2012 Lapkričio 19

Vladas Bumelis

“Svarbiausios yra investicijos į kilnojamąjį turtą – žmogaus protą, nes galvos niekada nenuvertės”

veidas.lt


Profesoriaus ir sėkmingai dirbančio verslininko Vlado Algirdo Bumelio nuomone, norint proveržio mūsų valstybėje, reikia laikytis vienos paprastos taisyklės: tiek atskiri sektoriai, tiek bet kuris mūsų šalies gyventojas turi siekti sužibėti ne vietos, o globalioje rinkoje. Tik tai nulemtų mūsų valstybės ir jos BVP augimą, gal net dešimtimis kartų. Jei būtų šalies premjeras, V.A.Bumelis to siekti pradėtų nuo kardinalių pokyčių šalies politinėje sistemoje.
Taigi pokalbis su V.A.Bumeliu apie tai, ką jis darytų, jei būtų ministras pirmininkas, mokslo ir kitose mūsų šaliai svarbiose srityse.

V.A.B.: Lietuvoje visi yra sutarę, kad premjeru turi būti politikas. Bet aš taip nemanau. Geras premjeras turi būti profesionalas, turintis šiuolaikišką supratimą apie didelių sistemų valdymą, nes valstybė ir yra didelė sistema.
Nors daug kas sako, kad technokratinė Vyriausybė – absurdas, mano nuomone, tokia Vyriausybė būtų daug geriau, nes susirinktų profesionalūs žmonės, išmanantys tą sritį, kurią valdo. O premjero funkcija būtų integruojanti, kad mozaika, iš kurios sudaryta valstybė, susidėliotų į vieną sinerginę sistemą.
Dabar premjerais tampa kas tik nori, net filosofai, o jų komandose atsiranda jokios patirties nei konkrečioje srityje, nei sistemų valdyme neturintys žmonės. Bet tokie politikai, vos atėję į valdžią, jau antrą dieną pradeda priiminėti sprendimus. Aš net neabejoju, kad pasikeitus valdžiai bus priimta daug labai originalių sprendimų.
Bet gal čia visų politikų sindromas, tam tikra liga, kad vos tik tapę politikais jie pradeda įsivaizduoti, jog žino viską.
VEIDAS: Tačiau premjero uždavinys ir yra pasirinkti žmones, kurie priimtų teisingus sprendimus. Kaip jūs to siektumėte?
V.A.B.: Labai sunkiai suprasčiau situaciją, jei aš būčiau premjeras, o man kažkas iš šono sakytų – tu paimk šį žmogų į Vyriausybę ir jis vadovaus Aplinkos, Ūkio, Energetikos ar kokiai kitai ministerijai. Nesuprantu, kaip turėčiau dirbti su žmonėmis, kuriuos man kažkas nurodo pakviesti, jei aš nemanau, kad tie žmonės yra profesionalai. Sunkiai suprantu, kaip galima tokią komandą valdyti.
Antras dalykas, kad komanda dirbtų darniai, būtinos bendros vertybės. Ir tos vertybės turi būti ne ant sienos surašytos, bet širdyse. Aš irgi turiu vertybių, ir noriu, kad su manimi dirbtų tais pačiais dalykais tikintys žmonės. Norėčiau, kad tos pačios vertybės vienytų ir Ministrų kabinetą. Pirmoji jų – lyderystė.
Mes, visi lietuviai, niekada neturime norėti būti antri. Baisu, kai sakome, kad mes antri, o estai – pirmi. Mes turime būti pirmi – ar prieš estus, ar prieš rusus, baltarusius, ar prieš vokiečius, lenkus, ar ką tik nori. Lyderystė turi būti kraujyje.
Antra, visi kalba apie programas ir programines nuostatas. Valstybės mastu tai vadinama strategija, bet dar svarbiau – strateginė drausmė: to, ką pasirašei, turi ir laikytis.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kas yra gera valstybės strategija ir kaip suprantate strateginę drausmę?
V.A.B.: Jei būčiau premjeras, strategiją rašyčiau ne metams, o tam laikotarpiui, kuriam ateinama į valdžią. Ir ne socialistiniais šūkiais – pagerinsim, išvystysim, patobulinsim, bet su konkrečiais, žmonėms suprantamais rodikliais – ką jie po ketverių metų gaus: kokia bus vidutinė alga, kokia bus pensija ir panašiai.
Biudžetas turi būti 2013 metų, bet visada turi būti svarstomas ir dar trejų ateinančių metų biudžetas. Iš valstybės reikia išgyvendinti principą, kuris labai primena tarybinį filmą “Išgyvensime iki pirmadienio”. Jei gyvensime iki pirmadienio, visi išmirsim. Mes turime gyventi bent trejus metus į priekį.
VEIDAS: Bet per trejus, ketverius, o gal aštuonerius metus valstybėje gali daug kas pasikeisti.
V.A.B.: Tai kaip tik trečia vertybė, kuri yra neabejotinai svarbi: atvirumas pokyčiams. Jei matome, kad strategija nevyksta, reikia nebijoti keistis. Nesvarbu, kas yra valdžioje – konservatoriai, socialdemokratai ar kokia kita partija, ji turi nebijoti keistis. Tik svarbu, kad keičiantis patiems nesikeistų strateginės nuostatos.
VEIDAS: Bet gal tos strategijos kartais iš tiesų nevertos būti įgyvendintos?
V.A.B.: Tikrai taip. Mes norime pasivyti senąsias Europos valstybes pagal gyvenimo lygį, turėdami primityvią strategiją. Ji nėra išradinga, kreatyvi. Mes privalome rasti, ką vystyti, kad patys vystytumės daug greičiau nei estai, lenkai, bulgarai ar kiti.
VEIDAS: Kuriai sričiai, būdamas premjeras, teiktumėte pirmenybę ir įžvelgtumėte didžiausią šalies potencialą?
V.A.B.: Ta sritis – tai žinių ekonomika, tai technologijos, paremtos žiniomis. Plėtodami ją galėtume daug greičiau kurti gerokai didesnę pridėtinę vertę, turėdami tiek pat žmonių. Taip mes pralenktume ir lenką, ir estą, o ateityje – gal net prancūzą ar italą, o jau kokį ispaną – tai tikrai.
Tik labai svarbu, kad ir ką darytume, daryti gerai. Tai meistriškumas – penktoji vertybė valdant tiek verslą, tiek visą valstybę. Kreivas daiktas nestovės net ant grindų.
VEIDAS: Sakote, kad tai verslo vertybės. Gal lietuviams, valdantiems valstybę, derėtų prisiminti ir kai kurias žmogiškąsias?
V.A.B.: Šiandien nebūsiu originalesnis negu Arūnas Valinskas ir pakartosiu jo žodžius, kad Dievo įsakymai padėtų mums būti labai moraliems, doriems, sąžiningiems, kartu ir sėkmingiems. Jei tik jų laikysimės. Bėda, kad neturime tos pačios jau minėtos strateginės drausmės jų laikytis.
O jei Vyriausybėje nėra moralinių vertybių, tai ji neturi jokių perspektyvų.
VEIDAS: Įsivaizduokime, kad yra visos jūsų paminėtos aplinkybės. Nuo ko pradėtumėte savo, kaip premjero, darbą?
V.A.B.: Dažnai sakoma, kad reikia siekti Nobelio premijų. Bet ne tai esmė, ne tai turi būti tikslas. Turime kurti tokią ekonomiką, kad išėję į užtarnautą poilsį – o tas laikas tikrai ateis – gautumėte 70–80 proc. atlygio, kurį gaudavote, kai dirbote, indeksuojant šią sumą pagal infliacijos lygį. Tada tikrai galėsime džiaugtis gyvenimu, o jo kokybė nenuvertės. Tai ir turėtų būti pagrindinis valstybės tikslas, strategija.
Aš negaliu ramiai klausytis, kai sakoma, kad reikia sukurti 10 tūkst. darbo vietų konservų fabrike ir mokėti po 800 Lt. Aš sakau, kad daug geriau sukurti 2 tūkst. darbo vietų su 5 tūkst. Lt atlyginimu, nes tokiu atveju kyla mūsų žinių lygis, tai yra turtas, kurį vadinu kilnojamuoju.
Taigi apibendrindamas paminėčiau, kad investuoti reikia į kilnojamąjį, o ne į nekilnojamąjį turtą. Galvos niekada nenuvertėja. Kaupti tokį kilnojamąjį turtą – visos tautos uždavinys. Jei visi dirbs prie konservų linijos ir gaus po 800 Lt, tauta nesivystys ir netobulės.
Paminėčiau dar vieną reikšmingą datalę – visada svarbus ir proporcijos jausmas. Tarkime, aš pats turiu sodybą netoli Pabradės, ji yra 3 km nuo pagrindinio kelio, ir man tikrai nereikia, kad tie trys kilometrai būtų išasfaltuoti. Portugalija, Ispanija jau išasfaltavo visus kelius, bet nedarbas ten siekia 28 proc. Taip yra todėl, kad jie viską investavo į nekilnojamąjį turtą, o į kilnojamąjį – nieko.
VEIDAS: Tad ką konkrečiai siūlytumėte plėtoti?
V.A.B.: Plėtoti reikia tai, ko kiti nemoka. Bankų šalis jau nebūsime, nes visus bankus pardavėme, o jei kas ir liko, tai tik maži “kromeliai”. Laikrodžių, kaip šveicarai, irgi negaminsime, nes neturime tradicijos. Todėl, mano manymu, svarbiausia yra biotechnologijos. Taip pat informacinės technologijos, švariosios technologijos.
VEIDAS: Esate ne kartą minėjęs, kad Lietuvoje mokslas ir verslas dažnai neranda bendros kalbos. Kaip šioms dviem sritims susikalbėti?
V.A.B.: Tai lyg Onutė ir Petriukas. Daug kas gali norėti jų sąjungos, bet jeigu nebus abipusio noro, jokia prievarta jų nepriversi pamilti vienas kito, net jei šoksi aplink kadrilį. O kad tas noras atsirastų, reikia sukurti aplinką. Juk ir Onutė, ir Petriukas, jei ieško poros, eina į diskoteką. O Lietuvoje kol kas mokslas nėra skatinamas susivienyti su verslu. Dabar kiekvienas mokslininkas daro tai, ką nori, kas jam patinka, bet ne tai, ko reikia.
Nieko nesakau apie fundamentinius mokslus, tokius kaip lietuvių literatūra, istorija, tautiškumas, knygotyra, – į tai reikia investuoti. Tačiau kai kalbame apie tiksliuosius mokslus, viskas turėtų susitelkti į technologijas, iš kurių vėliau gaminama tam tikra produkcija, kurianti pridėtinę vertę ir konkurencinga ne lokalioje rinkoje, o visame pasaulyje.
Jei mokslininkas mėgaujasi tuo, ką tyrinėja, labai gerai, bet tai jis turėtų daryti ne už valstybės pinigus. Gali būti labai įdomu nustatyti 486 žvaigždės spindėjimo lygį ar aprašyti 33-ią parametrą 237-oje erdvėje, jei už tai moka koks nors Rockefellerio fondas. Bet už valstybės pinigus mokslininkai turi spręsti tas problemas, kurių sprendimai padės didinti šalies konkurencingumą.
Jei nors vienas Lietuvos universitetas sukurtų tai, ko man reikia, – ląstelės kloną, atiduočiau jiems už tai visus pinigus ir užsisakyčiau dar.
VEIDAS: O kokią mokslo šaką laikote pačia svarbiausia?
V.A.B.: Bioekonomiką. Norėčiau, kad paklausus, kas yra Lietuva, atsakymas būtų ne “šalis, kur lietūs lyja”, o “bioekonomikos valstybė”. Reikėtų, kad bioekonomika generuotų ne 1 proc., o 20 proc. BVP.
Į bioekonomikos plėtrą reikia orientuoti ir visus struktūrinius fondus. Turi būti plėtojama bioenergetika, biotechnologijos, biomedicina. XXI amžius – tai biologijos amžius, ir tai būtina turėti omenyje.
VEIDAS: Ar tapęs premjeru imtumėtės revoliucijų, pavyzdžiui, mokslo plėtojimo srityje?
V.A.B.: Revoliucijų nereikia. Nė viena revoliucija – nei Spalio, nei Prancūzijos – nedavė nieko gero. Man priimtinesnis evoliucinis požiūris į gyvenimą. Reikia rasti geriausią balansą tarp “viską keisti” ir “viską palikti”, ir tai turi būti visų vyriausybių pagrindinis uždavinys.
Galbūt keisčiau tik požiūrį į taupymą: negalima plėtoti ekonomikos vien taupant. Taupydamas nei aš, nei bet kas kitas netaps turtingas. Niekas nesako, kad pinigus reikia taškyti, – ne. Juos reikia investuoti. Ir investuoti į tai, kas gali padėti mūsų BVP užauginti dešimt kartų, o ne sirgti, kaip aš vadinu, Buratino sindromu, kai vakare užkasęs šešis auksinus ryte eini ieškoti devynių.
O atsisakyti tokio sindromo tikrai įmanoma, nes lietuviai turi labai daug potencialo. Trūksta labai nedaug, pavyzdžiui, nustoti pavydėti kitiems. Kai Lietuvoje bus pradėta plėtoti genų terapija, pirmasis genas, kurį reikės išpjauti iš lietuviško genomo, turės būti pavydas. Antrasis – įtarumas.

Vladas Algirdas Bumelis – biotechnologas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, VGTU universiteto profesorius, 2004 m. mokslo premijos laureatas. Jis yra ir Izraelio valstybės garbės konsulas. Anksčiau V.A.Bumelis buvo UAB „Sicor Biotech“ generalinis direktorius, dabar – bendrovės „Biotechpharma“, turinčios mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrą, valdybos pirmininkas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...