2011 Kovo 16

Algimantas Čekuolis

Šešios progos numirti

veidas.lt

"Veido" archyvas

Vilniaus knygų mugėse daugiausiai autografų paprastai išdalija publicistas Algimantas Čekuolis. Ne išimtis ir ši knygų mugė, kurioje jis pristatė ketvirtą savo knygą “Šešios progos numirti”. Joje A.Čekuolis atvirai pasakoja apie įvykius, kurie jį suformavo, o mes pateikiame ištrauką iš šio kūrinio.

IV

“Levanevskis” praplaukė pro “Medienos biržą” – taip vadinosi keliolika kilometrų prieplaukos, nukrautos lentomis, žuoliais, pjauta ir apskrita mediena – ir išplaukė iš Archangelsko uosto akvatorijos.

Man buvo keista, kad kiti jūrininkai laksto pirmyn atgal, vynioja lynus, plauna denį, o manęs niekas dirbti nekviečia. Mano eilė dar ateis.

“Levanevskio” nesupo, nes aplink plytėjo ledai. Tai nebuvo ledlaužis, o tik garlaivis, kurio korpusas sustiprintas, kad galėtų plaukioti tarp ledų.

Ketvirtą ryto sukriokia signalizacija ir tuoj pasigirsta ne ką malonesnis balsas:

– Pirmasis būrys renkasi priekyje, prie kairiojo borto!

Apsiverčiu ant kito šono. Manęs tai neliečia. Bet čia pasigirsta vėl:

– Antrasis būrys! Priekyje, dešinysis bortas!

Liuokteliu nuo gulto. Drabužius buvau pasiruošęs iš anksto: šilti baltiniai, vatinės kelnės, arklio odos auliniai iki kirkšnies, vatinė striukė, ausinė kepurė, baltas chalatas su smailiu kaip kukluksklano gobtuvu, rusiškas Antrojo pasaulinio karo laikų karabinas su įrėžtais kryželiais. Kam nors kadaise tie ženklai turbūt daug reiškė. Užsikabinu šovinyną ant kaklo, nes nebuvo laiko apsijuosti, ir – dun dun – geležiniais laiptais užlekiu į viršų, į denį. Matau, mano būrio vyrai it voverės štormtrapu (virvelinėmis kopėčiomis su lentutėmis) jau lipa iš laivo ant ledo.

Keista matyti laivą, ne pririštą prie krantinės ar jūroje nuleidusį inkarą, o tiesiog prisišliejusį prie ledo lauko.

Pasklidę į kairę ir dešinę, truputį pasilenkę patraukiame tolyn tuo ledo lauku, šokinėdami per nedideles propešas.

Mums įkandin išlipa kiti būrio vyrai; šitie jau be maskuojamųjų chalatų, todėl juos vadinom “černova”.

Ledu einame gerą valandą. Staiga išgirstu keistus garsus – tarytum bernai pamiškėje šūkautų: “A-a-o-u-u!” Ir aidas atsiliepia: “A-a-h-u-u!” Bet aido čia negali būti. Vadinasi, jie susišūkauja tarpusavyje. Savo malonumui.

Mūsų viršila Nikiforas ranka duoda komandą ir mes sukrintame į patirpusį drėgną sniegą, prisiplojame pilvais prie žemės ir imame šliaužti pirmyn.

Tolumoje sujuoduoja apskritos ruonių galvos be ausų, matyti jų akys. Dar vienas Nikiforo mostas – ir pradedame šaudyti.

Būtina pataikyti ruoniui į galvą, todėl skubėti nevalia. Mūsų kulkų smaigaliai švininiai. Pataikiusi į kaukolę ar kitą kaulą, kulka išsiskečia. Kare tokias naudoti uždrausta.

Vyrai šaudo taikliai. Matau, ruonis spokso pakėlęs galvą, staiga – dudunkst – ir galva trinkteli į ledą. Aplink girdėti perkūniškas tratėjimas, visgi kariški šautuvai, bet tik vienas kitas ruonis susipranta sprukti ir pliaukšėdamas priekiniais pelekais neria į vandenį. Paleidau ir aš kelis šūvius, bet daugiau negaliu. Ruoniai man nieko blogo nepadarė. Į mane niekas nekreipia dėmesio – visiems rūpi tik medžioklė.

Jeigu tai galima pavadinti medžiokle.

Kai ruoniai nustoja judėti, prieiname prie pat jų bandos.

Guli visi pasliki, aplink telkšo balos kraujo. Nikiforas neskubėdamas apeina žudynių lauką – jis tikrina. Pajudina ruonį koja, vieną kitą spyriu apverčia ir paspokso ruoniui į akis. Jeigu jos stiklinės – tvarka, negyvas. Jeigu dar kruta, Nikiforas kapokliu pramuša jam kaukolę. Jo kapoklio vienas galas smailas, kitas panašus į plaktuką. Pribaigti sužeistą gyvūną reikalauja tarptautinės taisyklės. Nes sužeistas ruonis vis tiek žus, tiktai ilgiau kankinsis.

Mums įkandin atskuba “černova”. Jie darbuojasi tiksliai ir žaibiškai. Prapjauna ruonį išilgai, išvelka jį iš kailinių kartu su sprindžio storio lašiniais, tą grobį tempia į šoną ir krauna į šūsnį, o maitą palieka gulėti ant raudono sniego. Netrukus plynėje liks tik išdarkyti pastirę kūnai. Gulės ilgai spiginančiame šaltyje, nes net varnos čionai neatskrenda.

Pirmą dieną nuėjome gal penkiolika kilometrų, tiek pat – atgal. Tik žodis “eiti” nėra tikslus. Kovo mėnesį per ledus ne einama, o šokinėjama. To reikia išmokti.

Be karabino, kiekvienas nešamės dar ir po busoką – ilgą tvirtą kartį su kabliu ir smaigu gale. Peršokant nuo vienos lyties ant kitos, plūduriuojanti properšoje tarp jų ledo salelė gali pasirodyti patraukli kojai pastatyti. Turi bakstelti – gal ten tik ledo gabaliukai su sniegu. Kai prieini plyšį, kurio neperšoksi, pasiieškai “plausto” – padoresnės lyties. Užšoki ant jos pats vienas arba keliese ir irkluodami busokais persikeliate.

Po penkių dienų mūsų grobis – viena didelė kaimenė, gal du šimtai galvų, ir pora mažesnių.

Tada “Levanevskis” prasistūmė pro ledų sangrūdas tarp Kolos ir Kanino pusiasalių ir išplaukė į Barenco jūrą.

Pirmą kartą pajutome šiokį tokį supimą. Ledo luitai girgždėjo trindamiesi vienas į kitą. Tai reiškė, kad atviri vandenys netoli. Lytys buvo smulkesnės, maždaug kaip Nemuno žemupyje ar Kuršių mariose per ledonešį. Tokiomis eiti gerokai sunkiau. Grįžę į garlaivį laiptais lipdami vos kojas pavilkdavome. Skaudėjo šlaunis, blauzdas, pėdas, čiurnas, ypač Achilo kulną. Nes koją statai ant iš pažiūros lyg ir padoraus ledo gabalo, bet jis po tavim skyla ir privalai staigiai šokti ant kito luito, šis irgi ima aižėti ir tu vėl metiesi pirmyn. Kur čia negels kūno po tokios mankštos.

Paklausiau pomorų, ar jiems, įpratusiems, kojų neskauda. Nustebo.

– Žinoma, skauda! Bet toks jau tas mūsų darbas.

Ta šiaurės rusų tauta kalbėdama pabrėžia “o”: “Konešno bolit.”

Atsirado sniego aklumas.

Čia ne tas akių nuovargis, kuris ima kamuoti, kai saulei spiginant slidinėji ar eini sniegu. Tais atvejais gali užsidėti tamsius akinius ar prisimerkti. O Šiaurėje, kai apsiniaukę, kai aplink vienoda pilkuma – šiek tiek melsva, šiek tiek balta, o žiūrėti privalai įtempęs akis, nes reikia tą plauko pločio įtrūkį ledo luite pastebėti, va tada ir atsiranda “sniego aklumas”. Į dienos pabaigą akis peršti, tarsi jos būtų smėlio pripiltos, mažai ką beįžiūri. Laive pažvelgiau į veidrodį – akys raudonos kaip triušio. Bet iki ryto beveik praeina.

Pirmajam iš brigados nelaimė turėjo nutikti, žinoma, man.

Šokau ant lyties, kuri man atrodė lovos dydžio, bet ji skilo ir aš tėškiausi į ledinį vandenį – panirau iki pat nosies. Būčiau nugarmėjęs, bet busoką nešiau gulsčią ir jis atsirėmė į kitą lytį.

Suklykiau iš visų plaučių. Ledinis vanduo plūstelėjo per apykaklę. Sušlapę ir apsunkę drabužiai ėmė traukti mane žemyn.

Atbėgo Nikiforas ir dar pora vyrų. Nepamenu, ką jiems šaukiau. Jie busokų kabliais sugriebė man už chalato, pritraukė prie didesnės lyties ir ištempė mane ant ledo kaip ruonį.

– Nusivilk, – neslėpdamas pasibjaurėjimo paliepė Nikiforas.

Nustebau. Kodėl? Man ir taip buvo šalta.

Pora vyrukų padėjo nusivilkti, nes mano pirštai neklausė.

– Baltinius irgi!

Turbūt juokingai atrodžiau nuogas ir basas ant ledo, nes kažkas suprunkštė. Tą dieną labai šalta nebuvo, gal kokie 20 laipsnių žemiau nulio, bet pūtė žvarbus vėjas. Drabužius gręžė pomorai, sustoję po du, vanduo bėgo čiurkšlėmis.

Apsivilkti irgi turėjo man padėti. Drabužiai buvo kaip šarvas, mat spėjo suledėti, o batuose tebekliuksėjo vanduo.

Nikiforas nužvelgė mane.

– Blogai išgręžėt! Dar kartą nusivilk.

Vyrai vėl gręžė sukibę po du, vėl bėgo čiurkšlės.

Kai apsivilkau, Nikiforas liepė laikytis greta jo ir ne eiti, o bėgti ristele.

Sakyti jam, kad man derėtų grįžti į “Levanevskį” ir persivilkti sausais drabužiais, gal išgerti kokių nors vaistų ar karštimo, buvo tuščias reikalas. Jis nebūtų leidęs vienam eiti į rūką, o trijų keturių vyrų palydos duoti negalėjo, be to, nežinia, kur tas “Levanevskis” šiuo metu stovi.

Tačiau nutiko neįtikėtinas dalykas – po valandos bėgimo ir šokinėjimų drabužiai išdžiūvo, net storas vatinukas ir chalatas. Vis laukiau, kada pajusiu pirmus ligos simptomus, pradėsiu kosėti, ims mušti karštis. Tačiau nieko panašaus nenutiko.

Laive pakniopstom nulėkiau pas daktarą.

– Na ir kas? – truktelėjo pečiais jis, kai viską papasakojau.

Pamatavo temperatūrą. 36,6.

Dėbtelėjo įtariai. Turbūt pagalvojo: gudragalvis bernas užsimanė menzūrėlės spirito.

– Ledynuose nėra nei bacilų, nei virusų, – paaiškino daktaras. – Būtų taip atsitikę mieste ar laive, jau gulėtum karščiuodamas.

Rytą atsikėliau lyg niekur nieko. Vėl išėjau su brigada.

Ir žinote ką? Pasimurdžius lediniame vandeny, šokinėti nuo lyties ant lyties tapo visai nebaisu.

Apie autorių ir knygą

Žurnalistikos legendos Algimanto Čekuolio ketvirtoji knyga “Šešios progos numirti” – tai knyga apie mus supančio pasaulio tikrovę. Ji skirta tiems, kurie nebijo suabejoti pripažintais mitais, kurie ieško faktų ir jungčių tarp jų, o išvadas moka daryti patys. Dalis tekstų parašyta rengiant televizijos laidas, naršant po visų žemynų spaudą, radiją, televiziją bei grįžus iš kelionių, į kurias autorius leidžiasi penkis šešis kartus per metus. Bet tai ne kelionių aprašymai.

Ši knyga nėra ankstesnių šio autoriaus knygų pakartojimas ar jų tęsinys. Ji išleista visai ką tik ir buvo pristatyta pastarojoje knygų mugėje.

Šioje knygoje A.Čekuolis pirmą kartą kalba apie save. Autorius juokauja, kad artėjant aštuoniasdešimtmečiui jau galima kalbėti ir apie save. Beje, šis publicistas moka 13 kalbų ir yra aplankęs 72 šalis.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. pastaba pastaba rašo:

    Nuvylė mane šiek tiek šita knyga. Pirkau tikėdamasi rasti 250 psl. autoriaus išgyvenimų, o vietoj to radau 30 psl. to, kas taip intensyviai reklamuojama, ir pluoštą kaškur girdėtų straipsnių. Su visa mano didžiausia pagarba, ponas Čekuolis – puikus kalbėtojas, gebantis įstabiai sudėtingus dalykus nupasakoti paprastai, tačiau kaip rašytojas – jam pačiam tai nebus naujiena – nekoks…

  2. Zenius Zenius rašo:

    Tos knygos knygynuose nemačiau.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...