2012 Birželio 08

Sonia Auksinė Rankelė

veidas.lt


Lietuvių kalba pasirodė dokumentinis romanas “Sonia Auksinė Rankelė” apie Sofiją Bliuvštein (1846–1912), garsiąją Odesos vagių karalienę. Jo autorius – kino režisierius Viktoras Merežka, apie šią asmenybę sukūręs garsų TV serialą. Siūlome ištrauką iš šios knygos.

Liesutė penkiolikmetė Sura sėdėjo savo kambaryje ir pasinėrusi į garsus skambino fortepijonu, nekreipdama jokio dėmesio nei į triukšmą apačioje, nei į vidurdienio tvanką. Per pauzę tarp akordų mergaitė staiga išgirdo kanopų kaukšėjimą, ratų girgždesį, o po to – pratisą vartų čirpimą. Ji paliko instrumentą ir dirstelėjo pro langą. Sura pamatė, kaip tėvas plačiai atvėrė vartus, ir į kiemą įdardėjo dengti ratai, traukiami dviejų arklių.
Leiba padėjo išlipti apkūniam vyriškiui, nuolankiai pakratė jam ranką, pasisveikino dar su kitu vyru, irgi atvažiavusiu tais pačiais ratais, tada nusivedė svečius į namus. Matriona ėmė uždarinėti vartus. Tarnaitei irgi dingus už durų, o ratams likus be priežiūros, Sura užpakaliniais laiptais nėrė žemyn ir puolė į kiemą.
Beveik nekvėpuodama mergaitė atsargiai apėjo ratus, dirstelėjo už sunkaus brezento ir išvydo daugybę ryšulių, maišų ir maišelių. Ji mikliai šmurkštelėjo vidun ir ėmė paskubom tyrinėti jų turinį. Ten buvo kažkokie papuošalai, indai, molinės ir porcelianinės figūrėlės, brangūs drabužiai. Staiga viename maišelių Sura užtaikė auksą, gausybę aukso: žiedų, apyrankių, vėrinių. Puikiai nusimanydama ji iš viso to lobio išsirinko stambiausią žiedą, paslėpė jį po suknele, iššoko iš vežimo ir žaibiškai spruko iš kiemo.

Žiedas su deimantu

Soniai grįžus namo buvo gan tamsu. Kieme ji išvydo tėvą, vaikščiojantį su žibintu ir atidžiai žiūrintį sau po kojomis, lyg kažko ieškotų. Šalia jo trypinėjo apkūnusis svečias, kuris taip pat retkarčiais pritūpdavo, lazdele parausdavo kupstus ir dulkiną žolę. Netoliese žemę kapstė storulė Matriona.
– Ko jūs ieškote, tėte? – paklausė Sonia, prisėdusi netoliese.
– Netrukdyk, eik miegoti, – burbtelėjo tėvas.
– Oi, lyg nežinotum, ko ieško tavo tėtė! – antrindama riktelėjo Matriona. – Briliantą pametė, tai ir ieško.
– Jūs tikrai pametėt briliantą, tėte? – nustebo mergaitė.
– Negadink galutinai man nervų, ir be to smegenys džiūsta. Miegot – pasakiau! – žydas prarado kantrybę.
– Kam jūs rėkiate ant vaiko, Leiba? – įsikišo svečias. – Tegul dukrelė mums padeda, jos akis skvarbi. – Ir paaiškino Soniai: – Mes pametėme labai brangų daiktą, vaikeli. Gaila bus, jei nerasime.
– Rasim, – tvirtai atrėžė mergaitė ir įniko rausti žemę.
– Ji tai ras! Toji būtinai ras! – prunkštelėjo Matriona.
Sonia nepastebimai iš po suknelės išsitraukė žiedą ir numetė sau po kojomis.
– Štai! – tarė. – Jūs šito daikto ieškojote?
– Ir atsitik šitaip! – apsidžiaugė Matriona. – O aš ką sakiau?
Apkūnusis svečias paėmė žiedą iš mergaitės rankų, prikišo prie akių.
– Gudruolė, – dėkingas paglostė jai galvą. – Tai labai brangus daiktas. Jis vertas visko, ką tavo tėvui atvežiau. – Ir susijaudinęs paklausė: – Kuo tu vardu, vaikeli?
– Sonia, – nusišypsojo ji. – Sonia Auksinės Rankelės.
– Kokia Sonia? Kokios auksinės rankelės?! – pasipiktino Leiba. – Kam tu dumi akis suaugusiam žmogui, Sura?
– Jūsų dukters laukia didelė ateitis, – pastebėjo svečias. – Jos aštri akis ir tikrai auksinės rankelės.
Vyrai įėjo į namus, Sonia pasuko už kampo užpakalinių laiptų link, atvėrė girgždančias duris ir kaipmat buvo nustverta Jevdokijos. Pamotė kietai sugriebė ją už alkūnės ir pritraukė prie savęs.
– Prisipažink, vaike, tai tu pavogei žiedą?
– Ką jūs, ponia Dunia? – bandė ištrūkti Sonia. – Radau jį ir atidaviau ponui. Paklauskit tėtės!
– Iš pradžių pavogė, paskui rado. Tu vagilė, vaike.
– Nestvarstykite manęs taip, ponia!
Pamotė neatleido gniaužtų.
– Įsidėmėk, vaike, mano namuose niekas neturi dingti. Vok kur patinka, tik ne čia. Pastebėsiu – užmušiu.
Netikėtai Sonia nustūmė Jevdokiją nuo savęs, su pikta pašaipa tarstelėdama:
– Žiūrėk, Dunka, kad tik aš tavęs neužmuščiau…

Išranki pirkėja

Kitą rytą Sonia, elegantiška, gerai apsirengusi, neskubėdama vaikštinėjo triukšmingu prospektu, šypsena atsakydama į susižavėjimu spindinčius vyrų žvilgsnius, sustodavo prie vitrinų, gėrėjosi ten demonstruojamais apdarais ir papuošalais. Tarp kitų prospekto parduotuvių ypač išsiskyrė juvelyrinis salonas efektingu pavadinimu “A.P.Saveljevo briliantai”. Sonia įėjo vidun.
Juvelyrinis salonas buvo tikrai prabangus. (…) Pirkėjų čia nebuvo. Tik prie tolimosios vitrinos mindžikavo senyvas ponas juodu surdutu, kažką priekabiai ir įdėmiai apžiūrinėdamas.
Prie durų Sonią kaipmat pasitiko neišpasakytai mandagus pardavėjas ir palydėjo prie papuošalų.
Iš pagalbinės patalpos išėjo stambus vyriškis vešlia barzda, nusilenkė dailiai pirkėjai.
– Dėkojame, kad apsilankėte mūsų parduotuvėje. Ko ponia pageidauja?
– Pageidauju pažiūrėti, – su ryškiu svetimtautės akcentu atsakė Sonia ir ėmė įdėmiai tyrinėti išdėstytus papuošalus.
Nuo juvelyrinių dirbinių gausos ir vertės raibo akys.
– Madam – ne rusė? – pasidomėjo barzduotis.
– Aš iš Prancūzijos.
– Labai malonu. Tarp mano parduotuvės klientų daug užsieniečių – nuo vokiečių iki jūsų tautiečių.
– Jūs yra ponas Saveljevas? Parduotuvės savininkas?
– Tikrai taip.
Sonia praėjo pro vitrinų eilę, parodė brangų vėrinį.
– Parodykite, prašom, šitą…
– Jūsų puikus skonis, madmuazel.
– Madam, – pataisė jį pirkėja.
– Atleiskite.
Saveljevas iš vitrinos išėmė vėrinį, padėjo priešais ponią.
Senyvas ponas iš tolimojo kampo Sonios pusėn žaibiškai sviedė smalsų žvilgsnį.
Ji vėrinį pavartė rankoje, pridėjo prie kaklo, paprašė:
– Nepadėkite. Aš jį tikriausiai paimsiu.
– Būsime nepaprastai dėkingi.
– Parodykit dar šitą.
Parduotuvės savininkas išėmė dar vieną vėrinį.
– Ir žiedą paprašysiu.
– Kaip įsakysite.
Du vėriniai ir žiedas su dideliu briliantu žaismingai mirguliavo pirkėjos delnuose, ir ponas Saveljevas, stebėdamas Sonios manipuliacijas, šyptelėjo:
– Jūsų piršteliai reto grožio.
– Auksiniai, – nusišypsojo ponia ir vėl paprašė: – Teikitės būti toks malonus ir parodykite dar šitą vėrinį ir šitą žiedą.
Parduotuvės savininkas su malonumu įvykdė gražiosios jaunos moters prašymą. Dabar priešais Sonią gulėjo trys vėriniai ir du žiedai. Ji tyrinėjo juos, vartė, žiūrėjo, kaip brangakmeniai žaižaruoja nuo šviesos. Prie Saveljevo priėjo vienas pardavėjas ir pasakė:
– Jūs kviečiamas į kontorą, ten ponas Morozovas.
– Taip, taip, žinoma, – subruzdėjo Saveljevas ir atsiprašinėdamas prispaudė rankas prie krūtinės: – Atleiskite, madam, labai rimtas klientas, pats ponas Morozovas atvyko! – Jis liepė pardavėjui: – Pasirūpink žaviąja panele, Aleksandrai.
Senyvas ponas juodu surdutu vis dar buvo parduotuvėje ir, apsimesdamas, kad tarsi domisi papuošalais, įdėmiai stebėjo priekabią pirkėją. Savininkas dingo už sunkios aksomo užuolaidos, ir tą pačią akimirką Sonia nepastebimai vieną vėrinį įleido į savo plataus sijono kišenę. Staiga jai pasirodė, kad šitą manipuliaciją pastebėjo senyvas ponas juodu surdutu. Ji kaprizingai pirščiuku pamojo pardavėjui:
– Prieikite!
Tas priėjo ir sustingo, nuolankiai nusilenkęs.
– Ko pageidausite, ponia?
– Visa tai atidėk, aš pasitarsiu su savo vyru, ir vakare viską nupirksim.
– Turėsime malonumą, ponia, matyti jus tarp garbingiausių pirkėjų.
Jis surinko vėrinius ir žiedus, tada klausiamai pažvelgė į ponią.
– Man atrodo, čia buvo trys vėriniai.
– Atleiskite? – užsiplieskė Sonia.
– Man pasirodė, jūs apžiūrinėjote tris vėrinius ir du žiedus.
– Kitaip tariant, norite pasakyti, kad aš pavogiau?! – šūktelėjo pirkėja, ir jos akcentas dar labiau paryškėjo.
– Aš to nepasakiau, ponia. Tiesiog man pasirodė.
– Yra rusų patarlė: jei rodosi, reikia persižegnoti! – pasipiktinusi tarė Sonia ir patraukė prie išėjimo. – Daugiau mano kojos nebus jūsų bjaurioje krautuvėje! – Ir trenkė lauko durimis.
Pardavėjas suglumęs žiūrėjo jai pavymui, rankose laikydamas du sunkius vėrinius ir du brangius žiedus…

Iš rusų kalbos vertė Rytė Janauskaitė

Apie knygą

Skaitant kriminalinį romaną, kuriame apstu neįtikėtinų nuotykių, net nekyla abejonės, kad susipažįsti su tikrų tikriausia istorija. Autoriui beveik nereikėjo pasitelkti vaizduotės. Šeindlia Sura Leibovna Solomoniak-Bliuvštein-Šteindel tikrai gimė 1846 m. Varšuvos gubernijoje, Povonzkų gyvenvietėje.
Realiame gyvenime, deja, ji nebuvo gražuolė. Nuo mažų dienų gyvendama tarp įvairaus plauko nusikaltėlių – vagių, kontrabandininkų, degtindarių – ji netruko suvokti, kad skurdžiai žydaitei kito kelio į prabangesnį gyvenimą nėra, tik gudrauti ir apgaudinėti. Nusprendusi, kad gyvenimas tėra žaidimas, ji važinėjo po Rusiją ir užsienio šalis, visus stebindama vagilės išradingumu, vis pasprukdama nuo policijos. Sofijos aukomis tapo stambūs bankininkai, užsienio verslininkai, dvarininkai, juvelyrinių krautuvėlių savininkai, aristokratų klubai, turtuolių butai. Visų įspūdingiausių nusikaltimų aprašymus, nukentėjusiųjų pavardes išsaugojo Rusijos policijos archyvai. Jie ir pateikti šiame romane.
Vagilę pražudė beatodairiška meilė Volodiai Kočubčikui. Tai buvo devyneriais metais jaunesnis už Sonią lošėjas, alfonsas ir visiškas niekšas. Sonia jam duodavo pinigų, aukso. O Volodia išdavė ją policijai.
Po Sonios mirties 1912 m. radosi naujų legendų apie jos gyvenimą. Ar tikrai draugų ji perlaidota į Maskvos Vagankovo kapines, kuriose dėkingi Odesos vagys pastatė jai paminklą? Tai balto marmuro moters statula tarp trijų palmių. Prie jos kartą per metus susirinkdavo garsiausi Rusijos vagys ir melsdavo savo „karalienės“ globos. Bet kuri šių istorijų tinka Soniai Auksinei Rankelei, kurios pravardė virto tarsi bendriniu visų moterų nusikaltėlių vardu.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...