2015 Kovo 19

Šalva Amonašvilis: „Vienu mostu pasaulio nepakeisi“

veidas.lt

 

Šviesos mokytojas. Humanistinės individualaus ugdymo pedagogikos kūrėjo Šalvos Amonašvilio daugumai pedagogų pristatinėti nereikia. Jis žinomas, pripažintas, gerbiamas. Jo paskaitos – išminties gurkšnis, knygos – saulės spindulys.

Šalva Amonašvilis – labai malonus, švytintis žmogus, pasiryžęs nuolat bendrauti ir atsakyti į klausimus. Netgi į provokuojančius. Nors jo nuopelnų sąrašui išvardyti ir viso straipsnio nepakaktų, jis pats vis dar vaikiškai trokšta mokytis. „Mokydami mokomės patys. Argi nejaučia mūsų širdis, kad tai visatos pedagogikos dėsnis?“ –  klausia Š.Amonašvilis.

Pasak jo, visas nūdienos švietimo bėdas ir pokyčių sunkumus lemia prievarta dešimtmečiais bruktas dvasingumo ignoravimas ir autoritarizmas. Sukaupęs 60-ies metų pedagoginę novatorišką patirtį ir savo kailiu patyręs visą sovietinės ideologijos gniaužtų jėgą, Š.Amonašvilis geriau už visokius teoretikus žino, kaip išlaisvinti pedagoginį mąstymą. Jo sukurta humanistinė pedagogika aiškina, kaip žmogų išugdyti žmogumi, o ne vien tik sėkmingu rinkos dalyviu. Šios pedagogikos esmė – dvasingumas ir humanizmas plačiąja prasme, vaiko matymas širdimi.

Š.Amonašvilio kelias nebuvo lengvas. Gimė Tbilisyje 1931 m. kovo 8 d. Tėvas žuvo per karą, ir šeima gyveno labai vargingai. Mokyklą jis baigė aukso medaliu, Tbilisio valstybinio universiteto Orientalistikos fakultetą – su pagyrimu. Pedagoginę veiklą pradėjo 1951 m. Antro kurso studentas dirbo mokykloje pionierių vadovu, darbų, istorijos mokytoju. Vėliau Š.Amonašvilis dirbo J.S.Gogebašvilio vardo Pedagogikos moksliniame tyrimo institute – nuo laboranto iki direktoriaus. Nuo 1964 m. kartu su kolegomis daugelio Gruzijos rajonų mokyklose pradėjo masinį eksperimentą. Ir nors eksperimento rezultatai sulaukė plataus atgarsio visame pasaulyje, o Š.Amonašvilis tapo psichologijos mokslų daktaru, būta bandymų humanistinės pedagogikos sistemą neigti, apkaltinus ją esant „buržuazinę“.

Entuziastas turėjo svajonę savo šalyje įkurti ypatingą Vaikų valstybę su mokslo įstaigomis, sporto kompleksais, parkais, dirbtuvėmis, estetikos centrais, vaikų namais, rotuše (kur posėdžiautų jungtinis vaikų ir tėvų parlamentas). Mokinių ir mokytojų komisija jau pradėjo rengti būsimos valstybės konstituciją, vaikai dailininkai kartu su architektais jau braižė būsimų statinių eskizus. Tačiau štai koks paradoksas: papūtė pertvarkos vėjai, ir Gruzijos valdžiai neberūpėjo nei nauji ugdymo projektai, nei humanistinė pedagogika.

Š.Amonašvilio pasiekimai: SSRS pedagogikos mokslų akademijos tikrasis narys, SSRS liaudies deputatas, SSRS atstovas UNESCO, Europarlamento narys. Strasbūre skaitė ne vieną pranešimą apie švietimo būklę ir perspektyvas. 1991–1998 m. vadovavo Tbilisio S.S.Orbelianio vardo pedagoginio universiteto Pradinio ugdymo katedrai, o nuo 1998 m. iki šiol dirba Maskvos miesto pedagoginiame universitete. Yra tikrasis Rusijos švietimo akademijos narys, įsteigęs Šalvos Amonašvilio leidybos namus, kuriuose jau išleista daugiau nei 50 humanistinės pedagogikos (HP) antologijos tomų bei daugybė knygų. Yra Tarptautinio humanistinės pedagogikos centro steigėjas, įsteigęs daugiau kaip 200 HP centrų įvairios šalyse. Veikia Šalvos Amonašvilio pedagoginio meistriškumo ir socializacijos akademijos nuotolinio mokymosi tinklalapis.

Kartu su žmona ir bendražyge pedagogikos mokslų daktare a.a. Valerija Givijevna Nioradze sutelkė tarptautinę pedagogų, tėvų bei kultūros veikėjų bendruomenę svarbiems dokumentams pasirašyti.

Garbusis pedagogas su džiaugsmu stebi jo inicijuotus pokyčius įvairiose šalyse ir yra tapęs daugelio lietuvių mokytojų įkvėpėju. Tiesa, čia viskas klostosi ne taip paprastai.

Pirma, koją kiša ta pati autoritarinė pedagogika, kai mokytojas jaučiasi visažinis, visagalis ir „nepastebi“, kad aplinka toli pažengusi, mokiniai žinių semiasi internete. Ir kad pokyčiai neišvengiami.

Antra, kiti mano, kad HP idėjos tėra gražūs žodžiai, teorija, o kad tai labai svarbu įvairių dalykų mokytojams, kad gyvenimo pamokos gali būti dėstomos ir dalykų pamokose, nesusimąsto.

Trečia, yra manančiųjų, kad mokykla savaime negali būti nehumaniška, kad  humanizmo idėjos čia sklando nuo budėtojo iki kompiuterių klasės. Kam apie tai dar atskirai kalbėti?

Ketvirta, „kur jūs čia mus grąžinate į prieškario kaimą su savo meilės idėjomis, kai mes turime eiti tik į priekį pažangos ir mokslo keliu?“

Ir, žinoma, yra ta likusioji, kol kas nedidelė visuomenės dalis – mokytojai, tėvai, švietėjai, matantys dabartinės švietimo sistemos padarinius (didėjantis neraštingumas, nihilizmas, ankstyvos depresijos, agresija, smurtas, savižudybės, plintantys žalingi įpročiai ir pan.), kuriems spręsti stručio politikos tikrai nepakanka.

Pasirinkusieji HP puoselėjimo veiklos kelią vadinami gražiais – humanistinės pedagogikos riterių vardais. Ir tokių riterių Lietuvoje skaičiuojama dešimtimis. Ar jų šviesą atspindintys šarvai neįsileis tamsos šešėlių? Ar pedagogų sąžinę baksnojančios jų ietys pasieks savo tikslą?

Humanistinės pedagogikos asociacijos prezidentė Marina Korinevskaja, šios visuomeninės organizacijos valdybos narė Irena Stulpinienė ir kitos pedagogės puikiai prisimena pirmuosius HP žingsnelius Lietuvoje. Prieš keletą dešimtmečių ugnelė įsižiebė Klaipėdoje, M.Gorkio vidurinėje mokykloje, tėvų ir mokytojų pastangomis. Iš Baltijos šalių lietuviai buvo pirmieji, pasikvietę Š.Amonašvilį. Aktyviosios moterys dar nežinojo, kaip viskas klostysis vėliau: kiek seminarų, paskaitų, skaitymų teks vesti, mokyklų aplankyti, žmonių kviesti. O kiek nenuilstamai bendrauti. Kiek savo lėšomis keliauti. Kiek knygų išversti. Ir skaudžiausia – kiek patyčių ištverti… Į šviesos skleidėjas kai kur buvo žiūrima pašaipiai, atvirai tyčiojamasi. Koks dar čia Amonašvilis? Seminaras už šimtą litų?! Gal tam jūsų pensininkui tereikia užsidirbti, gal čia pinigų plovimas?

Pedagogės kantriai aiškino arogantiškiems valdininkams, kad pasaulinio lygio akademikui, profesoriui už 40 valandų seminarą bei kelionę reikėtų atlyginti…

Pats „pensininkas“ Š.Amonašvilis situaciją Lietuvoje gerai suvokė, tiesiog savo plačia širdimi pajuto ir pirmam vizitui net atšaukė vieną planuotą išvyką. Tik po to jis apsilankė Estijoje, Latvijoje, Kaliningrade. Ir štai Latvijoje, nors HP sklaida čia prasidėjo vėliau, viskas klostėsi sparčiau ir sėkmingiau. Humanistinė pedagogika it didelė banga išsiliejo valstybiniu lygiu, ministerijoje, savivaldybų švietimo skyriuose. Kai neseniai Tbilisyje buvo tarptautiniai skaitymai, juose dalyvavo net 90 atstovų iš Latvijos.

Gaila, bet Lietuvoje prireikė beveik 20 metų, kol reikalai iš tiesų pajudėjo. Nuo 1998 m. Klaipėdoje įvyko trys profesoriaus seminarai, vėliau jie buvo organizuojami kas keleri metai Utenoje, Mažeikiuose, Šiauliuose, Vilniuje, Kėdainiuose. O tik neseniai įvykęs susitikimas Kaune – jau dešimtasis svečio vizitas.

2002 m. lietuviai buvo pakviesti į tarptautinius HP skaitymus Maskvoje. Kodėl tai vadinama skaitymais? „Susitikimai sąmoningai nevadinami konferencijomis, seminarais, kad nebūtų mokslo prieskonio. Viskas lyg plačiau, daugiau laisvės, – komentuoja HP asociacijos valdybos narė fizikė Irena Stulpinienė. – Mes Š.Amonašvilį sutinkame ne tik šiuose skaitymuose, bet ir kitur, dėstydami savo autoriniuose seminaruose. Informacijos švietėjams dabar yra labai daug, o žmonės išbadėję dvasinių žinių. Bet ne dogmų!“

Lietuvos Humanistinės pedagogikos asociacija buvo įkurta 2009 m. ir šiuo metu vienija apie 80 narių. Judėjimas augo, atsirado asociacijos filialai Kėdainiuose, Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune. Š.Amonašvilio seminarai įvairiuose šalies regionuose vyksta bent kartą per metus. I.Stulpinienės pastangomis į lietuvių kalbą išversti Humanistinės pedagogikos manifestas, Mokytojo garbės ir tarnystės kodeksas, knygos „Gyvenimo mokykla. Mokyklos tiesa“, „Ką be širdies suprasime“, „Skubėkite, vaikai, mokysimės skraidyti“ ir daugelis kitų Š.Amonašvilio knygų. HP sekėjų daugėja ir kai kuriose mokyklose, organizuojamos vasaros stovyklos.

Pasak I.Stulpinienės, humanizmo supratimas pedagogikoje nėra visai teisingas. Tai ne mokinių glostymas, liūliavimas ar stiklinė šypsena. Kaip sako Š.Amonašvilis, tai yra savęs ieškojimas. Dieviško prado paieška savo nedieviškame gyvenime. Savos pasaulėžiūros siekis. Dalis mokytojų to nesupranta ir plaukioja tik savo profesijos paviršiuje. Mokslas tampa dvasingas! Anksčiau mokslo dvasingumas buvo vertinamas lyg okultizmas, mistika. Jei nematerialius dalykus jau galima tirti moksliškai, ką tai rodo? Tikslieji, gamtos mokslai galėtų padėti vaikui suvokti, kad jis vienu metu gyvena ir fizinėje, ir metafizinėje realybėje. O ignoruojant gamtos dėsnius pažeidžiama harmonija.

Pašnekovų klausėme, kiek mokyklose HP praktinis taikymas priklauso nuo vadovo. Ar gali vienas HP šviesos skleidėjas nuveikti ką nors reikšminga? „Vadovas – gali. Bet vienas žmogus, jei jis eilinis mokytojas, kažin ar be kolegų pagalbos gali išjudinti visą bendruomenę. Nors jo darbas nėra beprasmis“, – įsitikinusi I.Stulpinienė.

Jos bendražygei Šiaulių Gegužių progimnazijos direktorei Silvijai Baranauskienei atsakymą diktuoja praktinė patirtis. Ši švietimo įstaiga jau daugelį metų gyvena HP idėjomis ir net porą kartų po savo svetingu stogu yra organizavusi Š.Amonašvilio penkių dienų seminarus. „Vienas vadovas jau yra daug, bet nepakankamai, jei tuo dega tik jis. Dalis mokytojų turėtų judėti ta pačia linkme. Ir sveikintina, jei direktorius ne per įsakymą, o per įtikinimą sugeba siekti HP tikslų, – svarsto direktorė. – Mūsų mokyklos laikyti humanistinės pedagogikos, visuminio ugdymo pavyzdžiu tikrai negalima – dar tik esame šiame kelyje. Siekinys, kuris išdėstytas Humanistinės pedagogikos manifeste bei Mokytojo garbės ir tarnystės kodekse, yra labai aukštas, mes dar jo nesame pasiekę. Bet mes tuo tikime. Ir kai mokytojas klausia savęs, koks aš esu mokytojas, koks ateinu į pamoką ir ką aš vaikui duodu, – tai jau turi tam tikrų rezultatų.“

Direktorės nuomone, jei šalyje, regione, mokykloje nėra švietimo pokyčių poreikio, dirbtinai jo nesukursi. Tad dažnėjantys Š.Amonašvilio vizitai visuose regionuose, pilnos salės, valdininkų bei žiniasklaidos dėmesys byloja apie HP proveržį mūsų šalyje. Tiesa, vis dar gaji nuomonė (kuri po truputį keičiasi), kad humanistinės pedagogikos idealai labiau skirti pradiniam ugdymui, tad seminaruose būna daug pradinių klasių mokytojų. Bet akivaizdu, kad ši pedagogika apima visas ugdymo grandis nuo darželio iki universiteto. Dvasinės vertybės ugdomos ne tik per etiką, tikybą, menus, literatūrą, kitaip sakant – humanitarinius dalykus, bet ir per tiksliuosius mokslus.

Ar gali pokyčius ugdymo įstaigose inicijuoti tėvai? „Kodėl ne? – samprotauja S.Baranauskienė. – Sąmoningi tėvai neveda vaikų į bet kurią mokyklą. Jie domisi mokyklos kultūra, mokytojais – ir tai džiugu. Negalime tvirtinti, kad humanistinė pedagogika Lietuvoje atmetama, kad nenorima ugdyti humaniškos asmenybės… Vis dėlto tai įrašyta švietimo įstatyme, bendrosiose programose. Tik štai priešprieša: manome, kad ugdydami protingą vaiką, duodami jam dalykinių žinių kartu suteikiame dorovės. Ne, taip nėra, humanizmas savaime neatsiranda. Mes turime lygia greta ugdyti dvasines vertybes.“

Nors paprastai Š.Amonašvilis siūlo penkių dienų seminarus, susitikimų pobūdis priklauso ir nuo organizatorių bei savivaldybių požiūrio. Ne visur profesorių priima valdžia. Tad vienas pastarojo, dešimtojo, vizito organizatorių Kauno vedų kultūros centro direktorius Arūnas Katauskas džiaugiasi sėkme. „Nors ir garbaus amžiaus, tai stipri asmenybė, mylinti vaikus, norinti skleisti gėrį ir išmananti daugybę jų lavinimo aspektų, – žavisi A.Katauskas ir puikiai prisimena savo pažintį su HP riteriu 2013 m. Jaltoje: – Tuomet man buvo staigmena, kaip tokios nuostabios žinios, idėjos galėjo mus pasiekti iš sovietmečio glūdumos, kai tokie dalykai buvo draudžiami. O, pasirodo, veikė unikalios Š.Amonašvilio eksperimentinės mokyklos, kuriose skleidėsi šiluma, meilė, gerumas.“

Iš tiesų kai kurie dar sovietmečiu žinojo apie jį, bet neturėjo galimybės artimiau susidurti. Juolab jaunesni švietimo darbuotojai mažai apie jį girdėję, tad vizitų Lietuvoje organizatorius ypač džiugina jaunų mokytojų dvasingo ugdymo troškulys. Jiems netrukdo nei rusų kalbos barjeras, nei atstumai, nei kūdikis ant rankų… Jie, žinoma, jau suvokia, kad reikia ugdyti ne tik technologijomis besidominčias, bet ir plačiai bendraujančias, mąstančias, gerumą, nuoširdumą skleidžiančias asmenybes.

Pasak A.Katausko, pirmą kartą svečias oficialiai prisistatė valdžiai Kauno miesto savivaldybėje. Jo apsilankymą pagerbė Švietimo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas, daugelio miesto švietimo įstaigų vadovai, mokytojai. O Kauno pedagogų kvalifikacijos centre vykusių paskaitų išklausė apie šimtą klausytojų. Lektorių atlydėjo jo sūnus psichologas, rašytojas, socialinių mokslų kandidatas, HP vaikų darželio „Basti-Bubu“ (Tbilisis) mokslinis vadovas ir THPC prezidentas Paata Amonašvilis.

Svečiai ne tik nenuilstamai dalijosi patirtimi ir žiniomis, bet ir vedė improvizuotas matematikos pamokas penktokams. Visi galėjo stebėti, kaip derėtų vesti pamoką pagal HP principus. Žinoma, užsiėmusiems pedagogams nėra paprasta išklausyti 40 valandų seminarą, bet Š.Amonašvilis įsitikinęs, kad prabėgomis domėtis HP negerai, žinių siekti reikia nuosekliai, įsigilinus.

Ateityje planuojama vesti užsiėmimus keliais lygiais. Organizatoriai pasidžiaugė, kad  daugelį klausytojų, kaip ir tikėtasi, šios žinios sujaudino ir jie neabejotinai skleis šviesą kolegoms, bandys pasikeisti patys.

Aktualusis interviu

VEIDAS: Kuriose šalyse humanistinė pedagogika (HP) labiausiai paplitusi? Kaip šiuo atžvilgiu atrodo Lietuva?

Šalva Amonašvilis: Humanistinė pedagogika daugiau paplitusi buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose: Baltijos šalyse, Kazachstane, Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Rusijoje, Kirgizijoje. Latvijoje mane net ministerija apdovanojo, tad jų daug mokytojų yra motyvuotų, telkiamos jėgos – gražu. O Lietuvoje – gal ir galima kažką kitaip organizuoti, bet viskas yra normalu. Jūsų mokytojai – atsargūs, apdairūs, ilgokai galvoja, bet kai jau susidraugauja, tai visam gyvenimui. Pastebėjau, kad daugelis klausosi atidžiai, emocijų rodo nedaug. Bet tie, kurie ateina į seminarus, emociškai yra pasirengę nuo pirmos dienos. Čia juk negalima valdyti įsakymais, ir  labai džiaugiuosi, kad Kaune buvo susitikimas su valdžia.

VEIDAS: Ar lietuviškoms mokykloms HP reikėtų pritaikyti savaip?

Š.A.: Mūsų Humanistinės pedagogikos manifeste bei Mokytojo garbės ir tarnystės kodekse nieko keisti nereikia, jie universalūs. Bet jei norite HP pritaikyti savo mokykloje, kur jau susiformavusi sava istorija, kultūra, literatūra, skirtingo lygio žinios, mikroklimatas, galite laviruoti, kažką keisti. Turite jausti, kokius klausimus palikti ateičiai, kol jiems subręsite.

VEIDAS: Jei grįžtumėte į praeitį, ar savo vaikus auklėtumėte kitaip?

Š.A.: Jei turėčiau dabartinę patirtį, žinoma, elgčiausi kitaip. Tada ieškojau humanistinės pedagogikos, o dabar… dabar dar neradau, bet jau esu tame kelyje, nes ji iki galo nepažini. Kaip ta Mėlynoji paukštė: ieškai ieškai, lyg ir pačiupai, bet kažko dar trūksta. Visiems atviri pažinimo vartai. Kiekvienam savi. Paieškos gali tęstis 20, 30 metų. Jeigu dabar duotų man auklėti mažąjį Paatiką (sūnų – aut. past.), daug ką daryčiau išmintingiau, įdomiau, tobuliau.

VEIDAS: Kieno mąstymą lengviau keisti – vaiko ar suaugusiojo?

Š.A.: Vaiko. Nes jam keisti nieko nereikia: ką duodi, tą jis priima. O vyresniam ima kliudyti tradicijos, įsitikinimai, manymas, kad tik tu teisus, tokia patirtis, kuriai sunku priimti kitokią patirtį. Keisti suaugusiojo sąmonę labai sunku. Bet be sąmonės pokyčio nėra judėjimo. Jei imsiu galvoti kitaip, tai ir kitaip bendrausiu, kitaip namą statysiu, kitaip verslą plėsiu. Kitaip mąstysiu – kitokį gyvenimą kursiu. Taigi keisti mąstymą labai sunku, bet nuo to priklauso gyvenimo progresas.

VEIDAS: Ką patartumėte tiems, kurie pokyčiams neturi kantrybės ir valios?

Š.A.: Ne visi priima pokyčius. Juk žmonės skirtingi. Tikiuosi, jog tie, kurie lankosi mano seminaruose, pasiryžę pokyčiams ir suvokia, kad vienu mostu pasaulio nepakeisi. Ypač tai svarbu suprasti mokytojams, kad jie galėtų žingsniuoti po mažą žingsnelį. Paėjai, sutvirtėjai – vėl paėjai, sutvirtėjai. Reikia to siekti.

VEIDAS: Ko palinkėtumėte vaikų ugdytojams – mokytojams ir tėvams?

Š.A.: Ir tėvams, ir mokytojams, ir vaikams norėčiau duoti tris patarimus: tikėti vaiku. Tikėti, kad nuo Dievo yra tėtis, mama, mokytojas. Ir kad humanistinę pedagogiką įveiksi, kad ji ateis pas tave. Kuo netiki, tas tikrai neateis.

 

Ištrauka iš Humanistinės pedagogikos manifesto

Jei švietimo pasaulyje kas nors daroma ne iš meilės vaikams ir jautraus rūpesčio jais, tai viskas pavirs melu, gimdančiu blogį, viskas bus nuo piktojo.

Iš to ir bėdos.

Niekad nebuvo tokio baisaus skaičiaus valkataujančių vaikų, benamių vaikų, pamestų vaikų, vaikų nusikaltėlių – o dabar yra.

Niekad nebuvo tokio pasibaisėtino skaičiaus vaikų savižudybių, suaugusiųjų agresijos prieš vaikus atvejų – o dabar yra.

Niekad nebuvo tiek vaikų ir jaunuolių narkomanų, rūkančių, alkoholikų – o dabar yra.

Niekad pornografijos neprileisdavo prie vaikų ir šitaip nesiautėjo vaikų prostitucija –  o dabar taip yra.

Niekad nebuvo pogrindinio biznio iš prekybos vaikais – o dabar taip daroma.

Niekad nebuvo tiek fašistuojančio jaunimo, nebuvo kurstomas tautinis ir religinis jaunimo susipriešinimas – o dabar taip daroma.

Visuomenė ir masinės informavimo priemonės negailestingai teršia vaikų kalbą nešvankybėmis, keiksmažodžiais, šiurkštumu, įžūlumu, susierzinimu, nepagarba.

Širdį krūpčioti verčia kultūros stoka, beribis vaikų žiaurumas, cinizmas, tyčiojimosi iš savo tautos šventenybių.

Mums tik atrodo, kad jėgos, su kuriomis susiduriame, yra neįveikiamos. Likti nuošalėje nuo tokios realybės, kuri laužo vaikų likimus ir griauna švietimo pasaulį, mes negalime; negalime išsikelti tik vieną uždavinį: augančią kartą apginkluoti žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais, o tiksliau – ruošti moksleivius valstybinių egzaminų laikymui, mokyti juos, kaip gyvenime prisitaikyti, skiepyti jiems abejotiną „konkurencingumą“. Vaikus reikia ginti nuo aplinkos agresijos, nuo tamsos jėgų pasikėsinimų.

 

Iš Šalvos Amonašvilio seminarų

* Humanistinė  pedagogika – jausmų pedagogika. Neturi laiko vaikams? Nereikėjo gimdyti! Būk savo vaikams prieglobsčiu.

* Rašoma „Piktas šuo“, o gal kai kur reikėtų užrašyti „Piktas suaugęs, piktas mokytojas“? Viską, kas yra blogai, žalinga, – sugalvojo suaugusieji. O vaikas juos mėgdžioja.

* Ar susimąstome apie kalbos reikšmę? Apie ką ir kaip kalbama šeimoje – tai kultūros perdavimo esmė. Tai, ką rodo TV, internetas (pamazgos, purvas), persiduoda vaikams. Iki šešerių metų formuojasi kalbos įgūdžiai. Juk vaikai nemoka atsirinkti.

* Humanistinėje pedagogikoje nėra bausmių!

* Vaiko prigimtis: žemiška, dvasinė ir aplinkos suformuota. Trejų–šešerių metų vaikai mokosi spontaniškai, aktyviai, o nuo šešerių metų – sistemingai. Visus uždavinius gali padėti spręsti tik subrendę ugdytojai, antraip atsivers bedugnė, ypač jei su vaikais iki 13–16 metų nebuvo ryšio. Jeigu užduotys neteisingai suformuotos, per daug sudėtingos, nereikia stebėtis, kad vaikas nenori jų atlikti. Tuomet reikia atidėti užduotį, permąstyti, padėti. Juk svarbiausia – ne tiek konkretūs uždaviniai, bet jėgų telkimas jiems spręsti, valia, pastabumas, mąstymas. Kitaip sakant, procesas. Neužmirškime, kad kiekvienam skirti sunkumai, išbandymai ir „raumenynas“ jiems įveikti. Kiekvieno vaiko emocinių ir fizinių jėgų ribos skirtingos. Kiekvienas yra savaip nepakartojamas, bet mokytojai turi tai atskleisti. Nereikia gabių vaikų mokyklų – padėti reikia ne tokiems gabiems!

* Santykis su mokytojais, tėvais: ugdytojas turi patikti su savo pasaulėžiūra, perduoti ją vaikams. Viskas svarbu – išvaizda, tonas, manieros. Mokytojas – nešantis šviesą. Mokytoju gali būti tik savo misiją supratęs žmogus. Jausti, matyti vaiką – to galima mokytis. Ir mokytojas gali pabūti mokiniu. Mokytojas – ne centre, ne svarbiausias. Jis tik perduodantis informaciją, tarpininkas. Ne pavaldinys, bet ir ne vadas. Su mokiniais turi būti vienas bendravimo lygis, lygiateisiškumas, dvasinis ryšys. Vaikams smalsu: jie nori viską pažinti, atskleisti, ir jei mokymosi procese jiems nenuobodu – puiku. Suaugusieji įpratę vaikus drausminti: nedaryk to, ano, neik, netriukšmauk. Jie prie tokio bendravimo būdo įpras ir patys taip elgsis.

* Kaip vaikus ruošti ateities gyvenimui, jei mes patys nežinome, kokia bus ta ateitis?

* Mokykla – kaip kopėčios, ugdymo laiptelis. Kas jos būtų be mokytojų?

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...