2012 Kovo 11

Sveiki atvykę Laosą, prašom neskubėti

veidas.lt

Laosas – dvigubai už Lietuvą didesnė Azijos šalis, kurioje žmonės pragyvena už du dolerius per dieną, o gatvėmis vaikšto avėdami paplūdimio ar namines šlepetes. Rašyti moka 53 proc., elektrą turi 70 proc. gyventojų. Laose valdo komunistų partija ir galioja komendanto valanda.

Prisipažinsiu, kad prieš keliaujant į Laosą vaizduotė man nepateikė jokių asociacijų su kokiomis žymiomis pasaulio vietomis ar įvykiais. Įsivaizdavau tik tiek, kad tai skurdi šalis.
Faktai tai patvirtina. Laosas yra viena skurdžiausių Azijos šalių ir tik pastaruosius porą dešimtmečių pradėjo judėti pirmyn. Laoso sostinė Vientianas – kažkas tarp kaimo ir miesto: šalia šiuolaikiškų pastatų stovi lūšnelės, vaikštinėja vištos, kriuksi paršeliai. Kaimuose žmonės gyvena lentinėse ar iš medienos plaušų supintose trobelėse, kuriose nėra vandentiekio, o kartais ir elektros. 1995 m. tik 16 proc. gyventojų turėjo elektrą. 2010 m. elektrifikacija pasiekė 70 proc. ir vyriausybė tikisi, kad 2020-aisiais visa šalis bus elektrifikuota.
Laosas yra visiškai žemyninė šalis, iš vienos pusės besiribojanti su Tailandu, iš kitos – su Vietnamu, taip pat dar turi sieną su Kambodža, Kinija ir Mianmaru. Čia nerasi didžiulių paplūdimių, kurie sutrauktų minias šilumos ir saulės išsiilgusių turistų, ar tokių šventyklų, nuo kurių didybės atviptų žandikaulis. Tačiau senoji Laoso sostinė Luang Prabangas, kaip ir Vilnius, yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, o žmonės čia moka svetingai priimti atvykėlius.

Dulkės, ramuma ir šypsenos
Atvykę į Laosą neapsisaugosite nuo dulkių, kad ir kaip norėtumėte, nepaskubėsite ir beveik nesusikalbėsite angliškai. Net šalies pavadinimą Laos PDR turistai juokaudami pakeitė iš Laos Peoples‘ Democratic Republic į Laos Please Don‘t Rush (prašom neskubėti). Keliaujant po šalį, tiek sostinėje, tiek mažuose miesteliuose, tiek architektūros šventovėse lydėjo jausmas, tarsi būčiau kurorte, kur gyvenimas vyksta ypač lėtai ir paprastai, kur vienintelis rūpestis yra pasotinti gurgiantį pilvą ir pailsėti.
Tokiais keliais, kokie yra Laose, nelabai ir paskubėsi. Geležinkelio Laose apskritai nėra. Tik 20 proc. šalies kelių asfaltuoti, o ir tie patys po kiekvieno liūčių sezono nueina duobėmis, tad autobuso vėlavimas pusvalandžiu ar ilgiau laikomas normaliu reiškiniu. Dar ne taip seniai pagrindiniame šalies kelyje autobusus užpuldinėdavo kelių plėšikai, atimdavo iš keleivių pinigus ir brangius daiktus, o autobuso vairuotojui įteikdavo ženklą, kad šis autobusas jau apšvarintas ir kitai grupuotei nebėra ko veikti. Vairuotojai savo ruožtu vežiodavosi autobusuose tokius ženklus, kad plėšikai nepultų.
Antra vertus, nors kitose Azijos šalyse negalima pasitikėti kiekvienu, kuris tau maloniai šypsodamasis kažką sako, tenka iškentėti įkyrumą ar priekabes, Laose to tikrai nebus. Laoso žmonėmis galima pasitikėti, ir net jei susikalbėti nepavyksta, pagelbės šypsenos ir gestai. Vietos gyventojai labai nuoširdūs, malonūs, paslaugūs, geraširdžiai.
Kadangi šalies pragyvenimo lygis žemas, tai ir kainos nėra didelės. Dviese sočiai pavakarieniauti užsisakant ir alaus galima už 20–25 Lt. Šypseną kelia jų kainos, skaičiuojamos tūkstančiais. Vienas euras lygus 10 tūkst. Laoso kipų, taigi išsikeitus pinigus galima pasijusti milijonieriumi. Populiaru atsiskaityti ir JAV doleriais arba Tailando batais.

Hipių sostinė
Trijų gatvių dydžio miestelį maždaug pusiaukelėje tarp naujosios ir senosios Laoso sostinių Vang Viengą galima būtų vadinti Australijos ir Amerikos hipių sostine. Dar prieš dešimtmetį tai buvo kalnų nuo pasaulio atitvertas miestelis, kurį Vietnamo karo metu Amerikos pajėgos naudojo kaip aviacijos bazę. Jau niekas nebežino, ar tai istorija, ar legenda, bet pasakojama, kad vienas ekologinio ūkio savininkas nuleido į vandenį padangą ūkyje dirbančių savanorių pramogai. Ir tai prilygo mažai skylutei užtvankoje, nuo kurios prasidėjo potvynis.
Šiandien paplaukioti ant padangos į Vang Viengą plūsta hipiai ir didžiulėmis kuprinėmis nešini „pasaulio piliečiai“. Iš ženklų ar vėliavėlių ant jų kuprinių galima matyti, kad prieš tai jie spėjo apkeliauti maždaug pusę Žemės rutulio. Čia jie randa ne tik tubingą – plaukimą pasroviui atsisėdus ant padangos Nam Songo upe ar baidares, bet ir vietinį alkoholį, galimybę gulėti baruose žiūrint „Draugus“ ar „Simpsonus“, „Mr O‘s“ arbatą su opiumu arba „Happy pizza“ su marihuana. Narkotikai Laose nelegalūs, tačiau arbatėles ar picas reklamuoja praktiškai kiekvienas Vang Viengo baras.
Tai karstinis regionas, todėl aplink esančiuose kalnuose yra daugybė urvų, taip pat galima laipioti uolomis, eiti į žygius pėsčiomis, išsinuomoti dviratį ar motorolerį. Plaukiant upe taip pat galima sustoti pakrantėse įsikūrusiuose baruose, išgerti Lao alaus ar Lao Lao (ryžių naminukės), pagulėti po įtaisytomis pavėsinėmis, pašokinėti į vandenį su virve ar perskrieti virve virš upės.
Saugumo taisyklės Vang Vienge neegzistuoja. Todėl ne visi turistai iš tokių žygių grįžta sveiki – ne vienas buvo užsiklijavęs nubrozdinimus ar pasirišęs ranką. Skaičiuojama, kad pernai metais nuskendo 22 žmonės.
Vakarais, kai sutemsta, ir urvuose, upėje ar kalnuose išsibarstę nuotykių ieškotojai susirenka atgal į miestelį, gatvėse galima pamatyti iki raudonumo saulės nusvilintų skruostų ir rankų, ant nugarų skaityti užrašus žymekliu, pavyzdžiui, „Fuck Everybody“, tik bikiniu apsirengusių merginų, šlitinėjančių ir griuvinėjančių pavienių personų ar būrelių, kai keli tvirčiau besilaikantys tempia jau nebelabai pastovintį draugą. Tačiau visos linksmybės trunka tik iki pusės dvyliktos nakties. Vidurnaktį prasideda komendanto valanda, ir nors niekas gatvėse vaikštinėjančių žmonių nestabdo ir į namus nevaro, visi barai darbą baigia.

UNESCO paveldas
Senoji Laoso sostinė Luang Prabangas 1995 m. buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo miestų sąrašą. Tai užuomina, kad mieste pilna architektūros šedevrų. Einant pagrindine gatve maždaug kas 50 metrų vienoje ar kitoje pusėje galima pamatyti po šventyklą. Seniausia ir gražiausia ne tik senojoje sostinėje, bet ir visame Laose yra Sieng Tongo šventykla, pastatyta 1560 m., auksiniais Laoso karalystės laikais. Jos grakščiai lenktas stogas ir veidrodinės mozaikos yra puikus klasikinės Luang Prabango šventyklų architektūros pavyzdys. Šioje šventykloje buvo karūnuojami Laoso karaliai iki pat monarchijos pabaigos 1975 m.
Luang Prabange galima stebėti, kaip brėkštant dienai budistų vienuoliai renka išmaldą maistu. Tai subtili ir įstabi ceremonija, jei užtenka valios keltis apie 5–6 val. ryto. Vietos gyventojai vienuoliams paruošia ryžių ar kitokio maisto ir laukia gatvėse. Vienuoliai eina pro šalį nešdamiesi pintus indus, į kuriuos žmonės deda po truputį paruošto maisto. Turistai kviečiami tik stebėti šią ceremoniją, tačiau mažai kas atsispiria pagundai ją fotografuoti. Viename šmaikščiame turistiniame buklete buvo parašyta, kad vienuoliai niekaip nesupranta, kodėl juos reikia tiek daug fotografuoti ir ko baltieji žmonės dar ieško, jei jie ir taip jau viską turi?

Giedrė Putelytė
Specialiai „Veidui“ iš Laoso

Trumpa Laoso istorija
Laoso karalystės susikūrimo pradžia laikomi 1353 m. XVIII a. pradžioje Laosas pateko į Vietnamo ir Siamo (dabar Tailando) įtaką ir ilgą laiką pakaitomis buvo šių šalių vasalas. XIX a. viduryje Laoso tautai grėsė išnykimas. Vietiniai gyventojai buvo prievarta iškeldinti, o į jų vietą atvyko vietnamiečiai arba kinai. Dabartines Laoso sienas nubrėžė prancūzai, kovoję su britais dėl įtakos Indokinijos teritorijoje. Nors ir okupuotas, Laosas taip buvo išgelbėtas nuo visiško įsiurbimo į Siamą.
Kita vertus, jei prancūzai būtų labiau paspaudę britus, o ne nuolaidžiavę dėl aljanso prieš Vokietiją artėjant Pirmajam pasauliniam karui, Laosas galėjo būti gerokai didesnė valstybė su maždaug 20 mln. gyventojų, nes labai didelė etninių Lao teritorijų liko Siamo pusėje. Prancūzijos kolonizacija laosiečiams atrodė daug švelnesnė ir dalis ištremtųjų grįžo. Tačiau šalis taip ir liko tolima bei pamiršta provincija, kurioje žmonės šiaip taip pragyveno iš žemdirbystės ir kalnakasybos.
Po Antrojo pasaulinio karo prancūzai suteikė Laosui daugiau nepriklausomybės ir to užteko, kad nepriklausomybę pripažintų amerikiečiai ir britai. 1953 m. prancūzai išvedė savo kariuomenę iš Laoso ir šalis tapo konstitucine monarchija. 1975 m., komunistams paėmus valdžią Vietname ir Kambodžoje, tas pats įvyko ir Laose. Karališkoji šeima buvo išsiųsta į perauklėjimo stovyklą.
1988 m. buvo įvesta rinkos ekonomika ir šalis pradėjo sparčiai judėti pirmyn. Laosas nebenori būti labiausiai atsilikusi Azijos valstybė.

Faktai apie Laosą
Gyventojų skaičius: 6 mln.
Plotas: 236,8 tūkst. kv. km
Sostinė: Vientianas, 640 tūkst. gyventojų
Valiuta: kipai (1 euras lygus 10 tūkst. kipų)
Religija: budizmas
Pagrindinės pramonės šakos: kalnakasyba, žemdirbystė, hidroenergetika, statyba, siuvimas, turizmas

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...