2016 Liepos 06

Olimpiada

Žaidynių palikimas: vieni strėle viršun, kiti dugnan

veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Olimpinės žaidynės trunka vos porą savaičių, bet joms ruošiamasi ilgiau nei dešimtmetį. Pirmiausia miestų varžytuvėms, o nurungus konkurentus – pačiai sporto šventei. Investicijos infrastruktūrai gerinti, sporto objektams statyti – milžiniškos. Kas nutinka vėliau, olimpiniam deglui užgesus?

Pirmosioms šiuolaikinėms žaidynėms su­rengti pakako vieno lengvosios atletikos stadiono, teniso klubo kortų, šaudyklos po atviru dangumi, fechtavimo patalpų, atviro dviračių treko, o plaukikų laukė paprasčiausia jūros įlanka. Tolimais 1896-aisiais vyko devynių sporto šakų 43 rungčių varžybos, kuriose dalyvavo arti pustrečio šimto atletų iš 14 šalių.

Po 120 metų netrukus Rio de Žaneire prasidėsiančiose XXXI olimpinėse žaidynėse dalyvaus apie 10 500 atletų iš 207 valstybių. Jie kovos dėl 28 sporto šakų 306 rungčių olimpinių apdovanojimų. Viename stadione, net pačiame didžiausiame Pchenjano, tokio kiekio varžybų nesurengsi. Kaip sekasi pastarojo dvidešimtmečio žaidynių rengėjams tvarkytis su sporto bazėmis ir olimpiniu palikimu?

Svarbiau ne žaidynės, o kas po jų

Pelnyta teisė rengti žaidynes – tai garbė, istorinis įrašas, reklama, minios turistų, galimybė stipriai pasigerinti turimą sporto infrastruktūrą, išspręsti tam tikras miesto problemas, bet kartu ir laukiantys milijardai išlaidų. Kas olimpiniams statiniams nutinka po žaidynių, kaip jie būna išnaudojami, rodo ir olimpiadą rengusio miesto bei šalies gebėjimą skaičiuoti, tvarkytis su finansais bei planuoti toliau nei žaidynių pradžia ir pabaiga. Kaip rodo prastieji pa­vyz­džiai, išankstiniai organizatorių svaičiojimai apie garantuotą uždarbį žaidynių dienomis ir gausius tarptautinius sporto renginius joms pa­sibaigus gali greitai subliūkšti, o brangios, ne­se­­niai spindėjusios sporto arenos, stadionai, ba­­­seinai – stovėti apleisti, apiplėšti ir niekam ne­­­­r­eikalingi.

Skaičiuoti mokantys britai dar prieš statybas šešiems iš aštuonių didžiųjų olimpinių ob­­­jektų numatė tolesnę ateitį. Neseniai iš­spren­dė ir septintojo – olimpinio stadiono likimą.

Kai 2005 m. Londonas pelnė teisę rengti 2012-ųjų olimpiadą, britai išsikėlė du pagrindinius tikslus: atgaivinti rytinę miesto dalį ir bene skurdžiausią jo rajoną Stratfordą bei išugdyti me­dalius laimėti galinčią jaunąją sportininkų kartą. Skaičiuoti mokantys britai dar prieš statybas šešiems iš aštuonių didžiųjų olimpinių ob­­­jektų numatė tolesnę ateitį. Neseniai iš­spren­dė ir septintojo – olimpinio stadiono likimą. Po 150 mln. svarų sterlingų atsiėjusios re­konstrukcijos jis 99 metams išnuomotas „West Ham United“ futbolo komandai.

Kokį dar olimpinį palikimą gavo britai? Ry­tų Londonas per kelerius metus pasikeitė neatpažįstamai, prie to prisidėjo ir apie 70 tūkst. iki tol be darbo sėdėjusių londoniečių, olimpinis par­kas tebetraukia lankytojus, arenos priima ne tik sporto, bet ir muzikos, kultūros renginius, o kai kurie buvę olimpiniai objektai virto moderniais prekybos centrais, kokių se­nų­jų dokų ir nebeveikusių gamyklų prikimštame rajone iki tol nebuvo. Atsigavęs, naujais dau­­giabučiais suspindęs Stratfordas paskui sa­ve timptelėjo ir aplinkinius rajonus, taigi po žai­dynių tapo ne gėda pasisakyti, kad gyveni Ry­­tų Londone.

Prie sėkmingų žaidynių, po kurių šalis džiau­gėsi nauda, o ne skaičiavo nuostolius, priski­riamas ir itin daug išlaidavęs Pekinas (2008 m. žaidynių biudžetas kurį laiką buvo didžiausias – 40 mlrd. JAV dolerių): naujos metro linijos, greitkeliai, oro uosto terminalas, viešieji par­kai pagerino vietos kinų gyvenimą ir susisiekimą, o pora olimpinių statinių tapo universitetais.

Sportas pasitarnavo mokslui ir Atlantoje – 1996 m. žaidynėms statytas olimpinis kaimelis bu­vo perleistas Džordžijos technologijų uni­ver­­sitetui, naujais namų stadionais praturtėjo dvi Atlantos amerikietiškojo futbolo ir beisbolo komandos.

Prie chrestomatinių gerojo žaidynių organizavimo ir palikimo naudojimo pavyzdžių priski­riama Barselona. 1992 m. žaidynėms su­reng­­ti išleidę 9,4 mlrd. dolerių, galima sakyti, in­vesticijų grąžą katalonai gauna iki šiol, nes su­gebėjo subtiliai, bet ne drastiškai atnaujinti miestą, nauja suderinti su senu ir po žaidynių tapti vienu turistų lankomiausių Europos miestų. Iki tol buvusi vienuoliktoje pozicijoje tarp Se­nojo žemyno didmiesčių, palankių verslui kur­ti, olimpiniam deglui užgesus Barselona šoktelėjo į ketvirtą. Po olimpiados akivaizdžiai sustiprėjo ir visos Ispanijos sportas.

Užžėlusi olimpinė šlovė

„Šie stadionai ir arenos reprezentuos Grai­kiją dar šimtmetį“, – prieš 2004-ųjų olimpiadą iš tribūnų plyšavo Atėnų žaidynių organizatoriai. Užmojų būta plačių, žaidynėms imta rengtis nuo nulio – visos graikų sporto bazės statytos naujos arba stipriai rekonstruotos, greičiau perstatytos. Žaidynių proga miestui prisireikė naujo oro uosto terminalo, naujų lėktuvų ir net­­gi metropoliteno. Beje, visą pasirengimo žai­­dynėms ciklą ne itin skubėję graikai metro linijas paleido tik olimpiados išvakarėse.

Jau po kelerių metų tviskantys statiniai virto grafičių terliotojų grobiu, buvę atviri treniruočių baseinai la­biau priminė šiukšlyną ir užsikimšusius, likimo valiai paliktus senus nuotekų valymo įrenginius.

Kai Graikiją iškart po žaidynių užgriuvo sun­ki krizė, ekonomistai vienu balsu ėmė tvirtin­ti, kad prie jos prisidėjo ir per platūs žaidynių užmojai, nemokėjimas planuoti bei skaičiuoti, – tą rodo ir gerokai viršytas, nei planuota, olimpinis biudžetas. Dvi savaites trukęs rengi­nys graikams kainavo apie 16 mlrd. eurų (nors oficialiai tvirtinama, kad 9 mlrd. eurų), nors iš pradžių ketinta išsiversti su triskart ma­žesniu biudžetu.

Šitiek išleidus vėliau nesugebėta rasti pinigų olimpiniams objektams išlaikyti (bent padoriai jų būklei užtikrinti reikėjo ne tiek mažai – apie 630 mln. eurų kasmet), todėl jau po kelerių metų tviskantys statiniai virto grafičių terliotojų grobiu, buvę atviri treniruočių baseinai la­biau priminė šiukšlyną ir užsikimšusius, likimo valiai paliktus senus nuotekų valymo įrenginius. Užrūdijo ir kadaise nuo karščio gelbėję fon­tanai.

2000 m. Sidnėjaus žaidynių rengėjai irgi minimi tarp tų, kurie gerokai viršijo planuotą biu­džetą ir nesugebėjo tinkamai pasirūpinti vi­sais olimpiniais statiniais, o tarsi brangakmenis spindėjęs Sidnėjaus olimpinis parkas sprendimo dėl ateities laukė ištisą penkmetį.

Palyginti su vasaros olimpiada, žiemos žaidy­nės – mažesnis, taigi turėtų būti pigesnis ren­gi­nys, bet ir jų organizatoriai apsiskaičiuoja ar­ba neskaičiuoja. Prieš 1992 m. Albervilio žiemos žaidynes keltas tikslas duoti impulsą merdinčiai ekonomikai ir Prancūzijos Alpėse pa­ska­tinti turizmą nebuvo pasiektas. Gal dėl to, kad jose bene daugiausiai darbo turėjo vairuo­to­jai, nes visos olimpinės bazės ir miesteliai bu­­vo išsimėtę po trylika vietų ir 620 kv. km plo­­tą. Iš­leidus 1,1 mlrd. dolerių regiono infras­truk­tūrai tobulinti ir dar 189 mln. sporto statiniams, po žaidynių prancūzams beliko pripažinti likusią žiojėti 67 mln. dolerių olimpinę skolą.

Kokią skolą, kaip žaidynių palikimą, gavo Nagano gyventojai, iki šiol neaišku ir kažin ar kada nors bus atskleista, nes 1998 m. žiemos žai­dynių rengėjų rūpesčiu jokių finansinių do­ku­mentų neliko, o šis Japonijos miestas dar gerą penkmetį bandė kapanotis iš skolų liūno.

Nemalonų skolų kvapą po 2010 m. Van­ku­ve­rio žiemos žaidynių dar ilgokai juto ir kanadiečiai. Brangiai supirkę žemes ir po žaidynių tikėjęsi brangiai parduoti olimpinius butus bei objektus, jokio masinio susidomėjimo statytojai nesulaukė.

Visų iki šiol vykusių olimpiadų – ir žiemos, ir vasaros – rengėjus kaina nurungė rusai, So­čio žaidynėms išleidę 51 mlrd. dolerių (ar tokia yra ir tikroji jų kaina, kažin ar kada nors sužinosime). Darbavosi iš peties: šlavė viską, kas tik pasitaikė buldozerių kelyje Sočio link ir ap­link jį, tiesė naujus kelius, traukinių linijas, gatves, aikštes, tvarkė kalnų masyvus, rengė slidinėjimo ir kitokias žiemos trasas, gražino tris ap­linkinius slidinėjimo kurortus, gerino su­si­sie­­kimą tarp jų, statė naują olimpinį kaimelį, ne vieną atvirą ir dengtą areną. Tik dabar visai šiai infrastruktūrai išlaikyti kasmet reikia nei daug, nei mažai – apie 2 mlrd. dolerių, kurių nei lauktieji savi ir užsienio turistai suveža, nei valdžia skiria.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...