2016 Birželio 16

Radijas

Sukaktis: radijas subrendo ir pralenkė laiką

veidas.lt

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Šaukiniu „Alio alio, kalba Kaunas“ 1926-ųjų birželio 12-ąją į klausytojus prabilęs Lietuvos radijas pradėjo jau devynis dešimtmečius trunkančią transliacijų erą. Bendruomenės telkėju iškart pramintas nacionalinis transliuotojas savo veidą keitė modernėdamas: šiandien jis ne tik girdimas, bet ir nepaliaujantis kurti gyvas eterio legendas.

Viena jų – neabejotinai į Lietuvos radijo istoriją įėjusi, 25-erius metus radijo diktore dirbusi jo bendrametė Undinė Nasvytytė. „Atėjusi į radiją maniau, kad skaitysiu vien literatūrinius tekstus, vesiu vaikų ir jaunimo valandėles, o čia liepė domėtis politika. Radijo studijoje diktoriai dirbdavo po du – vyras ir moteris… Abu sėdėdavo susiglaudę šo­nais ir žinias skaitydavo pakaitomis. Užsi­degus raudonai lemputei diktoriai nuščiūdavo, vienas spustelėdavo mažytę pulto svirtelę ir įjungdavo mikrofonus“, – prisimindama tiesioginį eterį pasakoja garsių architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sesuo.

Kontrolės sovietiniais laikais būdavo daug: už ne taip ištartą žodį grėsė ne tik atleidimas iš darbo, bet ir belangė.

Žinias diktoriams parengdavo redaktoriai, tekstą, kuris patekdavo į jų rankas, jau būdavo perskaitęs ir antspaudą uždėjęs „Glavlito“ atstovas. Kontrolės sovietiniais laikais būdavo daug: už ne taip ištartą žodį grėsė ne tik atleidimas iš darbo, bet ir belangė.

„Radijuje mezgėsi nepaprastos pažintys, dirbo neeilinės asmenybės, skaityti radijo tekstų čia užsukdavo ne vienas aktorius, tarp jų ir – dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus močiutė Lidija Kupstaitė-Drobnienė. Priešingai nei televizijoje, čia galėdavai ir saldainį suvalgyti, ir pasipudruoti, ir batus nusiavęs basas sėdėti“, – gyva istorija dalijasi radijo diktorių Loretos Jankauskaitės, Bernadetos Lukošiūtės, Alvydos Bajarūnaitės mokytoja U.Nasvytytė.

LRT naujienų tarnybos korespondentei, laidų vedėjai Agnei Kairiūnaitei sunku įsivaizduoti, kad anksčiau radijo darbuotojai galėjo būti atsipalaidavę ar nesusišukavę: „Tie laikai seniai praeityje. Per pastaruosius dešimtmečius radijas stipriai pasikeitė: jo transliacijas galima stebėti internetu, o tai skatina pasitempti“, – sako 13-us metus radijuje savo balsą įdarbinusi pašnekovė.

Šiuolaikiškumas – viena iš radijo galimybių nenumirti multimedijų pasaulyje.

Šiandien netrūksta tvirtinančiųjų, kad ne matyti, o girdėti ir mėginti įsivaizduoti tai, kas sakoma, visais laikais buvo radijo esmė. Tačiau tai, kas vyksta šiandien – naršymas socialiniuose tinkluose ar stebėjimas, kas vyksta už stiklinių radijo „akvariumo“ sienų, esą paneigia šios komunikacijos priemonės prigimtį: nebėra ko įsivaizduoti, nebelieka paslapties, radijo kuriamo stebuklo. Vis dėlto Lietuvos radijo programų direktorė Guoda Litvaitienė mano, kad šiuolaikiškumas – viena iš radijo galimybių nenumirti multimedijų pasaulyje: „Klausytojai šiandien jau gali matyti, kaip atrodo radijo žmonės, ko­kia jų darbo virtuvė – radijo studija. Taip bando­me ne­atsilikti nuo šiuo metu vyraujančių tendencijų.“

G.Litvaitienė nesutinka, kad radijas savo auk­so amžių jau išgyveno, ir mato jį šiuolaikinių me­dijų konvergencijos epicentre. Ji sako, kad per 90 metų radijo ratas apsisuko, o jo darbuotojai turėjo galimybę įsitikinti, jog tiesioginis ete­­ris – geriausias būdas bendrauti su klausytojais.

Galimybę girdėti 1926-ųjų birželį tiesiogines transliacijas pradėjusį Kauno radiją turėjo Amerikos (Klivlando, Kalifornijos, Mičigano, Čikagos), Anglijos, Islandijos, Austrijos, Belgijos, Čekoslovakijos, Gruzijos, Italijos, Olandijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Vengrijos, Vokietijos, taip pat okupuotos Lietuvos dalies – Vilniaus krašto, Latvijos, Estijos, Rytų Vokietijos gyventojai.

Užėjęs į bet kurią įstaigą ar parduotuvę galėdavai girdėti radijo diktorių balsus, visi juos gerai pažinojo, net gatvėse atpažindavo.

Tuo metu, beje, kaip ir šiandien, radijas priminė gyvą organizmą, kuriame skambėjo radijo or­kestro tiesiogiai atliekami kūriniai, skaitomos ži­nios, vedamos tiesioginės laidos. Tiesioginio ete­rio neliko tik sovietmečiu, įrašai tuo metu buvo daromi iš anksto, informacija griežtai kon­tro­liuojama, tačiau atkūrus nepriklausomybę na­cionalinis radijas grįžo prie tiesioginio eterio iš­takų.

Darbas virė ir sunkiomis sąlygomis

Ilgametis Lietuvos radijo darbuotojas, U.Na­svytytės sutuoktinis Jonas Mašanauskas, dešimtmetį dirbęs Lietuvos radijo orkestre, pasakoja, kad tuo metu nebuvo jokių kompiuterių, taigi radijas laikytas viena pagrindinių informacijos ir kultūros priemonių. Užėjęs į bet kurią įstaigą ar parduotuvę galėdavai girdėti radijo diktorių balsus, visi juos gerai pažinojo, net gatvėse atpažindavo. 1986 m. kas trečias gyventojas radiją nurodydavo kaip svarbiausią informacijos šaltinį.

Žurnalisto Gintaro Aleknonio tvirtinimu, ne­maža dalis Lietuvos visuomenės ir anuomet klausėsi užsienio radijo stočių: Vatikano radijo, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ radijo (remiantis sociologiniais tyrimais, vien Anykš­čių rajone tokių šviesuolių buvo 37 proc.).

Matyt, tada ir supratau, kad prie darbo teks taikyti savo gyvenimą, taigi visus šiuos metus dirbau, o ne gyvenau.

Neturėdamas vaizdo galimybės, radijas daug ką perteikdavo garsu, muzikos kūriniu. Tuo metu į jį buvo kviečiami operos solistai, todėl ir radijo orkestras buvo be galo svarbus komponentas, kurio esminė funkcija buvusi populiarinti estradinę muziką.

„Pradėjusi dirbti radijuje radau diktorius, dirbančius keturiomis pamainomis. Matyt, tada ir supratau, kad prie darbo teks taikyti savo gyvenimą, taigi visus šiuos metus dirbau, o ne gyvenau“, – šypteli ne kartą asmenines progas dėl atsakingo darbo praleidusi diktorė, vėliau praminta Teta Beta, Bernadeta Lukošiūtė.

Sovietinių metų radijuje ji neidealizuoja, sakydama, kad radijas buvęs tam tikros ideologijos dalis, o dirbti tekę primityviomis sąlygomis: „Magnetofonai buvo spintelės dydžio, o juos­tų ritinius vadindavome blynais. Tik vienas pranašumas iš tų laikų – mikrofonus išjungti pa­tys ga­lė­davome, tarkim, juokui suėmus, o da­bar ši galimybė atiteko žmogui, dirbančiam prie pulto.“

Juostiniai magnetofonai 1985 m. pradėjusią dirbti Lietuvos radijuje pasitiko ir G.Litvai­tie­nę. Ji dar sako menanti juostinį radiją, kai laidos buvo montuojamos žirklėmis ir lipnia juostele: „Įrašinėdavome laidas į juostą ir iš jos transliuodavome, tiesioginiame eteryje buvo skaitomos tik žinios, o į studiją galėjo patekti ribotas skaičius žmonių. Pirmoji tiesioginė ryto laida pradėta 1987 m. Ją vedė Benas Ru­peika, radijo klausytojams šiandien pažįstamas iš Lietuvos radijo laidų „Kaip žmonės gy­vena“, „Klausiate – atsakome“.

Tiesioginės transliacijos pasiteisino ir greitai išpopuliarėjo, o po metų jos sudarė daugiau nei trečdalį visos radijo programos.

Radijo istorijos tyrinėtoja Virginija Krivic­kienė sako, kad pirmieji laidos klausytojai skambindavo į studiją labiau iš smalsumo, norėdami pasitikrinti, ar laida tikrai tiesioginė, nei tikėdamiesi atsakymo į savo klausimą. Jie apstulbdavo išgirdę aukšto rango vadovus, atsakinėjančius į jų klausimus. Tiesioginės transliacijos pasiteisino ir greitai išpopuliarėjo, o po metų jos sudarė daugiau nei trečdalį visos radijo programos.

Auksiniai metai – praeityje

Daugelis radijo darbuotojų – profesionalūs žurnalistai ar muzikologai, tačiau pasitaiko ir išimčių. Viena jų – naujienų tarnybos redaktorė Janina Mateikienė. „Jau pirmaisiais darbo metais tapau geriausia radijo žurnaliste, dar mama stebėjosi, kad gal nėra kam ten pas mus dirbti, jei jau man tokie nuopelnai priskirti“, – juokiasi diplomuota ekonomistė.

1985 m. į radijo kolektyvą įsiliejusi J.Ma­teikienė savo darbą apibūdina kaip intuityvų ir sako, kad dirbant radijuje balsas sensta daug vėliau nei pats žmogus.

Kuo gi skiriasi nacionalinis radijas nuo ko­mercinių radijo stočių? „Esame vienintelė radijo stotis, transliuojanti žinias 24 val. per parą. Jei įsijungtumėte mus naktį, išgirstumėte radijo „žiniuką“, skaitantį žinias“, – aiškina G.Lit­vaitienė.

Ji pasakoja, kad geriausius laikus LRT radijas išgyveno 2000-aisiais, tuomet jame dirbo apie 2 tūkst. kūrybinių darbuotojų. Šiuo metu Lietuvos radijuje – per 100 etatinių darbuotojų, kiti ateina vesti laidų pagal autorines sutartis ir pan. „Žinant, jog transliuojame tris programas, esamas darbuotojų skaičius nėra didelis, bet svarbiausia, kad išlipome iš sunkmečio, daugėja žmonių ir vedamų laidų“, – sako G.Lit­vaitienė.

Programų direktorė džiaugiasi, kad į radijo žurnalistiką ranka nenumoja ir jaunoji žurnalistų karta: sunku įsivaizduoti geresnę terpę jiems atsiskleisti, nei radijuje.

Tai intensyvus ir įdomus darbas, bet žmonės geranoriški, nes Lietuvos radijas – solidi žiniasklaidos priemonė.

Pasidomėjus seniausiomis radijo laidomis G.Litvaitienė mini net kelias: „Gamta – visų na­mai“, „Gimtoji žemė“, „Ryto garsai“. Pa­staroji – pačių žurnalistų pasiūlytas ir daug metų gy­vuojantis laidos formatas, kai pateikiami pokalbiai, reportažai ir žinios. „Šią laidą pakaitomis veda trys vedėjų poros, dirbti tenka panašiai kas antrą dieną. Iš vakaro tariamės su pa­šnekovais dėl ankstyvų ryto pokalbių. Tai intensyvus ir įdomus darbas, bet žmonės geranoriški, nes Lietuvos radijas – solidi žiniasklaidos priemonė“, – tikina drauge su A.Ba­ja­rū­nai­te dirbantis Artūras Matusas.

Darbą radijuje nuo reporterio pradėjęs pa­šnekovas atskleidžia, kad su technologijų kai­ta jo ir kolegų kasdienybė tapo nepalyginti leng­­vesnė. „Įsivaizduokite, jei pašnekovas įstringa spūstyje ar pramiega, jį jau galime kalbinti telefonu, o anksčiau tokios galimybės neturėjome. Ope­ra­tyvumo požiūriu radijas labai patobulėjęs“, – džiaugiasi drauge su saule darbingais rytais ky­lantis vienas laidos „Ryto garsai“ rengėjų.

O U.Nasvytytė springsta juokais prisimindama, kaip vienas iš jos kolegų, nesulaukdamas, kol eteryje bus skaitomos žinios, tris kartus iš eilės leido į eterį „Turkų maršą“, vis ragindamas klausytojus gerai įsiklausyti į šį puikų kūrinį. „Komiška, bet mūsų dienų radijo galimybių nesulyginsi su dabartinėmis. Tekdavo suktis iš keblios padėties“, – sako įtaigiu žemu balsu garsėjusi diktorė.

Diktoriai – senojo radijo vizitinė kortelė

„Lietuvos radijas man buvo pirmoji, o rudenį taps ir paskutine darboviete. Iš jos žadu išeiti į pensiją. Ne veltui mane vadina paskutiniąja radijo diktore“, – sako darbui eteryje dar U.Na­svytytės rengta L.Jankauskaitė.

Ji, B.Lukošiūtė, D.Rutkutė, J.Šalkaus­kas, D.Stonytė ir daugelis kitų buvo vadinami vizitine Lietuvos radijo kortele. Pagal šių dik­­torių tarimą žmonės tikrindavosi nežinomo žo­džio kirčiavimą, iš čia ir posakis, kad kalba kaip per Lietuvos radiją (oficialiai, taisyklingai).

Pati radijo laidos „Sveikinimų ratas“ vedėja L.Jankauskaitė mano, kad sėsti prie mikrofono gali ne kiekvienas. Tam būtina gera dikcija, taisyklingas kirčiavimas, vidinė bendravimo kultūra. „Palyginčiau šį darbą su kelių eismo taisyklėmis. Jei jų nemoki, nei važiuoti į gatves, nei dirbti prie mikrofono negali. Bet šio principo paiso tik mūsų radijas. Įsijungęs bet kurią kitą radijo stotį girdi vienas į kitą panašius saldžius berniukų balsus, o jau taip nušneka, kad kalbininkams nėr kur dėtis. Aš pati dėl siaubingo kirčiavimo daugelio laidų žiūrėti ir klausytis negaliu – ima kraujagysles traukti“, – prisipažįsta senosios diktorių mokyklos atstovė.

Pusiau juokais kalbos kultūrą su vairavimu Lietuvos gatvėse lyginanti pašnekovė apgailestauja, kad Lietuvoje važinėja vienos markės au­to­mobiliai. „Bent jau diktorių plejadai norėtųsi, kad kiekvienas per radiją girdimas balsas būtų savitas, o dabar tuo savitumu tampa tarmiška kalba arba nusikalbėjimas“, – pipirų komerciniams transliuotojams negaili L.Jan­kaus­kaitė.

„Senieji radijo žmonės disciplinuoti, visai kaip sportininkai: nevėluojantys ir nepasiruošę studijoje nesirodantys. Juk klausytojui nepasakysi, kad vakar draugų gimtadienį šventei, todėl kelias minutes pavėlavai. Ne kartą esu spektaklius praleidusi ir į draugų pasibuvimus nenuėjusi. Tai ne tik darbas – toks pasirinktas gyvenimo būdas“, – pasakoja iki šiol radijo eteryje girdima B.Lukošiūtė.

42 metus radijo eteryje dirbanti jos kolegė L.Jankauskaitė savo karjerą vadina įgyvendinta svajone. Vos 19 metų laimėjusi diktorių konkursą, ji gavo galimybę mokytis iš kolegų profesionalų. „Kai kolektyvas užgožia intelektu, išprusimu, kasdienis darbas tampa nuolatine pastanga dirbti profesionaliai, kiekvieną iššūkį priimi kaip galimybę tobulėti“, – pasakoja 17 metų gyvuojančio sveikinimų koncerto vedėja.

44 metus radijuje diktoriumi išdirbęs J.Šal­kauskas šiandien apgailestauja, kad diktoriaus pozicijos neliko: šį darbą perėmė žinių redaktoriai, kurie informaciją ne tik rengia, bet ir skaito. „Nuo vaikystės Lietuvos radijas kalba mūsų namuose, tik dabar ir jame prasilenkiama su kalbos kultūra. Anksčiau reikalavimai buvo gerokai griežtesni. Tokie ir turėtų išlikti, juk šis radijas atstovauja valstybės pozicijai, jo analogu galėtume vadinti CNN ar BBC“, – teigia pastaruoju metu Vilniaus rotušės ceremonmeisteriu dirbantis radijo profesionalas.

LRT – lietuviškasis BBC analogas

Nepaisant interneto ir televizijos sklaidos, radijas ir šiandien tebėra vienas didžiausių žiniasklaidos kanalų, per savaitę pasiekiančių daugiau nei 80 proc. Lietuvos gyventojų (15–74 m.). Iki šiol tai viena stabiliausių žiniasklaidos priemonių šalyje.

Kaip rodo atlikti rinkos tyrimai, nacionalinio radijo klausosi gyventojai, sulaukę brandos, apie 55-uosius gyvenimo metus: iki tol ieškoma pramogos, todėl dažnai keliaujama su komercinio radijo programa.

Trečioji nacionalinė LRT radijo programa „LRT Opus“ taip pat orientuota į jaunus, 20–35 metų amžiaus klausytojus. Jai vadovaujantis muzikologas Darius Užkuraitis mano, kad rytojus neišvengiamai priklauso skaitmeninei rinkai: tam tikrų užuominų, jo nuomone, galima matyti jau šiandien. Kur kas greitesnis, interaktyvesnis, mobilesnis, bet kokias ribas tarp radijo studijos ir klausytojo ištrinantis, vis labiau segmentuotas – taip atrodo rytojaus radijas. Ir nors senajai radijo darbuotojų kartai šie pokyčiais neatrodo patrauklūs, jie supranta: pokyčiai neišvengiami, gyvenimo tėkmė pakitusi.

Pasak D.Užkuraičio, Lietuvos radijas su­bren­do ir ėmė keliauti su laiku. „Mūsų radijuje jau kuris laikas niekas kanklėmis neskambina, taigi pasakyti, kad esi iš nacionalinio transliuotojo – išdidu“, – tikina muzikologas.

Apie tai kalba ir jaunoji radijo žurnalistų karta, apibūdinant LRT radiją kaip britiškąjį BBC analogą. Dirbi jame – ne tik garbė, bet ir atsakomybė visų pirma išlaikyti atitinkamą radijo laidų standartą, nenuleisti reikalavimų kartelės.

Kaip vieną perspektyviausių Lietuvos radijo laidų galima paminėti Agnės Skamarakaitės ir Deivido Jursevičiaus „60 minučių“, didžiulio atgarsio sulaukia Beatos Tiškevič ir Richardo Jonaičio vedama laida „Paraštės“ ir pan.

Per išmaniuosius telefonus, ausinukus ar automobiliuose girdimas radijas kinta išoriškai, tačiau turinys ir toliau lieka kokybiškas. „Kur kitur girdėjote įdomesnių ir įvairesnių laidų nei mūsų radijuje? Gilios ir analitinės – jos mūsų visų pasididžiavimas, šiek tiek gėda tik dėl skam­bančios muzikos“, – užmigti ant laurų ne­ketina ilgametė radijo diktorė L.Jankauskaitė.

G.Litvaitienė džiaugiasi, kad radijo kanalas iki šiol yra pats operatyviausias: „Jei kas skubaus nutiko, turime galimybę nutraukti visas programas ir transliuoti iš įvykio vietos.“

Tai paliudija ir ne tokia sena radijo istorija, 1991 m. sausio 13-osios įvykiai, kai radijo klausytojai girdėjo B.Lukošiūtės pažadą kalbėti tol, kol bus galimybė. „Jūs tikriausiai girdite šūvius, mes dar kalbame, dar gyvi, mes iš studijos neišeisime, nors sužvėrėję kareiviai metėsi į ataką… Girdit šauksmus, riksmus. Jau tranko mūsų duris… Mes kalbėsime tol, kol būsime gyvi. Mes čia… Kalba Lietuvos radijas…“ – Lietuvai skaudžius įvykius prisimena radijo inžinierius Algirdas Vydmontas.

Prisimindama sukrečiantį potyrį G.Litvai­tienė sako, jog šie įvykiai parodė, kad Lietuvos radijas gali dirbti ir išvarytas iš savo namų, kad įmanoma per porą dienų pradėti įrašinėti įvairiausias kultūrines, literatūrines laidas, žinias.

Radijo proveržį stabdė dažna vadovų kaita

Paklausta, ko tikisi iš 90-mečio sukaktį mi­ninčio radijo jubiliejaus, G.Litvaitienė atskleidžia – vėl pamatyti radijo senbuvius, išgirsti jos ir radijo klausytojų numylėtus balsus. „Da­bar­tinė radijo karta nebepasižymi tokiais stipriais balsais kaip legendinių radijo diktorių. Pakako U.Nasvytytei prisėsti prie mūsų mikrofono, ir tai iškart pajutome. Ji, kaip Vytautas Širka bei daugelis kitų, atstovauja etaloninės taisyklingos kalbėsenos radijo diktorių kartai“, – apibendrina G.Litvaitienė.

Jubiliejaus proga naujam gyvenimui prikeliama Kaune esanti LRT Kauno redakcija, jos viduje bus galima aplankyti seniausią Lietuvoje veikiančią radijo ir televizijos studiją, kurioje Kauno radiofono laikais dainavo Kipras Pe­t­raus­kas, juokus laidė Pupų Dėdė (Petras Bir­žys), o po 1991 m. sausio 13-osios ši studija ku­riam laikui buvo tapusi Nepriklausomos Lie­tu­vos televizijos transliacijų centru. Taigi iki pat birželio 12 dienos radijas kvies klausytis, kas buvo nuveikta per devynis dešimtmečius.

Kalbai pasisukus apie radijui sunkius laikus G.Litvaitienė mini 2001-uosius, kai pradėjus pagrindines radijo ir televizijos pertvarkas, diegiant naujausias skaitmenines technologijas, daugiau nei perpus sumažėjo darbuotojų. Tuo metu nesutarta dėl radijo ir televizijos finansavimo – šie klausimai vis strigdavo. Savotišku išsigelbėjimu  vadintas abonentinis mokestis, tačiau taip ir nebuvo sukurtas tokio mokesčio surinkimo mechanizmas.

Akivaizdu, kad sudėtingos kelio paieškos bei nevienareikšmiškai vertinti santykiai su šalies valdžia ir politikais lėmė dažną Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinių direktorių bei radijo direktorių kaitą (13 kartų). „Kiek­vienas jų ateidavo su savo idėjomis ir būtinai sugriaudavo prieš tai buvusias. Laikinumas ir nežinojimas, kas bus toliau, labai ilgai trukdė žengti pirmyn, imtis reikiamų pokyčių ir atsakyti į klausimą, ko reikia radijo klausytojui XXI amžiuje“, – prisimena G.Litvaitienė.

Išgyventi sunkius laikus padėjo pozityvus darbuotojų požiūris. „Daugelis suvokė, kad dirbti ten, kur visuomeninis transliuotojas, – garbė ir iššūkis. Ši žiniasklaidos priemonė visą laiką stengiasi perteikti įvykių, temų, nuomonių spektrą. Lietuvos radijas profesionalus, turintis pakankamai jaunų ir perspektyvių žurnalistų. Net sumažėjus atlyginimams daugelis dirbo ir išlaikė kokybinį programų turinį. Kiekvienas žinojo, kad situacija pagerės“, – tikina programų direktorė.

Būtent pastarasis dešimtmetis lėmė radijo prisitaikymą ir ilgai lauktą pagerėjimą: šiandien jis transliuoja ne tik radijo bangomis, bet ir palydovu, internetu.

Pokalbio metu G.Litvaitienė svarstė, jog ateityje radijas, matyt, neišliks esamu pavidalu, bet ji tikra dėl vieno: klausytojams ir toliau reikės žinių, kurios būtų pranešamos operatyviai, norėsis įdomių istorijų, susitikimų su žmonėmis. Taigi tikėtina, kad ir ateityje išliks poreikis šviesti, auklėti, vertinti ir dalytis sukaupta informacija.

„Iš prigimties mes tingūs, o klausantis žinių bagažas išsiplečia greičiau. Todėl, manau, kokia nors forma radijas būtinai išliks, kokia tiksliai – klausimas futurologams“, – neabejoja G.Lit­vaitienė.

Aktualusis interviu su Edvinu Butkumi, ilgamečiu radijo laidų užsieniui redaktoriumi, pirmuoju nepriklausomos naujienų agentūros „Baltic News Service“ įkūrėju

– LRT radijas mini solidų 90-mečio jubiliejų. Kaip manote, daug tai ar mažai valstybiniam transliuotojui?

– Žinoma, daug. Nereikia siekti rekordų. 90 metų – brandi sukaktis. Pakanka prisiminti, kiek žmonių per tą laiką yra dirbę radijuje prieš­kariu, karo metais, pokariu. Atlaikytas ideologinis spaudimas, nors daug kas jam buvo smarkiai pasidavę. Tai labai buvo juntama atgimimo metais. Juk buvo nepaprasta stagnacija, didžiulis ideologinis įšalas: jusdavai tą eidamas Radijo ir televizijos pastato koridoriumi. Taip pat slėgė pokyčių baimė. Kai kurie, norėdami išvengti problemų, laikėsi nurodytos linijos, bet laikmetis keitėsi ir kiekviena radijo laida galėjo tos laisvės pasisemti, tik klausimas, ar sėmėsi.

Vertinant nuo 1926 m. radijas labai pasikeitęs. Nors tąkart būdavo vien tiesioginės laidos, galima sakyti, susidarė labai graži laiko kilpa: LRT radijas grįžo prie tiesioginės transliacijos ištakų. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad prieš 90 metų radijas buvo vienintelis, o šiandien kiek komercinių

stočių.

– Buvote tarp tų, kurie patyrė, kas yra cenzūra, nors gal laidoms užsieniui buvo leista šiek tiek daugiau?

–Tuo metu būdavo labai stiprių išgyvenimų: sudalyvauji kokiame mitinge, parengi reportažą vakarui, išvažiuoji namo, bet niekaip negali iš galvos išmesti to, ką matei. Juk mitinguose dalyvaudavome ne tik kaip reporteriai, bet ir kaip žmonės. Tai buvo nuostabių išgyvenimų metas. Tačiau to meto tiesioginis eteris, priešingai nei daug kas įsivaizduoja, laisvės nesuteikė. Jos tiesiog negalėjo būti. Žinias diktoriai iš dviejų lapelių perskaitydavo.

– Ar vis dar vertinate per LRT radiją girdimą informaciją kritiniu žvilgsniu, kaip buvote įpratęs?

– Nacionalinis transliuotojas kiekvienoje šalyje tęsia tas pačias tradicijas. Jis pasižymi labai plačia palete žanrų, laidų, temų. Kiekvienas rimtas žurnalistas orientuojasi į nuosaikų gilinimąsi – tai nacionalinis turtas. LRT taip pat tęsia senąsias tradicijas. Esamomis aplinkybėmis nacionalinė pozicija labai svarbi. Manau, kad LRT tai atlieka tikrai neblogai, nors kartais nustembu išgirdęs, kad nepaisoma taisyklingos kalbos standarto, daroma kirčiavimo klaidų. Tokiais atvejais norėtųsi, kad būtų pasitempta. Juk tai mūsų pasididžiavimas, todėl tartis ir dikcija pageidautina ne­priekaištinga: kalbame ne gatvėje susitikę, transliuodami skleidžiame žinią.

– Atsiradus naujų žiniasklaidos priemonių prognozuojama, kad senosios gali išnykti. Kaip manote, kokia ateitis laukia radijo? Ar jis išliks?

– Technologiniai dalykai man nelabai rūpi, technologijos radijo žurnalistų darbą labai supaprastino: nebeliko juostinių magnetofonų, viskas kompiuteryje. Tačiau neabejoju, kad radijas išliks. Teisiniu ir finansiniu požiūriu Lietuvoje tam labai geros prielaidos. Manau, kurti šiuo metu galimybės puikios, o tai gali duoti naudos visuomenei.

– Sąjūdžio laikais radijas tapatintas su laisva Lietuva. Iš ko tuo metu mokėsi radijo žurnalistai?

– Iš BBC, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ radijo. Ne kartą esu girdėjęs, kad tuo metu mūsų rengiamos laidos uždavė naują stilių. Mums pavyko įtvirtinti radijo kalbą.

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...