2012 Vasario 02

Siekiantis padaryti daugiau, nei iš jo tikimasi

veidas.lt


Lietuvoje tikrai nėra nė vieno žmogaus, negirdėjusio apie Antaną Vinkų –  gydytoją, sveikatos įstaigų administratorių, politiką, ministrą, diplomatą, merą…

Tai tokia spalvinga asmenybė, kad rašant apie ją galima rašyti tiek visą eilę daiktavardžių, tiek būdvardžių: charizmatiškas ir intelektualus; apsukrus ir įžvalgus; itin reiklus ne tik sau, bet ir pavaldiniams, tad neretai įkandin driekiasi nusiskundimų ir padejavimų, kad “su juo neįmanoma dirbti”, šleifas; iki skausmo pareigingas, visada atkakliai siekiantis užsibrėžtų tikslų; kunigu svajojęs tapti jaunuolis, tapęs komunistų partijos nariu; geras a.a. premjero, prezidento Algirdo Mykolo Brazausko draugas ir mokinys; vienų garbinamas, kitų vertinamas su lengva ironija.
Bet, kad ir ką kalbintum – A.Vinkaus gerbėją ar politinį oponentą, visi sutinka dėl vieno: jis visada padės kiekvienam žmogui nuoširdžiai ir nesitikėdamas jokios naudos. Tai žmogus, kuris už pagalbą neima jokių kyšių. Bet kai jam reikės pagalbos, jis irgi nesidrovės to paprašyti. Tiesa, jei tas, kuriam A.Vinkus yra anksčiau padėjęs, atsisakys pagelbėti, jis nesupyks.
Pats kalbinamas A.Vinkus bandė nuneigti jam išsakytus pagiriamuosius žodžius, teigdamas, kad nėra toks tobulas, o jaunystėje jo būdas buvęs netgi aštrokas. Gyvenimas išmokęs atsargumo: dešimt kartų pamatuoti ir tik vienuoliktą kirsti, atsižvelgti į kitų žmonių nuomones, bet sprendimą, kaip ir atsakomybę už priimtus sprendimus, priimti pačiam. Jo gyvenimo moto: “Būti reikalingam – šeimai, draugams, žmonėms, kraštui ir skubėti daryti gerus darbus.” Jis pripažįsta kiek galėdamas padedantis visiems, kurie jo pagalbos prašo: nesvarbu, patinka tas žmogus ar nepatinka.
Viena pašnekovė prisiminė daugiau nei dvidešimties metų senumo istoriją, kai vidurnaktį sužinojo, kad Vilniuje merdi jos brolis, o pagelbėti jam gali tik Kauno medikai. Nežinodama, kaip nugabenti brolį į Kauną, moteris puolė skambinti pažįstamiems. Kažkas iš tų žmonių telefono knygutėje atsitiktinai rado tuomečio LSSR sveikatos apsaugos ministro A.Vinkaus (nors nė vienas jo asmeniškai nepažinojo) namų telefono numerį ir paskambino…
A.Vinkus tą žmogų gyvenime matė pirmą ir paskutinį kartą, tai nebuvo jokia svarbi persona, bet ministras iškvietė civilinės aviacijos lėktuvą, kad išgelbėtų nepažįstamajam gyvybę.
Veikiausiai tas nesuvaidintas noras padėti kitam žmogui ir lėmė tai, kad A.Vinkus visą gyvenimą sėkmingai ir itin sparčiai kopė karjeros laiptais.

Neringoje pradėjo savo profesinę karjerą
Savo kilme žemaitis, kretingiškis, A.Vinkus profesinę karjerą prieš daugiau nei keturias dešimtis metų pradėjo būtent Neringoje. Tuo metu jaunam daktarui buvo vos 23-eji. Taigi A.Vinkaus išrinkimas meru pernai balandį simbolinis – į Neringą jis grįžo po 45-erių metų įvairiuose postuose ir įvairiose šalyse.
“Tai buvo 1966-ųjų gruodžio 1-ąją, – vos priminus paskyrimą vadovauti tuometei Neringos ligoninei, kiek nostalgiškai pasakojimą pradėjo mūsų nominantas. – Tuo metu ligoninė turėjo vos dešimt lovų, bet aš buvau vienintelis gydytojas: ir administratorius, ir šeimos daktaras, ir pediatras, ir akušeris-ginekologas, ir chirurgas. Per tuos dvejus metus Neringos ligoninėje dariau viską: ir gimdymus priėmiau, ir naujagimius apžiūrėjau, ir chirurginius ligonius konsultavau… Iš tikrųjų čia mano profesinio kelio pradžia, čia mano pirmųjų patirčių pradžia.”
Pašnekovas neneigia, kad čia ir pirmąsias asmenybės formavimo pamokas išėjęs: “Čia supratau, kad negali žmonių priversti besąlygiškai klausyti ir jiems nurodinėti, su personalu reikia tartis, o jau nuspręsti – pačiam. Bet dėl vieno jau tada buvau tikras: jei abejoji dėl diagnozės, nebijok pasakyti ligoniui – man neaišku, aš siunčiu jus pasikonsultuoti pas kolegas į Klaipėdą, Kauną, Vilnių. Aš taip ir dariau, ir dėl to nesigailiu.”
Po ketverių metų A.Vinkus buvo “perplukdytas per marias” – pradėjo vadovauti Klaipėdos miesto statybininkų poliklinikos terapijos skyriui, po dvejų – jau ir Klaipėdos ligoninės 3-iajai poliklinikai, o dar po trejų kartu su kolegomis kūrė Klaipėdos miesto ligoninę ir septynerius metus, iki 1982-ųjų, buvo jos vyr. gydytojas. O jau nuo šio laiko A.Vinkaus karjera rutuliojosi stulbinamu greičiu: 1982 m. jis tapo LSSR sveikatos apsaugos ministro pavaduotoju.
Bet kur buvęs, kur nebuvęs pašnekovas mintimis vis grįžta į Neringą. “Kad ir kokias pareigas vėliau eidavau – sveikatos apsaugos ministro pavaduotojo, ministro, Santariškių klinikų generalinio direktoriaus ar ambasadoriaus, kai man sekretorė pasakydavo, kad kažkas skambina iš Neringos, aš visados nejučia atsistodavau iš savo kėdės – tarsi tas žmogus būtų įėjęs į mano kabinetą, kad atiduočiau pagarbą”, – dalijasi mintimis apie stiprų ryšį su Neringa šiandieninis jos vadovas.

Abi ministro kadencijos – lūžių metais
Per visą pokalbį A.Vinkus, kad ir ko klausiamas, nuo savo ministravimo, vadovavimo universitetinėms klinikoms karjeros nejučia vis grįždavo prie profesinės karjeros ištakų, prie Neringos, prie to, kas dabar jam rūpi.
Tad norint papasakoti apie vadovavimą iki šiol griozdiška ir nemodernia apibūdinamai sveikatos apsaugos sistemai ir apie tai, ką tuo metu patyrė ministras A.Vinkus, teks daugiausia remtis buvusio sveikatos apsaugos ministro Juozo Galdiko sudaryta buvusių sveikatos apsaugos ministrų memuarų knyga “Gyvoji medicinos istorija”.
“Man nepasisekė: per abu mano darbo ministru laikotarpius sveikatos apsauga pergyveno ypač sunkų metą, – knygoje prisimena A.Vinkus, sveikatos apsaugos sistemai vadovavęs nuo 1989 iki 1990 m. ir nuo 1994 iki 1996 m. – Kai antrą kartą tapau ministru, turėjome tik vieną Sveikatos sistemos įstatymą ir pusės biudžeto nesiekiantį finansavimą. Atsakomybės jausmas vertė imtis net ir drastiškų sprendimų. Vyriausybės rūmuose surengėme spaudos konferenciją ir Lietuvos žmonėms viešai pasakėme, kokia tikroji sveikatos apsaugos padėtis. Už tai man, ministrui, kliuvo iš visų pusių, bet vėliau finansavimas kiek pasikeitė. Esu įsitikinęs, kad užimant politinį postą ir rūpinantis populiarumu visuomenei reikia sakyti tiesą.”
Beje, dirbdamas sveikatos ministru A.Vinkus buvo sukūręs eksministrų tarybą, kuri, anot jo paties, padėjo laiku pastabėti problemas ir jas spręsti.
Pasibaigus kairiųjų Seimo kadencijai eksministras A.Vinkus buvo paskirtas vadovauti Vilniaus universiteto Santariškių klinikoms. Čia, kaip ir kiekvienas reiklus vadovas, jis nebuvo visų kolegų garbstomas: vieniems nepatiko jo nuolat keliamas reikalavimas “padaryti daugiau, nei gali, nei iš tavęs tikisi”, kiti gal pavydėjo sėkmingai besiklostančios karjeros, treti pabrėžė prijaučiantys politinei dešinei.
Bet žemiausio rango personalas jį prisimins visada: klinikų generalinis direktorius labindavosi su kiekviena valytoja, sanitare, kiemsargiu ar elektriku ir kiekvienam paspausdavo ranką, nuolat primindavo, koks svarbus jų darbas ir kaip jis džiaugiasi, kad jie dirba.

Diplomatas Nr. 1
Kalbinamas apie diplomatinę tarnybą, A.Vinkus kukliai nusuko kalbą, neatsakydamas, kodėl nebetęsė šios karjeros, nors sekėsi puikiai. Tai pripažįsta net didžiausi jo oponentai.
Tiesa, A.Vinkaus darbo diplomatinėje tarnyboje pradžia nebuvo tokia sklandi. Apie tai bemaž prieš dešimtmetį rašė ir mūsų savaitraštis.
A.Vinkui vadovaujant Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoms parlamento kuluaruose tai vienas, tai kitas politikierius leptelėdavo, kad A.Vinkus yra pernelyg geras visiems ir kad tol, kol jis vadovaus klinikoms ir kol prie jo kabineto durų rykiuosis aukšti asmenys, siekiantys be eilės ir nemokamai gauti aukščiausio lygio paslaugas, tol reformos nebus.
Nežinia, kiek tokie pusbalsiai pabambėjimai, kiek kiti dalykai lėmė, kad premjeras A.Brazauskas užsiminė tuomečiam užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui apie galimybę A.Vinkų skirti ambasadoriumi.
Gerai informuoti šaltiniai pasakoja, kad triukšmelis ministerijoje, o ir visame diplomatų korpuse kilęs nemenkas: diplomatai nenorėjo daktaro įsileisti į savo kastą. Galiausiai 2002 m. A.Vinkus buvo pasiųstas vadovauti Lietuvos ambasadai Estijoje. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad tuo metu abiejų šalių tarpusavio santykiai buvo pasiekę kritinį lygį.
Bet gavęs naujųjų kolegų “dovanėlę” A.Vinkus nė kiek nesutriko. Ir jau po metų arogantiškieji mūsų diplomatijos asai, skeptiškai vertinę A.Vinkaus diplomatinius gebėjimus, aikščiojo: jis padarė neįmanoma. Lietuvos ir Estijos valstybių tarpusavio santykiai tapo geri kaip niekada iki tol.
Po ketverių metų darbo Taline A.Vinkus buvo perkeltas vadovauti Lietuvos ambasadai Rygoje. Čia vėl tas pats diplomatinis stebuklas: A.Vinkus tapo ambasadoriumi Nr. 1.
Ir jau po dvejų metų aukščiausioji šalies vadovybė sąmoningai ir vienbalsiai nutarė siųsti A.Vinkų gerinti apšalusių santykių su oficialiąja Maskva. Čia jis ir vėl pademonstruoja aukščiausią diplomatinį virtuoziškumą. Bene, žinomiausia Lietuvoje šiek tiek komiška istorija, kai ambasadorius A.Vinkus suglumti privertė net Rusijos premjerą Vladimirą Putiną.
O buvo taip: į Maskvoje vykusią žemės ūkio parodą “Auksinis ruduo” tradiciškai atvyko Rusijos vyriausybės vadovas V.Putinas. Jis su palyda apėjo visus dalyvių stendus, pasikalbėjo, pasivaišino ir, aplenkęs Lietuvos žemdirbių paviljoną, pasuko durų link. Greitu mąstymu išsiskiriantis ambasadorius A.Vinkus nesutriko – pagriebė milžinišką lietuviškos duonos kepalą, butelį samanės, elegantiškai įterptą į knygą, ir pasileido pavymui. Prasibrovęs pro akyląją V.Putino apsaugą ambasadorius iš pirmo žvilgsnio kukliai, bet energingai pareiškė: “Gerbiamasis premjere, jūs padarėte didelę klaidą – neaplankėte Lietuvos paviljono…”
Ir rūsčiojo V.Putino “nebeliko”. Vėliau buvęs Rusijos vadovas net savo įpėdiniui Dmitrijui Medvedevui pasakojo, kaip pro apsaugą prie jo prišoko “nedidelis plikas žmogelis iš Lietuvos”…

Tam, ką dirba, atiduoda save visą
“Nė neaboju, kad A.Vinkus, tapęs Neringos meru, ir šiame kurorte padarys stebuklą. Stiprioji jo charakterio savybė yra ta, kad dirbdamas bet kokiame poste darbui jis atiduoda visą save. Artimiausius metus jis gyvens tik Neringa ir kurortais, kurių asociacijos vadovu tapo netrukus po išrinkimo meru”, – svarstė neblogai A.Vinkaus karjeros vingius matęs ir nei pagyrų, nei kritikos negailintis pašnekovas.
Ir iš tikrųjų, netrukus po išrinkimo Neringos meru A.Vinkus ėmėsi judinti tai, kas jau atrodė neįmanoma. O prieš keletą savaičių jam netgi pavyko įtikinti Vyriausybę negriauti aplinkosaugininkų nemalonėn pakliuvusių Neringos botelių, nes jų nušlavimas nuo žemės būtų finansiškai skaudesnis nei išsaugojimas. O ir kategoriškieji aplinkosaugininkai ėmė mikčioti, kad tie boteliai nėra tokie grėsmingi ir kad ne visus reikia skubėti griauti.
Kurortų ir kurortinių vietovių merai, išrinkę A.Vinkų savo asociacijos prezidentu, irgi tikisi, kad jis kaip ledlaužis išstumdys turizmo biurokratijos ir apkerpėjusios diplomatijos, kliudančios sveikatinamojo turizmo iš ne ES šalių, sangrūdas.
“Veido” žurnalistei dar prieš keletą metų kalbantis su įvairių kurortmiesčių ir sanatorijų vadovais teko išgirsti, kad sulig A.Vinkaus darbo pradžia ambasadoje Maskvoje į kurortus pradėjo plūste plūsti turistai iš Rusijos. Iki tol buvo kilęs ne vienas šurmuliukas dėl mažiausiai keista vadintinos vizų išdavimo tvarkos. Dažnas poilsiautojas iš Sankt Peterburgo ar Maskvos Lietuvos kurortus pasiekdavo su Suomijos, Estijos ar kitų Šengeno grupės šalių viza. A.Vinkus tokiai praktikai padarė galą.
Pats pokalbininkas, tiesa, droviai nutyli, ką jis rado ir kaip siekė rezultato, tik diplomatiškai apibendrino: “Mes tarnaujame žmonėms. O jiems reikia ne tavo praeities nuopelnų, bet dabarties darbo rezultato. To pasiekti gali tik darbu ir profesionalumu. Tik profesionalumą suprantu kitaip: tai ne tik žinios ir savo darbo išmanymas, bet pirmiausia aukšta vidinė kultūra, padorumas, atsakomybė, gilios perspektyvos įžvalgos.”
To jis reikalaująs ir iš savęs, ir iš savo komandos – nesvarbu, kur ir kuo dirbtų.

A.Vinkaus apdovanojimai
2000 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas
2002 m. Santarvės ordinas
2004 m. Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės II laipsnio ordinas
2005 m. Baltijos Asamblėjos medalis
2006 m. Estijos Respublikos Marijos žemės kryžiaus I klasės ordinas
2008 m. Latvijos trečiojo laipsnio Trijų žvaigždžių ordinas
2011 m. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos medalis “Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje”
2011 m. Rusijos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas “Už indėlį į tarptautinį bendradarbiavimą”
2011 m. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Vytauto Andriaus Graičiūno vardo nominacija
2011 m. suteiktas Neringos garbės piliečio vardas

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. mociute mociute rašo:

    anksciau i gerb. Vinku ziurejau skeptiskai. pasiroda, kad jis yra ne tik geras vadovas, bet ir geras Zmogus.

  2. Alfa Alfa rašo:

    Gerb. Antanas tiesiog geras žmogus.Visada savo vietoje, paprastų žmonių ŽMOGUS.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...