2011 Balandžio 06

Valdančioji Koalicija

Šiai Vyriausybei gresia dirbti iki Seimo rinkimų

veidas.lt

"Veido" archyvas

Opozicijai nepavyko nuversti jau penkto ministro iš eilės. Praėjusią savaitę poste liko G.Kazlauskas

Atrodo, kad dabartinė valdančioji koalicija ir jos sudaryta Andriaus Kubiliaus Vyriausybė dirbs iki kitų Seimo rinkimų, nes nematyti jokios jėgos, galinčios ją nuversti ar pakeisti.

Interpeliacija aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui žlugo tyliai ir beveik nepastebimai: praėjusį antradienį Seimas pritarė ministro atsakymams į opozicijos pateiktus klausimus, o jau trečiadienį niekas apie tai nebeprisiminė. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Priešingai nei interpeliacija energetikos ministrui Arvydui Sekmokui, apie kurią prisimenama net po kelių savaičių. Nors turėtų būti atvirkščiai.

A.Sekmokui išsaugoti buvo mobilizuoti ne tik visi valdančiųjų frakcijų parlamentarų balsai, ne tik visi prijaučiantieji – savo autoritetą ant interpeliacijos svarstyklių lėkštės metė pati prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nepasitikėjimas energetikos ministru kartu būtų reiškęs nepasitikėjimą ir premjeru, ir Vyriausybe, ir pačia valstybės vadove. Balsavimas dėl A.Sekmoko iš anksto buvo paverstas balsavimu už Lietuvos energetinę nepriklausomybę.

Koalicija atsilaikė ir be D.Grybauskaitės

Tuo tarpu į interpeliaciją G.Kazlauskui buvo einama kaip į rutininę parlamentinę procedūrą. Negana to, visi dalyvaujantieji balsavime žinojo, kad prezidentė D.Grybauskaitė dar pernai rugsėjį pareiškė nepasitenkinimą Aplinkos ministerijos bei jos vadovo darbu ir iki šiol savo požiūrio nepakeitė. Apie tai kartkartėmis primindavo žurnalistams.

Svarbiausia, interpeliuoti G.Kazlauską, priešingai nei A.Sekmoką, tikrai buvo už ką – vien daugiabučių renovavimo programos žlugimas to vertas. Nepaisant visų šių prieš ministrą nukreiptų veiksnių, balsavimo rezultatas dėl jo atsakymų į klausimus – už 65, prieš 42, susilaikė 11 – ne ką tesiskyrė nuo balsavimo dėl A.Sekmoko: už 66, prieš 53, susilaikė 9.

Jei žiūrėsime į esmę, balsavimas dėl interpeliacijos aplinkos ministrui parodė, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir valdančioji koalicija Seime gali sėkmingai atlaikyti opozicijos spaudimą ir be prezidentės D.Grybauskaitės pagalbos.

Taip pat akivaizdu, kad šiandieną Seime nėra jokių sąlygų sudaryti alternatyvią valdančiąją koaliciją, į kurią neįeitų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija.

Tai matant, atmintyje iš karto atgijo netrukus po 2008-ųjų Seimo rinkimų ką tik paskirtojo premjero A.Kubiliaus pasisėdėjimas su žurnalistais restorane “Pas Rudolfą”. Tame vėliau pagarsėjusiame susitikime į klausimą, kiek laiko duoda sau premjero poste, A.Kubilius ramiai atsakė: “Manau, dirbsime iki kadencijos pabaigos. O jeigu niekas nepasikeis ir opozicija bus tokia, kokią matome dabar, tai gal ir dar vieną kadenciją.”

Tuomet toks premjero optimizmas krizės akivaizdoje skambėjo kaip nelabai vykęs juokas, tačiau dabar reikia pripažinti, kad A.Kubilius tuomet buvo velniškai įžvalgus. Arba labai vykusiai pajuokavo. Nes prarasti premjero postą anksčiau 2012-ųjų Seimo rinkimų A.Kubilius gali tik dviem atvejais: arba Lietuvą ištiks gamtinė ir technogeninė katastrofa, panaši į Japonijos, arba konservatoriai praras sveiką nuovoką ir gegužės pradžioje nebeišrinks jo partijos pirmininku kitai kadencijai. Abi tikimybės gana nedidelės. Nors antroji – didesnė.

I.Degutienė planuojama į prezidentus

Tie, kurie dar turi vilčių, kad užsispyrusį A.Kubilių partijos (o paskui, tikėtina, ir Vyriausybės) pirmininko poste gali pakeisti sukalbamesnė Seimo pirmininkė Irena Degutienė, pastarosiomis savaitėmis atlieka konservatorių skyrių posėdžių stebėseną. Mat artėjant rinkiminiam suvažiavimui skyriai kelia savus kandidatus į partijos pirmininko postą. Pagal tai, kuriuose skyriuose ir kokia balsų persvara bus iškelti ar A.Kubilius, ar I.Degutienė, bandoma iš anksto prognozuoti, kokia būsianti rinkimų baigtis.

Mesti iššūkį A.Kubiliui partijos vado rinkimuose I.Degutienę ragina ir jos artimiausios aplinkos žmonės, daugiausia vienaip ar kitaip susiję su krikščioniškuoju partijos sparnu arba turintys asmeninių nuoskaudų dėl A.Kubiliaus veiklos. “Jeigu būsiu iškelta, tada ir pamąstysiu. Bet šiandien negaliu į šitą klausimą niekaip atsakyti, nes nežinau, ar būsiu iškelta”, – su tradiciniu ryžtu į klausimus, ar dalyvausianti partijos pirmininko rinkimuose, atsakinėja Seimo pirmininkė.

Tačiau partijos aparato darbuotojai neabejoja, kad jos pavardė greta A.Kubiliaus ir, tikėtina, tautininkų sparno lyderio Gintaro Songailos bus įrašyta į rinkimų biuletenį. Mat pagal įstatus pakanka, kad kandidatą į pirmininkus iškeltų bent vienas partijos skyrius.

“Man keisti pasvarstymai, kad Irena nori pasitikrinti, ar partija ją palaiko, – sakė “Veidui” vienas įtakingas konservatorius. – Irena palaikymą tikrai turi, bet – ne į šį postą. Ir ne šiuo metu. To mums dar betrūko – turint vos kelis “reitinginius” politikus, iškišti juos į postus, kuriuose jų reitingai neišvengiamai smuks.”

Konservatoriai neslepia, kad kalbėdami apie I.Degutienę jie žvelgia ne į 2012-ųjų Seimo, o į 2015-ųjų prezidento rinkimus. Išsaugoti nepopuliarių sprendimų nepaliestą, lūkesčių teikiančią kandidatę iki rinkimų, kuriuose konservatoriai savo tikro kandidato neturėjo jau nuo 1997-ųjų, būtų logiškas sprendimas. Juoba kad politinė santuoka su praėjusiuose prezidento rinkimuose kelta kandidate D.Grybauskaite iširo ilgai netrukusi.

Kad A.Kubilius turės palikti partijos pirmininko postą, jeigu pralaimės 2012-ųjų Seimo rinkimus, jaudabar ne paslaptis. Kitas reikalas, jog, kaip parodė savivaldybių tarybų rinkimai, tiek konservatoriai, tiek visa dabartinė valdančioji koalicija turi šansų išsaugoti pozicijas ir po dvejų metų. Ypač jeigu šiuo metu susiskaldę liberalai pradės veikti vieningai.

Kas suvienys liberalus

Tiek “motininė” Liberalų ir centro sąjunga, tiek nuo jos atskilęs ir savarankiška partija tapęs Liberalų sąjūdis šiuo metu, formaliai imant, Seime turi po 13 balsų. Tai yra politiškai lygaus svorio partijos. Tiesa, į Liberalcentristų frakciją dar įeina Arūno Valinsko “prisikėlėlių” liekanos, bet šių vienoks ar kitoks įsiliejimas į liberalų gretas jau yra nulemtas. Žinoma, jei kuris iš “prisikėlėlių” dar tebenori tęsti politinę karjerą.

Kita vertus, per savivaldybių tarybų rinkimus liberalcentristai pasirodė geriau už liberalsąjūdininkus, tad jėgos, galima sakyti, galutinai išsilygino.

Kokių nors idėjinių nesutarimų tarp abiejų partijų nebuvo nuo pat pradžių. Dabartinio susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio vedami liberalsąjūdininkai 2005-ųjų pabaigoje atskilo nuo liberalcentristų, nes nebegalėjo kartu dirbti su tuometiniu šios partijos pirmininku Artūru Zuoku. Arba, perfrazavus žinomą posakį, – “jokio verslo, vieni asmeniškumai”.

Abiejų rūšių liberalų bėda – asmeniškumai, nebeleidę jiems veikti vienos partijos gretose, išplito daug toliau už “zuokininkų” ir “antizuokininkų” ar “klaipėdiečių” ir “vilniečių” santykių. Juoba kad liberalų enfant terrible A.Zuokas jau seniai paliko partiją, su savo vardo judėjimu laimėjo savivaldos rinkimus Vilniuje ir, regis, kartoti klaidos, padarytos 2008-aisiais einant į Seimą, nebeketina.

Paradoksas, bet šiandieną, po savivaldos rinkimų, liberalai ir liberalcentristai lengviausiai susitarė dėl bendradarbiavimo būtent Klaipėdos miesto taryboje, nors kadaise uostamiestyje skilimas buvo pats skausmingiausias.

Tuo tarpu Vilniuje liberalcentristas Stanislovas Šriubėnas negali sėdėti prie vieno stalo su liberalsąjūdininku Vidmantu Martikoniu (“feodalo” pravardę turinčiu vienu turtingiausių Lietuvos politikų), o Kaune liberalsąjūdininkai stengiasi neatsidurti greta buvusio mero, liberalcentristų lyderio Arvydo Garbaravičiaus. Nors, kaip teigiama, po šių savivaldos rinkimų liberalai daug labiau linkę sudarinėti tarpusavio koalicijas nei anksčiau.

Yra ir objektyvių priežasčių, kodėl liberalai neskuba vienytis. “Veido” žiniomis, artėjant savivaldos rinkimams liberalų užsakymu “Baltijos tyrimai” atliko abiejų partijų elektorato apklausą ir paaiškėjo, kad antruoju pasirinkimu už “bendravardę” partiją balsuotų tik po 15 proc. tiek liberalcentristų, tiek liberalsąjūdininkų rinkėjų. Šitai kelia tam tikrą pavojų, kad susijungdamos partijos nubaidytų nemenką dabartinių rinkėjų dalį ir laukiamo sinergijos efekto per 2012-ųjų Seimo rinkimus nebūtų.

Bet asmeniškumai vis tiek persveria. “Patys pagalvokit – jeigu dabar sujungiame partijas, tai kaip į pirmas 10–15 “praeinamų” vietų sutalpinti visus 26 dabartinius Seimo liberalų frakcijų narius? Juk visi ten norės”, – retoriškai “Veido” klausė vienos iš liberaliųjų partijų lyderis. O jeigu dar darysime prielaidą, kad siekiant privilioti papildomų rinkėjų partijos panorės papuošti rinkimų sąrašus naujais veidais?

Tad kol kas daugiausia, apie ką kalba liberalų partijų vadai, – susitarimas per Seimo rinkimus nekelti vieniems prieš kitus kandidatų ir viešas įsipareigojimas po rinkimų dirbti kartu. Kartu nepamiršdami pridurti, kad “iš jų pusės” jokių kliūčių partijos suvienijimui nėra.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. hmm hmm rašo:

    o gerbiamam Audriui gresia nieko kritiško apie dešiniųjų politiką taip ir neparašyti.

  2. sak sak rašo:

    seniai laikas buvo pasalinti Kubiliu su jo valdzia,konservai tik griauna musu sali,ka aplamai per 20 metu gero padare ir valdzios ir seimas tik sau milijonus krovesi,o liaudi skurdino.

  3. Python to sak Python to sak rašo:

    iš kokios krūmo tau kas leido prie interneto prisėsti?

  4. audrius.baciulis@email.lt audrius.baciulis@email.lt rašo:

    Gerbiamasis hmm…, čia nėra kritikos kairiesiems ar dešiniesiems. Čia yra numanymas, kas ir kaip bus. Gali būti, aš suklysiu. Bet šiai dienai gulasi taip.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...