2015 Birželio 13

Savaitgalis Lenkijoje: iškylos gamtoje, ekskursijos į praeitį ir mokslo eksperimentai

veidas.lt

Shutterstock

Kelionės. Apsistoti vienuolyne, naktį klajoti gotikinėje pilyje, leistis į žygį po vieną didžiausių Europos pelkių, lįsti į druskos kasyklų požemius ar mokslo muziejuje atlikti pačius keisčiausius eksperimentus – tai tik kelios idėjos, ką per savaitgalį galima nuveikti Lenkijoje.

„Keliausite į Lenkiją? Argi nebus nuobodu?“ – nustemba ne vienas, išgirdęs apie planus papramogauti kaimyninėje šalyje. Tačiau pasakojimai apie gotikines pilis, renesanso rūmus, žygius baidarėmis, galimybę atsikvėpti pajūryje ar kopti į kalnus dažną aktyvaus laisvalaikio mėgėją ir sugundo vieną ar kitą vasaros savaitgalį praleisti Lenkijoje.

Pats artimiausias maršrutas – ne tik miesteliai, pabirę Lenkijos ir Lietuvos pasienyje, kuriuose vis dar galima sutikti lietuviškai kalbančių žmonių, bet ir smagios atrakcijos gamtoje. Anksti ryte sėdus į automobilį, jau po poros valandų galima patogiai įsitaisyti laivelyje ir mėgautis plaukiojimu Augustavo kanalu.

Kanalas, jungiantis Vyslos ir Nemuno baseinus, buvo suprojektuotas ir iškastas XIX a., – juo transportuoti prekes tuomet buvo gerokai pigiau. Kanalo ilgis – apie 101 km, maždaug ketvirtadalis jo driekiasi Baltarusijoje, didžioji dalis – Lenkijoje.

Šiandien plaukimas kanalu prie Augustavo yra viena įdomesnių vandens pramogų šiame Lenkijos pasienyje. Nors pats Augustavo kurortas nėra kuo nors labai įdomus, išskyrus vandens pramogas ežeruose, tačiau pasiplaukioti kanalu verta vien dėl skirtingo puikaus kraštovaizdžio.

Bilietus į tokią ekskursiją galima nusipirkti bet kurioje turizmo įstaigoje. Bilietas į abi puses kainuoja apie 40 zlotų, tačiau galima rinktis ir bilietą į vieną pusę. Kelionė į vieną pusę trunka apie 1 valandą 20 minučių, plaukiama ne tik kanalu, kurio pakrantėse driekiasi eilės žilvičių, kasas merkiančių į vandenį, bet ir Studzieničnos bei Balčio ežerais.

Įdomiausias dalykas – kaip laivas persikelia per šliuzus, mat iš XIX a. vis dar išliko senovinė pakeliamųjų tiltų ir šliuzų sistema, įrengta dėl skirtingo ežerų vandens lygio. Laivelis įsispraudžia į siaurutėlį kanalo šliuzą, kuriame stabteli, kol šliuzas prisipildo vandens ir kilsteli laivą, tada, atvėrus antruosius vartelius, jau galima tęsti kelionę. Įdomu, kad šliuzo vartus valdo ne kokios nors išmaniosios technologijos, bet viskas vyksta kaip senovėje – iššoka vyrai ir rankomis atveria bei užveria vartus.

Šypseną kelia tik vienas dalykas – kaip čia reklamai išnaudojamas Jono Pauliaus II vardas. Mat laivu „Serwy“ iš Augustavo į Studzieničną prieš daugiau kaip 15 metų plaukė tuometis popiežius ir tikriausiai nuo tada bene kiekvienas laivas skelbiasi esąs tas tikrasis, plukdęs garsenybę. O visi laivai daugmaž panašių spalvų, taigi tikintieji, įlipę į bet kurį laiviūkštį, nusivylę nelieka.

Studzienična yra gausiai lankoma turistų ir tikinčiųjų, mat čia čiurlena Dievo motinos šaltinis, laikomas šventu, pastatytos Kristaus kelio stotys, medinė kaimo bažnyčia, Jono Pauliaus II paminklas toje vietoje, kur jis išlipo į krantą. Įspūdingai atrodo visas glėbys rožinių, tikinčiųjų sukabintų popiežiaus statulai ant rankų.

Na, o tie, kuriems pasiplaukiojimas laivu atrodo per daug banali turistinė pramoga, gali rinktis baidares ar kanojas ir paplušėti iš peties irstydamiesi tiek kanalu, tiek ežerais. O pasportavus galima judėti toliau.

Suvalkai – nemažai daliai lietuvių pigių prekių sinonimas. Turistine požiūriu – nieko ypatingo nerasi. Tiesiog pramoninis miestas, kurio gatvės nėra labai iščiustytos, tačiau jau kelerius metus intensyviai tvarkomas. Verta bent trumpam užmesti akį į Kosčiuskos gatvę, vieną judriausių mieste. Čia stovi rotušė, yra Suvalkų krašto muziejus, o šalia – puošnus Konstitucijos parkas su fontanais.

Punskas – dar vienas miestukas, kuriame įdomu pasižvalgyti. Tai mažutėlis, vos tūkstantį gyventojų teturintis miestas, tačiau jame dar yra nemažai kalbančių ar suprantančių lietuviškai, ir net labai gražia dzūkų tarme, žmonių. Priminsime, kad 1920 m. Punskas kartu su Seinais, Suvalkais ir Augustavo apskritimi atiteko Lenkijai. Tačiau kituose miestuose lietuviškai jau vargiai besusišnekėsi.

Punske galima apžiūrėti neogotikinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią, kurios interjeras išdabintas lietuviškų tautinių juostų ornamentais. Įdomu užsukti į Punsko buities muziejų ir apžiūrėti tradicinę lietuvišką  XIX–XX a. kaimo sodyba, perkeltą iš Vaitakiemio. Vos už keturių kilometrų nuo Punsko yra dar vienas įdomus objektas – Šailainės kaime atkurta prūsų ir jotvingių gyvenvietė.

Į Seinus verta užsukti vien dėl lietuviškų, mokyklos suole iki gyvo kaulo įsiėdusių pavardžių. Štai baltas masyvus dominikonų vienuolynas. Jame iki karo veikė Seinų seminarija, kurioje mokėsi Vincas Mykolaitis-Putinas, dirbo vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, vėliau palaidotas Švč. Mergelės Marijos bazilikoje.

Savaitgalio kelionę vainikuoja Vygrių vienuolynas, pastatytas Vygrių ežero pusiasalyje ant kalno, nuo kurio atsiveria puiki apylinkių panorama. Pavadinimo kilmė – lietuviška: dar neseniai ežeras vadinosi Vingrių, mat jo forma panaši į S raidę.

Senovėje čia buvo jotvingių gyvenvietė, vėliau šios vietos atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Aplink gūdžiuose miškuose veisėsi daug laukinių žvėrių, kuriuos mielai medžiodavo tiek didikai, tiek kunigaikščiai, tad buvo įrengtas medžioklės namas. Spėjama, kad jame galėję apsistoti Jogaila, Vytautas, Žygimantas Augustas ir Bona Sforca.

Vėliau ši vieta atiteko kamaldulių vienuoliams, kurie susirentė medinį vienuolyną. Pastatai XVII a. pabaigoje supleškėjo, tad buvo pastatyti mūriniai baroko su rokoko ir klasicizmo elementais pastatai: bažnyčia, bokštas, eremai – vienuolių nameliai su atskiru kiemeliu. Dabar vienuolyno patalpose įsteigtos kūrybinės dirbtuvės, vienuolių eremuose galima ir pernakvoti. Čia buvo apsistojęs ir popiežius Jonas Paulius II, o jo kambarius gali apžiūrėti visi norintieji. O vienas nuostabesnių potyrių – grigališkojo choro koncertas bažnyčioje.

Apsistojus eremuose galima mėgautis ne tik bažnytiniu menu, bet ir gamta. Juolab kad viskas pritaikyta turistų patogumui ir aktyviam laisvalaikiui. Vygrių nacionalinis parkas – unikali vieta, kurios kraštovaizdį suformavo pastarasis ledynmetis, todėl čia gausu ežerų – net 42. Pats didžiausias yra Vygrių ežeras, kurio infrastruktūra pritaikyta keliautojams, mėgstantiems vandens pramogas – keliones baidarėmis ar valtimis. Mėgstantiems ne ramų pasiplaukiojimą, o teikiantį daugiau adrenalino, geriau jėgas išbandyti Juodojoje Ančioje.

Yra kas veikti ir pėstiesiems, ir važiuotiems dviračiu. Parke įrengta apie 250–260 km pažymėtų pėsčiųjų ir dviračių takų, keliaujant su vaikais patartina pasivaikščioti bent vienu iš kelių edukacinių kelių, kuriais žingsniuojant stenduose galima pasiskaityti apie čia augančius augalus, gyvenančius gyvūnus ar vieną kitą įdomesnę kraštovaizdžio detalę. Pavyzdžiui, miškuose telkšo labai įdomūs rusvai gelsvos spalvos ežeriukai, vadinami ~suchary~. Yra įrengti ir apžvalgos bokštai bei platformos, į kurias užlipęs gali pasižvalgyti po apylinkes. Karštą dieną smagu pūkštelėti į vandenį prižiūrimose maudyklose Vygrių ar Kreivajame ežeruose.

Kelionei pasirinkus ilgąjį savaitgalį, verta bent dieną skirti Bialystokui, lietuviškai vadinamam Balstoge. Šiose vietovėse buvo gyventa jotvingių, vėliau tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija. Dar vėliau šios žemės keliavo iš rankų į rankas, kol pagaliau XVII a. atiteko Branickių šeimai, kuri miestelį išpuoselėjo ir pavertė apylinkių centru.

Reikėtų paminėti, kad su nakvyne čia labai prastai: didieji viešbučių kompleksai vilioja iškabomis, tačiau jomis neverta susigundyti, mat kainos didelės, o štai kokybė itin prasta. Geriausiu atveju teks mėgautis Brežnevo laikų prabanga. Geriau nakvynei nepagailėti poros šimtų zlotų ir apsistoti ~Art Nouveau~ stiliaus pastate įsikūrusiame „Branicki“ viešbutyje: čia laukia jaukūs kambariai, itin malonus ir paslaugus personalas ir tikrai bajoriški pusryčiai, o per dieną nuvargusį kūną galima pamaloninti SPA procedūromis. Beje, vakare panorus kažko ypatingo galima išbandyti viešbučio restoraną.

Tiesa, viešbutis tarp keliautojų vis labiau populiarėja, be to, jame populiaru švęsti vestuves ar jubiliejus, todėl užsisakyti kambarį reikėtų iš anksto.

Balstogė žavi jaukiu senamiesčiu su kuklia rotuše ir pėsčiųjų gatve, tačiau čia nelabai ir norisi užsibūti, kai pamatai išpuoselėtus ir išdabintus Branickių rūmus. Šalia esančiam parkui reikia skirti daugiau dėmesio ir laiko, ypač pavasarį, kai jis sušvinta visomis žiedų spalvomis.

Įdomus faktas, kad XVIII a. pastatyti vėlyvojo baroko stiliaus Branickių rūmai greitai tapo traukos centru ir kultūros sinonimu, mat čia buvo statomi spektakliai, operos, baletai, vykdavo iškilmingi pokyliai. Tad greitai rūmai imti vadinti Palenkės Versaliu, į juos nepasididžiuodavo užsukti ir karaliai bei carai: Augustas II, Stanislavas Augustas Poniatovskis, imperatorius Juozapas II, caras Pavelas I. Per pastarąjį karą beveik 60–70 proc. rūmų buvo sugriauta, suniokotas parkas. Šiandien rūmuose veikia Medicinos universitetas.

Nors Branickių rūmai įspūdingiausi, nereikėtų numoti ranka ir į kitus, kurie ne tokie puošnūs, bet vis tiek įdomūs. Pavyzdžiui, XIX a. neoklasicistiniai Riudigerių rūmai netoli Dojlidų tvenkinių. O kur dar daugybė XIX a. rūmų!

Verta paminėti ir žydų paveldą, mat XIX–XX a. sandūroje mieste bene daugiausiai gyventojų buvo žydų tautybės. Išlikusi ne tik sinagoga, bet ir gyvenamųjų namų. Na, o vieną čia gimusio žydo Ludwiko Zamenhofo, sukūrusio esperanto kalbą, pavardę tikriausiai žino tiek didelis, tiek mažas visame pasaulyje. Esperanto kalbos tėvui yra pastatytas kuklus paminklas. Užtat kur kas įdomiau užsukti į Balstogės L.Zamenhofo centrą, kuriame veikia esperanto knygų biblioteka, vyksta įvairūs renginiai, eksponuojami kai kurie asmeniniai esperanto kalbos kūrėjo daiktai.

Nors vieną savaitgalį verta skirti gotikai ir aplankyti visų taip giriamą Gdanską, Malborką ir netoliese esančias pilis. Be abejo, įspūdingiausia – raudonų plytų ir galingų bokštų Malborko pilis, apjuosta trimis gynybiniais įtvirtinimais. Malborką XIII–XIV a. pastatė kryžiuočiai. Čia buvo įsikūrusi Didžiojo kryžiuočių ordino būstinė. Patys kryžiuočiai pilį pavadino Marienburgu – Marijos miestu.

Šiandien Malborkas – didžiausia gotikinė tvirtovė Europoje, užimanti apie 20 ha plotą. Čia vyksta įvairūs renginiai, galima stebėti riterių turnyrus, į kuriuos susirenka entuziastai iš visos Europos, pašėlti viduramžių šventėje. Tačiau įdomiausia čia lankytis ne sezono metu, kai šurmulys šiek tiek prityla. Dieną apžiūrėjus pilį, verta grįžti į ją ir naktį – naktinė ekskursija po gyvenamuosius apartamentus, menes, koplyčią leidžia pamatyti visai kitokią pilį, gerokai paslaptingesnę ir, atrodytų, tikresnę.

Gdanskas iš pirmo žvilgsnio primena Belgijos miestus – Gentą ar Briugę. Toks įspūdis kyla ir dėl gotikinių pastatų, ir dėl siaurų gatvelių raizgalynės, ir dėl Vyslos atšakų, vingiuojančių per miestą. Tomis gatvelėmis galima klaidžioti be tikslo, vien dėl malonumo, vis dėlto žemėlapyje reikėtų pasižymėti bent kelis objektus. Pagrindinis, kurio šiukštu negalima praeiti, yra Švč. Mergelės katedra. Šis ankstyvosios gotikos statinys – antra pagal dydį iš plytų pastatyta katedra. Priminsime, kad didžiausias tokio pobūdžio statinys yra Kelno katedra.

Iki soties prisispoksojus į gotiką galima akis paganyti į renesanso pastatus. Žingsniuodamas karališkuoju keliu ateisi Į Ilgąjį turgų, aplink kurį išsirikiuoja renesanso perliukai: miesto rotušė, Neptūno fontanas, Aukso namai ir kt.

Na, o vos už keliolikos kilometrų nuo Gdnasko yra dar kelios nuostabios pilys: itin vaizdinga ežerų apsuptyje stūksanti Štumo pilis, dar kiek pavažiavus – Gnevo pilis, vienas svarbiausių kryžiuočių postų, skirtų ir gintis, ir pulti. Negali neaplankyti ir prūsiškos Kvidzyno pilies. Tiesa, jau XIII a. pr. prūsus iš pilies išvijo kryžiuočiai ir prūsiško čia mažai kas belikę.

Savaitgalio užtenka atsikvėpti ir Varšuvoje. Žingsniuodamas sostinės gatvėmis imi svarstyti, kaip šis miestas turėjo atrodyti prieš pastarąjį karą. Kad tai pamatytum, tereikia pasiknisti „YouTube“, kur apstu dokumentinių filmų. Juose matai visai kitokį miestą – ypač žavios dvasios ir jaukų didmiestį. Jei būtų išlikęs toks, koks buvo, grožiu nenusileistų nei Prahai, nei kuriai kitai istorinei sostinei. Čia nieko netrūko – nei prašmatnių rūmų, nei išpuoselėtų parkų ar senovinių pastatų.

Priminsime, kad 1944 m. rugpjūčio 1 – spalio 3 d. Varšuvoje vyko sukilimas prieš vokiečių okupacinę valdžią, siekiant atkurti teisėtą Lenkijos valdžią ir atėjus Raudonajai armijai neleisti sukurti kitos marionetinės vyriausybės. Varšuvoje nacistų buvo subombarduota ir sugriauta 90 proc. visų pastatų. Sukilimas buvo numalšintas.

Dėl abiejų pusių aukų skaičiaus ginčijamasi ir šiandien, bet neabejojama, kad tuo metu žuvo nemažai išsilavinusių Lenkijos jaunuolių, kurie nenorėjo lenkti galvos nei prieš nacius, nei prieš sovietus ir svajojo atkurti laisvą savo šalį.

Miestą atstatinėjo visi gyventojai, visi, kas turėjo, nešė nuotraukas ir dokumentus, kad tik miestas atgautų ankstesnį veidą. Įdomu, kad atstatant Varšuvą pavyzdžiu tapo ir 57 miestą vaizduojantys italų tapytojo Bernardo Bellotto, labiau žinomo Canalleto vardu, paveikslai, nutapyti 1767–1780 m.

Šiandien, kol pateksi į centrą, tenka pervažiuoti priemiesčius, aplipusius tūkstančiais reklamų ir didesnėmis ar mažesnėmis įvairiausio šlamšto parduotuvėlėmis. Į akis krinta vis dar neišnykę gatvės prekeiviai, pardavinėjantys neįtikėtino dydžio moteriškus apatinius, sukabintus ant virvių ir plazdančius vėjyje, ar kitus menkaverčius drabužius. Nors užsimerk, kad nematytum neskoningų namų apsilaupiusiais fasadais.

Senamiestyje atsigauni. Tačiau čia jau kiekvienas turi atrasti savo maršrutą ir savo mėgstamiausius statinius, nes miestas eklektiškas, pilnas įvairiausio stiliaus pastatų. Geriausia ekskursiją pradėti senamiestyje, nuo ypač smagios Turgaus aikštės – pačios miesto širdies. O tada žingsniuoji į Pilies aikštę nusifotografuoti prie joje stūksančios kolonos, skirtos Zigmantui Vazai III, kuris XVI a. pab. sostinę perkėlė iš Krokuvos į Varšuvą. Tada žygiuoji prie raudonų plytų Barbakano, susivilioji ir Karališkąja pilimi su prašmatniomis menėmis, išdabintomis gobelenais, paveikslais ir statulomis. Beje, verta atkreipti dėmesį į kur ne kur pasitaikančias undinių statulėles ar dekoracijas: undinė yra Varšuvos simbolis.

Nors trumpam stabteli prie Didžiojo teatro, Ostrogskių rūmų, dar kartą pasibaisėji stalinistine architektūra – tas griozdas, vadinamas Kultūros ir mokslo rūmais, matomas iš toli. Geriau jau šmurkštelėti į Šv. Kryžiaus bažnyčią – čia įdomu ne tik sakralinio meno gerbėjams, bet ir melomanams, mat kolonoje yra užmūryta Paryžiuje palaidoto kompozitoriaus ir pianisto Frederico Chopino širdis.

Paminklą šiam lenkų kilmės kompozitoriui galima pamatyti Lazienkų parke, kuris yra mėgstama varšuviečių pasivaikščiojimo vietą. O smagiausia čia šiltais ilgais vasaros sekmadienių vakarais, mat galima pasivaikščioti skambant F.Chopino muzikai. Parke nuo gegužės iki rugsėjo vyksta klasikinės muzikos koncertai. Klasikinės muzikos mėgėjai nenusivils interaktyviu F.Chopino muziejumi Varšuvoje.

Pati romantiškiausia Varšuvos vieta yra Vilanovo rūmų parkas. Čia ramiai čiurlena upelis, raibuliuoja tvenkinys, visur išpuoselėti rožynai ir gėlynai. Patys rūmai irgi įdomūs, mat juose į harmoningą visumą sumišę Lenkijos dvarų, Italijos ir Prancūzijos rūmų puošybos stiliai. Sekmadieniais galima nemokamai apsilankyti rūmuose ir apžiūrėti žymiausių Lenkijos menininkų sukurtą interjerą.

Keliaujant su vaikais ne mažiau kaip pusdienį reikėtų skirti interaktyviam Koperniko muziejui. Prieš penkerius metus atvėręs duris Koperniko mokslų centras šiandien yra viena smagiausių atrakcijų šeimoms su vaikais. Jame visus eksponatus galima liesti ir išbandyti, kaip jie veikia. Čia gausu eksponatų ir įrenginių, suteikiančių galimybę ne tik pažinti įvairius fizikos dėsnius, chemines reakcijas, bet ir išbandyti aukštąsias technologijas.

Tiek suaugusiam, tiek mažam bus įdomu išbandyti laboratorinius instrumentus, dažniausiai matomus tik fantastiniuose filmuose ar rimtuose mokslo žurnaluose, atlikti gausybę eksperimentų, vadovauti visam simfoniniam orkestrui ir net pačiam pagroti įvairiais instrumentais, išmatuoti savo ir salamandros reakcijos greitumą bei pasilyginti jėgomis su anakonda.

Na, o pats gražiausias ir įspūdingiausias Lenkijos miestas – be abejo, Krokuva. Čia yra ką veikti bet kuriuo metų laiku. Jau nuo X a. Krokuva buvo vienas prekybinių Europos taškų. Miestas stovėjo strategiškai patogioje vietoje, kurioje kryžiavosi prekybos keliai, vedantys iš Rytų Vokietijos į Krymą ir iš Vengrijos prie Baltijos jūros. Prekyba druska iš Bochnios ir Veličkos kasyklų solidžiai papildydavo tiek miesto iždą, tiek pirklių kišenes.

Veličkos kasyklas taip pat verta aplankyti. Čia druska buvo kasama nuo viduramžių, o bendras tunelių ilgis sudaro apie 300 km, nors turistai gali apžiūrėti vos tris kilometrus. Čia rasime XVIII a. barokinę Šv. Antano koplyčią, kurios altorius iškaltas iš druskos, XIX a. Šv. Kryžiaus koplyčią, Šv. Kingos koplyčią, kuri laikoma pačia gražiausia, ir daugybę įdomių statulų bei dirbinių iš druskos.

Taigi Krokuva – buvęs turtingas miestas, jame suskaičiuojama šimtas bažnyčių ir vienuolynų, o tereikia užeiti į bažnyčias – akį veria aukso puošmenos ir nagingų meistrų dirbiniai, talentingų dailininkų nutapyti altorių paveikslai.

Vaikštinėjant Krokuvoje reikėtų atkreipti dėmesį į miesto planą – jis iki šių dienų išlikęs viduramžiškas: miesto centre yra nedidelė aikštė ir iš jos nusidriekusios gatvelės. Populiariausias Krokuvos maršrutas veda nuo Florijonų vartų, Florijonų gatve į pagrindinį turgų, tada Grodzko gatve į Vavelį, kuris kaip brangiausia karūna – Karališkąja pilimi, katedra ir kitais pastatais karūnuoja miestą ir visą pasivaikščiojimą. Vavelyje galima praleisti kad ir visą dieną: pastatuose daugybė karališkai įrengtų apartamentų, prabangi XIV a. katedra, kurioje palaidota daugybė Lenkijos karalių, taip pat ir Jogaila.

O ką dar galima nuveikti? Štai pasivaikščiojus po pagrindinį turgų galima atsipūsti Marijos bažnyčioje, kuri atpažįstama iš dviejų skirtingų bažnyčių. Tikima, kad prie altoriaus uždegus žvakelę ir sugalvojus norą jis dar tais pačiais metais išsipildo.

Verta užsukti į žydų kvartalą, dar vadinamą Kazimiero kvartalu. 1939 m. čia gyveno apie 60 tūkst. žydų, kurių dauguma buvo nužudyti Aušvice (Osvencime). Būtent Krokuvoje buvo filmuojamas Steveno Spielbergo filmas „Šindlerio sąrašas“. Aušvicą irgi būtina aplankyti – bent jau dėl to, kad suvoktum, jog žmonių žiaurumui ribų nėra.

Yra ir daugiau savaitgalio maršrutų Lenkijoje. Tarkime, panorus ramiai pailsėti galima važiuoti į vieną ar kitą Lenkijos miestą, turintį „lėtojo miesto“ titulą. Bene, garsiausi – Biskupecas ir Varmės Lidzbarkas, besigiriantys puikiais senamiesčiais, draugiškais žmonėmis ir ekologinėmis idėjomis.

O kam patinka varlės, gyvatės ir pelkės, gali traukti į pelkę Bebros nacionaliniame parke. Čia yra paženklintų bent 14 sausumos turistinių maršrutų (jų bendras ilgis – apie 420 km), kai kur pastatyti stebėjimo bokštai bei lieptai. Tik vaikščiok ir dairykis.

Yra ir daugiau ką nuveikti bei pamatyti Lenkijoje, tačiau tam, kad pasiektum tolimesnius jos kampelius, jau reikia daugiau laiko nei dviejų trijų dienų.

Daiva Urbienė

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...