2013 Gegužės 16

Šventės užkulisiuose – ginčai dėl pinigų puodo

veidas.lt


Animatoriai ir dokumentininkai kaltina Lietuvos kino centrą neproporcingu dėmesiu vaidybiniam kinui.

Savaitgalį kino visuomenė, besidžiaugdama gausiu praėjusių metų filmų derliumi, išsidalijo „Sidabrines gerves“. Nors pati Teatro arena, kurioje organizuojama šventė, iškilmių vietos anaiptol neprimena, profesionalūs filmuotojai puikiai žino, kaip tai paslėpti kino šventei priderančiais atributais – prožektorių nušviestu raudonu kilimu, atviromis suknelėmis ir drąsiais aksesuarais.
Šįmet „Sidabrinių gervių“ atrankos vertinimo komisijai iš viso buvo pateikti 57 filmai: šeši ilgametražiai ir šeši trumpametražiai vaidybiniai, septyni ilgametražiai ir penki trumpametražiai dokumentiniai, šeši animaciniai kūriniai, penkiolika televizijos filmų ir dvylika studentiškų darbų. Tokios aršios konkurencijos vaidybinio kino kategorijoje seniai nėra buvę.
Užtat animatoriai ir dokumentininkai skambina pavojaus varpais: pasak jų, jei dar kelerius metus valstybinės lėšos kino gamybai bus skirstomos panašiomis proporcijomis kaip šį pavasarį, jų kategorijose varžytis nebeliks kam. Nors formaliai teigiama, kas įsteigus Lietuvos kino centrą lėšų skirstymo mechanizmas buvo „paveldėtas“ iš Kultūros ministerijos, jau pirmojo surengto konkurso rezultatai, jų nuomone, atskleidė naujas, nerimą keliančias tendencijas.

Proporcija apsivertė aukštyn kojom

„Anksčiau skirstant lėšas galiodavo nerašyta proporcija „vienas su keturiais“ (t.y. vienam remiamam vaidybiniam filmui tekdavo maždaug keturi lėšomis palaiminti dokumentininkų projektai), o šįmet šis santykis apsivertė aukštyn kojom. Aišku, minėta taisyklė formaliai niekaip nebuvo ir nėra įteisinta, tad Kino tarybos nariams vertinant pateiktus projektus balais rezultatų negalėjo paveikti. Pačiam nemačius projektų sunku spręsti, ar tikrai didesnio dėmesio pasirodėm neverti: Lietuvos kino centras, nuo pat savo veiklos pradžios deklaravęs skaidrumą ir atvirumą pokalbiams, turėtų pateikti savų argumentų, kodėl taip įvyko. Kiek žinau, ten jau svarstoma galimybė įvesti proporcines lėšų kvotas“, – „Veidui“ pasakojo Kinematografininkų sąjungos Dokumentininkų gildijos patikėtinis Audrius Stonys.
Kitas dokumentininkas Saulius Beržinis, kalbėdamasis su „Veido“ žurnaliste, šią situaciją yra atvirai pavadinęs mėginimu Holivudo ar Bolivudo pavyzdžiu kurti vietinį „Litvudą“: „Pats esu daug metų dirbęs Kino taryboje ir galiu patvirtinti, jog svarstydami vaidybinio, dokumentinio ir animacinio kino projektus stengdavomės išlaikyti deramą santykį, kad nacionalinė kino industrija turėtų galimybę plėtotis proporcingai. Kai Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas kalba, kad būtent vaidybinis kinas reprezentuoja Lietuvos kino meną, – tai yra netiesa. Ką tokiu atveju reiškia „reprezentuoti“? Dokumentininkų ir animatorių laimėjimai tarptautiniuose kino festivaliuose tikrai nėra menkesni nei vaidybinio kino kūrėjų. Pagaliau netgi ne tai svarbu – juk dirbame ne prizams ir ne reprezentacijai, ne tarptautiniam pasirodymui, o nacionalinei kultūrai.“
Kokia lėšų skirstymo kinui praktika galioja kitose šalyse? Pasak S.Beržinio – labai įvairi. Tačiau kone originaliausiai šią problemą sprendžia suomiai: kad nebūtų įmanoma pasislėpti po kolektyvine atsakomybe, šią atsakingą užduotį atlieka vienas kolegų pasitikėjimą pelnęs žmogus. Jeigu jis padaro klaidų (o klaidos neišvengiamai išryškėja pristačius pagamintus filmus), kyla teisėtas visuomenės pasipiktinimas, ir tas žmogus netenka darbo. O kas už klaidas prisiimtų atsakomybę Lietuvoje?
Penktadienį popiet Dokumentininkų gildijos nariai buvo susirinkę aptarti lėšų skirstymo rezultatų ir galimos savo narių kolektyvinės reakcijos.

Apkaltino animacijos meno žlugdymu

O štai Animatorių gildija, iš Lietuvos kino centro nesulaukusi paramos nė vieno filmo gamybai, ilgai neldelsė ir savo viešą pareiškimą paskelbė dar balandį. Jame teigiama, kad kino projektų svarstymo rezultatai yra neteisingi Lietuvos animacijos kūrėjų atžvilgiu, ir jei požiūris į Lietuvos animaciją nepasikeis, tai turės lemiamų pasekmių tolesniam šios meno rūšies išlikimui.
„Kultūros ministerija nefinansavo profesionalių animacinių filmų gamybos projektų 2010–2012 m. Per pastaruosius ketverius metus buvo skirtas dalinis finansavimas tik vienam lietuviško animacinio filmo gamybos projektui. Taip yra sužlugdoma lietuviškos animacijos gamybinė industrija, prarandami profesionalai, galintys dirbti pagal pasaulinius kokybės kriterijus. Lietuva netenka galimybės dalyvauti tarptautiniuose gamybiniuose projektuose su kitomis šalims“, – tvirtinama šiame pareiškime. Ankstesniais metais Kultūros ministerija per metus paremdavo šešis septynis skirtingus animacinius filmus.
Animatorių taip pat neįtikino paviršutiniškos, sunkiai pagrindžiamos paraiškų vertintojų pateiktos prielaidos, privertusios suabejoti Kino tarybos narių kompetencija: „projektai neatitinka šių laikų žiūrovų lūkesčių“, „tikėtina, kad tai nesudomins ir mažiausių žiūrovų auditorijos”, „scenarijus literatūriškas ir vizualiai sunkiai pateikiamas“, „neaišku, kokiai auditorijai skirtas būsimas filmas“. „Ar tikrai Lietuvos žiūrovai nenori filmų apie Lietuvos kultūrą, apie papročius, nenori matyti animacinių lietuviškų pasakų vaikams? Ar yra konkrečių argumentų ir statistinių duomenų, kokie gi tie žiūrovų lūkesčiai?“ – pasipiktinę klausia animatoriai.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...