2011 Balandžio 03

Gregory David Roberts

Šantaramas

veidas.lt

"Veido" archyvas

Šią knygą galima priskirti prie tų, kurios įtraukia. Tai G.D.Roberts romanas “Šantaramas”, kuris netrukus pasirodys Lietuvos knygynuose. O mes siūlome ištrauką iš šio intriguojančio kūrinio.

Daug laiko ir didžiumos pasaulio prireikė, kad sužinočiau, ką reiškia meilė, likimas ir pasirinkimas, bet esmę supratau akimirksniu – kankinamas, prirakintas prie sienos. Pro riksmus galvoje prasikalė mintis, kad net kruvinas, sukaustytas grandinėmis, bejėgis tebesu laisvas: galiu nekęsti savo kankintojų arba jiems atleisti. Atrodo, ne kažin kas, – žinau. Bet kai į kūną rėžiasi, veržiasi geležis ir daugiau nieko neturi, tokia laisvė tolygi marioms galimybių. Ir pasirinkimas – neapykanta ar atleidimas – gali nulemti tavo gyvenimą.

Mano istorija ilga ir tankiai apgyventa. Buvau maištininkas, nugramzdinęs idealus heroine, filosofas, pragaišinęs sąžinę nusikaltimuose, poetas, pražudęs sielą griežtos apsaugos kalėjime. Per priekinę sieną tarp dviejų sargybos bokštų pabėgęs iš kalėjimo, tapau labiausiai ieškomu žmogumi tėvynėje. Mane lydėjo sėkmė, per visą pasaulį nuskraidinusi mane į Indiją: ten pritapau prie Bombėjaus mafijos. Buvau ginklų prekiautojas, kontrabandininkas, klastotojas. Trijuose žemynuose buvau pančiojamas grandinėmis, mušamas, badomas, marinamas badu. Kariavau. Pakliuvau į pačią ugnį.

Ir likau gyvas, o kiti žmonės žuvo. Jie, dauguma jų, buvo geresni už mane, tiesiog jų gyvenimą sugniuždė klaidos, suniokojo viena pikta kažkieno neapykantos, meilės ar abejingumo akimirka. O aš juos laidojau, daug užkasiau tokių vyrų, o jų istorijas ir jų gyvenimus sielvartas sulydė su mano.

Bet mano istorija prasideda ne nuo jų ir ne nuo mafijos: reikia grįžti į pirmą dieną Bombėjuje. Teko purvinti rankas, nes taip buvo lemta. Sėkmė sumaišė man kortas, kai sutikau Karlą Saranen. O nuo tos akimirkos, kai pažvelgiau jai į žalias akis, virto kita korta. Taigi ši istorija prasideda kaip visos – nuo moters, miesto ir trupučio sėkmės.

Pirmas dalykas, atkreipęs mano dėmesį Bombėjuje tą pirmą dieną, buvo kitoks kvapas. Užuodžiau jį, dar nepamatęs ir neišgirdęs Indijos, jau eidamas į virkštelę panašiu koridoriumi, kuris jungė lėktuvą su oro uostu. Pirmąją valandėlę Bombėjuje tas kvapas mane, pabėgusį iš kalėjimo, naujai gimusį plačiajam pasauliui, sujaudino ir nudžiugino, bet aš jo nepažinau, negalėjau pažinti. Dabar žinau, kad tai salsvas prakaituotas vilties, neapykantos priešybės, kvapas; ir gižus troškus godulio, meilės priešybės, kvapas. Tai prisikeliančių ir merdinčių dievų, demonų, imperijų bei civilizacijų kvapas. Tai melsvaodės jūros kvapas, nesvarbu, kurioje Salų miesto dalyje bebūtum, tai metalinio mašinų kraujo kvapas. Oras trenkia šešiasdešimties milijonų gyvūnų, kurių didžiąją pusę sudaro žmonės ir žiurkės, maišatimi, miegu ir atliekomis. Jis dvokia sielvartu, kova dėl būvio, lemtingomis nesėkmėmis ir meile, kuri teikia drąsos. Jis kvepia dešimčia tūkstančių restoranų, penkiais tūkstančiais šventyklų, dargahų, bažnyčių, mečečių ir šimtu turgų, kurių vienuose prekiaujama tik kvepalais, kituose – tik prieskoniais, smilkalais ar šviežiomis gėlėmis. Kartą Karla pavadino jį bjauriausiu maloniu kvapu pasaulyje ir, žinoma, buvo teisi, ji paprastai būdavo teisi. Bet dabar, atvykęs į Bombėjų, jį pirmiausia atpažįstu uosle – miesto kvapas mane pasveikina, primindamas, kad grįžau namo.

Antras dalykas, atkreipęs mano dėmesį, buvo karštis. Stovėjau eilėje prikibusiais prie kūno, kurį staiga išpylė prakaitas, drabužiais, nors vos prieš penkias minutes išlipau iš lėktuvo su kondicionuotu oru. Širdis daužėsi, paklusdama naujam klimatui. Kiekvienas įkvėpimas buvo nuožmi nedidelė pergalė. Sužinojau, kad šis atogrąžų prakaitas plūsta be paliovos, nes kasdieninė, kasnaktinė kaitra nėra sausa. Troški drėgmė visus Bombėjaus gyventojus paverčia varliagyviais, kvėpuojančiais oru su vandeniu; pripranti ir pamėgsti arba išvažiuoji.

Dar į akis krito žmonės. Asamai, džatai, pandžabai; Radžasthano, Bengalijos, Tamil Nadu gyventojai; atvykėliai iš Puškaro, Kočio, Konarko; kšatrijai, brahmanai, neliečiamieji; hinduistai, musulmonai, krikščionys, budistai, parsai, džainai, animistai; šviesiaodžiai ir tamsiaodžiai, žaliomis, auksiškai rudomis ir juodomis akimis: prabangioji neprilygstamos gražuolės Indijos veidų ir figūrų įvairovė.

Visi Bombėjaus milijonai ir dar vienas. Du geriausi kontrabandininko draugai – mulas ir kupranugaris. Mulai perneša kontrabandą per pasienio kontrolės punktus. Kupranugariai – naivūs turistai, padedantys kontrabandininkui pereiti sieną. Kontrabandininkai su padirbtais pasais ir asmens dokumentais slepiasi tarp bendrakeleivių – kupranugarių, kurie laimingai ir nepastebimai pergabena juos per oro uosto ar pasienio kontrolės punktus, nieko nenutuokdami.

Tada aš nieko nežinojau. Kontrabandos gudrybių išmokau vėliau, po daugelio metų. Pirmą kartą keliaudamas į Indiją, pasiklioviau nuojauta, o vienintelė kontrabandinė prekė buvau aš pats, mano trapi medžiojama laisvė. Turėjau svetimą Naujosios Zelandijos pasą su savo nuotrauka vietoj savininko. Darbą atlikau pats, ir atlikau netobulai. Maniau, kad įprastam patikrinimui pasas tinka, bet jei kiltų įtarimų ir kas nors susisiektų su Naujosios Zelandijos Vyriausiuoju komisaru, labai greitai paaiškėtų, kad tai klastotė. Skrisdamas į Indiją iš Oklando, klaidžiojau po lėktuvą, ieškodamas tinkamų naujazelandiečių. Užtikau būrelį studentų, antrą kartą vykstančių į pusiasalį. Prašydamas juos pasidalyti patirtimi ir duoti patarimų, užmezgiau paviršutinišką pažintį, ir prie oro uosto kontrolės punkto priėjome kartu. Indijos pareigūnai nusprendė, kad aš keliauju su ta nesivaržančių atviraširdžių grupe ir į mano dokumentus dirstelėjo tik prabėgomis.

Į deginančią kaip antausis saulėkaitą už oro uosto sienų prasibroviau vienas, apsvaigęs nuo išsigelbėjimo džiaugsmo: perliptas dar vienas mūras, pereita dar viena siena, laimėta dar viena para bėgti ir slėptis. Iš kalėjimo pabėgau beveik prieš dvejus metus, bet bėglio gyvenimas – amžinas, kasdieninis ir kasnaktinis, pavojų vengimas. Ir nors nesi visiškai laisvas, niekada nesi visiškai laisvas, naujovės lūkestingos ir baugščiai jaudina: naujas pasas, nauja šalis, naujos džiaugsmingos baimės raukšlės mano jauname veide, po pilkomis akimis. Stovėjau ištryptoje gatvėje po mėlynu sukepusiu Bombėjaus dangaus kupolu, o širdis buvo gryna ir ištroškusi vilčių kaip liūtingas rytas Malabaro sode.
– Sere! – išgirdau balsą už nugaros. – Sere!

Kažkas griebė mane už rankos. Sustojau. Raumenys įsitempė kovai, bet aš pažabojau baimę. Nebėk. Nepulk į paniką. Atsisukau.

Priešais stovėjo mažas žmogelis nešvaria ruda uniforma, nešinas mano gitara. Jis buvo ne tik mažas, jis buvo neūžauga, didele galva, baikščiai naivia dauno mina. Atkišo man gitarą.

– Jūsų muzika, sere. Pametėte savo muziką, taip?

Tai tikrai buvo mano gitara. Iškart supratau, kad užmiršau ją prie bagažo karuselės. Neįsivaizdavau, kaip mažasis žmogelis suprato, kad gitara mano. Nurimęs ir nustebęs nusišypsojau, o neūžauga išsišiepė su gąsdinamu kvailučio atlapaširdiškumu. Jis padavė man gitarą, ir aš pastebėjau, kad jo rankos plėvėtos kaip vandens paukščio kojos.

Ištraukiau iš kišenės kelis banknotus ir pasiūliau, bet jis nerangiai atsitraukė storomis kojomis.

– Ne pinigai. Mes čia esame padėti, sere. Sveikas atvykęs į Indiją, – tarė ir nurisnojo į kūnų mišką ant šaligatvio. (…)

Kelionė iš oro uosto į miestą prasidėjo plačia šiuolaikiška autostrada, apaugusia krūmais ir medžiais. Panašu į tvarkingą kasdienišką peizažą aplink tarptautinį oro uostą mano gimtajame mieste Melburne. Pažįstamas vaizdas užliūliavo mane; juo labiau, keliui susiaurėjus, pribloškė kontrastas – lyg būtų iš anksto apgalvotas. Nes, kai daugelis greitkelio juostų virto viena ir dingo medžiai, pirmą kartą išvydau lūšnynus, ir man suspaudė širdį iš gėdos.

Šalikelėje, kiek akys užmato, it rudos ir juodos kopos driekėsi lūšnos, ištirpdamos horizonte kaip purvinas karščio sukeltas miražas. Apgailėtini būstai buvo sudurstyti iš skudurų, plastiko ir kartono lakštų, nendrinių demblių ir bambuko lazdų. Kiūtojo susiglaudę, o tarp jų vingiavo siauri takai. Milžiniškose platybėse nebuvo nė vieno statinio, daug aukštesnio už žmogų…

Apie autorių ir knygą

"Veido" archyvas

Šantaramas: taip Bombėjuje buvo vadinamas Gregory Davidas Robertsas, savo gyvenimą pavertęs to pat pavadinimo romanu. 1952 m. Melburne, Australijoje, gimęs Robertsas, filosofijos ir politologijos studentas, po skyrybų prarado teises į savo trimetę dukrą. Jaunasis tėvas paguodą rado heroine, o skolas sumokėjo, plėšdamas bankus. Nuteistas dešimčiai metų, netrukus jis pabėgo iš geriausiai saugomo Australijos kalėjimo ir nelegaliai atsidūrė Bombėjuje, kur ir prasidėjo tikrasis gyvenimas: prekyba ginklais, žmonėmis ir narkotikais, pagalba vargšams, meilė Indijai ir vienai moteriai. “Šantaramas” – tai dešimt Robertso gyvenimo metų Bombėjaus lūšnynuose, mafijos prieglobstyje, kunkuliuojanti, kruvina ir užburianti istorija, parašyta Frankfurto kalėjime, kur galiausiai atsidūrė autorius. Šiandien jis gyvena Bombėjuje ir Ženevoje, o “Šantaramas” pelnytai tapo literatūriniu triumfu ir unikaliu, meile ir įkvėpimu nupieštu Indijos portretu.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...