2014 Sausio 14

Robertas Dargis

“Šiandien laisvų darbo vietų yra gerokai daugiau nei potencialių darbuotojų”

veidas.lt


Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės ultimatyvus raginimas pakelti minimalią algą nuo 1000 iki 1509 Lt sukėlė pašaipų, nepasitenkinimo, pykčio ir kritikos audrą ir Vyriausybėje, ir tarp įvairių ekonomistų, finansininkų bei verslininkų. Ką apie tokį vienos iš valdančiosios daugumos partijų kategorišką siūlymą mano pramonininkai? Nuo to pokalbį pradėjome su Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentu Robertu Dargiu.

R.D.: Manau, kad šio siūlymo nereikėtų vertinti rimtai. Tai tiesiog PR dalykas, politinės batalijos, kuriomis mėginama nukreipti dėmesį nuo svarbiausių problemų, o ne pasvertas ir išdiskutuotas siūlymas. Apie tai kalbėjomės ir su ministru pirmininku Algirdu Butkevičiumi. Jo nuostatos labai aiškios: Vyriausybė šio nepasverto siūlymo nepalaiko.
Beje, dar gruodžio viduryje Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Lietuvos investuotojų forumas ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacija bendrai išskyrė tris didžiausius šio laikmečio Lietuvos problemų blokus ir išdėstė juos Ministrų kabinetui.
Taigi, mūsų nuomone, problema Nr. 1 yra demografija. Ji Lietuvos ekonomikai dabar turi ir ateityje turės ilgalaikių pasekmių. Jau šiandien dirbančiųjų stinga: laisvų darbo vietų yra gerokai daugiau nei potencialių darbuotojų. Iš tikrųjų darbuotojas šiandien turi daug daugiau galimybių pasirinkti norimą darbą, nei turėjo prieš dešimtmetį. Šiandien visų įmonių plėtra priklauso nuo žmogiškųjų išteklių, nuo galimybės turėti specialistų, kurie dirbtų prie technologinių linijų, prie produktų kūrimo, rinkodaros srityje. Daugybė bendrovių rinkoje neranda tokių žmonių.
Antroji problema – finansai. Bankai vis dar labai atsargiai žvelgia į ateitį, finansuoja tik sėkmingai dirbančias kompanijas. Kita vertus, verslas taip pat labai atsargiai vertina ateitį ir nebeskuba imti kreditų. Dėl to per pastaruosius metus labai sulėtėjo investicinė plėtra. Ypač mažai būta technologinių investicijų, kurios kuria ilgalaikį ekonomikos augimą. Ir tik dabar investicijos į technologijas pamažu didėja, bet investuojama daugiausia pačių įmonių lėšomis, o ne kreditais, paimtais iš bankų.
Jei pažvelgtume į mūsų regionus, ten padėtis dar niūresnė. Smulkiosioms ir vidutinėms provincijos įmonėms bankų kreditai iš esmės neprieinami. Pagaliau mes Lietuvoje nesame išplėtoję rizikos kapitalo fondų ir privačių kredito institucijų, išskyrus greitųjų kreditų įmones ir kredito unijas, veiklos.
Trečias problemų blokas – konkurencinė aplinka. Ir visi šie trys blokai tiesiogiai priklauso nuo valdžios, tad apie tai valdžia pirmiausia ir turėtų kalbėti. Ir ne tik kalbėti, bet ir veikti.
O juk biurokratizmas įsišaknijęs, ir niekas nesikeičia. Štai, remiantis pastarųjų šešerių metų Pasaulio ekonomikos forumo tyrimais, Lietuva pagal valstybės finansų tvarkymą atsiduria kažkur antrajame šimtuke, tai yra 114, 115, 117-oje vietose. Kitaip tariant, esame greta atsilikusių Afrikos valstybėlių, tad gal pirmiausia reikėtų pradėti nuo tvarkos valstybės viešuosiuose finansuose?
Arba koks yra mūsų valstybės turto valdymo efektyvumas? Pasirodo, vienam valstybės tarnautojui tenka net 60 kv. m naudingo ploto. O tai reiškia, kad kasmet tuščiai išmetame milžiniškas sumas tam turtui išlaikyti: šildymui, apšvietimui, valymui, remontui.
Problemas galiu vardyti nesustodamas. Na, kad ir darbo santykiai. Pas mus jie, palyginti su Lenkija, Latvija, Estija, Danija, Švedija, Suomija, Norvegija, yra labiausiai stabdantys ekonomikos plėtrą. O juk su šiomis valstybėmis mes konkuruojame regione.
Kita problema – darbo mokesčiai: mūsų darbo mokesčiai vėlgi patys didžiausi regione, didesni už lenkų, latvių, estų, danų, švedų, suomių. Mes daugiausiai sumokame darbo mokesčių nuo darbo jėgos apmokėjimo. Tiesa, premjeras buvo sudaręs darbo grupę, kaip sumažinti darbo jėgos apmokestinimą nesumažinant pajamų į biudžetą, kitaip sakant, per kitus instrumentus surinkti lėšų, kad įmonėms, kuriose daug žmonių ir kuriose negali pakeisti darbo rankų robotais, būtų palengvintos išlikimo sąlygos.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kiek realiai verslo įmonių minimalią algą galėtų padidinti iki 1509 Lt?
R.D.: Tie, kurie gali, tie ir pakėlė. Beje, kaip rodo LPK neseniai atliktas tyrimas, mažos algos yra ne Vilniaus ar kitų didmiesčių įmonių problema, o regionų, mažų miestelių įmonėlių bėda. Jos tiesiog neišgali mokėti algų, didesnių kaip tūkstantis litų.
Be to, minimalios algos pakėlimas pirmiausia paliestų tas šakas, kurios negali išsiversti be žmogaus rankų, tai yra maisto, baldų, medžio apdirbimo, tekstilės, šiek tiek metalo apdirbimo pramonę. Iš tikrųjų, remiantis mūsų apklausa, minimalios algos kėlimas iki 1509 Lt yra aktualus net 75 proc. visų pramonės įmonių. O pernykštis minimalios algos kėlimas iki 1000 Lt palietė vos 20 proc. visų pramonės įmonių, taigi reikšmingos įtakos neturėjo.
Sakyčiau, ypač pragaištingas toks didelis minimalios algos didinimas būtų paslaugų srityje. Štai paimkime restoranų sektorių. Kai ponia L.Graužinienė pateikė siūlymą pakelti minimalią algą iki 1509 Lt, nuėjau į vieną mūsų Verslo centre esančių restoranėlių ir pasiteiravau jo savininko, ką jis apie tai mano. Žmogus griebėsi už galvos, akys išsiplėtė. Tai reiškia, kad jei būtų padidinta minimali alga, jis iškristų iš rinkos, nes neturi galimybės padavėjams, barmenams ar kitiems darbuotojams mokėti daugiau nei minimalią algą.
VEIDAS: Kas atsitiktų su verslu, priėmus siūlymą didinti minimalią mėnesio algą (MMA) iki 1509 Lt?
R.D.: Pasekmių visa virtinė būtų tiek verslui, tiek visai valstybei. Juk daugelio tiek valstybės tarnautojų, tiek versle dirbančių žmonių atlyginimai susieti su minimalia alga: didėja minimali alga – didėja ir jų darbo užmokestis. Taigi atlyginimus reikės kelti visiems, ne tik tiems, kurie gauna mažiau nei 1509 Lt.
Be to, reikia nepamiršti, kad jei pas mus vidutinis darbo užmokestis (VDU) siekia 2305 Lt, tai minimalią algą pakėlus iki 1509 Lt MMA gerokai viršys pusę VDU. O Europoje minimali alga paprastai siekia pusę vidutinio darbo užmokesčio, kitaip sakant, Lietuvoje turėtų būti ne daugiau kaip 1152 Lt. Beje, tik Graikijoje minimali alga yra didesnė nei 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Iš tikrųjų mūsų, Lietuvos, minimalios algos ir vidutinio darbo užmokesčio santykis šiuo metu yra labai sveikas, siekia apie 43 proc.
Taigi, mano galva, mes pirmiausia turėtume išspręsti tas problemas, kurias išvardijau, o tik tada jau kalbėti apie tokius brangius projektus.
VEIDAS: Bet štai ekonomistė Aušra Maldeikienė atliko skaičiavimus, iš kurių matome, kad pernai įmonių pelnai didėjo kur kas labiau nei darbuotojų atlyginimai. Taigi verslininkai su darbuotojais dar nesidalija pelnu, nėra socialiai atsakingi. Kaip tai pakomentuotumėte?
R.D.: Mano galva, nereikėtų daryti tokių apibendrinančių išvadų, derėtų detaliau panagrinėti įmonių pelnus. Pirmiausia reikėtų klasifikuoti, kokių įmonių (pagal segmentus) pelnai augo labiausiai. Ir galbūt tada pamatytume, kad ir atlyginimai tose įmonėse visą laiką buvo geri ir dargi didėjo. Negalime vertinti atsietai. Apibendrindami mes dažnai pametame objektyvią realybę. Čia kaip tame anekdote: guli slaugos ligoninės palatoje septyni ligoniai, kurių du ką tik mirė ir jau pradėjo stingti. Bet kadangi patalpos temperatūra siekia apie 20 laipsnių, tai ir jų kūnai atvėso iki tokios temperatūros. O štai likusieji ligoniai karščiuoja, temperatūra siekia 40 laipsnių. Išvedus visų jų kūnų temperatūrų vidurkį viskas atrodytų tobulai – sveiko žmogaus kūno temperatūra. Bet tai neatitinka realios situacijos. Tad aš nedrįsčiau taip kategoriškai apibendrinti, kad verslininkai nesidalija pelnu su darbuotojais.
Beje, 2013 m. pramonės įmonių veiklos pelningumas, palyginti su 2012 m., gerokai krito, nuo 5 iki 2,36 proc. O apyvarta per tą patį laiką išaugo, taigi, nors pardavė daugiau, bet už mažesnę kainą.
Antra vertus, reikėtų išsiaiškinti, ar nėra taip, kad dalis kai kurių sektorių įmonių dirba nekonkurencingoje aplinkoje, galbūt yra monopolininkai, bet valdžia to monopolininko nepažaboja. Tarkime, jei paanalizuotume energetikos sektorių, pamatytume, kad jame nėra konkurencingumo ir kad valdžia čia nepadarė nieko, jog šio sektoriaus įmonės veiktų pagal rinkos dėsnius.
VEIDAS: Kurie pramonės sektoriai pakilimą išgyveno pernai, kilti turėtų ir šiemet?
R.D.: Kol kas dar neturime apibendrintų visų sektorių duomenų, tačiau akivaizdu, kad pakankamai sėkmingai veikė maisto pramonės sektorius ir tik metų pabaigoje, prasidėjus maisto produktų eksporto į Rusiją boikotui, prasidėjo smukimas. Neblogai sekėsi metalo apdirbimo įmonėms, gana sėkmingai veikė trąšų įmonės, ir tik metų gale tiek „Achema“, tiek „Lifosa“ patyrė bėdų.
Kadangi energijos sąnaudų įtaka daugeliui pramonės įmonių yra didžiulė, kalbėti apie tvarų augimą 2014 m. reikėtų atsargiai.
Jei vertintume augimą, tai pamatytume, jog po krizės, tarkime, 2011, 2012 m., augimas buvo ženklus, bet taip buvo todėl, kad kilome iš duobės. Tačiau kalbėti apie tokį augimą 2014 m., koks buvo 2011 ar 2012 m. ir netgi 2013 m. pirmoje pusėje, nebeįmanoma. Be to, kadangi dėl naftos kainų kritimo pasikeitė situacija įvairiose rinkose, tai pajusime ir mes. Mums, ypač maisto pramonei, o ir perpardavėjams, Rusijos rinka yra labai svarbi, bet dėl naftos kainų kritimo nebegalime tvirtai kalbėti apie šios rinkos augimą ar stabilumą. Tad prognozuoti, kad 2014 m. mūsų verslui bus tokie pat geri, kokie geri buvo pastarieji treji metai, sudėtinga.
VEIDAS: Gal tuomet aišku, kurie pramonės sektoriai 2014-aisiais smigs žemyn?
R.D.: Pramonės sektorius nesminga, jis pamažėle atsigauna, bet tikrai sminga statybų sektorius. Net šešios iš dešimties statybų sektoriaus įmonių dirba nuostolingai.
Tiesa, nekilnojamojo turto plėtojimo sektoriuje, kuris, deja, iš esmės susikoncentravęs Vilniuje, situacija kitokia. Vilniuje 2013 m., palyginti su 2012 m., nekilnojamojo turto sandorių skaičius stipriai šoko į viršų. Bet vėlgi pakilimas matomas tik Vilniuje ir iš dalies Klaipėdoje, o to nepasakysi apie provinciją ar netgi Kauną. Šiame mieste situacija kitokia, nes žmonės renkasi gyventi individualiuose namuose ir daugiabučių statyba nevyksta. Provincijoje statomos nebent parduotuvės ar kažkokie valstybės, savivaldybių finansuojami objektai. Ir 2014 m. pokyčių šiame sektoriuje nematyti.
VEIDAS: Akylesni ekspertai pastebi naujus burbulus nekilnojamojo turto sektoriuje: bankai nebemoka palūkanų už terminuotuosius indėlius, tad laikyti pinigus banke tampa beprasmiška, tai skatina investuoti į nekilnojamąjį turtą, o ir baltarusiai, rusai, ukrainiečiai pastaruoju metu Lietuvoje aktyviai perka dar nepastatytus būstus. Ar tai nesibaigs nauja krize?
R.D.: Aš to nevadinčiau nauju burbulu. Iš tikrųjų nekilnojamojo turto srityje yra savi dėsniai. Mes daugelį metų skaičiavome, per kiek laiko būstas pasensta ir kiek yra pasenusių būstų. Tarkime, Suomijoje laikomasi įstatymais įtvirtintos nuostatos, kad būstas moraliai ir fiziškai pasensta per 50 metų, todėl yra griaunamas ir statomas naujas. Ir jei pažvelgtume į Suomiją, kurioje gyvena 5,4 mln. gyventojų, pamatytume, kad ten kasmet pastatoma apie 30 tūkst. naujų būstų.
Remiantis šiais skaičiavimais, tam, kad Vilniuje gyventume šiuolaikiškuose būstuose, kasmet reikia pastatyti ir parduoti apie 7 tūkst. būstų. Bet 2009 m. naujų statybų iš viso nevyko, buvo tik išparduodami jau pastatyti būstai. 2011 ir 2012 m. parduota 1300 ir 1400 būstų. Pernai parduota apie 2700 būstų. Taigi čia yra refleksija: žmonės ilgai laukė ir nieko nepirko, ir štai pernai vėl pradėjo pirkti. Tai, žinoma, lėmė ir tai, kad bankai sumažino ar net nustojo mokėti palūkanas už indėlius, todėl turintieji laisvų pinigų ėmė investuoti į nekilnojamąjį turtą, nes supranta, kad pajamos iš nuomos nėra didelės, bet tai stabili investicija su 4–5 proc. grąža.
O sakyti, kad rusai ar baltarusiai šluote šluoja būstus Lietuvoje, nedrįsčiau. Šitoks apibūdinimas labiau tinka Latvijai. Ten iš tiesų tai vyksta, nes šių šalių piliečiai, Latvijoje įsigiję nekilnojamojo turto, gauna ilgalaikes gyvenimo vizas ir gali laisvai važinėti po Šengeno šalis. Antra vertus, nestabili situacija tose šalyse verčia žmones ieškoti sprendimų ir, kaip jie sako, saugiai pasidėti pinigus artimajame užsienyje. Investavę pas mus jie jaučiasi saugiau, nes pas mus veikia tos pačios taisyklės, teisinė bazė, kokia veikia visoje ES.
Be to, kalbant apie apsidraudimą nuo burbulų reikia prisiminti, kad po krizės Lietuvos bankas įvedė atsakingo skolinimosi taisykles.
VEIDAS: Kaip pastarojo pusmečio Rusijos veiksmai pakeitė Lietuvos verslininkų požiūrį į šią šalį, kaip į partnerę?
R.D.: Šiandien verslininkai Rusijos rinką vertina lygiai taip pat, kaip ir visas kitas rinkas: vertina jos pelningumą, rizikingumą ir daro išvadas. Kad ir kaip ten būtų, ši rinka yra alkanesnė, mažiau reikli, mūsų įmonių vadovai, rinkodaros specialistai geriau pažįsta šios šalies žmonių mentalitetą, bet kartu ši rinka yra ir mažiau stabili tiek politiškai, tiek ekonomiškai. Taigi, jei verslininkai nori daugiau uždirbti, bet siekia, kad pardavimas būtų subalansuotas, orientuojasi ne tik į šią rinką.
Kita vertus, dėl nekokių mūsų valstybės pastarųjų metų sprendimų stipriai suprastėjo politinis klimatas bendraujant su šia valstybe, ir tai taip pat labai veikia mūsų ekonomiką. O štai Estijoje veikiama kitaip. Estai su Rusija turėjo panašių problemų kaip ir mes, bet šiandien jų santykiai kaip niekad puikūs, ir iš to daug naudos gauna visa Estijos ekonomika.
Lietuvos problema ta, kad pas mus verslas veikia sau, o valstybės politika – sau. Kartais netgi galvoji: o kas tuomet yra ta politika, jei ji veikia kaip savitikslė? Iš tikrųjų, vykdydami vidaus ir užsienio politiką mes privalome derinti visus politinius ir ekonominius interesus.
VEIDAS: Latvija tapo antrąją po Estijos Baltijos šalimi, tapusia euro zonos nare. Jūsų vertinimu, kaip tai paveiks investuotojų elgesį Baltijos regione?
R.D.: Euras yra tik vienas rodiklių, darančių įtaką apsisprendimui, kur investuoti, bet ne pagrindinis. Vis dėlto aš nemanau, kad latviai ir estai per šiuos metus, kol mes įsivesime eurą, pritrauks labai daug investicijų.
Iš tikrųjų ilgalaikiams investuotojams (kurių mes labiausiai laukiame, ypač plyno lauko, gamybinių investicijų) svarbiausia yra konkurencinė aplinka: biurokratija, darbo mokesčiai, politinis stabilumas. Todėl manau, kad šiandien mes labiau pralošiame dėl politinio neapibrėžtumo nei dėl euro neturėjimo.
Beje, kalbėjimas apie minimalios algos didinimą taip pat mažina mūsų patrauklumą investuotojams. Mūsų politikai, siųsdami pažadus vidaus rinkai, tai yra savo rinkėjams, turi suprasti, kad jie gyvena ne uždaroje erdvėje, o yra girdimi visose valstybėse, kurios turi tvirtus finansinius santykius su Lietuva, bei tose, kurios ketina pas mus investuoti. Ir šitie politiniai pareiškimai nepraeina pro potencialių investuotojų (pirmiausia skandinavų ir vokiečių) ausis, nes tų šalių verslininkai įpratę, kad jų politikai teikia tik pamatuotus, pasvertus siūlymus, virstančius realiais darbais, todėl mano, jog mūsų politikai irgi kalba atsakingai. Tad investuotojai tokias kalbas priima kaip aiškią politinę doktriną ir tai sulaiko juos nuo investavimo Lietuvoje.
Beje, panašiai investuotojus veikia ir kalbos apie referendumą dėl draudimo pirkti žemę užsieniečiams. O juk iš tikrųjų tie užsieniečiai, kurie norėjo, žemės Lietuvoje jau seniai prisipirko, dažniausiai įvairių “uabų” vardais. Juk šitai seniai galima daryti ir daroma. Todėl, mano nuomone, kai leisime užsieniečiams įsigyti Lietuvoje žemės, šioje rinkoje bus kur kas daugiau skaidrumo. Bet yra žmonių, kurie šito nenori.
VEIDAS: O kaip Lietuvos pramonininkai vertina valdžios elgesį dėl Visagino atominės elektrinės projekto vilkinimo? Ir ar dar yra šansų, kad projektas taps realybe?
R.D.: Naujų energetikos gairių mes kol kas neišgirdome. Iš tikrųjų pirmiausia reikėtų pavarijuoti, kokie yra galimi mūsų valstybės raidos scenarijai, ir pagal tai rengti strategiją. Energetikos projektai yra ilgalaikiai, kainuoja labai brangiai, tad reikėtų analizuoti, kaip jie atsipirks, nes tai priklausys nuo mūsų valstybės ateities 2025–2035 m.
VAE projektas vienai Lietuvai yra per brangus, nors mums labai reikia turėti savą elektrinę. Manau, kad dabar turėtume grįžti prie tvirto kaimyninių valstybių pasirinkimo: sudedame pinigus ir tariamės su statytoju. Pramonininkai vertina VAE projektą pagal ekonomines ir politines prielaidas, bet prielaidų, kad tai įvyks, nematyti. Dabartinėmis sąlygomis nemanau, kad projektas bus įgyvendintas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. jo jo rašo:

    darbo vietu yra,bet uzdarbio nera,mokekit padoriai,ir nebeliks bedarbystes.

  2. hm hm rašo:

    Bedarbiai kurie dirbtu , jie niekam nereikalingi. Isvare ( valdzia ir verslas) zmones kitur per krize , tai dabar nebera darbuotoju.
    Klausimelis Dargiui: Ar imanoma zmogui isgyvenri provincijoje (Panevėžys ,Šiauliai) iš minimalios algos mėnesį? Nelabai? Jei taip , kokio dydžio ji turi būti? Kad gaunantis minimalia alga nesikreiptu pašalpų kiek jam reikia mokėti ? Tikrai ne 1000lt.

  3. jonas jonas rašo:

    Šitam ponui greičiausiai ir sapnuojasi Lietuvoje dirbantys azijiečiai už ryžių porą saujų per dieną? Žiūrėk neapsirik!

  4. Vyriškis Vyriškis rašo:

    Šitas ponaitis Dargis gina savųjų buožių interesus. Teisingai kažkas pasakė: mokėkite žmonėms padoriai, investuokite į mokymus, gerbkite sunkiai dirbančiuosius – ir nebereikės vapalioti apie imigraciją.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...