2013 Rugsėjo 30

Andrius Mamontovas

“Sukurkite gerą dainą, ir visos durys jums atsidarys”

veidas.lt


Šį savaitgalį Andrius Mamontovas pakvies klaipėdiečius į savo 30-ies metų sceninės veiklos jubiliejų. Kitą savaitę koncertinis A.Mamontovo ir buvusių grupės „Foje“ muzikantų turas nusikels į Kauną, o kulminacija – spalio 26 d. Vilniuje. Dviejų valandų muzikinė kelionė prasidės geriausių ir populiariausių dainų programa – nuo naujausių iki pačių seniausių kūrinių.
Visą praėjusią savaitę Andrius su buvusiais „Foje“ muzikantais repetavo. Tad nuo to su legendiniu dainininku ir pradėjome pokalbį: kaip šiandien susitikus skirtingos profesinės ir gyvenimiškos patirties turintiems žmonėms sekasi „susigroti“.

A.M.: Visi ginčai jau praeityje, grosime senas dainas, nieko naujo nekuriame, tad sunkiausias darbas – suderinti visų dešimties žmonių, grojusių „Foje“ skirtingais laikotarpiais, repeticijų grafiką.
Bet po repeticijų dar kurį laiką liekame pasikalbėti, ir kol rūkantieji sutraukia cigaretę, o nerūkantieji išgeria arbatą, prisimename daug istorijų, nostalgiškų detalių. Ir šitas dabartinis mūsų bendravimas labai smagus. Nors paskutiniais grupės „Foje“ gyvavimo metais – 1996–1997 m. būta įvairių ginčų su tuometės sudėties nariais, dabar visos buvusios ambicijos, įsižeidimai nebeturi jokios reikšmės. Šiandien mūsų repeticijos – brandžių žmonių bendravimas, kai kiekvienas žino, už ką yra atsakingas. O juk bendrauti su brandžiais žmonėmis – tikras malonumas.
VEIDAS: Jūsų ir „Foje“ karjeros pradžioje jaunimas kėlė didelius reikalavimus ne tik muzikai, bet ir tekstui. Šiandien dainų tekstuose vis mažiau prasmės. Kodėl?
A.M.: Apie visus tekstų autorius negalima taip sakyti, aš žinau keletą jaunų atlikėjų, kurie rašo puikias dainas, kuria puikią muziką, bet jie net nelenda į viešumą. Tačiau tie, kurie į viešąją erdvę, televiziją, radiją nori pakliūti bet kokiais būdais, iš tiesų į save bando atkreipti dėmesį ne gerais tekstais, ne gera muzika, o “piaru”. Jauni muzikantai nesuvokia, kad jiems nereikėtų jokio PR, jei jie sukurtų gerą dainą, nes geras tekstas ir muzika sutektų jiems taip trokštamo dėmesio.
Ir kai kartais jauni atlikėjai manęs klausia patarimo, kaip jiems išgarsėti, sakau: sukurkite gerą dainą, ir tada viskas prasidės, visos durys atsidarys. Taip atsitiko ir su „Foje“: kai aš parašiau „Laužo šviesą“ ir mes ją įrašėme, mums atsidarė visos durys, nes tas tekstas ir muzika žmones palietė, užkabino, jie reagavo.
Šiandien mūsų televizijose dominuoja įvairūs realybės šou, tačiau dauguma jaunų atlikėjų kol kas nesupranta, kad tai ne muzikinis, o TV produktas. Jei nori visą gyvenimą susieti su muzika, turi pradėti ne nuo TV šou, bet parašyti gerą dainą ir stengtis groti gyvai, gyvam žiūrovui, o ne TV kamerai.
Man atrodo, mes vis dar nesame pasveikę nuo bandymo atitikti kažkokius standartus. Atlikėjų, kurie būtų savimi ir dainuotų, ką jie jaučia, kaip jie gyvena, – vienetai.
VEIDAS: Jūs dažnai pabrėžiate, kad muzikoje, kaip ir bet kokioje kitoje profesijoje, svarbiausia pašaukimas ir svajonės siekis. Kodėl tokia daugybė šiandien muzikuojančio jaunimo ilgainiui atsisako savo svajonės?
A.M.: Daugybė jaunuolių žavisi savo mėgstamais atlikėjais, įsivaizduoja save scenoje, kaip jie elgtųsi, jei juos aplankytų tokia sėkmė, bet dažnai tai būna ne tikrasis tų žmonių pašaukimas, svajonė, o tik pasvajojimas. Ir jeigu žmonės išsiaiškina, kad nori daryti kitką, tai ir gerai, nes muzikoje, ypač populiariojoje, save turi patikrinti šimtą kartų, ar tu tikrai nori tai daryti. Čia visada yra didelė rizika, niekada nežinai, kaip susiklostys tavo karjera, – Lietuvoje iš savo kuriamos muzikos pragyvena pirštais suskaičiuojami muzikantai, nes mūsų klausytojų kiekis nėra didelis.
VEIDAS: Šiandien žmonės vis mažiau perka muzikos įvairiose laikmenose, vis daugiau jos parsisiunčia piratiniais būdais, tad kokią prognozuojate muzikantų ateitį: dar mažės žmonių, gyvenančių ir pragyvenančių iš muzikos, ar kritimas jau liovėsi?
A.M.: Muzikinis verslas pasikeitė prieš dešimt metų, sulig interneto plėtra. Viena vertus, internetas suteikia labai daug galimybių klausytis geros muzikos, bet kartu vis sunkiau atsirinkti, ko klausytis, nes pasiūla milžiniška. Tiesa, dabar neatsiranda tokių superžvaigždžių, kaip „The Beatles“, „Depeche Mode“ ar „AC/DC“, dabar yra vidutinės klasės muzikantų klestėjimo metas, nes technologijos palengvino muzikos kūrimą. Bet pragyvenimas iš muzikos įrašų pardavimo – jau praeitis, dabar gali pragyventi tik iš koncertų. Ir, mano nuomone, ta tendencija yra gera.
VEIDAS: Įvertinkite pastarųjų 30-ies metų Lietuvos muzikos tendencijas – kada buvo didžiausios jos duobės?
A.M.: Iki nepriklausomybės atkūrimo buvo didžiulis muzikos badas, ypač kitokios, jaunimo muzikos, didelių koncertų. Juk sovietmečiu niekas neleido šokti koncertuose, visi, kas tik atsistodavo ir norėdavo šokti, būdavo išvedami. Žiūrovai turėjo ramiai sėdėti ir galėjo tik tarp dainų paploti. Todėl sovietmečiu muzika turėjo rezistencinę prasmę. Bet po nepriklausomybės atkūrimo visa, net ir roko muzika, kuri sovietmečiu atliko laisvės idėjų transliuotojo funkciją, skleidė pasipriešinimo mintis, tapo pramoga, pasikeitė muzikos funkcija.
Ko gero, vieni depresyviausių metų buvo 1992-ieji, kai iš karto po euforijos dėl nepriklausomybės atgavimo žmonėms reikėjo greitai persiorientuoti, pereiti iš vienos santvarkos į kitą, daug ko mokytis ir išmokti gyventi naujomis sąlygomis, kai žmonės vis daugiau dėmesio ėmė skirti buičiai, būrėsi gaujos.
Antra vertus, manau, natūralu, kad kai žmonės pradeda geriau gyventi, jiems reikia pramogų, todėl suklestėjo popmuzikos, disko stiliaus grupės, atsirado daug atlikėjų, dainuojančių pagal fonogramas. Apie 1995–1997 m. vėl buvo kokybinis šuolis ir vėl nusileidimas, kitas pakilimas – 2002–2003 m. O 2008-aisiais prasidėjus krizei žmonių susidomėjimas pramogine muzika sumažėjo.
Užtat mano koncertuose, priešingai, 2008–2010 m. būdavo rekordiniai skaičiai klausytojų, tiek jų nesusirinkdavo net geriausiais „Foje“ laikais. Krizės metais žmonėms reikėjo dainų, kurios jiems kalbėtų, kuriose jie rastų paguodą, prasmę, nes kai ištinka krizė, žmonės daug ką praranda, todėl ieško, kas juos palaikytų, ieško prasmės muzikoje, tekstuose. Iš tikrųjų pastarieji penkeri metai man buvo labai geri – į mano koncertus ateidavo daug daugiau žmonių nei geriausiais „Foje“ laikais.
VEIDAS: Paprastai vaikai, paaugliai mėgina paneigti savo tėvus ir jų kartą, kad galėtų įsitvirtinti patys. Kaip jums pavyksta išlikti autoritetu ne tik savo ir šiek tiek jaunesnėms, bet ir dabartinių paauglių kartoms? Palyginkite dabartinį ir devintojo dešimtmečio šešiolikmetį, kuris klausosi tos pačios „Laužo šviesos“.
A.M.: Paaugliai vienodi, nesvarbu, tada, dabar ar prieš tūkstantį metų, nes tai yra amžius, kai žmogus pradeda suvokti savo vietą pasaulyje, pradeda protestuoti prieš tėvus, pirmą kartą įsimyli. Šitie dalykai šiame amžiuje būdingi visoms kartoms, nors išorės sąlygos ir skiriasi. Ir kai žiūriu į savo vaikus, nematau skirtumo su savo karta – aš buvau toks pat kaip ir mano vaikai. Tik tiek, kad jie turi internetą, nors iš tikrųjų technologijos keičia mus galbūt netgi labiau nei juos, nes jie gimė, kai internetas jau buvo, jiems tai tas pats, kas mums buvo eiti į teatrą.
VEIDAS: Pirmais nepriklausomybės metais radijo stotyje “M-1″ kartu su Livija Gradauskiene vesdavote „Nakties balsus“, į kuriuos skambindavo daug depresyvių, gyvenimu nusivylusių žmonių, dabar jūs prisidedate prie savanoriškų psichologinės pagalbos jaunimui akcijų. Kaip manote, kodėl pradėję gyventi geriau nepradėjome geriau sutarti su savimi, kodėl tiek daug netikrumo, pykčio, mėginimų žudytis?
A.M.: Materiali gerovė niekaip nėra susijusi su mūsų savijauta. Štai Pietų Amerikoje, kur milijonai žmonių gyvena lūšnynuose, savižudybių nepalyginti mažiau nei pas mus, nes jie išlieja emocijas, kalbasi, jie yra ekstravertai, o mes bijome dalytis savo išgyvenimais, esame intravertai, ir tai mus žudo. Mūsų nacionalinio charakterio ypatybė uždarumas yra tikroji suicido priežastis. Ypač vyrai nemoka dalytis išgyvenimais, susitikę du vyrai niekados nesikalbės, kaip kiekvienas jų jaučiasi, o ir mes nuo mažumės mokome berniukus, kad verkti, rodyti savo emocijas yra negražu, nevyriška. Moterys labiau dalijasi, pasakojasi viena kitai, kaip jaučiasi.
Pagaliau mes vis dar nemokame bendrauti – dažnai slepiamės po ironijos kauke, pašaipėle, bet iš tikrųjų niekaip patys pirmi nedrįstame žengti pirmo žingsnio ir nuoširdžiai pasikalbėti. Aš manau, kad daugelis mūsų dvasinių bėdų yra dėl to, jog esame vienkiemių gyventojai, o mums reikėtų išeiti iš tų vienkiemių.
VEIDAS: Bet mes esame ne tik labai uždari, bet dar ir kaip niekad agresyvūs. Iš kur tie protu nesuvokiami poelgiai?
A.M.: Agresija kyla iš begalinio tamsumo: užaugo karta, kurios švietimu ir kultūra niekas nesirūpino, kuri nėra skaičiusi puikių knygų, mačiusi puikių spektaklių. Be to, agresyvumu dažniausiai išsiskiria žmonės, kurie vaikystėje nepatyrė dėmesio, meilės. Tai dvasiškai sužaloti, dvasiškai neišsivystę žmonės.
VEIDAS: Jūs esate kviečiamas į daugybę visuomeninių veiklų. Kurios jums pačiam įdomiausios ir prasmingiausios?
A.M.: Labai džiaugiuosi, kad su „Jaunimo linija“ sugalvojome iniciatyvą „Nebijok kalbėti“: mes trejus metus važinėjome po Lietuvos miestus ir miestelius, kuriuose fiksuojamas didžiausias savižudybių skaičius, ir susitikinėjome su jaunimu, kalbėjomės, tai labai daug duoda. O ir „Jaunimo linijos“ savanoriai – labai mieli, jautrūs žmonės. Tad pastaroji patirtis man yra labai svarbi. Man šita iniciatyva labai brangi, ir aš žinau, kad mes ją pratęsime.
VEIDAS: Jūs esate žmogus reiškinys: kompozitorius, tekstų autorius, muzikantas, radijo laidų vedėjas, prodiuseris, teatro ir kino aktorius, fotografas. Sakykite, kuri iš sričių – muzika, kinas, ar teatras Lietuvoje yra mažiausiai provinciali ir labiausiai artima pasauliniam kontekstui, pasauliniam lygiui?
A.M.: Manau, mūsų teatras labiausiai peržengęs provincialumo ribas: Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas yra užsienyje netgi labiau įvertinti nei Lietuvoje. Mūsų valstybės teatras yra kultūros srities eksportas numeris vienas. Antroje žanrų, labiausiai peržengusių savo kiemo ribas, vietoje – klasikinė muzika. Turime puikių operos solistų, muzikantų, orkestrų, kurie muzikuoja ir yra labai vertinami pasaulyje. Deja, kalbėdami apie popmuziką negalime daug kuo pasigirti. Bet jei paminėsime kitus vaizduojamuosius menus, dailę, fotografiją, išskyrus kiną, kuris tik bando užgimti, Lietuva pasaulyje atrodo tikrai neblogai.
VEIDAS: Daug kas pabrėžia, jog svarbiausia, kad žmogus būtų kūrybingas. Ir dauguma tėvų to linki savo vaikams. Bet kaip didinti ir plėsti žmonių kūrybines galias?
A.M.: Iš tiesų negali visi būti vienodai kūrybingi. Tai labiau priklauso nuo auklėjimo, taip pat ir nuo galimybių. Aš stengiuosi savo vaikams parodyti kuo daugiau pasaulio, nes kuo vaikas daugiau mato, tuo greičiau suvokia, kad pasirinkimų yra daugiau nei du. Kelių yra milijonai, horizontas – beprotiškai platus. Aišku, gaila, kad vaikai, kurie negauna tinkamo išsilavinimo, mano, jog tėra du keliai: stoti į universitetą arba prasigerti. Kai kurie žmonės neranda savęs tik dėl to, kad nežino kitų pasirinkimų. Taigi mes vaikams turime parodyti kuo platesnį pasaulį.
VEIDAS: Jūs – profesionalus muzikantas, kompozitorius, nors nesate baigęs muzikos mokyklos. Stebint šiandienius tėvus kyla mintis, ar tikrai reikia taip spausti besispyriojantį, nenorintį groti vaiką būtinai mokytis muzikos septynerius ar dešimt metų ir baigti muzikos mokyklą?
A.M.: Taip, aš mokiausi muzikos, tačiau nebaigiau muzikos mokslų. Bet muzikos mokyklos lankymas nebūtinai reiškia, kad muzika taps vaiko ateitimi. Ir tėvų negalima kaltinti dėl to, kad jie verčia vaikus mokytis muzikos, – tiesiog tėvai dovanoja vaikams estetinį lavinimą, supratimą, kas yra muzikos logika, struktūra. Tokios studijos lavina ne tik muzikinius, bet ir bendruosius gebėjimus, emocinį intelektą.
Kartais vaikai iš tikrųjų priešgyniauja, bet aš pats nesu iš tų tėvų, kurie užrakina vaiką ir liepia groti, aš nuolaidesnis. Nors puikiai suprantu ir tuos tėvus, kurie reikalauja, jog vaikai baigtų pradėtą lankyti muzikos mokyklą, ir nemanau, kad tai kaip nors tiems vaikams pakenkia.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Gerbejas Gerbejas rašo:

    A.Mamontovai,
    o tu ar esi sukures nors viena,gera daina,kad visas Pasaulis zinotu???:)

  2. Gerbejui Gerbejui rašo:

    Tu vietoje to, kad klausinetum nesamoniu, imk ir sukurk nors viena gera daina. Ir visas pasaulis zinos.

  3. Anonimas rašo:

    Bilietų Kaina:
    66.00 – 130.00 Lt

    Kai tokia Foje bilietų kaina, tai galėtų A.Mamontovas save ir kritiškiau vertinti.

  4. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...