės paradigmos, skaitytojui netgi šiek tiek įtartinas… Ar tik nekyšo čia moralizuotojas, siekiantis jaunimui įteigti, kad išlįsti iš išorinių ar vidinių treningų niekada nevėlu?

– Man ta dvasinio prabudimo linija buvo viena svarbiausių. Norėjosi suprasti, kas keičia žmogų, kaip nutinka tokios Sauliaus virtimo Pauliumi istorijos. Tam personažo virsmui bandžiau rasti ne vieną motyvaciją ir pretekstą. Tai ir įvairios knygos, kurios į rankas patenka dėl skirtingų, nors ir gana anekdotiškų priežasčių, ir regbis, kuris moko tam tikros etikos, sąžiningumo, ir religinis auklėjimas, kuris susipynęs su kompleksais, stereotipais, naiviais įsivaizdavimais, na, ir bičiuliai, su kuriais bendraujama, ir merginos, kurioms norisi patikti. Šiaulių kultūrinė aplinka su roko muzika, alternatyviu menu, avangardinėmis madomis, įvairiausiais performansais irgi neabejotinai veikia personažo brendimą. Visa aplinka veikia.

Mano prielaida buvo ta, kad tokie virsmai įmanomi. Iš dalies norėjau pergalvoti ir savo brendimą, atsakyti sau į kai kuriuos klausimus. Iš dalies buvo įdomu galvoti apie aną labai greitai besikeičiantį laiką ir taip pat greitai besikeičiantį jauną žmogų jame. Tarsi būtų tokie du greitintuvai vienu metu. Ir kai viskas vyksta taip greitai, žmogaus apsisprendimus gali nulemti net smulkmenos. Taigi moralizuoti tikrai nesiekiau, man buvo įdomiau pasiaiškinti, kaip tie virsmai vyko. Galiu prisipažinti, kad savo gyvenimo pokyčių likau neišsiaiškinęs, galbūt esu prastas psichologas. O gal ne viskas gyvenime yra paaiškinama. O štai personažui tas motyvacijas turėjau sukurti.

Dabar galvoju, ar aš pats patyriau tiek alternatyvaus meno poveikio, kiek jo patiria romano personažas. Atmintis yra keistas dalykas. Ji pergrupuoja viską taip, kaip nori matyti tam tikru metu.

– Įdomu, kaip susiklostė kitų Pietinio kvartalo jaunuolių – jūsų kaimynų ir komandos draugų gyvenimo istorijos. Ar tai būtų vertinga medžiaga kokiai nors socialinei studijai? Ar šiuo požiūriu Pietinis būtų kuo nors išskirtinis Šiaulių arba visos Lietuvos kontekste?

– Jeigu kalbėčiau apie savo bendraamžius, tai likimai patys įvairiausi – nuo kiečiausių Lietuvos didžėjų iki ekonominių emigrantų. Sunku būtų apibendrinti, nors tie, kuriems rūpėjo kultūra, menas, tuo daugiau mažiau ir tebegyvena. Turbūt nei Pietinis, nei Šiauliai nėra išskirtiniai, o socialinė studija būtų labai įdomi, tik kas surinktų medžiagą? Bet aš rašiau apie dešimtojo dešimtmečio pirmą pusę, tuo metu Šiauliai tikrai turėjo savo veidą ir buvo išskirtinis Lietuvos miestas.

– Kaip manote, ar nūdienos jaunuoliai tebejaučia tokią pat gilią prarają tarp mokyklos brukamų teorinių tiesų ir realaus gyvenimo? Juk socialinės atskirties žirklės nuo romane vaizduojamų laikų dar beviltiškiau išsiskėtė, ir nemažai veikėjų, anuomet susikrovusių pradinį kapitalą, vėliau iš treningų sėkmingai peršoko į šiuolaikinių verslininkų ir valdininkų kostiumus…

– Apie nūdienos jaunuolius labai mažai galiu pasakyti. Galiu juos stebėti kokiam „Coffe Inne“ arba kartais susitinku mokyklose, kur nukeliauju kaip rašytojas ar literatūros kritikas. Man atrodo, kad būdamas jaunas tu intensyviai gyveni kitais dalykais, esi pasinėręs į muziką, hobius, tau svarbu kurti santykius su bendraamžiais, o socialinės atskirties žirklės ne taip pastebimos, ir kova su jomis nukeliama į ateitį. Romane norėjau parodyti to meto kontekstą, kuriame veikia mano personažas, todėl jis skaito laikraščius ir atkreipia dėmesį į tai, kaip ir kuo gyvena mokytojai ar net jo paties tėvai. Gyvenime visa tai buvo, bet kažkur kitur. Kažkur kitur buvo visi mafiozų šaudymaisi ir sprogdinimai, po kurių nemaža dalis jau galėjo peršokti tik į velionio kostiumus.

– Mokytojai jūsų romane – apgailėtinos personos, kurioms paklūstama irgi nebent iš gailesčio. Kadangi pačiam, kaip humanitarinių mokslų daktarui, veikiausiai tenka bent retkarčiais skaityti paskaitas, kaip jaučiatės perėjęs priešingon stovyklon? Ir kas, žvelgiant iš nūdienos suvokimo, labiau kaltas dėl nemąžtančio antagonizmo mokykloje: iškreiptas jaunuolių laisvės suvokimas ar stiprių pedagogų stygius?

– Kadangi romane norėjau priminti anuometinius „kietumo“ standartus tarp tam tikro sluoksnio jaunuolių, tai atsainumas ar net panieka mokyklai ir mokytojams buvo vienas jų. Paauglystėje visi užsiiminėjome keisčiausiais dalykais, kurie iš tolimesnio žmogaus gyvenimo perspektyvos gali pasirodyti netikėti.

Tas šiandienis antagonizmas vėlgi nėra labai aiškus. Kai kurie mokytojai skundžiasi, kad vaikai visai neskaito, kai kurie džiaugiasi, kad vaikai smalsūs, kūrybingi ir domisi menais bei literatūra. Esu važinėjęs po įvairias Lietuvos mokyklas ir kalbėjęs su mokiniais apie skaitymą – kam, kodėl verta skaityti. Bent jau man liko įspūdis, kad susikalbėti įmanoma. Ir net didžiausias klasės chuliganas, sėdintis paskutiniame suole, galų gale sutikdavo, kad pasaulis be knygų nebūtų visai geras. Nors aš jo neįtikinėjau knygų grožiu, priešingai – hiperbolizuodamas bandžiau vaizduoti pasaulį be knygų ir be skaitymo, naudoti tą neskaitančiųjų argumentaciją.

Taigi viskas įmanoma, tik ne viskas priklauso nuo mokytojų. Jie yra įsprausti į visokius projektus, egzaminų reikalavimus ir tiesiog žmogiškai pasikalbėti su mokiniais apie literatūrą, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, dažnai neturi progų. Aš pats esu dėkingas savo lietuvių kalbos mokytojai, kuri pasiūlė paprastą dalyką: už dešimt ne iš programos perskaitytų knygų rašydavo dešimtuką. Norėdamas pasigerinti pažymių vidurkį ėmiau skaityti viską iš eilės. Pamažu formavosi skonis, supratimas, kas yra gera literatūra. Ji, nors ir sudėtingesnė, galiausiai vis tiek tave įtikina, ir pradedi labiau pasitikėti klasikais ar gerais šiuolaikiniais rašytojais, o ne grafomanija.

Tiesą sakant, kai galvoju apie save prieš dvidešimt ir daugiau metų, tai net sunku galvoti apie save kaip apie save. Aš tais laikais pats sau esu labiau personažas negu dabartinis „aš“. Gal dėl to ir pajutau, kad jau laikas, kad galiu apie tą laiką ir iš dalies save patį tame laike pabandyti rašyti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...