2015 Lapkričio 21

Rūšiuoti atliekas? Taigis kaipgis – ar pats negali?

veidas.lt

BFL

 

Nors per pastarąjį dešimtmetį šalyje likviduota net 800 sąvartynų, prireiks mažiausiai 20 metų, kol jie grąžins mums prarastas žemes. Kaip jas valysime ir ką jose auginsime? Tai klausimai mokslininkams, o kol kas kabinamės į atliekų rūšiavimo pradžiamokslį.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ


„Jei žmogus rūšiuoja buitines šiukšles į specialius konteinerius, už atliekų tvarkymą jis neturėtų mokėti. Tokią mokesčių metodiką esame pateikę ir Vy­riausy­­bei“, – pasakoja Aplinkos ministerijos At­lie­kų departamento direktorius Dalius Kri­nickas.

Iki šiol nė viename teisės akte tokio siūlymo nebuvo. Gal tai padidintų norą rūšiuoti? Lie­tu­va per metus perdirba 21 proc. atliekų ir tuo lenkia Estiją, Lenkiją, Latviją, bet atsilieka nuo ES vidurkio (28 proc.).

Nors komunaliniame sraute susidarančių pakuočių atliekų perdirbimo procentas vienam gyventojui palengva didėja (2013 m. perdirbta 7,66, 2014 m. – 8,59, 2015 m. prognozė – 10,5 kg), tai nė iš tolo neprilygsta geriausioms ša­lims rūšiuotojoms. Belgijoje per metus sutvarkoma 75 kg atliekų, skaičiuojant vienam gyventojui. Vokietijoje – 90, Prancūzijoje – 73 kg.

Vis dėlto Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) atstovas Arūnas Liu­bi­na­vičius mano, kad jau turime kuo pasidžiaugti: sukurta europinė atliekų tvarkymo sistema, su­valdyti ir vis mažiau dvokia sąvartynai.

Atliekos tvarkomos senoviškai

2013 m. į šalies sąvartynus nukeliaudavo 90 proc., šiandien – 60–70 proc. lietuvių buitinių at­liekų.

Valstybės strateginiame 2014–2020 m. atliekų tvarkymo plane kasmet numatoma surinkti ir panaudoti ne mažiau kaip 60 proc. pakuočių at­liekų, tačiau nei 2013, nei 2014 m. perkopti šios ribos nepavyko. Situacijai negerėjant Eu­ropos Komisija imsis finansinių sankcijų, ku­rias šalies vartotojai pajus kaip išaugusį mokestį už atliekų tvarkymą.

Alytaus regioninių atliekų tvarkymo centrų vadovo Algirdo Reipo vertinimu, tai būtų neatleistina, nes žmonės jau ir taip permoka už at­liekų tvarkymą (pirkdami supakuotus gaminius, kurių pakuočių tvarkymo sąnaudos iškart įskaičiuojamos į jų kainą, ir mokėdami už perdirbtų atliekų šalinimą sąvartyne ar deginimą atliekų jėgainėje): „Vaikydamasi statistikos Ap­­linkos apsaugos agentūra dalį atliekų pateikia kaip perdirbtas, nors iš tiesų jos vis dar šalinamos sąvartynuose ir deginamos.“

Pernai į Lietuvos vidaus rinką kartu su ga­miniais pateko apie 340 tūkst. tonų pakuočių. Tai maždaug 116 kg pakuočių atliekų vienam žmogui. Nors šiukšliname mažiau, nei yra ES vidurkis (157 kg žmogui), nuo jų vaduojamės vis dar labai sunkiai.

Palyginti 54 proc. Lietuvoje su Austrija, ku­rioje sutvarkoma 92 proc. atliekų pakuočių, Bel­gija (90 proc.), ar Vokietija (80 proc.), akivaiz­du, kad tobulėti dar yra kur. Kas trukdo per­dirbti daugiau atliekų?

D.Krinicko vertinimu, tai lemia nepakanka­mai išplėtota infrastruktūra ir žmonių sąmonin­gumo trūkumas. „Išmečiau šiukšles pro du­ris, ir tai jau ne mano problema“, – dalies lietuvių požiūriu į aplinką piktinasi ir A.Liu­bi­navičius.

Dalis kaime gyvenančių žmonių atliekų klausimą sprendžia senoviškai: užkuria laužą ir sumeta viską. Nepaisant to, kad žmogui kenksmingų atliekų deginimas pažeidžia aplinkos ap­saugos reikalavimus ir užtraukia piliečiams baudą nuo 28 iki 57 eurų, o daržininkystės at­liekų pleškinimas graso nuo 57 iki 189 eurų bauda. Bet juk nepagautas – ne vagis.

Pakuočių tvarkymo organizacijos apklausų duomenimis, pasyviausiai atliekas pernai rūšiavo jaunimas, šiek tiek daugiau entuziazmo ro­dė vyresnio amžiaus žmonės ir namų šeimininkės. Nenorą rūšiuoti buityje esančių atliekų respondentai grindė vietos stygiumi namuose (36 proc.),  laiko ir noro stoka (28 proc.), o 27 proc. buvo įsitikinę, kad jų darbas nueitų perniek, nes visos atliekos nukeliauja į tą pačią šiukšliavežę.

„Veido“ kalbinti specialistai sutinka, kad lie­tuviai rūšiuoti nėra linkę. O kam rūšiuoti, jeigu iš perdirbtų atliekų pagamintų prekių, priešingai nei kiti europiečiai, nė nepirktume? Švedijoje užrašas „pagaminta iš perdirbto popieriaus“ taptų pranašumu renkantis prekę, o Lietuvoje – priešingai: 49 proc. žmonių tokių prekių nepirktų.

Tačiau Inžinerinės ekologijos asociacijos vadovas Rimantas Budrys primena, kad pasaulyje nėra nė vienos šalies, kurioje būtų įdiegta atliekų rūšiavimo sistema, paremta vien žmonių sąmoningumu. Jis įsitikinęs, kad atliekų rū­šiavimą išjudintų tik finansiniai svertai.

„Užmigdyti“ sąvartynai ir toliau dirba

Šalyje veikia 14 moderniai įrengtų sąvartynų: 11 regioninių, komunalinės paskirties, vienas pavojingų atliekų ir du statybinių atliekų. Visi jie įrengti ir prižiūrimi pagal ES reikalavimus, o tai reiškia, kad yra aptverti nuo laukinių gyvūnų, suformuotais ir užpiltais šlaitais, vis mažiau dvokia ir teršia aplinką.

A.Liubinavičius uždarytus sąvartynus lygina su gęstančiais ugnikalniais ir primena, kad ir po uždarymo puvimo bei irimo procesai juose vyksta dar 10–20 metų.

Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos moks­lų fakulteto profesorius Audrius Maruška aiškina, kad sąvartynams suirus darbas patikimas tam tikrų rūšių grybams, gebantiems išvalyti dirvožemį, o vėliau sodinami valymo už­duo­tį užbaigiantys augalai: „Lietuvoje augančių grybų galimybės mažai tyrinėtos. Mūsų tyrimas leido sukurti technologiją, kurios esmė ta, kad gyvosios aplinkos organizmai skaido kenks­min­g­us teršalus. Per pusantro mėnesio grybai su­naikina apie 70 proc. kenksmingų medžiagų, o likusia dalimi pasirūpina karklai, serenčiai, baltieji ar raudonieji dobilai, miglės.“

Gamtosaugininkų ir mokslininkų darbą ap­sunkina tai, kad jie nežino, koks turinys pa­lai­dotas sąvartynuose, nes sovietų okupacijos me­­tais apie rūšiavimą nebūta nė kalbos, ta­čiau ži­no­ma, jog ten slypi nemenkas antrinių žaliavų re­zervas. Kalotės sąvartyne prie Klai­pėdos įreng­ti gręžiniai padeda surinkti metano dujas ir nukreipia jas į šalia sąvartyno esan­tį generatorių. Deginant dujas miestui ga­­minama elektra.

Švedijoje vadinamoji žemės energija gaunama deginant atliekas, o iškastinio kuro naudojama labai mažai (Skandinavijos šalyse jam taikomi didesni mokesčiai), tad atliekų, skirtų deginti, valstybė nuolat žvalgosi užsienyje.

Nors prieš keletą metų buvo sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje galėtų pritrūkti deginti reikalingų atliekų, ateity, iškilus atliekų deginimo jėgainėms Kaune ir Vilniuje, prof. Gintaro Denafo teigimu, taip atsitiks.

„Šveicarija yra pasistačiusi 4 atliekų deginimo jėgaines, norvegai ir švedai importuoja at­liekas iš Pietų Europos ir degina jas savo at­lie­kų deginimo jėgainėse“, – apibendrina A.Liu­binavičius. Pasak jo, po deginimo liekantis kenks­­mingas pelenų šlakas laidojamas.

Sudeginti toną atliekų kainuoja 200 eurų, bet Lietuvoje nėra net tam reikalingų įstatymų.

Už atliekų tvarkymą atsakingas aplinkos viceministras Algirdas Genevičius aiškina, kad iš svetur atvežtos išrūšiuotos atliekos Lietuvoje tik perdirbamos, bet nedeginamos. Tačiau šį rudenį suomių valdoma termofikacinė jėgainė „Fortum Klaipėda“ pažeidė įstatymus degindama atliekas, atgabentas iš Airijos. Kiek tokių at­vejų dar neužfiksuota?

Šiaulių rajone veikiantis atliekoms tvarkyti skirtas valstybinės reikšmės objektas – pavojingų atliekų tvarkymo įmonės „Toksika“ deginimo įrenginys, nepaisant to, kad Lietuva investavo į jį keliasdešimt milijonų eurų, sunaikina tik nedidelę dalį medicininių atliekų. Šį pusmetį „Toksika“ sudegino daugiau kaip 200 tonų me­dicininių atliekų, o daugiau nei 900 tonų bu­vo išvežta deginti į Latviją.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...