2010 Gegužės 25

Knygos

Skaitymo nemalonumai: kiek Lietuvoje turime grafomanų

veidas.lt

Užėję į knygyną galite tapti eiline profesionalaus grafomano auka, o gal įsigijote knygą, kurią galima palyginti su kramtomąja guma? Kaip atpažinti, kas yra kas?

"Veido" archyvas

Netalentingai parašytas masinis skaitalas gadina skaitytojų skonį, bukina ir atima daug brangaus laiko. Kita vertus, suteikia pramogą. Ar kada nors bandėte atsakyti į klausimą, kokia dalis Lietuvoje leidžiamų knygų yra tiesiog šlamštas? Mūsų knygynai kasmet užverčiami kalnais romanų, poezijos rinktinių, biografijų, gyvenimo išpažinčių ir prisiminimų.

Pernai galėjome rinktis iš 811 skirtingų pavadinimų lietuvių autorių grožinės literatūros kūrinių. 740 tūkst. vienetų – toks kiekis lietuvių kūrybos 2009-aisiais pasiekė knygynus. Iš jų – 185 prozos kūriniai, išleisti 225 tūkst. vienetų tiražu, ir dar daugiau poezijos: 367 leidiniai virto į 249 tūkst. knygų vienetų.

Palyginti su 2008-aisiais, prozos kūrinių pernai išleista beveik tiek pat, tačiau bendras jų tiražas smuko daugiau nei 30 tūkst. vienetų, tuo metu poezijos leidinių šiek tiek, vos 4 tūkst. vienetų, vis dėlto pagausėjo.

Tačiau tai – tik statistika. Kokią dalį šios lietuviškos produkcijos sudaro menkavertis skaitalas, grafomanų saviraiška ar knygos, teskirtos vienai nakčiai, t.y. vienkartinė kūryba, niekas neanalizavo ir nevertino. Knygų į geras ir blogas, turinčias meninę bei išliekamąją vertę ir ne, skirstyti ar rašytojų grafomanų garsiai įvardyti nedrįsta nei literatūrologai, nei kritikai, nei žymūs rašytojai: esą apskaičiuoti meninės knygos vertės neįmanoma – tai būtų pernelyg subjektyvu, šališka.

Vis dėlto apie požymius, padedančius atskirti, kas gera ir tikra, kalbėti galime. Ir galbūt netolimoje ateityje knygynų informaciniuose stenduose kabės sąrašai su grafomanų maniakų pavardėmis, galbūt bus dalijamos atmintinės, kaip atpažinti meninę vertę turinčią knygą ir kaip be vargo demaskuoti rašeivą amatininką.

Pavojinga kategorija: grafomanai

“Aš ne Karmen” – tokio pavadinimo knygelę literatūrologas Remigijus Tamošaitis rodo savo studentams, kai jo prašoma pateikti konkrečių grafomanijos pavyzdžių. Vilniaus universiteto dėstytojas sutinka: rašymo vien sau reiškinys Lietuvoje stipriai išplitęs – jis pats laisvalaikiu renka tokios kūrybos pavyzdžius. “Tačiau demaskuoti grafomaną nėra lengva. O tokiu titulu įvardyti ką nors viešai reikštų tą patį, kaip diagnozuoti psichikos ligą. Tad tą daryti vengiama ir dėl etinių priežasčių”, – pripažįsta R.Tamošaitis.

“Tiesiog reikia palikti juos ramybėje”, – vos paklaustas apie lietuviškuosius grafomanus juokiasi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus redaktorius Virginijus Gasiliūnas. – Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu. Tai yra tiesiog kitas lygmuo”.

Literatūrologas sako, kad grafomanus derėtų vadinti tiesiog mėgėjais, žmonėmis, kurie užsiima saviraiška, o problemų jie ima kelti tik tada, kai savo kūrybą siekia pripažinti ko nors verta.

Tačiau ar šis reiškinys Lietuvoje labai išplitęs? Galbūt žinodami, kas yra kas, tiesiog tokių knygų nepirktume? “Kiek jo yra, tiek yra. Jis išplitęs, manau, mažiau nei valdžios keikimas”, – juokauja V.Gasiliūnas.

Provincijos knygynas, nedidelis knygos tiražas, o joje daug autoriaus nuotraukų, savigyra, dažnai neestetiškas knygos viršelis – toks tipiškas grafomaniškos knygos vaizdas. “Anksčiau daug kas megzdavo, o dabar rašo romanus, – apibendrina poetas Marcelijus Martinaitis. – Tačiau jų pavardžių minėti nesinori, nes tai būtų tiesioginis įžeidimas”.

“Veido” pašnekovai sutinka, jog leisti savo parašytas knygas, kad ir neįdomias, nekokybiškas, skirtas vien sau, nėra kažkas labai baisaus. Juk toks veikėjas niekam nieko blogo nedaro (gal tik sugaišina kažkiek laiko) – Lietuva vis dar laisva valstybė, o grafomanija įstatymais nėra uždrausta, tad jei vieni gali drožinėti, kiti gali rašyti ir leisti eilėraščius.

Rašytojas Sigitas Parulskis primena, kad jokių oficialių taisyklių, kaip ką ir kam rašyti, juk nėra, tad ne mums spęsti, kas yra grafomanas, o kas – puikus rašytojas: “Pavyzdžiui, gali būti prastas stilius, bet puiki forma. Paties amato požiūriu tai gali būti labai puikiai padarytas kūrinys”.

Pats S.Parulskis, atėjęs į knygyną rinktis naujos knygos, sako pasikliaująs savo estetiniu skoniu, tad niekada nesuklystąs.

R.Tamošaitis primena, kad egzistuoja dar ir profesionalioji grafomanija: tokių rašytojų kūryba galbūt ir yra vertinga, tačiau tiesiog neaktuali. “Tai jau iš profesijos, iš gyvenimo būdo kylanti grafomanija”, – tvirtina literatūrologas.

Vis dėlto grafomanų, kurių veikalus turėtų tirti ne tik literatūrologai, bet ir psichologai, nedera painioti su rašytojais knygų gamintojais, tikslingai ir dažniausiai kokybiškai rašančiais populiariąją, laisvalaikio arba liaudies literatūrą.

Laisvalaikio literatūra, arba tualetinis popierius

Dažnai menkinama literatūros profesionalų, tačiau graibstyte graibstoma iš knygynų lentynų – taip galima apibūdinti daugiatūkstantiniais tiražais leidžiamą populiariąją literatūrą. Kiek tokių knygų išleidžiama Lietuvoje, suskaičiuoti sunku. Ilgą laiką lietuvišką masinį skaitalą mokslininkai ignoravo. Dabar padėtis po truputį keičiasi: diskusijų apie labiausiai perkamas ir vartojamas lietuviškas knygas vis daugiau.

Tokios knygos dažniausiai didina leidyklų pelnus, yra gausiai rašomos, prabangios, puošnios. Jų vis daugiau pagamina ir lietuvių rašytojai. Tačiau daug tokio skaitalo parašęs literatas nevadintinas grafomanu. Juk tokios knygos turi būti parašytos kokybiškai, antraip jų niekas nepirktų.

“Grafomanai komercinio pasaulio nedomina, jų knygos atrodo kur kas pigiau. O populiarioji literatūra juk pateikiama prabangiai ir puošniai. Tos knygos nutaikytos į skaitytojų pinigines – turi turėti prekinę išvaizdą, o komercija sukasi aplink gerus rašytojus, talentingus autorius, kurie kuria gerą populiariąją literatūrą. Antai didžiausiais tiražais leidžiama Daiva Vaitkevičiūtė pagamina gerą produkciją, tad grafomane ją sunku būtų pavadinti”, – sako R.Tamošaitis. Jo manymu, daugiausiai knygų parašę autoriai iš principo nėra žemesnės kastos už tikrojo meno kūrėjus.

Poetas M.Martinaitis, užsukęs į knygyną, žino, kas domina tokius rašytojus: “Tokie atpažįstami iš tolo, nors sėkmės formulės iš anksto pasakyti negalėčiau. Tiesiog pataikyta nuotaika: apie seksą, kriminalus, o dabar ir apie Drąsiaus Kedžio istoriją galima būtų parašyti laisvo kriminalinio stiliaus knygą”. Tačiau tokie save literatais vadinantys rašeivos vėlgi nėra grafomanai, greičiau pataikautojai. Antai Honoré de Balzacas, primena poetas, taip pat leisdavo knygą po knygos.

Tad daugiausiai skirtingų pavadinimų knygų per metus išleidusių literatų knygų gamintojais, o ne kūrėjais apšaukti neskubėkime, mat gali būti, kad per vienus metus rašytojas išleido galbūt viso savo gyvenimo kūrybą: sulaukė leidėjo malonės, gavo daugiau pinigų ar paramos. “Nejaugi sportininkas, turintis daug medalių, blogesnis už tuos, kurie turi vieną medalį. Su knygomis tas pats. Šimtas knygų, jei visos puikios, ar viena – jokio skirtumo”, – atkreipia dėmesį S.Parulskis.

O R.Tamošaitis apibendrina: “Į masinę skaitytojų auditoriją besiorientuojantys autoriai gaminti daug produkcijos yra tiesiog priversti. Jie kuria pramoginę literatūrą, kuri reikalinga visuomenei: poilsiui, atsipalaidavimui, kaip tam tikras psichologinis refleksas, kaip kino filmai. Ji vienkartinė, kaip kramtoma guma, kaip tualetinis popierius, skirta mūsų praktinei veiklai. Ir ji yra reikalinga, ji turi tapti serialais. Ir tokie autoriai dėl to žanro ypatybių priversti rašyti daug ir greitai”.

Tačiau pabendravus su profesionalais, rašytojais vis dėlto susidarė įspūdis, kad, jų vertinimu, per metus parašyti daugiau nei vieną kokybišką knygą yra tiesiog neįmanoma. Daugiau parašyti galima tik skaitalo, o ne literatūros.

Interneto enciklopedija “Pipedija” apie grafomaniją:

“Psichikos sutrikimas, kurio apsėsti žmonės rašo ir rašo, rašo ir rašo, nesustodami, giliai apimti jausmų, vardan to, kad parašytų kažką, ką jau seniai parašė kiti, kažką, kas seniai parašyta daug geriau ir įdomiau. Tačiau grafomanas nesustoja, jis dirba, jis rašo, jis gadina popierių, generuoja baitus, kilobaitus ir megabaitus raidžių.

Bet, varge, kur dingo skaitytojai? Kur tie, kurie turėtų perskaityti šį tekstą? Jų nėra, tik nelaimingas grafomanas rašo žodžius ir sakinius, kuriuos ir pats teperskaito vos vieną sykį – berašydamas. Berašydamas žmogus užsimiršta ir pasijunta rūpintis kažkam – gal sau, gal dar kam nors. Bet ne… Nerūpi…”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. !!! !!! rašo:

    Pavojingiau už grafomanas yra leidyklos, kurios samdo redaktorius, o už atliktą darbą nemoka pinigų. Viena jų _ KRONTA, teigianti, kad jos sąskaitos seniai užblokuotos.

  2. abc abc rašo:

    Nustojau pirkt knygas kai ju kainos perkope15 lt.Norint galima viska rast internete.Jeigu leidyklos nemazins knygu kainu-bankrotas garantuotas.Po keletu metu senesni zmones-tarybiniu laiku,ismirs,o jauni beveik neskaito.Bus kaip su CD-parduotuvese nieks neperka-viskas internete.

  3. hmm hmm rašo:

    o kas man garantuos, kad šitas straipsnis ne grafomanija? kaip ir kiti “Veide”..

  4. Agnė Agnė rašo:

    Gal Regimantas Tamošaitis, o ne Remigijus?

    Ir kaip tuomet galima tikėti tokiais straipsniais, jei juose paliekamos faktinės klaidos ?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...