2015 Vasario 14

Su jachta palei Sicilijos krantus

veidas.lt

Kelionės. Kad ir kaip keliausi po Siciliją – nuomotu automobiliu, autostopu ar jachta, pašėlę nuotykiai ir linksmi atsitiktinumai garantuoti.

„Labai smagu, kai atostogos būna pilnos nuotykių. O kelionė jachta palei Sicilijos krantus kaip tik tokia ir buvo – labai įdomi, graži ir su nuotykiais, kaip pridera. Juk kelionės ir turi būti su nuotykiais“, – pradeda pasakojimą keramikė bei dailininkė Nomeda Marčėnaitė, rugsėjo pradžioje į Siciliją išsiruošusi su bendraminčių bičiulių kompanija.

Bičiuliai net nebuvo numatę kelionės plano, nes, pasak Nomedos, su jachta tikslaus kelionės maršruto nesuplanuosi, nes viskas priklauso nuo oro sąlygų ir kitokių gamtos užgaidų.

Per dešimt dienų Lietuvoje statyta liukso klasės jachta „Reliant59“ draugų kompanija, vadovaujama vieno iš jachtos kapitonų Vyto Palavinsko, apiplaukė beveik trečdalį Sicilijos palei pietinį ir vakarinį krantą. Keliautojai aplankė žymiausius ir įdomiausius pakeliui pasitaikiusius salos miestus, garsėjančius legendomis, istoriniais ir architektūriniais paminklais, mėgavosi ilgais pokalbiais ant denio ir nuostabiais vaizdais. Teko patirti ir Neptūno rūstybę.

„Kelionė jachta nebuvo labai rami, sanatorinė, kaip aš sakau, teko patirti ir audros“, – pasakoja Nomeda ir priduria, kad jai net galingas sūpavimas nebaisus – bangos jos beveik niekada neužsupa.

O štai tiems, kuriuos nuo mažiausio supimo ima pykinti, keliautoja turi keletą patarimų. Pasirodo, bijantys jūrligės žmonės jau iš anksto įsibaimina ir nusiteikia, kad nuo nemalonių pojūčių niekur nepabėgs, tad įsitempia ir sustingsta. „Man atrodo, kad jei jau tave supa, turi tapti tarsi laivo dalimi ir siūbuoti kartu pagal bangų ritmą. O jei sėdi sustingęs, tai ir tavo vestibiuliarinis aparatas funkcionuoja visiškai kitu ritmu nei aplinka. Man neteko girdėti, kad žmogų, kuris plaukia jūra savarankiškai, o ne valtyje, kada nors būtų užsupę. Taigi pasidariau išvadą, kad reikia prisitaikyti prie bangų ir išmokti siūbuoti kartu. Dar vienas dalykas – svarbu visą laiką po truputį užkandžiauti, galima paskanauti šiek tiek šampano ar dar kažko, kad atsipalaiduotum. Tačiau jokiu būdu neprisigerti, nes girtuokliauti laive griežtai draudžiama – labai pavojinga“, – dėsto pastebėjimus keliautoja.

Nors Nomedos nuo bangų sūpavimo ir niekada nesupykina, tačiau per šios kelionės audrą ir jai teko patirti, kas yra jūrligė. Įsisiautus audrai kajutėje nukrito indelis su džiovintais pomidorais, tad mūsų pašnekovė suskubo visko tvarkyti. Po 15 minučių sako pajutusi, kad reikia skuosti ant denio. „Sakiau sau, spausk, Marčėnaite, kuo skubiau į viršų ir žiūrėk į horizontą“, – dabar jau juokiasi pasakodama moteris.

Audra – ne vienintelis patirtas nuotykis. Netikėtumai keliautojų laukė nuo pat pirmų žingsnių išlipus iš lėktuvo Komizo oro uoste. Atskridę bičiuliai pradėjo dairytis transporto, kuris nugabentų juos į Likatą, prie jūros. O tam geriausiai tiko didelis taksi automobilis, į kurį gali susėsti visa kompanija. Tačiau Sicilijoje taksistai turi savo taisykles, kurios ne visada palengvina keliautojams gyvenimą.

„Matome stovintį tinkamą automobilį, tačiau mums buvo paaiškinta, kad jo negausime. Tik vėliau supratome, jog siciliečiai taip siekia, kad būtų nusamdytas pirmas eilėje stovintis taksi automobilis. Tačiau toks taksistų solidarumas mums netiko, mat būtų tekę prie jūros važiuoti trimis automobiliais. Neliko nieko kito, kaip tik išsinuomoti iš agentūros mums tinkamą transporto priemonę“, – prisimena Nomeda.

Šiaip ne taip išsprendę transporto klausimą keliautojai pajudėjo Likatos link, tačiau pakeliui dar nusuko nuo kelio, kad pasigrožėtų Agridžentu ir jo apylinkėse esančiu Šventyklų slėniu. „Ten tikrai gražūs senoviniai griuvėsiai“, – sako Nomeda.

Kaip žinome, Sicilijoje tikriausiai kiekviena žemės pėda turi savo legendą, ką jau kalbėti apie miestus ir šventyklas, kuriose esą lankėsi ne tik žinomi antikos karvedžiai ar filosofai, bet net pusdieviai, gyvenę tarp žmonių, ar dievai, nusileidę iš Olimpo. Tai štai Agridžentas irgi ne išimtis.

Dabartinio miesto vietoje prieš kelis tūkstantmečius buvęs Akragantas, kurį įkūręs ne kas kitas, kaip pats Dedalas. Priminsime, kad Dedalas iš Atėnų, pasak mitologijos, buvęs talentingas skulptorius, architektas ir išradėjas. Pasak Homero, būtent Dedalas suprojektavęs ir pastatęs Kretos karaliaus Mino dukrai Ariadnei šokių aikštelę, o pačiam valdovui – klaidžiausius Labirinto rūmus, kuriuose buvo apgyvendintas Mino žmonos Pasifajės ir Poseidono meilės vaisius – Minotauras.

Talentingajam architektui buvo uždrausta išvykti iš salos. Tačiau Dedalas sugalvojo būdą pabėgti – sau ir sūnui Ikarui pasigamino iš tvirto audinio, vaško ir plunksnų sparnus. Atžala buvo prigrasinta nekilti aukštyn, saulės link, nes vaškas ištirps, ir nesileisti žemyn, jūros link, nes plunksnos sušlaps ir neišlaikys žmogaus. Bet kur jaunuolis senio paklausys. Vos tik Dedalas ir Ikaras skriste paspruko iš nelaisvės, vaikinas kilo vis aukštyn ir aukštyn, kol kaitri saulė ištirpdė vašką ir Ikaras nukritęs pražuvo jūroje.

Dedalas sūnaus žūties vietą pavadino Ikarija, ir tai nėra vien tik mitologinė žemė, kaip pamanytum. Tokiu vardu pavadinta sala stūkso Viduržemio jūros rytuose, netoli Turkijos. Pats architektas sėkmingai pasiekė Siciliją, kur pastatė šventyklą Apolonui, o dievams atsidėkodamas paaukojo savo išradimą – sparnus.

Prie kurios šventyklos nagus prikišo Dedalas, šiandien jau neaišku, mat dabartiniame Agridžente antikos likučių ne tiek jau daug rasi, nebent užsuksi į ~Santa Maria dei Greci~ bažnyčią, pastatytą ant antikinės šventyklos liekanų, kurių atidžiau pasižvalgius galima pamatyti navoje. Pačiame mieste vis dar gyva viduramžių dvasia – siaurų tamsokų gatvelių labirintai nuveda prie įspūdingų bažnyčių ir katedros, kurios fasade įdomiai dera arabiškos, kataloniškos ir normandiškos architektūros ir puošybos detalės.

Na, o sekant antikinių mitų pėdsakais verta pasukti į Šventyklų slėnį – vieną įspūdingiausių graikų pastatų kompleksų už Graikijos ribų. Dorėninės šventyklos, statytos apie V a. pr. Kr., gerokai buvo apgriautos žemės drebėjimų, niokojamos tiek karingųjų kartaginiečių, tiek pamaldžiųjų krikščionių. Iš didingos Hefaisto šventyklos likę vos pora kolonų, iš Ledos ir Dzeuso sūnų Kastoro ir Polideuko – keturios kolonos, šiek tiek daugiau išlikę Heros šventyklos: iš 34 kolonų, kurių aukštis siekė nuo 20 iki 40 metrų, liko stovėti net trisdešimt.

Beje, statytojai buvo užsimoję Dzeusui Olimpiečiui pastatyti visų laikų didžiausią šventyklą, kaip padėką už laimėtą karą prieš kartaginiečius, tačiau, likimo ironija, didingas sumanymas liko neįgyvendintas – dėl tų pačių kartaginiečių antpuolių statinys liko nebaigtas ir iki šiandienos mažai kas išliko, nes pastato dalys buvo panaudotos kitoms šventykloms ir statiniams.

Stūkso dar ir antra pagal dydį slėnio šventykla, skirta pusdieviui Herakliui, Dzeuso sūnui, įdomu žvilgtelėti Asklepijo, medicinos dievo, šventyklos griuvėsius. Sakoma, kad nors pats pastatas prabanga nežibėjęs, tačiau sulaukdavęs gausybės lankytojų, norėjusių pasveikti nuo vienų ar kitų ligų. Beje, geriausiai išsilaikiusi Santarvės šventykla, kuri buvo paversta krikščionių bažnyčia, ir būtent tai apsaugojo pastatą nuo niokojimo ir griovimo.

Užmetę akį į griuvėsius bičiuliai patraukė į Likatą, tačiau čia paaiškėjo, kad automobilį teks grąžinti atgal į Komizą. Daug galvos nesukdami atgal patraukė Nomeda ir kapitonas. O čia jų laukė dar viena staigmena. „Grįžę atgal miestą radome tuštutėlį, aplink nė gyvos dvasios. Taksi nėra, autobuso nėra ir neaišku, kada bus. Ko tik paklausi, niekas nežino, kaip mums grįžti atgal“, – prisimena Nomeda ir nusijuokusi priduria, kad, nepaisant visko, tai buvęs puikus nuotykis.

Nomeda su Vytu nusprendė keliauti autostopu ir patraukė saulei kepinant tuštutėliu greitkeliu. Matyt, keliautojai atrodė taip keistai, kad net priešinga kryptimi važiuojantys siciliečiai sustojo paklausti, ar nereikalinga kokia nors pagalba.

Galų gale keliautojų pavėžėti sustojo reikiama kryptimi važiuojantis linksmas, akivaizdžiai vyno prisiragavęs seneliukas, vėliau estafetę perėmė jaunesnis italas, o trečiasis vairuotojas lietuvius nuvežė į keistą pakeliui esančio miestuko aikštę, kurioje susirinkę būriavosi vien vyrai. Jie tuoj ėmėsi klausinėti, ko atvykėliams čia reikia. Pagaliau šiaip ne taip per vertėjus išsiaiškino, o vienas vyras net pavėžėjo iki autobusų stoties.

Kadangi iki reikiamo autobuso dar turėjo laiko, pora nuėjo į šalimais esantį barą, kuris vėliau pasirodė esąs visai ne baras, o autobusų stoties bilietų kasa, atsigaivinti šaltu alumi ir atsikvėpti po kelionės nuotykių.

„Pakeliui prie mūsų pripuola akivaizdžiai ne vietinis žmogelis, toks visas persigandęs, akis išpūtęs, ir angliškai su akcentu klausia, kur važiuojame. Pasakome, kad į Likatą. Žmogelis nervingai aiškina, kad ir jam ten reikia, tik jis nežinąs, kaip ten patekti. Mes paaiškiname, kad tuoj atvažiuos reikiamas autobusas. O jis mums skundžiasi, kad va nusipirkęs traukinio bilietą ir tik dabar sužinojęs, jog traukiniai čia nevažinėja. Tie nerealieji siciliečiai jam pardavė traukinio, kurio nėra, bilietą“, – šypteli pasakodama Nomeda ir priduria sutrikusiam keliautojui patarusi su tuo pačiu bilietu bandyti važiuoti autobusu, nes gal tiks. Tačiau kaip toliau sekėsi nelaimėliui, Nomeda nesužinojusi.

Taigi keliaujant po Siciliją verta prisiminti patarlę, kad jei pats saugosiesi, tai ir Dievas saugos. Mat siciliečiai labai įžūliai ir akiplėšiškai neapgaudinėja, tačiau žioplių dažniausiai nelinkę pasigailėti.

Pagaliau sėkmingai pasiekę laivą keliautojai leidosi palei pasakiško grožio pakrantę link Marsalos miesto, kurį Nomeda vadina šunų miestu. „Didžiulis miestas, turintis neįtikėtinai gražų gelsvą senamiestį. Net naktį, kai nėra šviesų, jis visas švyti. O jei tik bent kiek šviesos blyksteli, miestas tiesiog spinduliuoja – visos didžiulės plytos ir milžiniško dydžio plokštės, kuriomis išgrįstos gatvės, blizga. Mažos siaurutės gatvelės, kuriomis eidamas gali grožėtis ant namų sienų sukabintais paveikslais ir keramikos dirbiniais, – nuo viso to nerealaus grožio buvau apakusi. Be to, kiek mes vaikščiojome ir filmavome, visą laiką mus sekė kokių dešimties laukinių šunų gauja. Tačiau visiškai neagresyvūs, atvirkščiai, labai draugiški, be to, švarūs, grakštūs ir labai gražūs“, – neįprastu įspūdžiu dalijasi keliautoja.

Pasak Nomedos, ryte paaiškėjo, kad tuos šunis greičiausiai visi šeria, mat vienos galerijos prieangyje sako pastebėjusi vakarykštį keturkojį palydovą ir meiliai jį kalbinančią moterį. Be to, pasirodė, kad tie šunys puikiai prisitaikę gyventi mieste ir net lakti vandenį iš pačių įvairiausių fontanų.

Vis dėlto Marsala garsėja ne tik galerijomis ar paslaptingomis šunų gaujomis. Ji daugeliui žmonių, mėgstančių vyną, žinoma ir dėl stipraus, sodraus, saldaus vyno, pavadinto miesto vardu. Yra ne viena legenda, kaip šis vynas išpopuliarėjo kitose šalyse. Vieni tikina, kad garsusis admirolas H.Nelsonas 1798 m. po mūšio prie Nilo užsisakė didžiulį kiekį šio puikaus vyno ir taip atkreipė į jį visų dėmesį.

Vis dėlto gerokai patikimiau atrodo pasakojimai apie toliaregius ir viską apskaičiuojančius prekybininkus. Pasak istorinių šaltinių, 1773 m. į Marsalą atplaukė anglų prekybininkas Johnas Woodhouse’as ir pašmirinėjęs mieste netikėtai paragavo vietinio vyno, kuris buvo truputėlį panašus į spirituotus ispaniškus ir portugališkus vynus, tuo metu itin madingus Anglijoje. Tad šiek tiek pamąstęs nusprendė, kad marsala vadinamas vynas turėtų įtikti ir britams. Ir neapsiriko. Grįžęs atgal į Marsalą po beveik dvidešimt metų pradėjo masinę šio vyno gamybą. Įdomu paminėti, kad Marsalos vynas buvo pirmas vynas Italijoje, gavęs DOC (~Denominazione di Origine Controllata~) statusą.

Ir tai dar ne visos šio miesto įžymybės.

Įdomus faktas, kad Marsalos įkūrimo laurai atitenka finikiečiams. Priminsime, kad Finikija – senovės istorinis regionas, nusidriekęs Viduržemio jūros pakrante dabartinio Libano, Pietvakarių Sirijos ir Šiaurės vakarų Izraelio teritorijomis. Finikiečiai sukūrė galingą civilizaciją, pastatė miestus, kuriuose klestėjo amatai, prekyba. Beje, finikiečiams priklauso abėcėlės išradimas. Jie buvo bene geriausi to meto jūreiviai, pasiekdavę Britanijos salas, apiplaukę Afriką. Būtent finikiečiai pirmieji pradėjo kurti savo kolonijas. Ir vienos jų griuvėsiai yra išlikę šalia dabartinės Marsalos – ~Lilybaeum~.

Ši gyvenvietė buvo viena atokiausių finikiečių kolonijų, įkurta apie 397 m. prie. Kr. Čia apsigyveno tie žmonės, kurie išliko po Dionisijaus I Sirakūziečio žudynių Mozijos saloje, kurioje buvo klestintis finikiečių prekybos centras. O šiandien pasipūtėliai siciliečiai giriasi, kad apie finikiečius galima sužinoti tik iš dviejų šaltinių: iš Biblijos ir Mozijos.

Būtent dėl finikiečių palikimo verta apeiti visus muziejus, kuriuose yra sukaupta nemažai dėmesio vertų didžiosios jūrininkų civilizacijos artefaktų. Bene įspūdingiausias eksponatas – iš likučių, rastų netoli Egadų salų, rekonstruotas laivas. Šis įdomus laivas, turėjęs kiekvienoje pusėje po 17 irklų, galėjęs, mokslininkų nuomone, dalyvauti Pirmajame pūnų kare (III a. pr. Kr). Na, o muziejuje, veikiančiame Whitakerio viloje, galima apžiūrėti ir puikią V a. pr. Kr. graikų jaunuolio skulptūrą. Įdomu žvilgtelėti ir į kitus eksponatus – namų apyvokos daiktus, ginklus ir pan.

Ką dar galima nuveikti Marsaloje? Pasisotinus istorija bei vynu, galima patraukti Druskos keliu, vingiuojančiu nuo Marsalos Trapanio link. Ši pramoga skirta ratuotiems keliautojams, tačiau ir kitiems nors trumpam verta žvilgtelėti į egzotiškai atrodančius druskos laukus.

Na, o keliaujantieji jachta gali mėgautis kitais malonumais. Pavyzdžiui, vieną ypač gražią naktį keliautojai patraukė šalia Sicilijos susispietusių Egadų salų link. Salų grupei priklauso Favinjana, vaizdingos Maretimo ir Levanco (garsėjanti priešistoriniais piešiniais) salos.

„Jos nepaprastai gražios, tačiau į krantą nelipome, o nakvojome ant vandens jachtoje, nes buvo žiauriai vėjuota. Tačiau naktis buvo nepaprastai romantiška – pakilo didžiulis mėnulis virš tokių keistų kalnų. Peizažas – kaip perkeltas iš pasakos. Žiūri ir galvoji, kad niekur negalėtum rasti gražesnio vaizdo“, – tikina Nomeda ir priduria, kad kelionės jachta pranašumas yra tas, kad galima patekti į tas vietas, į kurias autobusu ar automobiliu niekaip nepateksi.

Verta paminėti ir dar vieną kelionės jachta pranašumą. Tarkim, keliaujant automobiliu tenka apsistoti viešbučiuose ir įdomesnio maisto ieškotis kavinėse ar restoranuose, o plaukiant jachta turi galimybę pamatyti daugybę įdomių vietų ir maitintis kaip puikiausiuose restoranuose. Ypač jei koko pareigų imasi Nomeda.

„Laive aš apsiėmiau rūpintis maistu – gaminau rizotą, makaronus, visokias žuvis. Su Vytu landžiodavome po turgavietes, pirkdavome šviežutėlių jūros gėrybių, daržovių“, – pasakoja Nomeda ir priduria, kad jachtoje net ir plaukiant gaminti labai patogu, nes tam pritaikyta visa įranga – nuo aukštų puodų iki specialių laikiklių.

Na, o kelionę bičiuliai baigė Trapanio uoste, kurio senamiestis, pasak Nomedos, ne toks senas kaip Marsalos, tačiau vis tiek įdomus ir gražus. Čia akį traukia įspūdingos XVII a. bažnyčios ir puošnūs rūmai. Visa ~Via Garibaldi~ stebina prašmatniais barokiniais pastatais, kai kurie jų laikomi vienais puikiausių sicilietiško baroko pavyzdžių. Na, o į ~Santuario di Maria Santissima Annunziata~ bažnyčią verta užsukti ne tik žvejams ir jūrininkams, bet ir jachtininkams, mat joje yra Marijos statula, pagarsėjusi stebuklais, šalia kurios meldžiama palankaus vėjo ir gero oro.

Šalia Trapanio yra dar vienas įspūdingas turistinis objektas – Segesta. Pasak legendų, Segestą įkūrė iš Trojos išsigelbėję žmonės, Enėjo sekėjai. Kaip buvo iš tikrųjų, nežinia, nes ši archeologinė vietovė dar labai mažai tyrinėta. Tačiau vaizdai gniaužia kvapą, tarkim, ant kalvos stūkso galinga V a. pr. Kr. pradėta, bet dėl kartaginiečių antpuolių taip ir nebaigta statyti šventykla.

Bičiulių kompanija taip pat susigundė pamatyti taip visų liaupsinamą vietovę, tačiau taksi atvažiavus iki kalno teko nusivilti. Mat jau buvo ruduo, pakilo štorminis vėjas ir keltuvas neveikė – nesaugu kelti žmones tokiu oru. Keliautojai daug negalvodami apsisuko ir pėstute patraukė atgal į laivą, mat jiems atrodė, kad kelias visiškai trumpas.

„Einam einam, einam einam, jau ir sutemo. Pradėjom italų klausinėti kelio, o jie stebėjosi, ar tikrai norim eiti į Trapanį, ir gyrė, kokie mes šaunuoliai. Taip pėstute pardrožėm kokius 12–13 kilometrų labai gražiomis vietomis, palei jūrą, krantine. O sugrįžus į miesto pagrindinę aikštę laukė staigmena: prieš tai miegojęs tuščias miestas it pabučiuota Miegančioji gražuolė atsibudo, pasirąžė, išsipuošė ir visas švytėjo šviesomis, į gatves pasipylė žmonės“, – pasakoja Nomeda ir priduria, kad keliautojai rado įdomų vyno barą, kuriame vynas buvo pardavinėjamas tiesiai iš statinių. Sumoki fiksuotą kainą, ir vynu gali mėgautis kiek tinkamas, įsitaisęs ant pagalvėlių ant žemės ar palangių.

Kelionė jachta padovanoja neįtikėtinai nuostabių akimirkų ne tik stebint įspūdingą mėnesieną. Kas gali būti romantiškiau už ilgus nesibaigiančius pokalbius su bičiuliais ant denio? „net esame susitarę į kelionę neimti knygų, o telefonai ir kompiuteriai yra truputį ignoruojami. Kur kas svarbiau bendravimas ir bendrumas. Juk stichija vienija, ir tu turi daugiau galimybių žmogiškiems santykiams puoselėti. Ir tai nuostabu! Juk mes visi esame tarsi sulaukėję vieni kitų atžvilgiu, viską atstoja internetinis pasaulis ir bendravimas“, – pasakojimą baigia Nomeda.

Faktai apie Siciliją

Sicilija – didžiausia Viduržemio jūros sala.

Salos sostinė – Palermas.

Saloje gyvena apie 6 mln. žmonių.

Sicilijos istorijoje apstu graikų, romėnų, arabų, bizantiečių, finikiečių, kartaginiečių pėdsakų.

Sicilija laikoma ir mafijos, „Cosa Nostra“ tėvyne.

Ką būtina pamatyti? Aplankykite rūsčiąją Etną, po kuria, pasak mitų, Hefaistas buvo įsikūręs kalvę. Vienoje gražiausių Sicilijos pakrančių – ~Scala dei Turchi~ verta bent pabraidyti.

Aplankykite ir Palermo, Taorminos, Katanijos senamiesčius.

Privalu aplankyti nedidelę Noto provinciją, garsėjančią barokiškais miestais grynuoliais. Regioną 1693 m. nusiaubė galingas žemės drebėjimas, sulyginęs su žeme miestus ir gyvenvietes, po to Noto, Sirakūzų, Modikos ir Ragūzos miestai buvo atstatyti prašmatniu baroko stiliumi.

Į Sicilijos Trapanio ir Komizo oro uostus skraidina „Ryanair“ skrydžių bendrovė. Pasidairius iš anksto galima rasti bilietų, kainuojančių mažiau nei 100 eurų.

Daiva Urbienė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...