2011 Liepos 13

Saugomos votys ant miesto veido

veidas.lt

BFL

Liepos pradžioje Vilniuje, Užupyje, supleškėjo dar vienas medinis namas, tiksliau – lūšna, kurioje sovietmečiu buvo įsikūręs pirmojo čekisto (KGB pirmtako) Felikso Dzeržinskio muziejus. Pastaruoju metu jis priklausė privatiems savininkams, buvo saugomas. Nepaisant to, nežinomi piktadariai be didelio vargo jį padegė. “Spėjama, kad taip kažkas bando atlaisvinti sklypą nuo seno medinio namo, kurio griauti įstatymai neleidžia”, – lakoniškai apie šį įvykį pranešė naujienų agentūros.
Maža abejojančių, kad spėjimas tikslus – krizė eina į pabaigą, žmonės pinigų turi, Vilniuje vėl palengva juda statybos. O sklypų namams statyti arčiau miesto centro nėra – nebent vietoj sukiužusių medinių namų, kuriuos griauti draudžia paveldosauga ir politikų baimės.

Valstybė turės skirti pinigų!

Prieš du dešimtmečius dabartinio Kultūros paveldo departamento pirmtakė Lietuvos kultūros paveldo inspekcija buvo įsikūrusi dabartiniame Užsienio reikalų ministerijos naujajame korpuse. Kadangi Konstitucijos prospekto su jo dangoraižiais tuomet nebuvo net svajose, pro inspekcijos galinius langus gerai buvo matomos kitapus Neries esančios Šnipiškės. “Štai, pavyko paskelbti jas unikaliu mediniu paveldu, dabar šių medinių namų jau nebenugriaus, bus restauruojami”, – išdidžiai mostelėjęs ligi pat Kuro aparatūros gamyklos besidriekiančių, jau tuomet gerokai aplūžusių namukų pusėn, šių eilučių autoriui išdidžiai pareiškė tuometis Kultūros paveldo inspekcijos, vėliau – Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius Naglis Puteikis.
“Už kokius pinigus ten gyvenantys žmonės tuos namus restauruos, ar tu iš proto išsikraustei?!” – maždaug tokia buvo reakcija, nes tuomet, trečiaisiais nepriklausomybės metais, jau buvo akivaizdu, kad socializmas baigėsi, kiekvienas žmogus nuo šiol yra savo būsto savininkas, tad tvarkytis turės pats, savo lėšomis. Taip pat – kad valstybė neturi ir negali kištis į tai, kaip žmogus tvarko savo nuosavybę.
Deja, valdininkams tokia logika jau tuomet buvo nesuprantama. “Valstybė turės skirti pinigų”, – kaip kirviu nukirto N.Puteikis ir dar paaiškino, kad valstybė turėtų savo lėšomis pastatyti Šnipiškių gyventojams butus naujuose daugiabučiuose, juos ten iškeldinti, o pati, perėmusi medinukus, įkurti kažką panašaus į senojo medinio Vilniaus muziejų. Su kavinukėmis, meno galerijomis ir panašiomis atrakcijomis tiek vilniečiams, tiek turistams.
Panašių svaičiojimų iš įvairių paminklosaugininkų vėliau teko girdėti ne kartą. Taip buvo kalbama apie rajoną be kanalizacijos (vietoje jos – lauko išvietės), be vandentiekio (vandens pilamasi į kibirus iš hidrantų), nuo amžių negrįstomis gatvėmis, rajoną, kurio kone visi pastatai buvo arba avarinės, arba nedelsiant remontuotinos būklės.
Panašiu metu kaip Šnipiškės “vietinės reikšmės urbanistiniu paminklu ir jo reguliuojamo užstatymo teritorija” buvo paskelbtas ir Žvėrynas. Nors, palyginti su Šnipiškėmis, Žvėrynas atrodė daug geriau, nes jame dar nuo imperijos laikų greta medinių pradėti statyti ir mūriniai pastatai bei rezidencijos, tačiau ir jame, 1999 m. duomenimis, iš 1147 namų net 439 buvo mediniai. Paminklų restauravimo projektavimo instituto fizinės pastatų būklės tyrimų duomenimis, jau 1990-aisiais 80 proc. medinių saugotinų pastatų reikalavo kapitalinio remonto.
Žinia, vienas kitas jo sulaukė, bet absoliuti dauguma pūva iki šiol. Išskyrus tuos, kuriuos savininkams kaip nors pavyko per statybų bumą nugriauti ar parduoti nugriovimui. Ką nors daryti su tiesiai ant Neries kranto, po Seimo langais, klypstančiais Žvėryno lūšnynais reikalavo tuomet dar Seime savo kabinetą turėjęs prezidentas Algirdas Brazauskas. Nors tuo metu, LDDP valdymo laikais, jis buvo arti visagalybės, bet paveldosaugininkai pasirodė esą stipresni.

Nori kaimo mieste

Kodėl kiekvienas, netgi miesto centre tarp prabangių mūrinių praėjusio šimtmečio pradžios daugiaaukščių įsispraudęs medinukas (pavyzdžiui, Žygimantų, L.Stuokos-Gucevičiaus gatvėse Vilniuje, K.Donelaičio gatvėje Kaune) toks mielas kiekvieno paminklosaugininko širdžiai, o nė vienas politikas ar savivaldos veikėjas nedrįsta garsiai jiems pasipriešinti, nes iš karto sulaukia visuomenės kritikos bangos?
“Todėl, kad lietuviai nori turėti kaimą mieste, – sako buvęs ilgametis Vilniaus savivaldybės tarybos narys ir vicemeras Kęstutis Masiulis. – Visoje Lietuvoje faktiškai dominuoja miesto-kaimo vizija: gyventi mieste, bet tarsi kaime – nedideliame name, už lango matant didelę pievą, mišką ir šiukštu jokio kaimyno. Kartu turint visus miesto atributus – gerą susisiekimą, vandentiekį, kanalizaciją, visuomenines įstaigas. Tai, kaip nurodo urbanistai, yra amerikietiška miesto vizija, bet ir ten ji įgyvendinama tik didmiesčių priemiesčiuose, iš kurių parduotuves, ligonines, mokyklas, darbovietes reikia pasiekti automobiliu, dažnai valandomis stovint spūstyse. Tuo tarpu Europoje miesto filosofija visiškai kitokia – čia miestietis privalo pėsčiomis per kelias minutes pasiekti ligoninę, mokyklą, prekybos centrą, parką. Bet ne šiaip sau parką, o urbanizuotą, sutvarkytą, vakarais netgi rakinamą, kuriame net minties negali būti, kad vakare chuliganai užpuldinėja žmones. O Vilniuje nėra nė vieno parko europietišku supratimu – tik miškai vidury miesto. Apskritai gyvename nežinia kur – nei mieste, nei kaime. Mokame didžiulius pinigus už menkai užstatyto miesto infrastruktūros išlaikymą, apie sutankinimą net baisu užsiminti. O netgi Berlyne manoma, kad miesto užstatymą galima sutankinti dar 20 proc.”
Vis dėlto labiausiai šiurpina netgi ne tokių kaimiškų miesto rajonų, kaip Šnipiškės ar Žvėrynas, popinimas, bet paskirų, miesto veidą it votimis nusėjančių medinių puvėkų saugojimas. Pavyzdžiui, Kaune, vieninteliame Lietuvoje, kurio centras užstatytas vienodu Vakarų Europos miesto stiliumi, ties K.Donelaičio gatvės kampu jau šimtmetis kėpso rusų tvirtovę stačiusių darbininkų barakai. Jų Černigovo gubernijos stiliumi “zavituškomis” išpuošti langai Kauno paveldosaugininkams mielesni nei Lietuvos valstybės sostinės, tegul laikinosios, centro išvaizda. Vilniuje, Arkikatedros ir Odminių skvero prieigose, kėpso žaliai dažytas namas, kuriame esą kadaise gyvenusi Žemaitė. Reguliariai tai narkomanų landyne, tai kokia kavine pakaitomis virstantis pastatas dera su aplinkiniais namais kaip balnas su karve. Bet tai istorinis paveldas!
“Galime tik džiaugtis, kad XIX amžiuje nebuvo dabartinių paveldosaugininkų, nes neturėtume nei Naujamiesčio, nei Gedimino prospekto, – šaiposi K.Masiulis. – Juk visur ten buvo daugybė medinių namų, kai kuriuose jų irgi įžymybių gyventa.”
Galima prisiminti, kad dar XIX a. viduryje Rusijos imperijos administracija buvo uždraudusi miestuose prie gatvių statyti medinius namus – tik mūrinius, kurie vieninteliai buvo suprantami kaip miestui derantys statiniai. Bet Lietuvos laikais į miestus susikrausčiusi ir paveldosaugininkais patapusi pirmoji karta nuo žagrės be Šnipiškių vištų kudakavimo gyventi negali.

Box
Trumpasis interviu

Į “Veido” klausimus atsako buvęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, pramogų verslo atstovas Algis Ramanauskas-Greitai

– Kaip Jūs vertinate faktą, kad Vilniuje saugoma kone kiekviena medinė lūšna?
– Mano galva, visur ir visados turi būti laikomasi aukso vidurio. Paveldosaugos srityje aiškiai nukrypta į ekstremizmą. Paveldofašistiniai godotojai dažnai prasilenkia su sveiku protu. Vadovaujantis jų logika, Vileišio gatvės chruščiovkės yra toks pats “paveldas”, kaip ir apyžalė Žvėryno gnomo izbūška.
– Ar yra vilties, kad esant dabartinėms paveldosaugos normoms Šnipiškės iš supuvusio kaimo vidury sostinės gali virsti normaliu Vilniaus rajonu?
– Deja, matydamas, kad netgi jauni, lyg ir šviesūs žmonės pasiduoda paveldoekstremistinei psichozei, šūkaudami apie juos žudančius stiklainius ir panašų baubą, su liūdesiu konstatuoju, kad situacijos prašviesėjimo turėsime palaukti ilgėlesnį laiką.
– Jūsų, kaip buvusio savivaldybės tarybos nario, požiūriu, kiek siekiuose išsaugoti lūšnynus yra tikro paveldosauginio entuziazmo, o kiek – nenoro leisti turtingesniems žmonėms sutvarkyti miestą?
– Manau, čia turime du aspektus. Pirmas – tiesiog bendražmogiškas durnumas, verčiantis žmones klausytis baisios muzikos, pirkti taukuotas bulves su kiauliena ir panašiai. Antras – kyšių prievartavimas. Pats su tuo nesusidūriau, bet manau, kad tokioje papuvusioje postkomunistinėje visuomenėje tai būtų kodėl-gi-ne dalykas. (Kalba netaisyta – red. past.)

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. :( :( rašo:

    Tiesiog klaikūs visiškai neišprususio, kompleksuoto provincialo svaičiojimai…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...