2014 Gruodžio 26

Senosios tradicijos: magiškos reikšmės ir tikėjimas pasekmėmis

veidas.lt

Kalėdos – didžioji žiemos šventė. Mūsų protėviams tai buvo ypatingas laikas, kai kiekviena laiko sekundė – reikšminga, o bet koks žmogaus poelgis – prasmingas, vienaip ar kitaip lemiantis jo visų metų gerovę.

 

Žiemos saulėgrįža krikščioniškoje tradicijoje yra Išganytojo gimimo, o liaudiškose apeigose – Saulės atgimimo ir naujų ūkinių metų pradžios šventė. Lietuvių papročiai liudija didžiulį rūpestį dėl būsimųjų metų ir darbų sėkmės, šeimos ateities ir gerovės. Juk ūkis, šeimyna, gyvuliai ir žemė buvęs visas žmogaus pasaulis, apie jį sukosi jo mintys, lūkesčiai ir maldos. Taigi kiekvienų metų Kalėdų dieną atšventę pamaldas bažnyčioje, žmonės namuose laikėsi iš senovės paveldėtų papročių, draudimų, ėmėsi būrimų bei įvairių magiškų ateities spėliojimų.

 

Iš kur kilęs jų pavadinimas

Ilgą laiką manyta, kad Kalėdų pavadinimas kilęs iš slaviško žodžio koliada, reiškiančio kelmą, kurį persirengėliai po kiemus tampydavę šventės išvakarėse ir vėliau sudegindavę kaip visų senųjų metų nelaimių įsikūnijimą. Dabar aiškinama, kad greičiausiai šios šventės pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio calendae, reiškiančio pirmąją mėnesio dieną. Giminingas žodis „kalendorius“ kilęs iš lot. calendarium, reiškiančio skolų knygą, nes paprastai iki šios dienos turėdavo būti sumokėtos skolos.

Aktyviausiai Kalėdos buvo švenčiamos tris keturias dienas, o visas šventinis laikotarpis trukdavęs iki pat Trijų karalių. Tuo laikotarpiu žmonės nedirbdavo sunkių darbų, tik pačius būtiniausius, ir ypatingą dėmesį kreipdavo į kiekvieną dienos įvykį – viskas turėjo maginę reikšmę ir pasekmes.

 

Kūčių patiekalų likučių dalybos

Apeiginių Kūčių vakarienės patiekalų likučiai Kalėdų rytmetį būdavo padalijami gyvuliams. Tikėta, kad tai atitolins nuo jų ligas, nelaimes ir plėšrūnus, gyvuliai bus vaisingi, sveiki, tvirti ir teiks žmonėms visokeriopą naudą.

Negana to, senovės indoeuropiečių tikėjimuose su gyvuliais, besiganančiais dangaus pievose, buvo tapatinami ir mirusieji. Todėl su jais būtina pasidalyti šventos vakarienės likučiais. Dažnai galvijams po saujelę sušerdavo ir šieną, dėtą po Kūčių stalo staltiese.

Kūčios žirnių, kviečių likučiai būdavo atiduodami naminiams paukščiams, kad jie nesirgtų, negaištų, dėtų daug kiaušinių.

 

Atsikelti – kuo anksčiau

Nors Kūčių vakarienė, Bernelių mišios užtrukdavusios iki vėlyvo vakaro, Kalėdų rytmetį kiekvienam reikėdavę iš lovos išsiristi kuo anksčiau. Jei taip padarysi – greičiau už kitus laukų darbus nudirbsi, darbai rankose virte virs, tingulys neims. Anksčiausiai Kalėdų rytą atsikėlęs šeimos narys ir kitus turėdavęs skubiai budinti, kad darbuose nuo kaimynų neatsiliktų. Kupiškio apylinkėse net sakyta: „Kas per Kalėdas ilgai miegos, tas vasaros sulaukęs kalėdos“, vadinasi, eis per žmones visa ko skolindamasis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...