"Veido" archyvas

Nors kelionė į Grenlandiją kainuoja daugiau nei 10 tūkst. Lt, buvusieji šioje saloje tikina, kad patirti įspūdžiai verti šių pinigų.

Jei ne Peteris Hoegas, ko gero, apie Granlandijos žmonių savijautą, patekus į civilizuotą pasaulį, ne kažin ką težinotume. Tiesa, reikia pripažinti, kad tikriausiai ir pats P.Hoegas ne viską išmano, nes yra danas, o ne grenlandas. Taigi “Panelės Smilos sniego jausmu” aklai pasikliauti nereikėtų. O kuo pasikliauja ir ką pamato ten nukeliaujantys lietuviai?

Vilnietis Marius Butkevičius Grenlandijoje buvo jau tris kartus ir vėl rengiasi skristi šią vasarą. Ko? “Kai atsistoji ant ledyno ir apsidairai, apima tokia ramybė!” – trumpai atsako.

Iš tiesų didžiausioje pasaulio saloje, kuri plotu didesnė už Meksiką, gyvena vos 57 tūkst. žmonių. Net 88 proc. jų yra grenlandai – inuitai arba inuitų ir europiečių palikuonys, dažniausiai islandų ir danų. Likę 12 proc. – europiečiai. Ir gyvenama ten ypatingai – grenlandiškai. Todėl jei tikitės pasivolioti aukštos klasės viešbutyje, verčiau rinkitės kitą šalį.
Beje, Grenlandijoje beveik nėra kelių, iš miesto į miestą žmonės skrenda mažais lėktuvėliais. Didesniuose miestuose vis dėlto važinėjama automobiliais.

Šalies gyventojai – liūdni

"Veido" archyvas

Dauguma Grenlandijos gyventojų įsikūrę pakrantėse, ypač pietvakariuose, nes ten klimatas ne toks atšiaurus kaip centrinėje salos dalyje, kur žiemą paspaudžia net 40 laipsnių šaltukas. Vasarą, kai pakrantėse nutirpsta sniegas, pasirodo žaluma, užuovėjose ima žydėti alpinės pievos, o žmonės čia netgi įsigudrina užsiauginti javų ir ropių. Matyt, todėl vienoje legendų pasakojama, kad vikingas Erikas Rudasis, po ilgo plaukimo tarp ledkalnių 1003 metais pamatęs pakrantės žalumą, salą pavadino Žaliąja žeme.

Priminsime, kad pirmieji gyventojai inuitai iš Kanados į Grenlandiją atsikėlė per didįjį tautų kraustymąsi ir iki pat juos atrandant Erikui Rudajam baltųjų nepažinojo. Po įvairių istorinių periperijų XVIII amžiuje Grenlandijos sala tapo Danijos kolonija, o 1979 m. jai suteiktos autonomijos teisės.

Nepaisant tokių, regis, pozityvių demokratinių pokyčių, europiečiai grenlandams padarė ir nemažai žalos. “Atrodo, kad jie gyvena pasiklydę tarp savo senųjų tradicijų ir moderniojo pasaulio”, – pasakoja Marius. Daugelis dalį laiko leidžia miestuose, o kitą dalį medžioja. Miestuose pristatyta norvegiško stiliaus namukų, tačiau nemažai inuitų suvaryti į daugiabučius – danų socialinės politikos, kai buvo siekiama civilizuoti inuitus, palikimą.

Tokia politika visiškai sugriovė inuitų pasaulėžiūrą ir laiko suvokimą, o prisitaikyti prie civilizacijos jie taip ir neišmoko. Dėl to labai daug gyventojų stipriai geria, o pasigėrę patenka tarsi į transo būseną. Penktadienio vakaras – masinio nusigėrimo metas. Linksminamasi visur – pradedant butukais daugiabučiuose ir baigiant vienintele diskoteka mieste, kurioje šoka tik su kosmosu bendraujantys lankytojai.

Dar viena didžiulė problema, kuri Grenlandijoje kruopščiai slepiama, – vaikų seksualinis išnaudojimas šeimose.
Beje, Grenlandijoje registruojama ir daugiausiai pasaulyje savižudybių: kasmet nusižudo po 50 žmonių, dažniausiai jaunų – iki 25-erių metų. Medikų tikinimu, net trečdalis savižudybių įvyksta dėl psichikos ligų. O ponas Marius mano, kad prie to prisideda ir kraujomaiša: kone kasdien gatvėje gali sutikti apsigimusių vaikų. “Manau, jaunimas suvokia savo padėties beviltiškumą”, – svarsto M.Butkevičius.

Beje, danai, susigėdę dėl savo vykdytos socialinės politikos, Kopenhagoje įsteigė inuitų reabilitacijos centrą. Šalia jo – kavinė, kurioje dirba du inuitai. Šeši lietuviai nusprendė ten užsisakyti kavos. Padavėja užsakymą “pasižymėjo” raišiodama mazgus ant virvelės. Kai barmenas paruošė pirmą puodelį, padavėja, šlepsėdama iki klientų, jį išlaistė. Nešdama antrą dar labiau susinervino ir dar daugiau išlaistė. Tada trenkė durimis ir dingo. Taip pat pasielgė ir barmenas, nes nežinojo, kaip dabar jam vienam įvykdyti užsakymą.

Taigi prekyba ir turizmo paslaugomis Granlandijoje dažniausiai užsiima arba užsieniečiai, arba maišyto kraujo grenlandai, ragavę mokslų.

Nepriklausomybės siekis

"Veido" archyvas

Nors sala turi vietinę valdžią – Landstingą, kurį sudaro 31 narys, už gynybą, užsienio politiką ir konstitucijos reikalus atsakinga Danijos valdžia. Tačiau grenlandų nuomonės neturėjimu neapkaltinsi: 1985 m. grenlandai ėmė ir išstojo iš Europos Sąjungos, mat ši sumanė nustatyti jiems žvejybos kvotas. Iki šiol panašaus žygio niekas nedrįso pakartoti.
Beje, patys grenlandai vis dažniau kalba apie nepriklausomybę.

Pernai jie perėmė savivaldą, policijos, teismų valdymą, pakrančių apsaugą ir gamtos resursų kontrolę. Grenlandų kalba paskelbta oficialia šalies kalba. Teigiama, kad tai paskutinis žingsnis prieš paskelbiant nepriklausomybę. Tačiau kas valdys šalį, kai ji taps nepriklausoma, nežinia, nes patys inuitai tai padaryti kažin ar sugebės. Be to, į šalį jau žvalgosi užsienio kapitalo rykliai, mat saloje rasta milžiniškų naftos išteklių. Vargu ar pinigai iš naftos verslo grenlandams duos daug naudos, nors jie patys su tuo sieja dideles viltis, mat dabar 50 proc. biudžeto lėšų jiems skiria danai.

Ką veikti tarp ledynų?

"Veido" archyvas

Dar turistai mėgsta stebėti bangose žaidžiančius banginius, ruonius, jūrų vėplius. Daug žmonių į Grenlandiją atvažiuoja ir panardyti. “Smagus užsiėmimas, – sako ponas Marius. – Įdomu tai, kad iki nardymo vietos vidury ledyno turi lėkti per sniegą šunų kinkiniu”.

Į properšas, žinoma, neriama su virve, kad paskui būtų galima rasti kur išnerti. Kiti nardo vandenyne: kai tirpsta ledkalniai, vietose, kuriose gėlas vanduo maišosi su sūriu, formuojasi spalvotos povandeninės šiaurės pašvaistės. Be to, rytinėje pakrantėje vandenynas seklėja laiptais, o ant jų persikrausto gerokai giliau gyvenantys padarai, todėl 30 metrų gylyje gali pamatyti gyvūnų, kurių paprastai taip negiliai neišvysi. “Palei pakrantę vinguriuoja srovė, kuri neša ramiai plūduriuojantį narą, todėl visą gelmių gyvūniją gali stebėti tarsi kine”, – pasakoja keliautojas.

Grenlandijoje esama nemažai elnių ir gauruotų avijaučių. Šių liūdnų laukinių bulių saloje labai daug – vien Kangerlusuako regione jų esama apie penkis tūkstančius. Avijaučiai ėda iš po sniego iškapstomas kerpes ir sugeba priaugti net iki 350 kg svorio. Beje, vasarą, kai pakrantėse nutirpsta sniegas, šie didžiuliai gyvūnai traukiasi prie ledyno, nes jiems darosi per karšta. Avijaučius tiek vietiniams, tiek užsieniečiams leidžiama medžioti. Nušauti tokį gyvūną kainuoja apie 5 tūkst. eurų. Namo parsivežti leidžiama ragus, kailį ir kilogramą mėsos. Kitą mėsą pasidalija gidai.

Tuo tarpu mūsų pašnekovas Marius mėgsta žvejoti. Grenlandijos upėse jam teko gaudyti lašišų giminaites arktines palijas – ryškiai oranžiniais pilvais, žalsvais šonais. Čia jų pagaunama šimtais ir… paleidžiama.

Klimato ypatumai

"Veido" archyvas

Šioje saloje šilčiausia liepos pabaigoje ir rugpjūtį, tačiau turistų atvyksta ir žiemą. Dažniausiai – į slidžių žygius poliarinėmis naktimis ar sniego festivalį. Tačiau iš esmės turistų Grenlandijoje nėra daug. Visų pirma čia traukia žmonės, kuriems nereikia ištaigos ir prabangos. Pateikiame mūsų pašnekovui Mariui dar vieną klausimą: ar Grenlandijoje brangu? “Nežmoniškai”, – atsako jis.

Puolame skačiuoti: viešbutis – ne mažiau 100 eurų žmogui už naktį, pietūs – mažiausiai 30 eurų. Į Grenlandiją iš Kopenhagos arba Reikjaviko skraidina tik monopolininkas “Air Greenland”. Su juo nepasiderėsi, taigi už bilietą teks pakloti apie 900 eurų. O dar vietiniai skrydžiai. Žodžiu, jei norite pakeliauti bent savaitę ir šį tą pamatyti, privalote turėti bemaž 10–12 tūkst. Lt. Nors jei tik žvejosite ir gyvensite palapinėje, galbūt išsiversite ir su 7 tūkst. Lt. Tačiau ponas Marius tikina, kad kelionė Grenlandiją verta šių pinigų.