2010 Spalio 05

Valdas Sutkus

Švediškas “Visuomis” ir lietuviška realybė

veidas.lt

Valstybės valdomo turto apžvalgoje konstatuojama, kad valstybės valdomos įmonės Lietuvoje veikia neefektyviai. Siekiant atsakyti į amžiną klausimą, ką daryti, šįkart buvo pasitelktas valstybės turto valdymo reformų ekspertas iš Švedijos. Jis pasiūlė iš ministerijų ir kitų įstaigų perimti visą valstybės valdomą komercinį turtą ir perduoti jį valdyti naujai įkurtai kontroliuojančiai bendrovei. Ekspertas pasitelkė ir sporto terminus, argumentuodamas, kad nė viena šalis į pasaulio čempionatą nesiunčia kelių krepšinio komandų, taigi ir visą valstybės turtą reikėtų patikėti vienai holdingo kompanijai, vadovaujamai septynių specialistų – valdybos narių.

Iš tiesų Švedijoje valstybės valdomo turto grąža gerokai viršija Lietuvoje siektinus 10 procentų. Tačiau labai skiriasi tiek šalių ekonominis mentalitetas, tiek su tuo susijusi abiejų valstybių valdomo turto struktūra. Švedijoje valstybei priklauso 54 įmonės, jas pagal savo reguliavimo sritis valdo septynios ministerijos. Šios įmonės yra suskirstytos į dvi skirtingas grupes, skirtingi ir šioms dviem grupėms keliami tikslai bei uždaviniai.

Vienai grupei priskirtos įmonės, kurioms leidžiama dirbti laisvosios rinkos sąlygomis, o kitoje sutelktos įmonės, turinčios vadinamųjų specialių socialinių interesų. Pirmosios grupės įmonės iš esmės veikia kaip privataus kapitalo bendrovės ir pagrindinis joms keliamas tikslas – pelno siekimas ir dividendų mokėjimas. Tai ir yra didieji Švedijos valstybinio sektoriaus pelnų generatoriai, tokie kaip ryšio paslaugų milžinė “TeliaSonera”, skrydžių kompanija SAS, nekilnojamojo turto valdymo bendrovė “Vasakronan”.

Pirmieji du pavadinimai plačiai žinomi ir Lietuvoje, o į pastarąją bendrovę, atrodo, ketinama orientuotis efektyvinant valstybės turimo nekilnojamojo turto panaudojimą Lietuvoje. Iš tiesų ši Švedijos įmonė dirba pelningai. Tačiau iš viso 221 nekilnojamojo turto objektą valdančiai bendrovei priklauso ne kokie nors senų gamyklų pastatai, o didžiųjų šalies miestų centruose stovintys modernūs biurų pastatai, prekybos centrai, gyvenamieji būstai, studentų bendrabučiai, netgi pastatas, kuriame įsikūrusi kompanija “SonyEricsson”. Turbūt todėl “Vasakronan” pavyksta geromis kainomis išnuomoti daugiau kaip 90 proc. turimų pastatų ploto.

Kitas pelno generatorius – miškų savininkė bendrovė “Sveaskog” išpardavė daug turimų miškų plotų. Kadangi “Sveaskog” priklauso rinkos sąlygomis dirbančių įmonių grupei, nepelningus miškus, kuriuose kuriami draustiniai ir rezervatai, iš jos nupirko valstybė.

Kitoje, socialinių funkcijų turinčių Švedijos valstybės įmonių grupėje pelningumo radikliai iš esmės kitokie – daugelio šių įmonių pelningumas artimas nuliui, o kai kurios yra nuostolingos. Šios įmonės tiesiogiai valdomos ministerijų ir jų komercinė veikla apribota specialiomis sąlygomis. Vienintelė pelningumo lyderė – loterijų ir kitokių žaidimų organizatorė “Svenska Spel”. Kitų šios grupės įmonių pelningumas mažesnis šimtus kartų, pavyzdžiui, ties nuostolingumo riba balansuojančios pagalbos skambučių 112 operatorės ir pagalbos tarnybų veiklos organizatorės bendrovės “SOS Alarm Sverige”. Nepelningai dirba ir 1998 m. įsteigta, 190 km ilgio Jotos laivybos kanalą valdanti įmonė “Gota kanalbolag” ir kt.

Taigi pasižiūrėkime, kiek prekybos centrų ir modernių biurų pastatų Lietuvoje priklauso valstybei, atsakykime į klausimą, ar Lietuvoje valstybė brangiai supirks iš naujai įsteigtos miškų valdymo bendrovės nepelningus miškų plotus. Inventorizuojant Lietuvos valstybės įmones pažiūrėkime, ar valstybė šiandien turi ką nors panašaus į “TeliaSonera”, ar vis dėlto dauguma didesnių valstybinių bendrovių priskirtinos tai antrajai, socialinių funkcijų turinčių įmonių grupei.

Taigi abejotina, kad net patys profesionaliausi į lietuviško “Visuomio” valdybą atrinkti vadybininkai per apčiuopiamą laiką sugebėtų pasiekti švediškų pelningumo rezultatų. Juo labiau jei tai nebūtų samdomi vadovai ir strateginius valstybės turto valdymo klausimus spręstų nuo pagrindinio darbo kitų kompanijų aukštuose postuose atliekamu metu, susirinkę keletą kartų per metus. O juk tiems vadybininkams, kurių rankose atsidurtų visas valstybės turtas, užduotis formuluotų, įmonių veiklos prioritetus bei specialius reikalavimus vis tiek nustatytų politikai. Tai kodėl jie dabar negali suformuluoti užduočių ir pareikalauti atsakomybės iš valstybės valdomų įmonių direktorių? Kam iš tikrųjų reikalingi neapibrėžto statuso tarpininkai, koks būtų realus jų vaidmuo?

Kol aplink kuriamą “Visuomį” tvyro migla, atrodo, kad jis tiesiog gali tapti priemone ministrams perkelti atsakomybę už jiems patikėtas ūkio sritis šiam iškilių vadybininkų septynetui be jokios realios atsakomybės nei už pasekmes, nei prieš visuomenę.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Valdas Sutkus:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...