2014 Kovo 07

Sąjūdžio lietuviai, kaip ateiviai iš kosmoso

veidas.lt

D.Matvejevas

Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuare išdygo pagal dramaturgų Godos Dapšytės ir Janio Balodžio repeticijų metu surašytą pjesę pastatytos „Barikados“.

„Barikadų“ premjeroje septyni spektaklio aktoriai stoja susikibę delnais ir to paties prašo visų spektaklio žiūrovų. Bet žiūrovai, ypač vyresni, patys dalyvavę Baltijos kelyje, varžosi ir nenoriai pasiduoda šiandien daugybę problemiškų poteksčių įgijusiai, o anuomet įprastai skanduotei „Lietuva! Latvija! Estija!“
Pagaliau kas gali garantuoti, kad po to jaunieji aktoriai provokatoriai nepradės skanduoti „Landsbergis! Landsbergis!“ čia pat salėje sėdinčio buvusio Sąjūdžio vadovo garbei? Juk, vertinant objektyviai, tai buvo vienas populiariausių šūkių vieningoje parlamento gynėjų minioje.

Parodijos, išvengusios asmeniškumų

Suprantama, be Landsbergio personažo anų įtemptų dienų dalyvių liudijimais grįstas spektaklis išsiversti negalėjo. Tačiau „Barikadose“ neišvysite nei „Dviračio žinių“ stiliaus parodijų, nei tuo labiau ambicingų pastangų scenoje atkurti 1991 m. sausio dramatiškų įvykių panoramą.
Prie trisdešimtmečio artėjantis latvių režisierius Valteris Silis tragiškųjų Sausio įvykių interpretacijai iš esmės naudoja panašų metodą, kaip ir šiuo metu tame pačiame teatre premjerai besirengianti danų režisierė Kirsten Dehlholm, turinti tikslą lietuvių vaikams sukurti patrauklų, moksliniais faktais paremtą pasakojimą apie kosmosą: gal tik pirmasis režisierius neskyrė tiek dėmesio vaizdo ir garso efektams. Ir jau vien šis atsitiktinis Sausio 13-osios ir kosmoso sugretinimas yra iškalbingas.
Iš pirmo žvilgsnio kūrybiniam metodui, kai vaidybiniai etiudai gimsta improvizuojant pagal rašytiniuose liudijimuose įamžintus faktus, nesvetimas paviršutiniškumas, nes lygiai taip pat būtų galima remtis bet kurios šalies bet kurių laikų šaltiniais – netgi stebuklingu būdu mus pasiekusiais iš kosmoso, jeigu tik jie domintų vietinę žiūrovų auditoriją.
Kita vertus, būtent šis atsiribojimas nuo individualaus žinojimo leidžia išvengti primityvaus parodijavimo, išjuokiančio konkrečiai asmenybei būdingus kalbėsenos ir elgsenos bruožus. „Barikadų“ aktoriai pabrėžtinai vaidina taip, tarsi savo gyvenime niekada nebūtų sutikę nei Vytauto Landsbergio, nei Kazimieros Prunskienės, nei Gedimino Vagnoriaus, nei Romualdo Ozolo, o tuo labiau – Alberto Šimėno. Atstumai tarp prototipų ir juos spektaklyje atstojančių personažų sąmoningai padidinami tiek, kad vaizduojamos asmenybės galėtų būti traktuojamos tarsi paslaptingi arba netgi vaizduotės sugalvoti istorijoje šmėkštelėję ateiviai. Tai suteikia galimybę vaidinant išsivaduoti nuo etinės atsakomybės naštos, o kartu – atpalaiduoti fantaziją.
Tiesa, atsakomybė niekur nedingsta – ji perkeliama tiems patiems aktoriams, tik jau tiesiogiai bendraujantiems su spektaklio žiūrovais ir pasakojantiems, kurio tėvelis dirbo TV bokšte, ką jie, anuometiniai mažvaikiai, pamena iš tų dramatiškų dienų, ir besipiktinantiems istorinius įvykius iškraipančia sovietine propaganda. Tuomet, kai šis išplėstinis publicistinis diskursas perauga į detalius faktologinius svarstymus – žiūrovai, kaip ir viename skeče vaizduojami Norvegijos Nobelio komiteto nariai, akivaizdžiai nuobodžiauja. Atgyja tuomet, kai sceną sujudina naujas skečas.

Apie šoumeniško grotesko prasmę

Vis dėlto ne taip viskas paprasta, kaip teigia aistringai savo požiūrį publikai liejantys spektaklio kūrėjai. Ar tikrai visi oficialiajai Sausio 13-osios įvykių versijai prieštaraujantys faktai gimė vien ateivių iš Rusijos ir jų papirktų vietos nacionalinių mažumų atstovų (ką čia slėpti – pagal „Barikadas“, tai parke šachmatų figūras stumdantys žydeliai) fantazijose? Ar tai nėra patogiai suprimityvintas nuomonių įvairovės Lietuvoje paaiškinimas?
Nederėtų pamiršti ir 2009-ųjų sausio 16-osios įvykių prie Seimo rūmų, kuriuose dalyvavo ir vėliau teismų slenksčius buvo priversti minti anaiptol ne tik svetimtaučiai, bet ir karštais patriotais save laikantys mūsų tautiečiai. Tai patirtis, leidžianti tvirtinti, kad riba tarp beatodairiškų tėvynės gynėjų ir jos kenkėjų yra ganėtinai lanksti ir neatspari subjektyvioms įvykių traktuotėms. Panašią patirtį šiandien savo kailiu išgyvena Ukraina.
Tačiau spektaklio kūrėjams kažkodėl už šiuos įvykius, kuriuos, priešingai nei 1991-uosius, jie patys turėtų neblogai prisiminti, iškalbingesnis ir aktualesnis pasirodė neskoningas televizinio šou skečas. Štai čia šiurkštaus grotesko vadelės, apdairiai prilaikomos pirmoje „Barikadų“ dalyje, galutinai atlaisvinamos.
Tik bėda, kad panašių farsų Lietuvos teatruose – nors vežimu vežk (imkim kad ir neseniai sostinėje viešėjusį Klaipėdos dramos teatro spektaklį „Mums viskas gerai“, Jono Vaitkaus režisuotą 2012-aisiais). Atvirai sakau – nesuprantu, kodėl tokiomis parodijomis nuolat kankinami dramos teatrų žiūrovai, salėje atsidūrę būtent todėl, kad nesuteikė pirmenybės televizoriui. Už ką juos bausti ir persekioti įkyrėjusiais banaliais juokeliais? Prasmę šis groteskas įgytų nebent rodomas komercinėse scenose. Tik vargiai ten būtų įsileistas ir tinkamai suprastas.
O dar keisčiau tokiuose farso spektakliuose stebėti aktorius, kuriuos parėjęs namo gali išvysti tarp tų pačių TV šou vedėjų ar dalyvių. Rimtai, be mažiausių grotesko pėdsakų ir kaukių – su nuosavais vardais ir veidais. Ką apie tokius „kovotojus su šoumeniška realybe“ galvoti žiūrovui – priimti teatro reginį kaip aktorių dvasinį apsivalymą ir nuodėmių išpirkimą? „Barikadų“ komandos sąžinę slegia palyginti nedaug šios rūšies nuodėmių, bet slegia.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...