2011 Gegužės 22

Sportuosime dėl savęs, ne dėl pergalių

veidas.lt

BFL

Pavasarį Seimas priėmė net ketverius metus svarstytą valstybinę sporto plėtros strategiją 2011–2020 m. Jei ji būtų įgyvendinta, Lietuva taptų tikra sporto rojaus šalimi: 3 iš 4 gyventojų nuolat sportuotų, 20 tūkst. jų būtų didelio meistriškumo. Kiekviena mokykla turėtų turėti po universalią sporto salę, kiekviena savivaldybė – po baseiną, nebūtų seniūnijos, kurioje reguliariai nevyktų vietos sportininkų varžybos. Sulig tuo perpus sumažėtų nepilnamečių nusikalstamumas, o vidutinė sveiko gyvenimo trukmė nuo 54 metų šoktelėtų iki 70.

Tai – tik keletas iš ambicingų, dažnam ir šypseną keliančių strategijos užmojų. Vis dėlto sveikintina tai, kad visuomenė pagaliau turės orientyrą, kur einama ir ko siekiama sporto srityje. Čia svarbu išskirti patį pirmąjį strategijos tikslą: “sistemingai didinti visuomenės supratimą, kad fizinis aktyvumas, sportavimas yra darnios asmenybės prielaida ir visuotinė vertybė”. Šio supratimo Lietuvoje, kur sportas visų pirma siejamas su pergalėmis, trūksta. Sportas savo malonumui šalyje dažnai laikomas bereikalingu laiko švaistymu ir jėgų eikvojimu. Tačiau ateityje šis požiūris veikiausiai keisis.

Ateities sporto šakos – individualios

“Medaliai yra gerai, bet jie mano sveikatos nepagerins”, – įsitikinęs Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) rektorius Albertas Skurvydas, manantis, kad sportas turi būti visiems, ne tik “išrinktiesiems”, t.y. aukščiausio meistriškumo sportininkams. Anot jo, šis Vakarų valstybėse vyraujantis požiūris į sportą pamažu įsigalės ir Lietuvoje. “Mokslininkai ir sporto filosofai, mąstydami apie ateitį yra priėję prie išvados, kad populiarės individualios sporto šakos, tokios kaip bėgimas, plaukimas, lauko tenisas, golfas. Tokios, kuriose fizinis aktyvumas susietas su laisvalaikiu”, – “Veidui” teigia rektorius.

Lietuviai sporto, kaip sveikatos šaltinio ir turiningo laisvalaikio formos, nelinkę sureikšminti ir paprasčiausiai juo neužsiima. Remiantis “Eurostat” duomenimis, 2004 m. mankštinosi ar sportavo 52 proc. šalies gyventojų, tuo tarpu Estijoje tokių buvo 60 proc., Danijoje – 83 proc., Suomijoje – net 96 proc. Atrodytų, šiuo metu situacija turėtų būti kiek pagerėjusi, tačiau, A.Skurvydo duomenimis, yra priešingai: pernai vienos iš LKKA katedrų atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje sportuoja tik iki 20 proc. suaugusiųjų. “Sveikatingumo per fizinį aktyvumą kultūra Lietuvoje dar tik formuojasi. Ji natūraliai keisis pamažu, prie to prisidės ir iš užsienio ateinantys geri pavyzdžiai. Kad procesas paspartėtų, reikia daugiau švietėjiškos veiklos ir geresnės infrastruktūros”, – mano mokslų daktaras, Lietuvoje pasigendantis daugiau bėgimo, dviračių takų.

Vien pergalių iš sportininkų nereikalauja ir Tautinis olimpinis komitetas, kol kas neatskleidžiantis, kiek medalių tikimasi parsivežti iš kitų metų Londono ar 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. “Jei iš sportininkų tikėsimės tik medalių, nieko nebus. Reikia nedaryti spaudimo ir leisti jiems treniruotis”, – komiteto požiūrį įvardija Danutė Svitojūtė, vyr. referentė vasaros sporto šakoms. Vis dėlto ji patvirtino, kad nepuoselėjama vilčių pasiekti Sidnėjaus ar Pekino aukštumas, kai buvo laimėta po penkis medalių komplektus. Ir tam yra objektyvių priežasčių.

“Dabartinės sąlygos sunkios – trūksta materialinės bazės, daugelio sporto šakų atstovai, pavyzdžiui, lengvaatlečiai neturi kur treniruotis. Virgilijus Alekna šiemet praktiškai nesitreniruoja Lietuvoje. Mes turime tokį žmogų, bet nesugebame jam suteikti gerų sąlygų”, – piktinasi D.Svitojūtė, primindama, kad būtent lengvaatlečiai yra laimėję Lietuvai daugiausia olimpinių medalių. Virgilijaus Aleknos sąskaitoje jų – trys, tarp jų du aukso. Vasaros sporto šakų specialistė kaip perspektyvias ateities sporto šakas įvardija plaukimą, buriavimą, irklavimą, imtynes, boksą, dviračių sportą, tenisą, šiuolaikinę penkiakovę.

Futbolininkai siekia būti populiariausi

Vis dėlto aforizmas, kad Lietuvoje yra viso labo viena sporto šaka, toliau bus gajus. Krepšinis susikūręs tvirtą pagrindą sėkmingai ateičiai: šį sportą praktikuoja didžioji dalis sporto mokyklų moksleivių (žr. lentelę), jaunimo rinktinė 2008 m. laimėjo Europos jaunučių čempionato auksą, o po metų sidabrą, dėl tokių talentų, kaip 20-ies dar neturintis Jonas Valančiūnas, į Lietuvą skrenda NBA skautai. “Nematau sąlygų, kodėl krepšinis galėtų prarasti savo pozicijas ateityje: statomos arenos, moksleivių lyga funkcionuoja puikiai, jaunimas laimi medalius. Po dešimtmečio jie bus stipriausios formos, tad situacija gali būti dar geresnė”, – neabejoja Dalius Matvejevas, žurnalo “Mūsų krepšinis” redaktorius. Jis taip pat pažymi, kad dėl šią vasarą vyksiančio Europos vyrų krepšinio čempionato pagerinta krepšinio infrastruktūra ateityje leis Lietuvoje organizuoti daugiau tarptautinių renginių. Šalies krepšinio federacija jau svarsto galimybę 2012 m. rengti Europos vaikinų iki 20 m. pirmenybes, o 2015 m. kartu su Baltarusija – Europos moterų krepšinio čempionatą.

Dėmesio prašosi ir futbolo federacija (LFF), išsikėlusi sau ne mažiau ambicingą tikslą nei Seimas sporto plėtros strategijoje: iki 2020 m. pasiekti, kad futbolas būtų populiariausia ir profesionaliausiai organizuota sporto šaka Lietuvoje. Nors abu kriterijus sunku pamatuoti, futbolo atstovai turi savų kozirių: LFF duomenimis, 2010 m. pasaulio futbolo čempionatą stebėjo 80 proc. lietuvių, o vidutinis A lygos varžybų lankomumas (šiuo metu – apie 1100 žiūrovų rungtynėse) lenkia krepšinio lygos. Jaunųjų futbolininkų skaičius nuo krepšinininkų drastiškai neatsilieka, be to, pastaraisiais metais šios sporto šakos augimas itin įgavęs pagreitį: 2005 m. futbolą žaidžiančių lietuvių skaičius siekė 12 tūkst., o po penkerių metų jis padidėjo keturis kartus, iki 50 tūkst.

Silpnoji Lietuvos futbolo pusė – pergalių trūkumas, o pastaruoju metu – ir reprezentacinio stadiono nebuvimas. Tiesa, Futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius nedramatizuoja situacijos ir viltis deda į jaunąją futbolininkų kartą: “Mums svarbiausia, kad vaikai žaistų. Turi atsirasti maniežai, kitos erdvės, kur jie galėtų tai daryti. Reikia suprasti, kad sportas nėra vien laimėjimai, tai ir užimtumas, laisvalaikis. Tikiuosi, kad pagaliau nustosime investuoti į vaistų pirkimą ir pradėsime rūpintis sveiku gyvenimo būdu.”
Futbolo federacijos prezidentas žada, kad jau šiemet buvęs Vilniaus “Vėtros” stadionas bus sutvarkytas pagal UEFA reikalavimus taip, kad nepasikartotų gėda priėmus Ispanijos rinktinę Kauno Dariaus ir Girėno stadione (tada Ispanų žiniasklaida stadioną pavadino “bulvių lauku”). Analogiški tobulinimai numatyti ir Marijampolės stadione. Nacionalinio stadiono idėją L.Varanavičius vertina skeptiškai teigdamas, kad jis nėra pirmo būtinumo, be to, būtų neprotinga kelerių metų sportui skiriamas lėšas investuoti į vieną objektą.

Krepšinio atstovai į futbolininkų ambicijas žiūri taikiai. Anot D.Matvejevo, futbolininkai daro tai, ką ir turi daryti: aktyviai dirbdami siekia aukšto tikslo. “Jei jiems seksis, Lietuvos sportui bus tik geriau”, – reziumuoja pašnekovas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...