2016 Vasario 26

Skaitiniai

Šaltojo karo samdinys

veidas.lt

Samas YOSSMANAS

Šeštadienį Vilniaus knygų mugėje pristatoma Vilniuje gimusio žurnalisto Samo Yossmano knyga „Šaltojo karo sam­di­nys“ („Mažoji leidykla“, 2016 m. 336 p., kartu su Inga Liutkevičiene). Lietuvoje gimęs, kelis dešimtmečius Londone gyvenantis žurnalistas ir vertėjas S.Yoss­­manas biografinėje knygoje vaizdingai aprašo pokario Vilnių, klajones po buvusią Sovietų Sąjungą ir neformalias jaunimo grupes, kurios būrėsi spontaniškai kaip atsvara tuometei ideologijai. Autorius dalijasi prisiminimais apie darbą Izraelio kibucuose ir aprašo asmeninę kareivišką patirtį dalyvaujant 1973 m. Jom Kipuro kare.

Didelė dalis knygos skirta įspūdingai au­to­riaus karjerai BBC radijuje – interviu daryta su Paulu McCartney ir kitomis pasaulinėmis muzikos, politikos garsenybėmis, vesta kultine SSRS tapusi rokui skirta laida „Babuškin sunduk“. Autoriams ir leidyklai leidus „Veido“ skaitytojams pateikiame paskutinį knygos epizodą – apie pasitraukimą iš BBC ra­di­jo, kuriame postus atvirai ir netrukdomi už­ima buvę KGB karininkai ir sovietinio radijo vadovai, Šaltojo karo metais vadovavę BBC ir ki­tų Vakarų stočių signalų slopinimui.

* * *

Prasidėjus naujam tūkstantmečiui rusų tarnyboje atsirado naujas darbuotojas iš Maskvos Alek­­­­­­­­sandras Vasiljevas, dar neseniai dirbęs „Kom­­­­­somolskaja pravda“ laikraštyje. Jis tapo in­ter­neto naujienų prodiuseriu ir budinčiu naujienų skyriaus redaktoriumi. Iš keleto dar li­­kusių dirb­ti veteranų jis retkarčiais kalbėdavo tik su ma­nimi, nes prisiminė kažkada girdėjęs apie Sa­mą Jonesą.

Vieną dieną jis rimtu veidu manęs paklausė, ar stipriai mus spaudė anglai, reikalaudami reng­­­­ti antisovietinius reportažus. Papasakojau jam, kaip gavau papeikimą už „1984-ųjų“ palygi­­nimą su sovietine tikrove, bet jis manimi ne­pa­ti­kėjo. Vėliau sužinojome – A.Vasiljevas dir­bo kadriniu KGB 1-osios žvalgybinės valdybos, šnipi­nėjusios JAV, karininku. Sovietų Są­jun­gai su­griuvus A.Vasiljevas protestuodamas iš­ėjo iš KGB, laikėsi nuomonės, kad KGB neatli­ko sa­vo vaidmens, nesugebėjo apginti sovietinės tė­vy­nės. Jis buvo karštas M.Gorbačiovo ir per­si­tvarkymo priešas.

Vėliau jis parašė kvailą detektyvą „Rusų sek­­­torius“, kur tarp visokių kitokių idiotiškų da­­lykų BBC veteranus pavadino sionistiniais šun­s­nukiais. Deja, A.Vasiljevas nebuvo išimtis. BBC tapo KGB frontu. Vienas jų atvirai mūsų penk­to aukšto koridoriuje šaukė: „Jei būtų ma­no valia, asmeniškai pakarčiau B.Jelciną. Tokio iš­daviko Rusijos istorijoje nebuvo.“ Aršūs šū­kautojai Buš Hauso (BBC – „Veido“ pastaba) ko­­­ridoriuose kažkodėl netrukdė naujiems ru­sams ir seniems anglams, buvusiems minis­trams, liberalams, leiboristams ir konservatoriams, tvarkantiems savus reikalus.

Rusų verslininkai, kaip ir kiti iš buvusios So­vietų Sąjungos, turėjo rasti landų įsitvirtinti Lon­done. Bendradarbiauti su buvusios vyriausybės pareigūnais daug kas norėjo ir dar mokėda­vo nemažus pinigus. Anglai – ne išimtis, la­biau taisyklė. Dauguma buvusių Anglijos mi­nis­trų, garsiai keikusių Rusiją, dabar noriai dir­bo su Rusija, dėl Rusijos už didelius pinigus.

Iš esmės jie net nedirbo, tik naudojosi savo ma­ža juoda knygele su naudingais kontaktiniais nu­­meriais. BBC televizijos laida „Pano­rama“, ty­­­rinėjusį šį faktą, naudodama slapta įra­šytus te­lefoninius pokalbius, nepaskelbė ypa­tingos naujienos – mes visi apie tai žinojome. Nustebino mus tik tai, kaip naujieji rusai kal­basi su neseniai buvusiais mūsų pasaulio galingaisiais.

Kai vienam naujajam rusui paskambino iš Lon­dono ir pasakė, kad vienas buvęs užsienio rei­­kalų ministras nori daugiau pinigų, išgirdo: „Pasakyk, kad jis mums nereikalingas, reikalingas tik jo vardas, o už tai mes mokam jam pa­kankamai.“

Tekstą lydėjo riebūs rusiški keiksmažodžiai. Elitiniuose Londono rajonuose apsigyveno pirmieji naujieji rusai, ėmė kurtis rusų milijonierių kvartalai Naitsbridže (Knightsbridge) ir Hampstede (Hampstead). Elitinėse privačiose anglų mokyklose mokėsi jų atžalos, kalbančios angliškai su rusišku akcentu. Grynųjų pinigų sra­u­tų niekas nestebėjo.

Turėdamas tinkamą advokatą galėjai nusipirk­ti puikų namą, kainuojantį keletą milijonų. Iš­­populiarėjo nauja afera. Angliškai ji vadinosi „rol­lover“, rusai ją vadino roloveriu. Anglai afe­­­­­­­ristai įkalbėdavo rusų lochus padėti savo juo­­­dai uždirbtus milijonus į neapmokestinamas sąs­kaitas kokiame nors mažame banke, pa­vyz­džiui, Karibų salose. Siūlyta maždaug šim­tas pro­­­­centų pelno per metus. Niekas nepapa­sa­kojo to, jog bankai ir sukurti tam, kad tie lochai suneštų didelius pinigus. Vėliau tas bankas pa­skelbdavo bankrotą ir įdėti pinigai dingdavo.

Aferistai irgi naudojosi BBC vardu. XXI am­­žiaus pradžioje, kai paskutinį kartą uždariau Buš Hauso duris, paskambino mano buvusi virši­ninkė ir pasakė, kad Londone netrukus pradės dirbti rusų televizija ir jos šeimininkas nori su manimi susitikti. Nuėjau. Būsimame Ru­­sijos te­levizijos pastate vyko remontas. Ma­ne sutiko kaž­kokie du neaiškūs tipai vengras ir marokietė.

Nei vienas, nei kitas nieko bendra su Rusija, kaip ir su radiju ir televizija, neturėjo. Jie man pasiūlė būti Rusijos televizijos vyriausiuoju re­dak­toriumi. Turbūt suveikė vidinis instinktas, įgytas iš mamytės dar Vilniuje – „nežiūrėk į sie­ną, žiūrėk skradžiai sieną“. Parodė du aparatus, labiau primenančius muziejaus eksponatus, naudotus prieš 40 metų, o ne šiuolaikinę vaiz­do ir garso aparatūrą.

„Sukvieskite gerus žurnalistus, gyvenančius čia, Anglijoje. Iš pradžių versime BBC reportažus į rusų kalbą, o vėliau kursime patys“, – kalbė­jo vengras. Jis esą jau pasirašė sutartį su mū­sų Kim Ir Senu, t.y. Marku Byfordu. At­si­sa­kiau. Viduje pajaučiau kažką negera. Pa­są­mo­ne supratau, kad čia kita kūryba. O ta kūryba, kaip po trijų mėnesių išsiaiškinau, juodųjų ru­siš­kų pinigų plovimas. Vengras ir marokietė ir be manęs sugebėjo sukviesti apie dvylika ru­sų žur­nalistų ir vertėjų Londone. Visi dirbo tris mėnesius, bet negavo nė svaro. Visą laiką juos mai­tino pažadais, esą pinigai dar nepervesti, jei ne rytoj, tai poryt bus banke.

Tarp tų žurnalistų buvo keletas mano senų ko­legų iš Buš Hauso. Jie ištisas dienas vertė BBC reportažus, stovėjo eilėje vieninteliame kam­­­bary su vieninteliu vaizdo magnetofonu ir įra­šinėjo televizijos reportažus į seną vaizdo juos­tą su senu mikrofonu. Užrašytą juostą dė­da­vo į viršutinę lentyną.

„Dabar, – sakė, – repeticijos.“ Jokių translia­cijų nebuvo. Vieną rytą atėję į darbą jie rado už­rakintas duris. Vengras ir marokietė dingo. Vė­liau išsiaiškinta, kad vadinamoji anglų ir ru­sų televizijos kompanija yra visos naftos ir me­talų šeimininkė viename Rusijos regione. Ang­lijos spaudoje pasirodė keletas piktų laiškų, ma­no pažįstami norėjo išgauti trijų mėnesių at­lyginimą per teismą, bet jiems nepavyko.

* * *

Entuziazmas dirbti mažėjo, manęs niekas ne­­­bedomino. Nebenorėjau jokių įdomių susitiki­mų, nenorėjau rašyti. Į paankstintą pensiją išė­­­jo paskutinis rusų tarnybos veteranas. Likau dirb­ti vienas tarp M.Gorbačiovo vaikų, kaip mes juos vadinome. Dirbau pagal principą „bū­ti nedalyvaujant“. Jų gestai, kalbos ir dar daug kas man buvo svetima. Mes gyvenome skirtinguo­se pa­sau­liuose. Nesibaigiantys pasitarimai ir susirinkimai, kur buvo svarstomi visokie niekai, vesdavo mane iš proto. Vieną kartą aš spro­gau.

Kažkuris iš maskviškių kagėbistų žurnalistų į Buš Hausą atvedė kažkokį patarėją iš „Gos­te­leradio“ – Sovietų Sąjungos valstybinio radijo ir televizijos. Jis daugelį metų buvo atsakingas už visus radijo signalus Sovietų Sąjungoje. Kai jis pradėjo aiškinti, kad niekas niekada netrukdė klausytis BBC laidų, pasiūliau jam nueiti į BBC radijo archyvą ir paklausyti mūsų laidų. Bet jis vis garsiau šaukė: „Jūsų signalas buvo silp­nas, mūsų stipresnis, bet klausytis netrukdė­me.“ Iš tų, kurie dirbo tada, nieko nebebuvo, vie­toj jų dir­bo tie, kurie patys prižiūrėjo trukdžius.

Vienas iš jų dar prieš kelerius metus dalyvavo sovietų propagandistų konferencijoje Mask­voje ir reikalavo pastiprinti trukdžių signalus Va­karų radijo stotims. Dabar jis – BBC planavimo redaktorius, tokios pareigybės iki šiol čia nebuvo. Netrukus jis tapo ir BBC regioniniu re­daktoriumi.

2001 metais kovo mėnesį aš kaip visuomet sė­dėjau prie kompiuterio ir peržiūrinėjau prane­šimus. Suskambo telefonas, mūsų garso operatorius pasakė, kad kažkas nori su manimi kal­bėti. „Privet, Sem“, – išgirdau tariant rusiškai su minkštu, maloniu anglišku akcentu, kurį pui­kiai atskirdavau dar nuo jaunystės. Tai buvo Pau­las McCartney. Jis ką tik išleido savo eilėraščių kny­­gą ir iš mūsų tarptautinės studijos per palydovą skaitė savo eilėraščius Amerikos ra­dijo stočiai. Prabėgo dvylika metų nuo to lai­ko, kai iš tos pačios studijos vyko mūsų tiesioginis eteris su klausytojais Sovietų Sąjungoje.

Aš nusileidau į studiją. P.McCartney atrodė senstelėjęs ir aš nebe jaunuolis. Trumpai paplepė­jome, išgėrėme kavos. Jis pasakė, kad 1989-ųjų laida yra viena svarbiausių jo gyvenime. Jis ją vadino istorine. Jis ruošėsi koncertuoti Ru­si­jo­je. Ir kai po dvejų metų P.McCartney koncertavo Raudonojoje aikštėje, rusai šiltai prisiminė mūsų laidą.

Deja, ir susitikimas su P.McCartney nepakėlė mano darbinės nuotaikos. Viskas buvo įdomia­me, bet kitame gyvenime. Londono gatvėse daugėjo sovietinės epochos plakatų. Nėra ko ste­bėtis, nes Tony Blairo leiboristų vyriausybėje ne­trūko trockistų ir komunistų. Kaip ir rusų bolše­vikai, jie mokėjo kvailinti liaudį nesąmoningais šūkiais. Gatvėmis pradėjo važinėti šiukš­­lių ma­šinos su užrašais ant šono „Mes dirbame londo­niečių labui“. Bankas kvietė dar vie­­nu sovieti­niu šūkiu „Mūsų klientų laimė – tai mūsų lai­mė“. Normalią komercinę reklamą pakeitė plepa­lai.

Kai išseko proto resursai, T.Blairo chebra, ra­šiusi jam kalbas, pradėjo cituoti V.Lenino fra­zes, populiariausia buvo „Education, education, edu­­cation“ („Mokytis, mokytis ir dar kar­tą mo­kytis“).

Kadaise visame pasaulyje garsių anglų mo­kyklų lavinimo lygis krito. Ketvirtadalis abiturien­­tų nemoka kaip reikiant skaityti ir rašyti. T.Blai­ras kas mėnesį ar du rengė didelius pobūvius su futbolininkais, reperiais, serialų žvaigždė­mis savo rezidencijoje Dauningo gatvėje 10. Jis žaidė futbolą ir grojo gitara, apsirengęs džin­­sais ar futbolo marškinėliais, prie premjero rezidencijos Dauningo gatvėje su V.Putinu, ne­seniai tapusiu Rusijos prezidentu, jiedu jojo ant arklių.

Taigi pusnuogis V.Putinas, jojantis ant arklio, turėjo iš ko pasimokyti pigių triukų ir kaip pudruoti kvailiams smegenis. Retkarčiais mane dar siųsdavo į leiboristų suvažiavimus. Tuose su­va­žia­vimuose T.Blairo laikais sėdėdavo žmonės, ku­­rie kaip „vanka vstanka“ Kremliaus su­va­žia­vi­mo rūmuose pašokdavo ir pradėdavo garsiai ploti. Jie atsisukdavo į salės auditoriją ir ran­komis rodydavo „kelkitės, kelkitės“. Jie su­kel­­davo garsius aplodismentus savo lyderiui prieš televizijų kameras.

Viskas taip, kaip rašė G.Orwellas. Kairiųjų BBC, daugelio anglų nuomone, tapo leiboristų me­gafonu. Jie ją vadino ne „British Broad­cas­ting Corporation“, o „Blair Broadcasting Cor­poration“.

XX amžiaus pabaigoje–XXI amžiaus pradžio­je pradėta vis daugiau ir garsiau kalbėti apie globalinį pasaulio atšilimą. Norėta netgi įvesti asmenines korteles, kur būtų registruojama, kiek kilometrų žmogus skrido, ir apriboti ki­­lometražą, tai yra įvesti ekologinę vizą. JAV vi­ceprezidentas Alas Gore’as už šią veiklą ap­dovanotas net Nobelio premija ir uždirbo 300 mi­lijonų dolerių. Visus, kurie viešai abejojo tais duomenimis, apkaltino taip, kaip eretikus in­kvizicijos laikais prieš 500 metų. Neseniai pa­aiškėjo, kad visi Rytų Anglijos universiteto duo­­­­­­menys buvo pateikti be jokių įrodymų.

Kyla klausimas, kam viso to reikia.

Atsakymas, kaip išsiaiškinau, gana paprastas. Praėjus keleriems metams nuo globalinio at­­ši­li­mo pasaulinės panikos pradžios dirbau sin­­ch­ro­niniu vertėju Paryžiaus energetikos įmo­nių profsąjungų konferencijoje. Sėdėjau bare su vie­nu skandinavu. Jis man viską ir pa­aiškino. Pagal tarp­tautinę sutartį, visos šalys tu­ri anglies dvideginio emisijos kvotą. Kokia kvo­ta, priklauso nuo šalies ekonomikos. Aišku, kad trečiosiose pa­saulio šalyse yra nedaug ga­myk­lų, todėl ekonomiškai stipresnės valstybės ir perka jų kvotą.

Savo tėvynėje jie labai džiaugsmingai pa­skel­bia, kad sumažina energijos vartojimą, pa­vyz­džiui, 20 proc. Už tai jie gauna iš valstybės ne­ma­žų subsidijų už žalių idėjų propagandą. Kai jie sumažina energijos suvartojimą 20 proc., iš­kart 20 proc. sumažėja ir gamyba, 20 proc. darbininkų lieka be darbo. Vėliau, išnaudo­da­ma nu­­­­­­pirktą trečiojo pasaulio kvotą, ta pa­ti kompanija 20 proc. gamybos perkelia kur nors į Aziją, kur darbininkams moka ne tūkstan­tį dolerių, o šimtą ir net mažiau be jokio gal­vos skausmo, nei tai būtų Amerikoje ir Eu­ro­poje, kur dažnai profsąjungos ir kiti triukšmauja.

Buš Hause reikalai irgi blogėjo. Priėmime ap­­­sauga pradėjo tikrinti mūsų krepšius. Ne prie įėjimo, bet prie išėjimo, ar mes neišnešėme su savimi kokio mikrofono ar popieriaus. Pri­ėmime net pasirodė bronzinė lentelė su už­rašu, kad visi svečiai gali būti apieškoti.

Virš priėmimo stalo kabojo didelė elektroninė švieslentė, kurioje pasirodydavo skaičiai, liu­dijantys, kaip sparčiai auga klausytojų audito­rija visame pasaulyje. Kartais atrodė, kad BBC turi daugiau klausytojų, nei planetoje gy­vena žmonių. Kim Ir Senas-Byfordas išmanė savo darbą.

Vieną 2001 metų lapkričio dieną, praėjus po­­­rai mėnesių po Rugsėjo 11-osios teroro akto Niujorke, kai jau dauguma mano kolegų buvo iš­ėję namo ir liko tik apie 40 BBC darbuotojų ruošti naktinės laidos, Buš Hausą staiga už­griu­­vo policija ir gaisrininkai.

Po teroro akto JAV ir Anglijoje nuolat sklido gandai apie galimas chemines ir biologines ata­kas ir net apie savos gamybos atominę bom­bą kieno nors lagamine. Išpopuliarėjo žodis „an­­­­­­­traksas“ (juodligė). Tą lapkričio vakarą BBC gautas vokas su baltais milteliais. Užuot nu­siuntę voką ištirti, BBC iškvietė policiją, saugumą ir gaisrininkus.

Visus Buš Hause likusius darbuotojus užrakino patalpoje apačioje, paskui po vieną pradėjo leisti į kiemą. Visiems liepė nusirengti vi­sus drabužius, lapkričio pabaigoje jie stovėjo kie­me nuogi, o juos iš gaisrinių žarnų laistė de­zinfekcine puta. Sunku apsakyti, kaip jautėsi nuo­gos moterys, ypač musulmonės. Jokios ba­cilos, žinoma, nerasta.

Kas į BBC atsiuntė voką su skalbimo milteliais, galima tik spėlioti. Man nebepatiko dirbti tokioje BBC, o jiems nebepatiko mano apatiškumas. Abi pusės sutarėme – palieku darbą, išeinu į ankstyvą pensiją.

2002 metų kovo 12 dieną atėjau į Buš Hausą paskutinį kartą. Iš ryto skaičiau naujienas, per pietų pertrauką nuėjau į klubą pakelti paskutinės taurės.

Apžvelgiau salę, kiekvienas staliukas – tai mano gyvenimo dalis: štai prie šio sėdėjau su sa­­­vo laidų svečiais, su draugais ir kolegomis. Prie kito sėdėjau su saugumo nužudytu bulgarų rašytoju Georgijumi Markovu. Sėdint prie tre­­čio Josifas Brodskis aiškino: „Gyvenimas pa­­­­­vojingas dalykas. Gyvi mes iš čia neišeisim.“ Ten su roko žvaigždėmis iš „Pink Floyd“ ir „Deep Purple“ gėrėme už mūsų pagalbos Ar­mė­­nijai sėkmę, štai ten kažką svarsčiau su Bu­latu Okudžava.

Čia mes juokėmės ir verkėme, čia prabėgo pusė mano gyvenimo. Nuėjau į studiją ir minty­se atsisveikinau su mikrofonais lyg su savo drau­gais, kaip kadaise, tolimais 1971 metais, Vil­­niaus geležinkelio stotyje atsisveikinau su sa­­­vo draugais Lietuvoje, galvodamas, kad niekada jų daugiau nebepamatysiu. Išėjau į gatvę, užvėręs Buš Hauso, kuris man suteikė galimybę gyventi ne materialiai, bet dvasiškai labai turtingą ir įdomų gyvenimą, duris. Aš mylėjau tą gyvenimą, bet jis baigėsi. Ėjau namo paskendęs savo mintyse ir niūniavau seną rusų romansą: „Vežėjau, neskubink arklių, daugiau man jau nėra kur skubėt…“

Rytoj man išeiginė diena, ir poryt, ir dar ki­tą, ir kitą dieną. Nežinau, kas manęs laukia atei­tyje. Ėjau lėtai vilkdamas kojas kaip kareivis, grįžtantis iš karo. Iš pralaimėto Šaltojo karo.

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...