Tag Archive | "„Dzūkų godos“"

Pavasarinės pramogos: ekstremalios, sportinės, pažintinės

Tags: , , , , , , , , , ,


Kelionės. Etnografinės parodos ir vakaronės, ekstremalios pramogos dumblynuose, pažintiniai žygiai miškuose, apžvalginės ekskursijos ore – tai toli gražu ne visos pramogos, kokias verta išbandyti šį pavasarį.

Pavasarį į egzotiškus kraštus žvalgytis neverta: Lietuvoje šiuo metų laiku galima rasti tiek įdomių pramogų miške, laukuose, pajūryje, paežerėse, kaime ir mieste, kad tik spėk suktis, kol visas išbandysi.

„Nereta šeima Italiją, Prancūziją ar net kokią Turkiją pažįsta geriau nei savo gimtąjį kraštą. Savaime suprantama, tose šalyse yra ką veikti ir ką pamatyti, tačiau įdomybių netrūksta ir Lietuvoje. Ypač pavasarį“, – tikina trijų vaikų mama Rimantė Jonienė.

Rimantės šeima šiais metais pavasarį planuoja daug keliauti po Lietuvos kaimus ir mažus miestukus. Ėmę dairytis įdomesnių sužinojo, kad 2015-ieji paskelbti Etnografinių regionų metais, todėl Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ar Suvalkijos regionų miestuose netrūksta pačių įvairiausių renginių. „Taigi netikėtai mūsų pavasarinės kelionės įgijo etnografinės kultūros prieskonį“, – šypsodamasi sako mūsų pašnekovė.

Pasak jos, visuomenėje vis dar gajus skeptiškas ar net ironiškas požiūris į etninę kultūrą, kurią gerokai suvulgarina ir tokie renginiai kaip Kaziuko mugė. Tačiau tokiame renginyje ypatingos autentikos ieškoti neverta – geriau pasidairyti po provinciją, kur daugelis tradicijų prikeltos ir gyvuoja tik entuziastų pastangomis.

Na, o Etnografinių regionų metais susipažinti su tautodaile, tautosaka ar tradicine kulinarija yra kur kas daugiau galimybių. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Pavyzdžiui, gurmanams ar nuolat ieškantiems naujų skonių verta susigundyti Žemaitijoje, Grinių kaime, Pakražančių kultūros centre, balandžio mėnesį organizuojama Sūrių švente „Jurgis, Jorgis ir Jurgelis – skamba jis visom tarmelėm“, o gegužę užsukti į Nidą, kurios uosto teritorijoje, Žvejo etnografinėje sodyboje, gegužę kvepės žuvimis – visi rinksis į „Žiobrines“. Na, o jei patiks „Žiobrinės“, iš pamario ir pajūrio skubėti neverta – geriau pasukti ir kitais Mažosios Lietuvos keliais, pavyzdžiui, sudominti tikrai turėtų ekskursija „Vėtrungių kelias“.

Gegužę galima patraukti į folkloro festivalį „Dzūkų godos“, vyksiantį Marcinkonių kaime Varėnos rajone, o tada – į Alytaus kraštotyros muziejų, kuriame veiks unikali Dzūkijos kryžių, koplytėlių, skulptūrų paroda, kurios eksponatai surinkti iš daugelio Pietų Lietuvos muziejų.

Na, o Suvalkijoje tik spėk suktis kaip vijurkas, kad visus renginius aplankytum. Balandį Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre šėls Regioninis tradicinio muzikavimo ir dainavimo šeimų sambūris, gegužę Girdžių klebonijos klojime vyks Klojimo teatrų šventė, kurios metu bus pristatomi ir šio regiono amatai, tradicinis maistas.

Gegužės pabaigoje griaudės Marijampolės „Miesto dienos 2015“, bus galima pasižvalgyti ir devintą kartą rengiamoje Sūduvių amatų šventėje Paežerių dvaro parke, Vilkaviškio krašto muziejuje. Šventėje ir didelis, ir mažas galės pats pasigaminti vieną ar kitą dirbinį.

Na, o folkloro renginių, koncertų ar vakaronių bus gausu kiekviename krašte. Visų čia neišvardysi, tačiau gyvenant Vilniuje įdomu gegužės pabaigoje apsilankyti bent viename iš daugybės renginių, skirtų tarptautiniam folkloro festivaliui „Skamba skamba kankliai“, kuriame jei ne lietuviškų kanklininkų pasiklausysi, tai bent į svečius iš egzotiškų kraštų pažiopsosi.

Jei vakaronėms ir mugėms nėra laiko, planuojant maršrutą verta pasidomėti muziejų edukacinių programų pasiūlymais, tai ypač aktualu keliaujant su vaikais. Kiekvienas krašto muziejus siūlo valandos ar kelių trukmės pamokų bei užsiėmimų, tokių kaip žvakių liejimas, duonos kepimas ar įvairių metų švenčių valgių gaminimas bei degustavimas.

Tarkime, Šilutės muziejuje, be kitų edukacinių užsiėmimų, galima ne tik pasiklausyti šišioniškių tarme pasakojamų įdomybių apie lietuvininkų kulinarinį paveldą, bet ir paragauti gavėnios patiekalų. Rokiškio krašto muziejuje ne viena edukacinė programa tinkama būtent pavasariui – galima išmokti marginti kiaušinius ir sužinoti, ką simbolizuoja įvairiausi velykiniai raštai. Beje, kainos nesikandžioja – dažnai jos tėra simbolinės, tesiekiančios eurą ar kelis.

Aišku, daugiausiai tokių renginių yra Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Čia daug renginių skirta kalendoriniams darbams, šventėms ir papročiams. Tiesiog tereikia išsirinkti labiausiai patinkantį ir sudalyvauti. Tiesa, čia jau siūloma daugiau pramogų, tad ir kaina visai kitokia – nuo kelių dešimčių eurų.

Na, o gerai papramogavus galima ir pasišildyti, ir atsikvėpti tikroje lietuviškoje pirtyje. Ją čia reikėtų užsakyti gerokai iš anksto – ne tik dėl to, kad tai populiari pramoga, bet ir dėl to, kad ją reikia paruošti ir gerai įkaitinti. Pirties pramogų netrūks ir vaikams, tik jie dūks gerokai vėsesnėje pirtyje. Na, o po pirties būs pasiūlyta atsigaivinti arbata, ruošta senoviniame virdulyje.

Pirtis – pramoga, tinkama visais metų laikais. Tačiau žiemą tenka naudotis džiovintomis vantomis, o pavasarį galima pasilepinti ir pasimėgauti įvairiausiais šviežiais žolynais. Lietuviškoje pirtyje naudojami beveik visi augalai, išskyrus nuodingus. Štai neseniai išsprogusių dilgėlių vanta tinka reumatinėms ligoms gydyti, beržo ir liepos šakelių vantos švelnina bei gydo odą, jėgų suteikia ąžuolo, energijos – pušies, antiseptinių savybių turi kadagio šakelių vantos.

Pats smagumas išsitiesti tikroje senovinėje ar pagal senąsias tradicijas statytoje pirtyje, kurių jau nemažai pasistato pirties mokslus kremtantys žmonės. Labiausiai pasiseka turintiems giminių kaime, kur yra išlikusių senučiukių pirčių, statytų beveik prieš šimtą metų, – tokių dar esama Aukštaitijoje. Na, o jei vietinės močiutės paklaustum apie papročius, tai ji paporintų ne vieną legendą apie laumes, mėgstančias pasilepinti pirtyje ir dėkingai paliekančias vieną kitą stuomenį audinio.

Sužėlę pavasariniai žolynai pasufleruoja dar vieną nieko nekainuojančią pramogą – prisirinkti žolynų ir pasigaminti įdomesnį patiekalą. Garšvos, dilgėlės, kiškio kopūstai labai tinkami daug vitaminų turinčioms pirmosioms salotoms ruošti. Na, o iš balandų ir dilgėlių galima gaminti ir žaliuosius kokteilius.

O kur dar vaistinių savybių turintys augalai: šalpusniai – puiki priemonė nuo kosulio, beržų lapų ir pumpurų trauktinė labai tinka artritui gydyti. Beje, dieną praleisti galima ir į kompaniją įsiprašius kokiai nors žoles pažįstančiai žolininkei, kuri ne tik pavedžios po mišką, bet ir supažindins su naudingais augalais.

Na, o neturint pažįstamos močiutės žolininkės galima patraukti į Žuvinto, Čepkelių ar Kamanų rezervatus. Čia lankytojų centruose galima užsisakyti ekskursijas ir su lydinčiu gidu ar miškininku keliauti stebėti gamtos: ne tik susipažinti su augalais, bet ir išmokti pagal giesmes atskirti paukščius, pagal pėdsakus – žvėris. Pavasarį bene įdomiausia stebėti parskridusius paukščius ir klausytis jų tuoktuvių giesmių.

Panašaus pobūdžio ekskursijas galima užsisakyti ir bene visuose nacionalinių parkų lankytojų centruose. Tiesa, reikėtų žinoti, kad lįsti prie retų paukščių perimviečių negalima net iš tolo. Juk net norint su fotoaparatu bėgioti po miškus reikia turėti Aplinkos apsaugos ministerijos leidimą.

Žolynai kai kurių žmonių gal ir nedomina, bet žydėjimo šventės abejingų nepalieka. „Pavasaris – fotogeniškiausias metų laikas. Ir nereikia grūstis į Olandiją pasidairyti po tulpių laukus – užtenka savų gėlių, pabirusių pievose ir laukuose. Ir net tokioms kuklioms gėlytėms, kaip plukės, sužydėjus miške pasijunti tarsi rojuje“, – sako gėlininkyste besidominti septintą dešimtį metų skaičiuojanti Stasė Mažeikienė.

Plukių dairytis reikia balandžio mėnesį. Šioms gėlėms sužydėjus Neries regioniniame parke, Dūkštų ąžuolyne, tradiciškai rengiama Plukių žydėjimo šventė, joje gausu įvairiausių renginių – nuo poezijos skaitymų iki žygių dviračiais.

Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje gražiausia Skinderiškių dendrologijos parke, mat ten išskleidžia savo žiedus bene tūkstantis įvairiausių magnolijų. Nuo gegužės vidurio iki balandžio vidurio metas paviešėti ir pas kaimynus latvius, viename didžiausių Europoje Duobelės alyvų parke, – čia tuo metu turėtų būti pats alyvų žydėjimas.

„Balandžio pabaigoje Druskininkuose romantiška pasivaikščioti po narcizų lauką. Nepaprastai gera atsikvėpti narcizų jūroje“, – šypteli ponia Stasė ir priduria, kad gėles mėgstantiems keliautojams verta nepamiršti ir Burbiškio tulpių žydėjimo šventės.

Lietuvoje nėra tokios vietos kaip olandiškasis Koikenhofas, tačiau Burbiškio tulpių žydėjimo šventės laukia daugybė žmonių ir kiekvienais metais lankytojų ten daugėja. Beje, tulpėmis ir kitais pražydusiais pavasariniais augalais galima pasigrožėti ir VU botanikos sode, Vytauto Didžiojo, Šiaulių universiteto ar Klaipėdos universiteto botanikos soduose.

Verta paminėti, kad prie Baltojo tilto, greta Nacionalinės dailės galerijos, pražydus sakuroms, net susidaro automobilių spūstys, mat vilniečiai ir miesto svečiai čia traukia būriais – kas atsikvėpti po žiedais, o kas nusifotografuoti. Priminsime, kad sakurų sodinukų Vilniui dovanojo Japonijos vyriausybė šios šalies diplomato Čijunės Sugiharos, karo metais išgelbėjusio apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų gyvybių, šimtosiomis gimimo metinėms paminėti.

Nemažai šių lepių augalų sodinukų neatlaikė lietuviško oro kaprizų, tačiau išgyvenę ir suvešėję medeliai džiugina žiedais. Tiesa, ne kiekvienais metais. Štai praėjusiais metais sakuros buvo apsipylusios žiedais, o šiemet gali prasiskleisti vos vienas kitas. Tačiau nereikėtų per daug nukabinti nosies – verčiau traukti į Žagarę ir pasidžiaugti lietuviškomis vyšniomis.

Sakoma, Lietuva iš paukščio skrydžio graži visais metų laikais. Tad kiekvienas gali rinktis ekskursijai ore jam labiausiai patinkantį metų laiką. Tačiau kiekvienam rekomenduotume iš viršaus pasižvalgyti pavasarį. Ypač ankstyvą, kai vos iš po sniego išsivadavę ryškiai žaliuoja žiemkenčiai, kai kur ne kur boluoja sniego lopai, o upės ar upeliai netveria savo vagoje ir kliūsteli per kraštus.

Bene įspūdingiausias ir egzotiškiausias matytas vaizdas – po snieguotos žiemos iki kraštų pritvinusios Biržų rajone esančios smegduobės. Tiesa, tokiais vaizdais gamta palepina ne kiekvienais metais.

Na, o kas bijo aukščio? Sakoma, kad skrydžio ir aukščio baimę geriausiai pagydo ramus, sklandus ir lėtas skrydis oro balionu, tad praskridus virš raudonų Vilniaus senamiesčio stogų ar virš Nemuno Kaune metas ir kur kas ekstremalesnei pramogai – dangaus sūpuoklėms. Taip kartais dėl savo konstrukcijos vadinami parasparniai. Mat pilotas ir keleivis, jei skrendama dviviečiu, kabo tik ant, rodos, plonyčių virvelių.

Smagu, kad parasparnis pakyla gerokai aukščiau nei oro balionas: pastaruoju turistai paprastai pakeliami į 300 m aukštį, o štai parasparniu Lietuvoje galima skraidyti 700–2500 m aukštyje. Pakilęs viename Lietuvos krašte, gali nusileisti visai kitame – tereikia nusklęsti nuo vieno termiko, kylančios šiltesnės už aplinką šiltesnio oro srovės, ir rasti kitą, kuris pakelia į viršų.

O kur gražiausia skraidyti? Ten, kur sausumos ir vandens kontrastai. Nuostabiai atrodo Nemuno kilpos prie Birštono, telkšančios ežerų akys Molėtų ar Ignalinos rajonuose. Na, ir, aišku, dar ilgai sapnuosis skrydis virš Trakų pilies ir ežerų. Beje, net jei ir šiose apylinkėse netenka paskraidyti – nusiminti nereikia. Pakilus parasparniu, jei matomumas puikus, galima išvysti ir už kelių dešimčių kilometrų esančius miestus.

Skrydis dviviečiu parasparniu kainuoja nuo 29 eurų. Turistai gali rinktis trumpus apžvalginius, trunkančius apie 15 minučių, arba ilgus laisvuosius skrydžius, ore prabūnant apie valandą. Tokių kaina jau bus didesnė.

Nesiryžtantiems ore kelių kilometrų aukštyje pakibti be jokio tvirtesnio pagrindo po kojomis, bet norintiems išbandyti bemotorę skridimo priemonę verta rinktis skrydį sklandytuvu. Tiesa, tokio skrydžio metu pasidairyti į vaizdingas vietoves bus galima tik oro uosto apylinkėse. Keleivis kartu su instruktoriumi iškeltuvu pakeliamas į maždaug 300 metrų aukštį ir sklendžia vieną ratą aplink aerodromą. Skrydis trunka apie penkias minutes. Gal tai ir nėra visiškai pavasarinė pramoga, bet adrenalino užtenka ilgam.

Besidairantiems egzotikos Lietuvoje reikėtų atkreipti dėmesį į pavasarį bundančias ežerų gelmes. Tai daugeliui keliautojų ir smalsuolių dar neatrasta erdvė. Žinoma, savarankiškai nardyti nevertėtų – reikia, kad instruktorius pamokytų ir nertų kartu su jumis. Tikinama, kad vienas įdomesnių nardyti ežerų yra Asvejos (Dubingių), tyvuliuojantis Vilniaus, Molėtų ir Švenčionių rajonuose. Patyrę nardytojai giria ir Platelių ežero povandeninį pasaulį. Tačiau niekada nebandžiusiam tokios pramogos pasižvalgyti į ką tikrai bus ir artimiausio ežero dugne.

Prie ekstremalių pramogų, ypač tinkamų pavasarį, galima paminėti pasivažinėjimą bekele visureigiais ir keturračiais. Na, o kada būna didžiausi dumblynai, neįveikiami kelio ruožai, jei ne pažliugusį pavasarį. Ta gerai pramogai daugiau nieko nereikia – tik stačių šlaitų, sunkiai išvažiuojamų atkarpų, galimybės pasivaržyti ir linksmai praleisti laiką.

„Jei visureigio ar keturračio negana, galima sėsti prie šarvuočio vairo ir apsukti vieną kitą ratą Jurbarko tankodrome“, – siūlo ekstremalių pramogų mėgėjas Antanas Kazakevičius ir priduria, kad pavasarį net tokių transporto priemonių vairavimas nėra ekstremaliausia pramoga.

Pati ekstremaliausia pavasario pramoga miestiečiui būtų išleisti jį nežinomame miške ir liepti bent parą jame išbūti. Kiek paprastų žmonių, ne žygeivių, sugebėtų nepraalkti, rasti atsigerti vandens ir šiltai pernakvoti? Tikriausiai vienetai.

„Todėl vaikus nuo mažens reikia pratinti prie miško, kartu eiti į vienos ar kelių dienų žygius, stovyklauti ar tiesiog pasivaikščioti apie vieną ar kitą ežerą. Na, o paauglius patartina išleisti net ir į kelių dienų išgyvenimo stovyklas. Ypač probleminius paauglius. Išėję į kelių dienų žygį ir pakliuvę į mažai pažįstamą aplinką, vaikinai ir merginos greitai atsikrato visų įgytų kaukių ir atsiskleidžia jų tikrosios asmenybės bei charakterio savybės“, – pradeda pasakojimą edukologas ir supervizorius Nerijus Januškevičius.

Pasak jo, čia galioja visai kitos taisyklės nei mokykloje ar namie: šalia nėra mamos, kompiuterio, be to, kiekvienas yra atsakingas už kokį nors darbą. Laukiniame žygyje nuėjus ne vieną kilometrą ir jau pavargus dar reikia rasti jėgų įsirengti stovyklą, užsikurti laužą, pasigaminti valgyti, ir tik tada atsiranda laisvo laiko, jei norisi – galima papramogauti. „Tačiau jėgų nebėra“, – šypteli pašnekovas.

Tokio žygio metu vaikai susipažįsta su gamta, atranda savyje tokių savybių, kokių net nežinojo turintys, išmoksta dirbti kartu ir bendromis jėgomis siekti užsibrėžto tikslo, pagloboti silpnesnį, ir, žiūrėk, rodos, priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu vaikai tampa draugais.

O kur naudingi įgūdžiai – uždegti laužą, paruošti valgyti, mokėti iš kibiro ir įkaitinto akmens pasigaminti palapinės šildytuvą, iš kelių kuolų ir polietileninės plėvelės – indėnišką pirtį. Ir tai dar ne viskas. „Ankstyvą pavasarį tinka į žygį imti palapinę, na, o atšilus orams – galima ir be palapinių. Puikiai išsimiegama ir po žvaigždėmis“, – sako Nerijus.

Tokios stovyklos ankstyvą pavasarį gal atrodo ir per daug ekstremaliai, tačiau į bundančią gamtą galima išsiruošti: pasivaikščioti nacionalinių parkų įrengtais takais, ežerų pakrantėmis pajodinėti žirgais ar susiorganizuoti paprasčiausią iškylą.

O ir taip keliaujant galima prisigalvoti visokių pramogų. Jei poilsiautojai pasiims binoklį, spės pasigrožėti pirmaisiais vieversiais, pamatys grįžtančias žąsis ar atokiose vietose krykščiančias gerves. Pasak Nerijaus, adrenalino irgi nepritrūks ir bus nenuobodu, jei keliautojai neieškos lengvų kelių, o ryšis iššūkiams ir nuotykiams. Pavyzdžiui, per upelį, užuot ieškojus brastos, galima pabandyti įsirengti perkėlą, tik reikia nepamiršti iš anksto pasiimti 5–10 metrų storesnės virvės. Beje, toli keliauti nereikia – kartais užtenka pasižvalgyti miškuose ir parkuose, esančiuose šalia gimtojo miesto.

O jei pasitaiko toks lietingas savaitgalis, kad nesinori laukan nė nosies iškišti, galima prasimanyti ir kitokių pramogų. Tarkim, eiti pasižiūrėti kurio nors „Kino pavasario“ programos filmo. Ir nereikia manyti, kad į rimtesnį filmą vaikų neverta vestis. Pasirodo, yra įdomių ir prasmingų filmų, skirtų vaikams. Tarkim, festivalio metu  kovo 19–balandžio 2 d. pradinukams bus siūloma pasižiūrėti du lietuviškai įgarsintus filmus – vokiečių režisieriaus Veito Helmerio „Mažąsias padaužas“ ir prancūzų režisieriaus Jeano Peierre’o Jeunet „Neįtikėtiną jaunojo išradėjo kelionę“.

Tėvai paprastai skundžiasi nemažomis kino bilietų kainomis, tačiau pasirinkus kino teatrą „Pasaka“ ar kino centrą „Skalvija“ piniginės plačiai atverti neteks. „Sparčiai populiarėja „Karlsono kino“ seansai. Mes ne tik parenkame pačius įdomiausius filmus vaikams, bet ir nesuklysčiau sakydama, kad tai draugiškiausi šeimai seansai, mat bilietai pigiausi visame Vilniuje. Bilietai tėveliams – 2,32, vaikams – 1,74 euro“, – sako „Skalvijos“ kino centro atstovė Diana Kliukoitytė.

Nelieka pamiršti ir senjorai. „Skalvijos“ kino centre bus rengiami seansai senjorams už specialią kainą – bilietas tekainuos 1,45 euro. Senjorai galės pasižiūrėti tokius filmus, kaip Andrew Huculiako „Žiaurumas“, Jasmilos Zbanic „Meilės sala“ ir kt.

Tačiau ir tai nėra pati mažiausia kaina. Pasak D.Kliukoitytės, verta paminėti, kad Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“ norintieji gali pamatyti nemokamai.

Beje, kino centre organizuojami kino klasikos vakarai jau sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo. Balandį kino gurmanams bus pasiūlytas mokslinės fantastikos šedevras – Stanley Kubricko „2001: kosminė odisėja“. Tai filmas, kuriame bandoma įminti žmogaus egzistencijos prasmę.

„Galima akcentuoti, kad „Skalvijos“ žiūrovas išties mėgsta klasikinį filmą. Bilietai į kino klasikos seansus neretai išperkami jau prieš savaitgalį. Be to, ateina neatsitiktiniai žiūrovai, dažnai pasidomėję pačiu filmu, jo reikšme ir svarba kino istorijai, galintys argumentuoti, pagrįsti savo vertinimą“, – sako D.Kliukoitytė.

Daiva Urbienė

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...