2015 Lapkričio 27

Senas geras Paryžiaus sąmokslas su Maskva

veidas.lt

Scanpix

1902 m. Rusijos caras išleido auksinę 37,5 rublio monetą, dabar numizmatų laikomą viena vertingiausių pasaulyje: jos tiražas siekė vos 200 vienetų, tad aukcionuose ši moneta dabar gali kainuoti iki 100 tūkst. dolerių. Tuometė monetos vertė – 37 rubliai ir 50 kapeikų – gali pasirodyti keistoka, tačiau ji visai ne atsitiktinė, nes šis pinigas buvo skirtas ne apyvartai, o caro lošimams Prancūzijos kazino.

Rima JANUŽYTĖ

100 Prancūzijos frankų anuomet kainavo kaip tik tiek – 37,5 rublio, tad Nikolajus II pasilengvino sau išloštų arba praloštų pinigų konvertavimą.

Tuo metu turtingi rusai, jau bebaigią pamiršti kelis iš eilės Rusijos karus su Prancūzija, plūdo į Žydrąją pakrantę leisti savo turtų ir lėbauti. Nicoje ir gretimuose Prancūzijos Rivjeros miesteliuose jie leisdavo savaitgalius, statėsi vilas vasaros atostogoms ir net cerkves, kuriose uoliai lankė pamaldas ne tik per didžiąsias religines šventes – prabangą mėgstantys rusai Prancūzijoje švęsdavo ir krikštynas ar vestuves.

Prancūzams rusų turčiai buvo tikras lobis ir vėlesniais metais. Štai bėgdami nuo bolševikų valdžios daugelis jų spruko būtent į Prancūziją ir, teigiama, gerokai papildė šios šalies biudžetą.

Jį papildė net ir bolševikai, prisidėję prie vienos didžiausių prancūziškų-rusiškų aferų istorijoje ir iš pradžių papirkinėję prancūziškus leidinius, politikus bei kitus žinomus veikėjus, kad tie visuomenei formuotų teigiamą SSRS įvaizdį ir spaustų vyriausybę pripažinti Sovietų Sąjungą, o paskui juos dėl to šantažavę ir galiausiai pasiekę savo.

Rusų ir prancūzų draugystę visais laikais būtum galėjęs pavadinti meile tik iš išskaičiavimo. Štai pernai baigėsi didelį rezonansą tiek Rusijoje, tiek Prancūzijoje sukėlusi byla dėl teisių į Nicoje stovinčią Šv. Nikolajaus ortodoksų katedrą. Kasacinis teismas po ilgo, dar 2007-aisiais prasidėjusio teismų maratono galiausiai pripažino, kad šios katedros raktai – Rusijos federacijos nuosavybė, mat ją 1912-aisiais caras Nikolajus II pastatė toje vietoje, kur 1865 m. mirė jo dėdė.

Nieko asmeniško, tik pinigai, Prancūziją su Rusija vienija ir kitais, daug svarbesniais šių dienų klausimais. Kaip 1967 m. prancūzų diplomatas Jeanas de Grandville’is yra sakęs Henry Kissingeriui, „viskas Prancūzijos politikoje sukasi apie gerų santykių su Maskva palaikymą“.

Šis dėsnis nėra labai pasikeitęs, o prancūziškas-rusiškas aljansas, tiesą sakant, niekada ir nebuvo išardytas. Tai liudija ir pavieniai į viešumą išlendantys neformalių Rusijos ir Prancūzijos bendradarbiavimo atvejų įrodymai. Pavyzdžiui, toks yra tarsi atsitiktinis valandą trukęs Vladimiro Putino susibėgimas su Francois Hollande’u Maskvos oro uoste, apie kurį paskelbė „pro šalį ėję žurnalistai“, arba nelaimingai pasibaigęs ir tik dėl to į viešumą iškilęs „Total“ vadovo vizitas, tapęs akivaizdžiausiu įrodymu, kad Vakarų sankcijos Rusijai veikia tik popieriuose.

Bendri Rusijos ir Prancūzijos reikalai taip įsibėgėja, kad Rusijoje jau prabilta apie vizų režimo liberalizavimą į Prancūziją vykstantiems Rusijos piliečiams. Tokias kalbas kursto net Prancūzijos ambasadorius Rusijoje Jeanas Maurice’as Ripert’as, pareiškęs, kad trumpalaikių vizų panaikinimas rusams yra sena jo svajonė.

Prancūzai tik dėl akių rusams nepardavė ir „Mistral“ klasės laivų, kurie iškeliavo į Egiptą ir, kol kas neoficialiais duomenimis, iš ten, padarę šiokį tokį lankstą, anksčiau ar vėliau gali vis tiek atitekti rusams. O iki to laiko Rusija dar pasipelnys, mat prancūzų spaudžiamas Egiptas iš Rusijos perka 50 kaip tik „Mistral“ klasės laivams pritaikytų atakos sraigtasparnių Ka-52: Rusija Prancūziją buvo perspėjusi, kad „Mistral“ įsigijusi valstybė iš Rusijos turės įsigyti minėtų sraigtasparnių.

Tiesa, „Mistral“ projektas Rusijai jau davė nemažai naudos. Oficialiai Rusija „privertė“ Prancūziją sumokėti jai kompensaciją už neįvykdytą „Mistral“ sandorį – iš viso Maskva iš Paryžiaus gavo net 949 754 859 eurus, t.y. beveik tiek, kiek kainuoja abu „Mistral“ laivai (1,2 mlrd. Eur). Už gautus pinigus ji tikrai įpirktų šiuos laivus iš Egipto, kitaip sakant, gautų juos nemokamai, tik šiek tiek vėliau, negu tikėjosi.

Prancūzija irgi nė kiek nepralošė, nes kompensacijai skirtą sumą atsiėmė iš ES, o už laivus gavo pavedimą iš Egipto, tad galiausiai neprarado nei pinigų, nei draugystės su Rusija, o kalbant paprastai – drauge su rusais gražiai „išdūrė“ Europą. Ir ruošiasi tai padaryti dar kartą.

„Atsivėrimas“ Rusijai

Dabar Prancūzija ir Rusija žengia į dar tvirtesnę ir jau oficialiai net kitų Vakarų šalių laiminamą sąjungą. Kaip sakoma, nelaimė suartina. Šiuo atveju Rusiją ir Prancūziją santuokos sakramentui pastūmėjo 129 žmonių gyvybę nusinešusios atakos Paryžiuje ir Rusijos keleivinio lainerio susprogdinimas virš Egipto, dėl kurių atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“ (ISIS). Tad abi valstybės pareiškė norą drauge įveikti šią džihadistų grupuotę. Tokios detalės, kaip Rusijos vidaus reikalų ministerijos dovana Pran­cūzijos policijai – mažytis vokiečių aviganių veislės šunytis, turėsiantis pakeisti per antiteroristinę operaciją Paryžiaus priemiestyje nukautą ir jau garsenybe tapusį šunį Dieselį, – tik žiedeliai.

Po F.Hollande’o ir V.Putino pokalbio praėjusią savaitę ir susitikimo gyvai lapkričio 26-ąją Kremlius patvirtino, kad, nepaisant incidento, kai Turkijos pajėgos numušė Rusijos orlaivį, Rusija pasiryžusi bendradarbiauti su kita NATO nare – Prancūzija. Ir kad abiejų šalių kariuomenės bei saugumo tarnybos bendradarbiaus kovodamos su teroristų grupuotėmis Sirijoje. Kaip tiksliai tai bus daroma, apibrėš nauja Saugumo Tarybos rezoliucija, kurios prašo ir atskirus, bet savo turiniu labai artimus dokumentus rengia ir Rusija, ir Prancūzija.

Rusija Jungtinėms Tautoms pateiktame rezoliucijos projekte raginama kovoti su džihadistų judėjimu ISIS, o Prancūzija nurodo, kad dalis to teksto gali būti įtraukta į jos pačios siūlymą, pateiktą Saugumo Tarybai po atakų Paryžiuje. Jeigu 15 narių turinti Taryba pritars sujungtam rezoliucijos tekstui, išdėstančiam tarptautinį požiūrį į kovą su ISIS ekstremistais, tai ir bus šventiko palaiminimas: Rusija taps oficialia Vakarų martele.

Na, o piršlybos jau įsibėgėjusios. „Būtina užmegzti tiesioginį ryšį su Prancūzija ir dirbti su jais kaip su sąjungininkais“, – aiškina Rusijos ambasadorius prie JT Vitalijus Čiurkinas. „Vyksta, taip sakant, atsivėrimas rusams. Manome, kad jie yra nuoširdūs ir kad mums reikia suvienyti visas savo pajėgas“, – antrina Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent’as Fabiusas.

Rusijos prezidento V.Putino raginimas karinėms jūrų pajėgoms bendradarbiauti su Prancūzijos kariniu laivynu „kaip sąjungininkams“ – pirmasis atvejis nuo Antrojo pasaulinio karo, kai Paryžius ir Maskva susivienijo prieš bendrą priešą. Na, o Rusija tuo nepaprastai džiaugiasi: kas gali pralinksminti labiau nei faktas, kad Maskvai peršasi Paryžius – viena NATO sostinių, kai kita sostinė Ankara suka galvą, kuo baigsis Rusijos lėktuvo numušimas.

Vis dėlto tai neturėtų stebinti – Prancūzijai visuomet buvo nusispjaut į tai, ką apie ją mano kitos Vakarų šalys ir partnerės. Nuo 1871 m. Vokietijos susivienijimo Prancūzija ir Rusija nuolat prisimindavo aljanso formatą, siekdamos silpninti kaimyninės Vokietijos įtaką. Charles’is de Gaulle’is, vos paskelbęs apie Prancūzijos pasitraukimą iš NATO 1966 m., netrukus jau viešėjo Maskvoje ir buvo pirmasis Sovietų Sąjungos sostinę aplankęs Vakarų lyderis. 2003 m. Gerhardas Schröderis ir Jacques’as Chiracas sudarė neformalų aljansą su V.Putinu, kad pasipriešintų Šiaurės Amerikos intervencijai į Iraką. Šį kartą Maskvos ir Paryžiaus aljansas, kurio paradinė pusė yra kova su ISIS, pamėgins susilpninti net dviejų valstybių įtaką: per krizę daug kreditų užsidirbusios Vokietijos ir su globaliomis problemomis nesusitvarkančių JAV.

Beje, įdomi detalė. F.Hollande’o V.Putinui pateiktas siūlymas bendradarbiauti yra absoliučiai identiškas tam, kurį rugsėjo 28 d. pateikė V.Putinas prieš pat JT Asamblėją. Tuo, kad dabar F.Hollande’as bendradarbiavimą su Rusija pateikia kaip savo idėją, nušaunami iš karto du zuikiai – po vieną Paryžiui ir Maskvai. Pastarajai tai leidžia pasijusti „pakviestai“, o ne įsiprašiusiai. Kitaip sakant, Prancūzija, žaisdama diplomatinėmis kortomis, Maskvai leidžia oriai ateiti į geopolitikos sceną. Paryžius savo ruožtu gauna mandatą tapti Vakarų valstybe, suabejojusia JAV strategija Sirijoje ir ketinančia parodyti, kaip reikalai tvarkomi iš tikrųjų.

Dar vienas svarbus aspektas – NATO pamatų klibinimas. Penktasis straipsnis „Vie­nas už visus ir visi už vieną“ F.Hollande’o nustumiamas į antrą planą, nes pasakęs, kad Prancūzija dalyvauja kare, jis kovai su terorizmu prašo ne NATO pagalbos, o dairosi į Rusiją.

Be to, Prancūzija yra linkusi sudarinėti dvišales sutartis ir su kitomis valstybėmis, tad iš esmės skaldo NATO. Kaip ir bet kokią organizaciją, kuriai priklauso Prancūzija.

Antai bandymas sukurti karines Europos pajėgas ir pradėti karinę integraciją žlugo dėl Prancūzijos kaltės: būtent Paryžius 1954 m. pasipriešino šiai idėjai ir privertė kitus Europos lyderius ją pamiršti. O dabar Prancūzija mėgina priversti suabejoti ir penktuoju straipsniu, o mums, gyvenantiems „fronto linijoje“, tai labai prasta naujiena.

Aljansas – labai trapus

Kita vertus, naujai formuojamas prancūziškas-rusiškas aljansas vis dėlto yra labai nepatvarus.

Abi šalys labai skirtingai įsivaizduoja tiek Sirijos perspektyvas, tiek savo galutinius tikslus šiame regione, tiek dabartinės situacijos ištakas. Paryžiaus supratimu, Sirijos krizė yra pilietinio karo, Arabų pavasario padarinys. Iš esmės – tai režimo pasikeitimas, po kurio laukia perėjimas prie demokratijos. O teroristų tinklai gimė iš Sirijoje vyravusios tironijos. Paprasta.

Maskva viską mato gerokai kitaip. Sirijos krizę, jos supratimu, sukėlė Vakarų remiamos sunitų pajėgos, veikiančios per nevaldomais tapusius džihadistų judėjimus. Ant kortos pastatytas Rusijos karinių bazių saugumas, Irano įtakos stiprėjimas bei prorusiškos šiitų ir alavitų pozicijos išsaugojimas.

Dar labiau bendradarbiavimą apsunkins tai, kad Rusija ir Prancūzija turės mažai galimybių derinti veiksmus, mat Prancūzija yra pavaldi NATO ir negalės atskleisti Rusijai visos informacijos.

Žvelgiant dar plačiau, ilgalaikiai Rusijos ir Prancūzijos tikslai šiame regione yra ne tik ne tokie patys, bet netgi priešingi. Rusija tikisi Irano iškilimo ir šiitiškos ašies susiformavimo – ją turėtų sudaryti Sirija, Libanas, Jemenas bei Šiaurės rytų provincijos Saudo Arabijoje ir atsverti sunitų pajėgumus Saudo Arabijoje, Persų įlankos monarchijose, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, pagaliau – toje pačioje Turkijoje, su kuria praėjusią savaitę jau prasidėjo neoficialus Rusijos „karas“.

O Prancūzija viliasi savitarpio supratimo (ypač paremto dujų ir naftos tiekimu) su sunitais, ypač – Irano klausimu.

Kitoje plotmėje Prancūzijos ir Rusijos aljansas susvyruos, vos tik vėl paaštrės situacija Ukrainoje. Juk Maskvai reikia, kad Donbase tęstųsi įšaldytas konfliktas, silpninantis Ukrainos vyriausybę ir kliudantis tiek NATO, tiek ES plėtrai. O Paryžius visokeriopai remia Kijevo valdžią ir Rytų partnerystę.

Visiškai tikėtina, kad kol kas šis Paryžiaus-Maskvos aljansas duos gerų trumpalaikių rezultatų, jei rezultatais vadinsime ISIS sunaikinimą ar apnaikinimą bei situacijos Sirijoje apraminimą. Tačiau kiekvieną minutę ši dvišalė sąjunga gali iširti, o auksinės monetos, tik šį sykį skirtos ne kazino, o kariniams lošimams, vėl taps tik numizmatų pramoga ir nebegalės nupirkti jokių naujų bendrų pergalių Artimųjų Rytų fronte.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...