Tag Archive | "„Meistras ir Margarita“"

Penkios dienos Maskvoje be politinio atspalvio

Tags: , , , , , ,


Kelionės. Mordoro sostinė, blogio citadelė, velnio irštva – tai tik keli epitetai, kuriais šiomis dienomis apibūdinama Maskva. Ar įmanoma čia žvalgytis be išankstinės nuostatos?

„Nuskridęs į Maskvą bandžiau bent trumpam atsiriboti nuo politikos, geopolitinių įvykių bei sovietinės praeities ir po miestą pasižvalgyti tik kaip paprasčiausias turistas. Mat suvokiau, kad jei atvykęs į viską žiūrėsiu per geopolitinę prizmę, tai vargu ar man kas nors patiks. O koks tikslas keliauti į kitą šalį iš anksto žinant, kad ten niekas nepatiks? Taigi Maskvoje bandžiau labiau koncentruotis į meną, į architektūrą, į žmones ir atrasti tai, kas šiame mieste yra įdomaus kultūriniu požiūriu“, – pasakojimą pradeda viešųjų ryšių specialistas Ramojus Motuzas, Maskvoje praleidęs penkias dienas.

O koks tikslas keliauti į kitą šalį iš anksto žinant, kad ten niekas nepatiks?

Vaikinas per trumpą viešnagę Rusijos sostinėje spėjo Didžiajame teatre pamatyti baletą „Žizel“, J.Vachtangovo teatre – Rimo Tumino režisuotą spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“, apžiūrėti ne vieną istorinį pastatą, aišku, susitikti su studijų draugais ir jau patį pirmą vakarą Rusijos sostinėje atšvęsti buvusios kurso draugės gimtadienį.

Na, o kur jaunimas, ten tikriausiai ir pašėlęs vakarėlis su jūra svaigiųjų gėrimų? „Tikrai ne. Nuomonė, kad visas jaunimas Rusijoje girtuokliauja, tėra mitas. Nei vaikinai, nei merginos nepuola gerti degtinės, kaip galima pamanyti. Vietoj išgertuvių jie kalbasi, bendrauja. Įdomi tradicija: jubiliatei visi svečiai sako tostus, paminėdami jos gerąsias savybes – nuoširdumą, šiltumą, pomėgius ir linkėdami išlikti tokiai pačiai įdomiai. Na, o vėliau žaidžiami intelektiniai žaidimai“, – pasakoja Ramojus.

Gali pastebėti, kad yra įvairių politinių pažiūrų žmonių, tačiau tai jiems netrukdo sėdėti prie vieno stalo.

Pasak vaikino, nors vakarėlio metu daugiausia buvo kalbama apie keliones į Lietuvą, Latviją, Italiją ar studijas, politikos temos visiškai išvengti vis dėlto nepavyko. Kalbantis paaiškėjo, kad jaunimas, nors ir kritiškai vertina dabartinę politinę situaciją, lygiai taip pat nepuola stačia galva palaikyti opozicijos. „Gali pastebėti, kad yra įvairių politinių pažiūrų žmonių, tačiau tai jiems netrukdo sėdėti prie vieno stalo“, – pabrėžia mūsų pašnekovas.

Po šventės visa kompanija pėstute patraukė svečiui aprodyti naktinės Raudonosios aikštės. Vaikinui pirmiausia į akis krito Maskvos universiteto pastatas, kuriame Michailas Lomonosovas įkūrė pirmąjį universitetą, kiti jaukiai apšviesti pastatai bei galybė gerai nusiteikusių žmonių gatvėse.

Na, o prieš akis atsivėrusi Raudonoji aikštė keliautoją nustebino dydžiu (beveik 700 m ilgio ir 130 m pločio) ir aplink išsirikiavusių pastatų spalvų žaismu. Pasak Ramojaus, pastatų yra labai daug, jie skirtingo stiliaus: universitetas, Dūma, trijų aukštų su milžiniškomis galerijomis prekybos centras „Gum“, pastatytas XIX a. pabaigoje, Vasilijaus Palaimintojo soboras ir kt.

„Aikštė tokia įvairi ir joje tiek visko daug, kad kiekvienas gali atsirinkti, ką jam įdomiausia apžiūrėti. Vieni gal puola prie Lenino mauzoliejaus, kitiems gal smalsu, kur čia dirba šalies prezidentas. Man įdomiausia buvo pamatyti Vasilijaus Palaimintojo soborą, kurio visa kelią dairiausi. Nors šį soborą buvau matęs nuotraukose, gyvai jis padarė dar didesnį įspūdį savo formomis ir spalvomis“, – pasakoja Ramojus ir priduria, kad soboras nėra didelis, bet naktį gražiai apšviestas traukia akį iš toli.

Soboras pavadintas šventojo Vasilijaus Palaimintojo garbei, mat pasakojama, kad šis šventasis padarė nemenką įspūdį Ivanui Rūsčiajam, išpranašavęs didžiulį gaisrą.

Vasilijaus Palaimintojo soboras, savotiška Maskvos vizitinė kortelė, puikuojasi visuose leidiniuose apie Maskvą ar kelionių vadovuose, ne viename šio miesto lankytinų vietų dešimtuke jis įvardijamas kaip turistinis objektas, kurį atvykėliams tiesiog privaloma pamatyti. Ir ne veltui.

Kazanės paėmimo garbei pastatytas Vasilijaus Palaimintojo soboras tarsi sulipdytas iš atskirų statinių, kurių kiekvienas vainikuotas įspūdingu svogūno formos kupolu, išdabintu vis kitokiu ornamentu ir spalvomis. Beje, kovos su Kazanės chanu truko aštuonerius metus, ir kiekvieniems karo metams pažymėti skirta po kupolą.

Greičiausiai pramanyta istorija ir apie tai, jog Ivanas Rūstusis statybininkams ir architektams išbadęs akis, kad šie jokiems valdovams niekada daugiau nepastatytų nieko gražesnio. Tokia legenda pasakojama kone kiekvienoje šalyje apie įspūdingesnius rūmus, pilis, šventoves ar tiltus.

Ir tikrai šiame mieste nėra spalvingesnio, ryškesnio ir žaismingesnio pastato, nei ši XVI a. viduryje pastatyta rusų stačiatikių bažnyčia. Beje, sakoma, kad šis statinys yra savotiška rusų „pasaulio bamba“, paprasčiau sakant, pasaulio centras, mat Vasilijaus Palaimintojo soboras pūpso pačiame geometrinio Maskvos miesto centro viduryje.

Kaip ir dera „pasaulio centrui“, yra daug legendų, susijusių su šiuo statiniu. Soboras pavadintas šventojo Vasilijaus Palaimintojo garbei, mat pasakojama, kad šis šventasis padarė nemenką įspūdį Ivanui Rūsčiajam, išpranašavęs didžiulį gaisrą. Po mirties pranašautojas palaidotas sobore. Tikriausiai prieš šimtmečius taip buvo viliamasi apsaugoti miestą nuo gaisrų.

Tačiau šventasis nepadėjo, mat to laiko medinė Maskva iki pamatų supleškėjo 1812 m., kai miestą buvo užgrobusi Napoleono Bonaparto armija. Dėl gaisro buvo kaltinami ir prancūzai, ir pasitraukusi rusų armija, ir vietiniai gyventojai, kurie esą padegė patys, kad turtai neatitektų grobikams. Iš pelenų miestas pakilo visai kitoks – buvo pastatyta gerokai daugiau vakarietiško stiliaus mūrinių pastatų.

Pasak Ramojaus, įdomu, kad taip preciziškai dekoruotai išorei soboro vidus neprilygsta nė iš tolo – jis gerokai kuklesnis. Beje, dabar sobore kartkartėmis vyksta mišios, čia veikia muziejus, kuriame eksponuojamos ikonos bei bažnytinės relikvijos. Muziejų Ramojus aplankė kitą dieną.

„Muziejus manęs per daug nesužavėjo, bet man, kaip buvusiam „Ąžuoliuko“ choristui, labai patiko jaunų vyrų kvartetas, kuris ir giedojo bažnytines giesmes, ir dainavo romansus bei šiuolaikines populiarias dainas. Soboro erdvėje atsivėrė kvarteto balsų ir melodijų dermė bei grožis, kuris ir atskleidžia tikrąją stačiatikybės dvasią“, – prisimena vaikinas.

Beje, vaikinui į akis krito daugybė jaunųjų, kurios pasidabinusios ne itin gerą skonį demonstruojančiomis sukniomis su visa palyda fotografuojasi prekybos centre.

Beje, vaikštant po Raudonąją aikštę Ramojus rekomenduoja užsukti į prekybos centrą „Gum“ – ne tiek pasižvalgyti po prabangias parduotuves, kiek užmesti akį į stiklines galerijas ir architektūrinius sprendimus konstruojant jas. Beje, vaikinui į akis krito daugybė jaunųjų, kurios pasidabinusios ne itin gerą skonį demonstruojančiomis sukniomis su visa palyda fotografuojasi prekybos centre.

Draugai Ramojui papasakojo, kad dauguma cerkvių sovietiniais laikais buvo nugriautos, dabar kai kurios atstatytos. Toks pat likimas ištiko ir Kristaus Išganytojo soborą, kurį šiandien atvykėliams tiesiog privalu aplankyti. Šventovę dėkodamas Dievui už tai, kad Napoleono kariuomenė išnešė iš miesto kudašių, pastatė Aleksandras I.

Na, o sostą ir karūną perėmęs Aleksandro I brolis Nikolajus sumąstė, kad soboras privalo būti nors šiek tiek panašus į Konstantinopolio (šiandien – Stambulo) Šv. Sofijos soborą. Todėl stabtelėjus verta užmesti akį ir pabandyti rasti panašumų su garsiąja šventykla.

Tobulos proporcijos, elegantiškos dekoracijos ir auksinis kupolas soborui po revoliucijos nepadėjo išvengti sunaikinimo. Statinys buvo išsprogdintas, mat nuspręsta, kad čia ideali vieta paminklui, įamžinančiam socializmą. Beje, jau naujos legendos pasakoja, kad visi bedieviai, prikišę nagus prie cerkvės nugriovimo (pradedant tais, kurie davė įsakymą, baigiant tais, kurie tvarkė griuvėsius), netikėtai mirė arba išprotėjo.

Oficialiu miesto gimtadieniu laikomi 1147-ieji, kai Maskva pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose, tačiau dar po 30 metų miestas buvo sulygintas su pamatais.

Paminklas socializmui čia taip ir neiškilo, vietoj jo buvo pastatytas plaukimo baseinas. Na, subyrėjus Sovietų Sąjungai baseinas buvo nugriautas, o cerkvė atstatyta. Sakoma, kad soboro auksinis kupolas, matomas visame Maskvos centre, padeda turistams susiorientuoti ir nepaklysti.

Kita vertus, centre padeda orientuotis ir Kremliaus sienos. Viduramžiais kiekviename Rusijos mieste stovėjo po kremlių, arba tvirtovę. Spėjama, kad žodis „kreml“ yra kilęs iš totorių kalbos ir reiškia tvirtovę arba tą vietą, kurioje gyvena valdantieji ar aukštesnio socialinio statuso žmonės.

Tačiau šis dar vienas visiems iki skausmo pažįstamas Maskvos simbolis – Kremlius, kuriame yra oficiali Rusijos prezidento būstinė, Ramojaus nesužavėjo.

Priminsime, Maskvos Kremlius buvo laikomas Rusijos centru, valdant tiek carams, tiek sovietmečiu. Maždaug XII a viduryje ant Maskvos upės kranto išdygo medinė tvirtovė. Vieta žmonėms pasirodė patogi, ir aplink įtvirtinimus ėmė kurtis naujakuriai.

Oficialiu miesto gimtadieniu laikomi 1147-ieji, kai Maskva pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose, tačiau dar po 30 metų miestas buvo sulygintas su pamatais, o gyventojai išžudyti ir išvaryti į nelaisvę. Miestui iš pelenų prikelti prireikė šimto metų, ir toliau jis augo kaip ant mielių, nepaisydamas jokių negandų, Krymo chanato ordų ar Napoleono armijos puolimų. Tačiau niekas taip nesuniokojo sostinės, kaip sovietų valdžia, kuri nuo žemės paviršiaus šlavė šventyklas, o jų vietoje kilo pastatai, ir šiandien niokojantys miesto vaizdą.

Dantyta Kremliaus siena driekiasi daugiau nei 2 km, sienos aukštis siekia nuo 9 iki 20 metrų, o storis – 3,5–6,5 metro, tvirtovės plotas užima apie 30 ha.

Šiandien mes Kremlių matome beveik tokį, kokį jį trečią kartą XV a. atstatė Ivanas Didysis III. Trikampes tvirtovės komplekso sienas ir jos 18 bokštų XV a. pab.–XVI a. pr. pastatė Ivano III iš Italijos sukviesti meistrai. XVII a. bokštai buvo truputį perstatyti ir įgavo dabartinį vaizdą. Dantyta Kremliaus siena driekiasi daugiau nei 2 km, sienos aukštis siekia nuo 9 iki 20 metrų, o storis – 3,5–6,5 metro, tvirtovės plotas užima apie 30 ha.

Įdomu, kad palei apsaugines sienas stūkso bokštai, suprojektuoti italų didikų Sforcų architektų. Tad nenuostabu, bokštuose harmoningai dera Italijos renesanso ir Bizantijos stilistiniai elementai. Kiekvienas bokštas turi kokią nors paslaptį. Tarkim, viename jų yra slaptas šulinys, vedantis iki Maskvos upės. Pagal šį pavyzdį vėliau ir kiti Rusijos miestai statėsi savo kremlius.

Na, o Ivano Didžiojo III įpėdiniai taip pat nesikuklino – statė šventoves, reprezentacinius pastatus, rūmus ir kt. Todėl Kremlius labiau priminė aptvertą miestą, kuriame buvo daugiau nei 20 aikščių ir gatvių su cerkvėmis, soborais ir rūmais. Tačiau visa tai supleškėjo, kai sostinę 39 dienoms buvo užėmusi Napoleono armija.

Šiandien įėjus pro Kremliaus vartus galima apžiūrėti tris aikštes ir keletą įspūdingų pastatų. Į ką verta atkreipti dėmesį? Į pačius prašmatniausius – Arkangelo soborą, kuriame nuo XIV iki XVIII a. buvo laidojami carai ir didieji kunigaikščiai (iš viso rastos 54 kapavietės), Apreiškimo soborą, kuriame galima apžiūrėti įspūdingą ikonostatą, nuo upės matomus Didžiuosius rūmus, laikomus oficialia valstybine rezidencija, Ginklų rūmus ir juose saugomas karališkąsias regalijas, iš kurių pati įspūdingiausia – Jekaterinos II karūna, nusagstyta 5 tūkst. deimantų.

Didžiajame teatre plojimais pasitinkamas kiekvienas naujas personažas, po kiekvieno įspūdingesnio šokio ar jo epizodo būtinai paplojama.

Viešint Maskvoje, pasak Ramojaus, verta pasinaudoti proga užsukti į garsųjį Didįjį teatrą ir pažiūrėti, tarkime, elegantiškąjį baletą „Žizel“. „Teatre būtina pasigėrėti baletu. Sėdėdamas salėje juste jauti šokėjų talentą, muzikos ir judesio harmoniją bei sintezę. Įdomu, kad ir publika ne pasyviai sėdi, o ploja pagal muziką, taip savotiškai pati dalyvaudama spektaklyje. Tu stebi, kaip susilieja šokis ir muzika, šokėjai ir publika, ir tame akte dalyvauji kartu. Įdomu, kad visoje Europoje publika santūriai išlaukia iki spektaklio galo ir tik tada ima ploti. O Didžiajame teatre plojimais pasitinkamas kiekvienas naujas personažas, po kiekvieno įspūdingesnio šokio ar jo epizodo būtinai paplojama“, – stebisi Ramojus.

Vaikinas vieną vakarą skyrė ir J.Vachtangovo teatrui, kuriame susigundė pažiūrėti R.Tumino režisuotą spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal Grigorijaus Kanovičiaus romaną. Beje, Ramojus atkreipia dėmesį, kad afišoje šalia R.Tumino pavardės puikuojasi ir kitos lietuviškos pavardės, pavyzdžiui, Fausto Latėno, Anželikos Cholinos ir kt.

„Rusiškai suprantu nelabai daug, tad daugiau žiūrėjau į vaidybą, judesius, aktorių veido išraiškas. Iš karto atsiskleidžia aktorių talentas. Mat jie net menkiausiais judesiais sugeba perduoti spektaklio prasmę, net prajuokinti. Ir man, net nemokančiam kalbos, spektaklis neprailgo“, – pasakoja Ramojus ir priduria, kad ir šiame teatre publika (įdomu, kad daugiausia vyresnio amžiaus žmonės) plojimais aktyviai reaguodavo į vaidybą, juokingesnes scenas.

Ramojui patiko pasivaikščioti Arbatu. Tik pėstiesiems skirta Arbato gatvė yra viena seniausių Maskvoje. Arbatu, tiek Senuoju, tiek Naujuoju, pasivaikščioti labai smagu. Tiesa, kadaise Senasis Arbatas buvo meno ir literatūros centras, o šiandien tai šiek tiek hipišką atmosferą išlaikiusi spalvinga gatvė, kartais labai primenanti kurią nors prancūziškąją, mat čia aplink akmenimis grįstą gatvę pabirę nedidelių kavinių, parduotuvėlių, savo numerius demonstruoja gatvės artistai ir akrobatai, groja muzikantai, o iš gatvės dailininkų galima užsisakyti portretą.

Dieną pastatai bjaurūs – griozdiški ir pilki, tačiau naktį tie bendrabučiai virsta milžiniškais stendais.

„Arbatas – labai įdomus, išilgai abiejų pusių stūkso po keturis senus didžiulius bendrabučius. Dieną pastatai bjaurūs – griozdiški ir pilki, tačiau naktį tie bendrabučiai virsta milžiniškais stendais. Be to, jie apkarstyti lemputėmis ir naktį šviečia violetinėmis spalvomis. Labai gražu ir įdomu“, – prisimena Ramojus.

Naujasis Arbatas jau visai kitoks – spindi prabangių parduotuvių vitrinos, iškabomis vilioja restoranai. Pasak Ramojaus, Maskvoje itin populiarūs kaukazietiški restoranai, kuriuose galima paragauti puikių chačiapurių ir idealiai iškeptų šašlykų. Dėmesio verti ir rusiški patiekalai. Mūsų pašnekovas sako paragavęs tradicinių barščių, rusiško kepsnio ir nenusivylęs.

Na, o norintieji susipažinti su tikra nacionaline virtuve turėtų žinoti, kad ji įvairi, daugelis patiekalų perimti iš įvairių tautų. Tarkim, iš Centrinės Azijos ir Sibiro tautų atkeliavo virtiniai, įvairių įdarų pyragėliai, arbata.

Verta susigundyti griečka, rodos, paprasta grikių koše, bet ji paruošiama su įvairiais priedais, yra riebi, maistinga ir įdomaus skonio.

Keliautojai, norintys keistesnių skonių, gali paragauti okroškos (tai sriuba, kuriai gaminti naudojama gira) ar duonos sriubos tiurjos. Dar iš įdomesnių verta paminėti rasolniką, raugintų agurkų sriubą. Sakoma, kad Maskvoje kiekvieną dieną galima valgyti blynus, ir kiekvieną dieną jie bus vis kitokie. Beje, Rusijoje itin mėgstami grybai. Jie gali būti visaip paruošti – kepti, virti, rauginti, marinuoti. Patiekiami su silke, su mėsa, su blynais ar kitaip.

Verta susigundyti griečka, rodos, paprasta grikių koše, bet ji paruošiama su įvairiais priedais, yra riebi, maistinga ir įdomaus skonio. Beje, atsigerti ir sušilti geriausiai tinka arbata, kuri kartais paruošiama su daugybe prieskonių ir medumi.

Na, o paskutinę dieną Ramojus dar kartą apžiūrėjo pagrindinius Maskvos objektus. „Pritrenkė miesto dydis, kelių plotis, automobilių gausa. Ypač stebino sovietinių ir naujųjų laikų kontrastai. Palei kelius išsirikiavę daugybė senos statybos namų, kurie dieną visiškai neatrodo gražūs – pilki, ir kuo toliau nuo centro važiuoji, tuo viskas labiau pilkėja. Tačiau naujoji Maskva, kurioje statomi dangoraižiai, atrodo įspūdingai – nauja, blizganti, žėrinti ir niekuo nenusileidžianti didžiausiems Europos megapoliams“, – pasakojimą baigia Ramojus.

Ką dar verta pamatyti Maskvoje?

Verta užsukti į Puškino muziejų, Kolomenskajos vasaros rezidenciją, Ostankino televizijos bokštą, Tretjakovo galeriją – vieną populiariausių ir lankomiausių vietų Maskvoje. Šioje galerijoje surinkta didžiulė ir neįkainojama tapybos meistrų kolekcija. Kelionių gidai rekomenduoja aplankyti būtent šia galeriją vietoj garsiųjų muziejų, kuriuose spiečiasi minios žmonių. Be to, galerija gerokai mažesnė ir jai nereikės sugaišti visos dienos, kaip nutinka įlindus į didesnį muziejų.

Deimantų fondu vadinama valstybinė kolekcija brangakmenių, brangiųjų metalų grynuolių ir neįkainojamų juvelyrinių dirbinių, tokių kaip valstybinės regalijos, ordinai.

Na, o viena unikaliausių pramogų, nuo kurios akys tiesiog apraibsta, – ekskursija į Deimantų fondą. Deimantų fondu vadinama valstybinė kolekcija brangakmenių, brangiųjų metalų grynuolių ir neįkainojamų juvelyrinių dirbinių, tokių kaip valstybinės regalijos, ordinai, turinčių istorinę reikšmę. Kolekcijai priklauso ir Didžioji imperijos karūna, imperatoriaus skeptras su briliantu „Orlovas“ bei deimantas „Šachas“. Fondą įkūrė Petras I.

Nemažai turistų susigundo užsukti į Kosmonautikos muziejų, kuriame bus įdomu ne tik besidominčiajam kosmosu. Muziejuje galima nemažai sužinoti apie pirmuosius skrydžius į kosmosą, jo tyrinėjimus ir technologijas. Čia eksponuojami pirmieji dirbtiniai Žemės palydovai „Sputnik“, yra netgi tas, kuriuo pakilo pirmasis „kosmonautas“ šuo Laika, galima apžiūrėti kitą techniką, kosmonautų skafandrus ir kt.

Įdomu apsilankyti ir Žvaigždžių miestelyje, kuris ilgą laiką buvo uždara ir saugoma zona, nes čia veikė slapta oro pajėgų bazė ir gyveno tik išrinktieji – kosmonautai, kosmosą tyrinėjantys mokslininkai ir kt.

Galima pasimatuoti skafandrą, laivą iš vidaus apžiūrėti kosminį, pajusti nesvarumo būklę.

Ką čia galima pamatyti ar išbandyti įdomaus? Ko gero, dėmesio verta technika, menanti sovietinius kosmoso tyrinėjimus, – milžiniška centrifuga, kuria įsukti kosmonautai patirdavo kelis kartus didesnę apkrovą, baseinas, kuriame būsimieji kosmoso užkariautojai buvo mokomi vaikščioti nesvarumo būsenos. Be to, galima pasimatuoti skafandrą, laivą iš vidaus apžiūrėti kosminį, pajusti nesvarumo būklę.

Itin verta nuvažiuoti prie Žvirblių kalvų, kur iš įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria miesto panorama. Beje, ten nuvažiavus įdomu stabtelėti ir prie Maskvos universiteto pastato, kuris laikomas Stalino laikų architektūros šedevru.

Atsikvėpti nuo miesto šurmulio galima Aleksandrovo sode, nusidriekiančiame palei vakarinę Kremliaus sieną.

Maskva nuo seno garsėjo turtingais ir prašmatniais vienuolynais. Turint laiko būtina apžiūrėti bent du įspūdingiausius – Novospasko ir Novodevičės. Novospasko vienuolynas stebina rūstokais baltais pastatais ir barokine varpine. Beje, pats pastatų kompleksas suprojektuotas ir pastatytas kaip tvirtovė.

Novodevičės vienuolynas taip pat labiau primena galingą tvirtovę, tačiau kartu pradžiugina jaukiu parku. Na, o vienuolyno teritorijoje yra bene garsiausios Rusijos kapinės, kuriose laidojami žinomi muzikantai, aktoriai, rašytojai ir kt.

Verta nors kartą pavažiuoti metro. Maskvos metropolitenas laikomas pačiu gražiausiu pasaulyje. Įspūdingiausios metro stotys, pastatytos žvilgčiojant į vokiečių bauhauzo architektūros stilių, stebina prašmatnia puošyba, detalėmis, mozaikomis, paveikslais, vitražais ir net skulptūromis, tviska įvairiausių atspalvių marmuru bei granitu.

Na, o Michailo Bulgakovo gerbėjai tiesiog privalo apsilankyti dviejose vietose. Pirmoji – Patriarcho tvenkiniai, minimi garsiajame romane „Meistras ir Margarita“. Tiesa, šiandien tyvuliuoja viso labo vienintelis iš trijų tvenkinių, tačiau sakoma, kad čia vis dar galima pajusti ypatingą romane aprašytą atmosferą. Antroji vieta – netoli parko esantis M.Bulgakovo namas-muziejus ir šalia įsikūrusi kavinukė, į kurią kavos užsuka ne tik rašytojo talento gerbėjai, – ši vieta mėgstama ir ne vieno garsaus menininko.

Ko nedaryti Maskvoje?

Turizmo ekspertai tvirtina, kad Maskva yra tas miestas, į kurį reikėtų užsukti bent trumpam. Tačiau esant šiandieninei geopolitinei situacijai verta vengti bet kokių ginčų, pokalbių apie politiką.

Jokiu būdu nesivelti į provokacijas.

Turistams geriau vengti, nors ir kaip kamuotų smalsumas, bet kokios demonstracijos. Mat galimos provokacijos, neramumai, susistumdymai ir pan.

Sakoma, kad Maskva – automobilių spūsčių miestas. Tad atvykus į jį geriau naudotis visuomeniniu transportu ir nerizikuoti į gatves važiuoti nuomotu automobiliu.

Kaip ir visuose didžiuosiuose miestuose, turistinėse vietose reikia saugoti savo daiktus.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo 7 d.

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...