2012 Lapkričio 03

Šešėlio šeimininko paslaptys

veidas.lt


Maironio jubiliejui išleista Aldonos Ruseckaitės parašyta biografinių poeto etiudų knyga „Šešėlis JMM“.

Kas jis – tasai Šešėlis, knygos pradžioje mindžikuojantis prie paradinių kolonų?
Jis pasirodo tuomet, kai į Poeto gyvenimą norima pažvelgti iš nūdienos perspektyvos. Mėgsta pasikalbėti su pačiu Poetu, kurį vadina Šeimininku, ir papasakoti, pavyzdžiui, kas bematyti iš kažkada jo paties kruopščiai puoselėto sodo: „Mažai belikę vaismedžių – dvi obelys, vienos iš jų tik pusė kreivo kamieno, kita dar didelė ir tiesi. Jos tebežydi pavasariais, užmezga mažutėlius silpnus obuoliukus, kurie nesulaukia brandos. Kartais ta, kuri arčiau rūmų – saldinė – užaugina vieną kitą obuolaitį, o kreivoji lyg nelaiminga motina – viduryje brandinimo persileidžia, numėto žemėn – po nesveikus vaisiukus skruzdėlės ir kirminai landžioja, paukšteliai sulesa, pakapsi ir šimtametės senės varnos, kurios tave gerai pamena…“

Paslaptingoji Beatričė

Šešėlis neslepia ir to, kas ištiko kadaise Poeto mūzomis laikytas moteris: grafaitė Marija Celina Tiškevič senatvėje sovietų išvežta į lagerį Krasnojarsko krašte, ten ir mirė. Sofija Riomerienė taip pat ištremta į Sibirą, tačiau jai vis dėlto pavyko pabėgti ir likti Vakaruose… O pati svarbiausioji, Ona Balčiūnienė, knygoje pagal Dantės analogiją vadinama tiesiog Beatriče, šalia Poeto buvusi paskutiniuosius septynerius jo gyvenimo metus, išvyks toli ir niekada niekam nepasakos apie juos siejusią draugystę. Paskutinę Poeto gyvenimo dieną mirštančio draugo dovanotą rožę Beatričė sudžiovins ir laikys Maironio poezijos tomelyje. Tik gyvenimo saulėlydyje ji kukliai sutiks viešai atskleisti keletą jų bendravimo epizodų. Būtent ši senyvo prelato ir žavios jo kaimynės draugystės istorija tapo rašytojos ir muziejininkės Aldonos Ruseckaitės, daug metų tyrinėjusios poeto palikimą, knygos pasakojimo siužetine ašimi.
Šešėlis dalyvaus ir Poeto laidotuvėse, atpasakos į jas susirinkusiųjų sakytus žodžius ir tvyrojusią nuotaiką. Visame Kaune tą vasaros dieną plevėsavo vėliavos su gedulo juostomis. Karo muziejaus sodelyje liūdėjo juodu audeklu apvyniotas „Laisvės“ statulos postamentas su pritvirtintu Maironio portretu, tapytu Apolinaro Šimkūno. Kareivių garbės rikiuotė, virš galvų burzgiantys lėktuvai. Prezidento Antano Smetonos kalba… Pagarba, kurios gyvam Poetui iš aukštų valstybės veikėjų teko ne tiek ir daug.

Klaustukų miškas

Bet ar Šešėlis apie savo šeimininką gali žinoti viską? Anaiptol: dažnai Poetas nuo jo pasprukdavo, ir nemažai mįslingų jo gyvenimo sprendimų taip ir liko papuošti klaustukais. Kodėl, nujausdamas savo kūrybinę prigimtį, Maironis pasirinko kunigystę? Kodėl pats atidavė savo poezijos mūzų fotografijas sudėti šalia eilėraščių, o vėliau išsigynė nepažįstąs šių moterų? Kodėl jo archyve neliko nė vienos mylimiausiosios Beatričės fotografijos, o tik keletas jos ranka užrašytų atvirukų? Kodėl iki paskutinių gyvenimo dienų pakako jėgų nesibaigiančioms statyboms, bet vis labiau jų stigdavo kūrybai? Ir dar daug kitų „kodėl“, lig šiol neatsiveriančių nei Šešėliui, nei Maironio kūrybos tyrinėtojams.
Vis dėlto Šešėlis primins mums, kaip jautriai Poetas reaguodavo į savo kūrybos kritiką, kartais įsiveldamas į viešas diskusijas spaudoje su įžūliai jį taršiusiais studiozais. Neslėps, kad apskritai iš viso menininkų luomo kone menkiausiai šis vertino plunksnos brolių draugiją: mielesni jam buvo dailininkai ir teatralai, netgi šiaip plepių Kauno poniučių viešnagė. Papasakos Poeto pasirinktų slapyvardžių (tarp jų – ir Maironio) kilmės istorijas.
Šešėlis primins jo keistą pomėgį statyti: nusileidęs iš poetinių svajų, Maironis ūkiškai pedantiškai gebėjo rūpintis tiek savo namais, tiek seminarijos rūmų priežiūra, tiek naujo sau Aleksote statomo namo, kuriame taip ir nebespėjo įsikurti, rentimu. Atvers griežtą, kartais net šykštoką Poeto būdą tvarkant piniginius reikalus, kurį suminkštinti tesugebėdavo ištikimoji draugė Beatričė.
„Būtų labai nuobodu, jeigu kas nors žinotų viską. Mano gyvenimas niekada nebus užbaigtas, juk Šešėlio tarnystė ir dabar tebesitęsia, tik keičiasi jo pavidalai, kartais aš ir pats nebeatpažįstu“, – autorės valia knygoje sako Poetas.
Palinkėkime sau dažniau tą Šešėlį savyje ir kituose atpažinti.

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...