2011 Kovo 30

Povilas Vytautas Žiūkas

Siūlymai pilnai privatizuoti Lietuvos pensijų sistemą, panaikinti Sodrą- kokiais siekiais jie grįsti?

veidas.lt

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) didelius sukrėtimus pajutusiai Lietuvos socialinio draudimo sistemai gerinti siūlo jau praktikoje nepasiteisinusį, praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje neoliberalų Lotynų Amerikai parengtą modelį. Siūlo, nepateikdami Lietuvos visuomenei žinios , kad šis nieko gero Lotynų Amerikos šalims neatnešęs modelis pastarosios globalinės finansinės krizės metu jau yra praktiškai galutinai diskreditavęsis.
Pagal Laisvos rinkos instituto specialistų pateiktus pasiūlymus matosi, jog jie šiandien Lietuvoje jaučiasi, kaip jautėsi praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Lotynų Amerikoje ekonomisto Miltono Friedmano mokiniai diktatoriaus Augusto Pinocheto valdomoje Čilėje. Čilės pensijų reforma buvo įvesta diktatorišku būdu ir iš jos buvo daug tikimasi, tačiau šiandien tikrai daug žymių pasaulio mokslininkų, tokių kaip amerikietis Ben Snieder, britas Nicholas Barr, buvęs Pasaulio Banko vyriausiasis ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz ir eilė kitųją laiko rizikinga ir tikrai ne tiek perspektyvia, kad jos pagrindu būtų organizuota visa šalies pensinė ar socialinės paramos sistema.
A.Pinočeto remiama neoliberalų kova Čilėje prieš viešąjį interesą, kuri pasireiškė pagrindinai valstybinių ir municipalinių institucijų naikinimu, totaline privatizacija buvo laimėta- kitaip nedemokratinėmis, diktatūros sąlygomis ir būti negalėjo. Tačiau ši totalinė privatizacija ne tik nesukūrė rojaus, bet netgi sukūrė tiek problemų, jog privertė šalis daryti naujas reformas, dabar jau didinant viešojo intereso vaidmenį. Taip įvyko eilėje Lotynų Amerikos šalių, kurios pradžioje buvo pasekusios (ar nuvestos) Čilės keliu ir šiuo metu jose vyksta priešingi procesai. Pasaulyje žinomi ekonomistai Hyman Minsky, Nobelio premijos laureatas Paul Krugman savo darbuose parodo, kad M. Friedmanui taip ir nepavyko sukurti bekrizės ekonomikos modelio. Tai patvirtina ir praktika –dabartinė pasaulinė finansų-ekonominė krizė, krizės Lotynų Amerikoje. Būtent dėl šios priežasties pastaruoju metu neoliberalų ideologinės nuostatos yra plačiai kritikuojamos visame pasaulyje. Ypač populiariais pastaruoju metu tapo šiuos klausimus nagrinėjančios Naomi Klein darbai.
Tai kodėl gi nesimokoma iš blogosios patirties, kodėl dabar Lietuvą norima padaryti blogo socialinio eksperimento įkaite? Juk Laisvos rinkos instituto pasiūlymo Sodrai gelbėti esmė – iš viso atsisakyti laiko patikrintos, geriau moderniai visuomenei tinkančios, universalios, kartų įsipareigojimo ir solidarumo principais paremtos sistemos, sudarančios praktiškai visų ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemos pagrindą. Yra siūloma pereiti prie labiau rizikingos ir nestabilios, totaliai privačios sistemos, įgyvendinančios fundamentalius liberalizmo siekius- individualizmo puoselėjimą, solidarumo paneigimą ir visuomenės skaidymą į socialines grupes pagal pajamas. Siūloma praktiškai atsisakyti nuo universalumo ir solidarumo- šių bazinių, per dešimtmečius Europoje patikrintų pensinių sistemų konstravimo principų. Vienas pagrindinių argumentų kuriuo remiamasi propaguojant kaupiamąsias pensijų sistemas yra demografinės problemos, visuomenės senėjimo tendencijos neva visuomenės senėjimo pasekmių galima išvengti diegiant kaupiamuosius modelius. Tačiau pastaruoju metu pasaulyje vis plačiau įsigalioja nuomonė, kad kaupiamosios sistemos demografinės problemos nesprendžia. Jau minėtas Nicholas Barr, vienas žymiausių pasaulyje ekonomistų iš Londono ekonomikos ir politinių mokslų mokyklos, savo darbe “Pensijų reformavimas: mitai, teisybė, politikos pasirinkimai“ aiškiai nusako šios argumentacijos (neva kad kaupiamosios pensijų sistemos atsparios visuomenės senėjimui ir kitoms demografinėms problemoms) silpnumą, sąlyginumą.
Ir būtent toks modelis LLRI pastangomis „brukamas“ Lietuvai jau antrą dešimtmetį, kelis sykius per tą laiką keičiant argumentaciją (nes Lietuvoje, o tuo pačiu ir Sodroje kelissyk keitėsi situacija). Žmonės į fondus buvo viliojami labai gražiais pažadais apie būsimą naudą, nors nesunku buvo suprasti šios sistemos pagrindinis tikslas yra perimti pensininkų ir kitų socialinės rizikos grupių pinigus į privačias rankas, sukti biznį ir gauti pelną. Turtingieji, kiti daugiau uždirbantys ir nenorintys dalyvauti solidarume asmenys, gal ir galėtų turėti iš siūlomų privačių sistemų naudos, tačiau socialinės apsaugos prasme situacija tikrai kardinaliai pablogėtų, nes didelė visuomenės dalis tikrai praloš, taps pašalpų prašytojais. Tokiais prašytojais pagal pateiktą koncepciją jau artimiausiu metu Lietuvoje turi tapti bedarbiai, našliai-našlaitės, darbe sužaloti asmenys. Taigi visa eilė socialinių rizikų siūloma nedrausti, o asmenims leisti draustis individualiai ir privačiai. Tokios „reformos“ darymui bandoma pasinaudoti ekonominės-finansinės krizės, katastrofiškai didelio nedarbo sąlygotais valstybinės socialinio draudimo sistemos sunkumais. Atkakliai nenorima pripažinti, kad Sodros problema ne vidinė, o viso šalies ūkio krizės išdava, koncepcijoje teigiama priešingai. Tai nekelia nuostabos, ypač žinant, jog kovoje už valstybinio socialinio draudimo sistemos privatizavimą, LLRI argumentai ilgainiui buvo keičiami kaip stikliukai kaleidoskope, pritaikomi prie esamos šalyje situacijos. Šioje kovoje nebuvo atsižvelgiama nei į Europos šalių sukauptą patirtį, nei į šiandienę situaciją pasaulyje, nei į ES programinius dokumentus. Visa tai atstojo tendencingai parenkami pavyzdžiai, kai jie laiko bėgyje nepasiteisino, buvo parenkami kiti.
Visuotinai yra pripažinta, kad draudimas nuo pagrindinių socialinių rizikų- tai Europos socialinio modelio bazė, jo stiprioji (kad ir labai brangi) pusė. Toks (daugumoje valstybinis) socialinis draudimas būdingas praktiškai visoms ES šalims narėms. Tuo Europa ir išsiskiria iš kitų kontinentų, kad joje socialinės sanglaudos didinimui, socialinių klausimų sprendimui yra skiriamas ypatingas dėmesys.
Sutinku su plačiai pripažinto sociologo, filosofijos profesoriaus Zenono Norkaus mintimi, kad „neoliberaliosios idėjos atrodo patraukliai, kai viskas eina pirmyn, viskas auga. Tada visi nori kuo daugiau laisvės, mažiau reguliavimo, visi kratosi valstybės. Tačiau vėlgi ekonomikos istorija rodo, kai ne šiaip burbulas sprogsta bet keli burbulai sprogsta vienu metu, nuotaikos pasikeičia.“ Šią mintį pastiprina ir Ben Bernankė (finansinių krizių metu nėra ideologų) ir Nikolia Sarkozy (rinkos savireguliacija baigta). O juk šių minčių autoriai nėra kairieji socialistai.
Svarbu yra ir tai, jog LLRI pateikta valstybinio socialinio draudimo ir kitų socialinių sistemų pertvarkos koncepcija visiškai neatsižvelgia į Europos Komisijos Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto(EESRK) Nuomonę dėl Žaliosios knygos „Adekvačios, tvarios ir saugios Europos pensijų sistemos“. Ši Nuomonė buvo parengta surinkus ES valstybių narių atsakymus į klausimus apie pensijų sistemų dabartį ir ateitį, išanalizavus pareikštas pastabas, jas susisteminus ir apsvarsčius Komitete. Tiesą sakant, šis dokumentas nėra valstybėms narėms privalomas vykdymui, bet jis gerai apibendrina Europos šalių patirtį, nurodo gaires ir perspėja dėl pavojų. Šio dokumento vienas pagrindinių teiginių yra, kad „dėl dabartinės ekonomikos krizės kenčia ir einamojo finansavimo, ir investicinio pensijų kaupimo modeliai, tačiau kiekvienam jų būdingos skirtingos problemos. Reikėtų pabrėžti, jog buvo manoma, kad praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį kai kuriose valstybėse narėse pradėti taikyti privalomo investicinio pensijų kaupimo modeliai yra būdas išvengti dėl gyventojų senėjimo kylančios pensijų rizikos, pavyzdžiui, susijusios su tvarumu ar adekvatumu. Finansų krizė ir jos pasekmės atskleidė, kad privalomo investicinio pensijų kaupimo modeliams kyla tam tikra finansinė rizika. Nepaisant to, einamojo finansavimo modelius taip pat veikia ekonomikos krizė ir visuomenės senėjimas, nes mažėja bendras atlyginimų lygis. …EESRK mano, kad privalomo einamojo finansavimo modeliai ir toliau turi būti svarbiausi užtikrinant pensijas ateityje, todėl jiems turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys, kad pasikeistų daugelyje ES šalių pastebėta mažėjančios pakeitimo normos tendencija.“
Atrodytų, jog viskas sudėliota į savo vietas, plačių diskusijų ES lygmenyje metu prieita bendros nuomonės, taigi atramos taškas diskusijų pradžiai yra . Daug kam tai visiškai aišku, tačiau Laisvosios rinkos institutas elgiasi, lygtai jie nebūtų susipažinę su šiuo dokumentu. O juk skaitė, tikrai skaitė ir svarstė. Tačiau jo niekur necituoja, su dokumente išdėstytomis mintimis viešai nepolemizuoja, tiesiog lygtai jų negirdi. Ir toliau aria savo vagą.
Kas atsitiks su ES nare Lietuva, jeigu bus priimtos LLRI instituto koncepcijoje priimtos nuostatos- ji visiškai iškris iš bendraeuropinio konteksto. Tam prielaidos yra- kiek matosi LLRI nuostatas dalinai palaiko pats Pramoninkų konfederacijos Prezidentas Bronislovas Lubys (ypač palaiko jaunosios Kaetanos Leontjevos nuostatas). Stambiausias Lietuvos pramonininkas mano, kad kelių stambių užsienio pensinių fondų atėjimas į Lietuvą pagerintų esamą situaciją. Bet juk į Lietuvą atėjo keletas stambių užsienio bankų ir kuo gi tai taip jau padėjo Lietuvai? Juk kaip didieji bankai elgėsi krizės akivaizdoje, ar buvo bent kiek ženkliau atsižvelgta į Lietuvos interesą, niekam nėra paslaptis. Nejaugi finansų krizės sąlygomis stambūs pensiniai fondai elgsis kitaip?
Kartais ir aukštų valdžios pareigūnų komentaruose praslysta mintys apie šio pavojingas pasekmes Lietuvos žmonėms keliančio modelio galimą rėmimą. Turint Seime balsų daugumą ir šios koncepcijos pagrindu sukurptus įstatymus galima būtų priimti, o kas toliau? Kas laukia dabartinių pensininkų? Varganos išmokos iš likutiniu principu (LLRI siūlomų) nustatytų pensininkams paliekamų 10 proc., visa kita turi eiti kaupimui. Kaip tai atrodys realiame gyvenime, kokios išmokos bus panaikintos- čia tai galvosūkis. Juk dabar pensijų mokėjimui yra pastoviai skiriama apie 24 proc. socialinio draudimo įmokos. Yra daug kitų klausimų, kurie kyla esantiems ir ypač greitai jais tapsiantiems pensininkais asmenims- jie kelia pagrįstą nerimą, atsakymai neaiškūs. Kas aiškiai matosi, jog Laisvosios rinkos instituto koncepcijos pagrindas ir svarbiausias tikslas yra noras totaliai privatizuoti socialinį draudimą. Visa kita-antraeiliai reikalai.
Mano galva, pensininkų pinigai valstybėje turi būti saugiausi, jie turi remtis stabiliausiais valstybės elementais. Tuo tikslu ir sukurtos bei ES neblogai funkcionuoja(bent jau kol kas tikrai) Einamojo finansavimo (PAYG) sistemos- jas ne taip ženkliai paveikia dažnos rinkos perturbacijos, finansinės krizės. PAYG sistemose pensines išmokas užtikrina šalies dirbančiųjų atlygio dalis šalyje. Rinkos ekonomikos sąlygomis tai yra stabiliausias elementas. Žinoma ši sistema irgi nėra visai nejautri krizėms, t.y. ji yra pažeidžiama, jei finansinės krizės akivaizdoje susidaro milžiniškas nedarbas. Taigi šiandienė Sodros problema yra ne vidinė, institucinė o išorinė, viso šalies ūkio krizinės situacijos išdava. Jeigu šalyje staigiai pradėtų augti užimtumas, augti darbo užmokestis šiandienė Sodros problema tikrai ženkliai sumažėtų. Juo labiau jei būtų imtasi ieškoti kitų ir finansinių šaltinių pensijų sistemų kofinansavimui. Tai jau daro eilė šalių, tai yra skatinama ir ESSRK Nuomonėje dėl Žaliosios knygos. Suprantama, visiškam problemos išsprendimui dar būtina imtis kitų priemonių, bet jau atsikračius kasdienių deklaracijų apie greitą Sodros bankrotą, suprantant ir įtvirtinant PAYG sistemą kaip ilgalaikį bazinį modelį. Dėl PAYG tvirtinimo labai veiksminga priemone galėtų tapti Seime patvirtintas skirtingų partijų susitarimas šiuo klausimu. Jei tokio nebus, reformų antklodė bus vėl tampoma į įvairias puses kaip ir dabar, tautai nesuprantant kas vyksta ir kas dar gali įvykti. Taip jau du metai.
O ką galima pasakyti apie Lietuvos, arba ES arba netgi pasaulinės finansų sistemos stabilumą, būtent tai yra kaupiamųjų pensijų sistemų pagrindas. Stabilumas yra labai trapus, jautrus politiniams pokyčiams pasaulyje. Taigi, ar iš logiškai mąstančių Lietuvos gyventojų atsiras, kas norėtų, kad jo būsimosios pensijos dydis priklausytų nuo Muamaro Kadafio arba Mahmoudo Ahmadinejado vykdomos politikos. Arba nuo dolerio ar juanio devalvavimo. O juk taip gali realiai būti, jei visi pensininkų pinigai bus finansiniuose avuaruose, bus akcijose. Žinoma, jei jie bus saugomi konservatyviuose fonduose, jie bus saugesni. Betgi bet kuriuo atveju nauja finansinė krizė, kurią nesunkiai gali sukelti netgi šiandieniniai Šiaurės Afrikos įvykiai, skaudžiai smogs pensinių fondų turtui. O kas bus, jeigu valstybė (neduok dieve) atsidurs defaulte , kas tada atsitiks pensijomis, sukauptomis fonduose? Gelbės valstybė? O būtent taip ne taip senai atsitiko Argentinoje.
Suprantama, kad daryti biznį naudojant pensininkų pinigus yra gana patogu. Netgi šiomis sunkiomis dienomis Lietuvoje pensiniai fondai gyvena puikiai. Jų vadovų ir atsakingų finansininkų-maklerių algų nei iš tolo negalima lyginti su kažkokios tai Sodros ar netgi Socialinės apsaugos ministro atlyginimais- jie aukštesni už premjero atlyginimą ir gal kartais netgi už prezidentės Gal aš perdedu? Galima būtų žaisti garbingai- atsiversti kortas, parodyti Lietuvos žmonėms kas kiek pelnosi iš jų būsimosioms pensijoms skirtų lėšų. Bet esu tikras, jog tai nebus daroma. Dar būtų galima susitaikyti su ypač aukštais iš pensininkų pinigų mokamais privačių pensinių fondų darbuotojų atlyginimais, jei jų veiklos efektas būtų ženklus. Dabar to efekto visai nesimato (tai rodo ir mokslinių tyrimų rezultatai kurie greit bus paskelbti).
Taigi, nors jau artėja pavasarinė Seimo kadencija, kurioje didelį dėmesį ruošiamasi skirti būtent pensinio aprūpinimo, Sodros klausimams, bet iki šiol dar niekas tiksliai negali pasakyti, kuri koncepcija ims viršų- R. J. Dagio paviešinta, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengta ar deklaruota Laisvos rinkos instituto. Lietuvos Respublikos Prezidentė laukia kardinalių sprendimų (tiesa, visai neįvardindama, kokioms pertvarkoms pritartų). Lietuvos žmonėms, tiek jau esantiems pensijoje tiek būsimiems pensininkams, svarbiausia yra rezultatas, ko jie gali iš numatomos reformos tikėtis. O gąsdinimų viešoje erdvėje nuskamba labai įvairių.
Socialinio draudimo sistemos reformos klausimas yra labai sudėtingas, jis gali būti netgi skausmingas, tačiau nėra neišsprendžiamas. Svarbiausia yra nepasiduoti išorinio efekto siekimui, jokio ženklaus pagerėjimo duoti negalinčioms griovimo tendencijoms ir ieškoti racionalių sprendimų vėlgi remiantis gana nuoseklia ir logiška EERSK nuomone. Bet griovimas yra išskirtinė dabartinės valdžios ypatybė. Lengviausias kelias reformuojant socialinį draudimą-sugriauti Sodrą, tai ir siūlo laisvosios rinkos institutas. Taip pasielgta su visa eile viešųjų, tame tarpe ir socialinės srities institucijų. Tačiau tai būtų pats neatsakingiausias, daug problemų sukuriantis kelias. Juk Sodros griovimas- tai nebūtų ta reforma, nuo kurios pagerėtų pensininkų padėtis, atsilaisvintų bent ženklesnis lėšų kiekis. Bet dažniau pasiskaičius spaudą, pasiklausius viešų pasisakymų televizijoje susidaro vaizdas, jog ta kryptimi intensyviai ir sistemingai dirbama- tam formuojama viešoji nuomonė, pastoviai publikuojami tendencingi, Sodrą kompromituojantys straipsniai. Panašiai kaip iš viešų pasisakymų pastebimas valdančiųjų noras taipogi iš esmės ardyti ir Valstybės tarnybą bei skubiai privatizuoti geležinkelį ir miškus. Pagal LLRI diriguojamus dabartinės valdžios veiksmus atrodo ten ir sukame? Taip būtų baigtas didysis griaunamasis LLRI instituto žygis per Lietuvą (išmėtyti strateginiai objektai, privatizuotos ir padarytos ypatingai brangiomis visa eilė viešųjų paslaugų(komunalinės, notarų, antstolių, žemėtvarkos ir daugybė kitų), intensyviai propaguojamas mokamas aukštasis mokslas ir privačios sveikatos paslaugos, dabar jau beliko baigti privatizuoti pensijas ir dar šis-tas, kas beliko viešajam interesui tenkinti.
Ideologai iš LLRI žinoma tvirtins, kad jų šiam žygiui pasibaigus it burtininkui mostelėjus lazdele Lietuvoje viskas ims gerėti. O kas gi tuo tiki? Iki šiol visos jų ideologiškai inicijuotos reformos Lietuvos žmonėms buvo žalingos arba labai žalingos. Tai ir strateginių objektų, kaip šalies ekonomikos vystymo svertų netekimas, privatizuotų viešųjų paslaugų ( kad ir notarinių, žemėtvarkos paslaugų kainų išaugimas, nors visada buvo teigiama, kad konkurencija kainas sumažins), astronomiškai išaugusios vaistų kainos ir t.t. Lietuvoje palyginus su kitomis šalimis žmonės moka brangiau už viską, o valdžia gali tik skėsčioti rankomis ir tvirtinti jog nieko padaryti negali(benzino kainos, vaistų kainos, šildymo kainos, budinčios vaistinės, mokamas mokslas- ar tai pasiekimų sąrašas?). Gal jau laikas būtų stabtelėti ir realiai įvertinti, ar praėjęs „reformų“ cunamis Lietuvos žmonėms davė ką nors teigiamo. Būtų malonu, kad kažkas nuosekliai išdėstytų teigiamus tų „reformų“ rezultatus vartotojui, eiliniam Lietuvos žmogui.
Pastaruoju metu grindžiant savo siūlomą modelį yra minimas Danijos pavyzdys. Anksčiau LLRI pastoviai rodė pavyzdžiu Čilę. Kas gi atsitiko su ta tiek girtąja Čilės sistema LLRI ekspertai neaiškina. Dabar jie lošia danišką kortą. Kas gi atsitiko su kaupiamosiomis sistemomis Čilėje ir jau esu trumpai rašęs (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vziukas-kokios-sodros-reformos-reikia-prezidentei.d?id=41888485). Dabar pavyzdžiu pasirenkama Danija- gal iš tikro Lietuva su šia šalimi turi daugiau panašumų. Tiesa, danai išeina į pensiją 67 metų tiek vyrai, tiek moterys. Tai viena labiausia ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių, turinti vienus aukščiausių ES (ir pasaulyje) mokesčius, labai stiprias profesines sąjungas. Gal tai žavi LLRI ekspertus? Vargu, nes jų požiūris į profsąjungas yra aiškiai neigiamas, o LLRI prezidentė kviečia valdžią mažinti ir taip mažus palyginti su daniškaisiais mokesčius. Tai kur gi čia pasiūlymo logika?
O ko tikėtis Lietuvos pensininkams? Jie yra labai pasyvus ir matyt jiems belieka laukti svarstymų Seime, nes tik ten paaiškės politinių jėgų santykis, kiek dar liko racionalios socialinės minties, kokiu socialinės apsaugos reformų keliu bus nukreipta Lietuva, ko iš reformos tikėtis socialinės rizikos grupių žmonėms.
Povilas Vytautas Žiūkas, Socialinių mokslų daktaras

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...