2016 Lapkričio 28

KORUPCIJA

Rusijos „kova“ su korupcija

veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Korumpuota antikorupcinė tarnyba Rusijoje visai neskamba kaip sviestas sviestuotas. Tokia yra Rusijos realybė. O kiekvienų metų pabaigoje šioje šalyje švenčių proga skerdžiamas korumpuotas atpirkimo ožys. Šiemet paaukoti net du: vienas kovos su korupcija padalinio vadovų Dmitrijus Zacharčenka ir Rusijos ekonomikos plėtros ministras Aleksejus Uliukajevas.

 

Rima JANUŽYTĖ

 

Tikrai gražus duetas: vadovaujamas pareigas einantis kovos su korupcija agentūros prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas ir Rusijos ekonomikos plėtros ministras.

Pirmojo darbas – siekti, kad šalyje su šaknimis būtų išrauta korupcija. Antrasis – žmogus, kuris turėtų rūpintis, kad klestėtų šalies ekonomika. Pirmojo bute Maskvoje per kratą rasta daugiau kaip 120 mln. JAV dolerių (111,7 mln. eurų) vertės grynųjų, laikytų dėžėse ir plastikiniuose maišeliuose. Dalis šių pinigų – pagrobtos „Nota-Bank“ lėšos. Kiti pinigai, manoma, gauti kaip kyšiai.

Mat specialiosios tarnybos, nagrinėdamos su korupcija susijusias bylas, reguliariai kreipiasi dėl atitinkamos informacijos į Rusijos vidaus reikalų ministerijos Kovos su korupcija ir ekonominio saugumo valdybos padalinį, kurio specializacija – degalų ir energetikos srities nusikaltimai. Taigi D.Zacharčenka žinojo apie visus operatyvinius veiksmus, vykdytus aukšto rango valdininkų ir stambių verslininkų atžvilgiu, ir esą naudojo turimą informaciją asmeninio praturtėjimo tikslams. „Turime pagrindo manyti, kad jis ne kartą yra gavęs didelių kyšių už įvairaus pobūdžio „paslaugas“, – teigia tyrėjai.

Antroji žvaigždė – ministras A.Uliukajevas – suimtas dėl įtarimų paėmus 2 mln. dolerių kyšį, susijusį su didžiulės vertės sandoriu, kuriame dalyvavo valstybės kontroliuojama naftos milžinė „Rosneft“.

„Šių žmonių mentalitetas yra būtent toks. Rei­kia gauti iš visur: reikia gauti grynaisiais, kad ne­būtum ištrauktas į dienos šviesą. Reikia su­kaupti atsargų sau, kad be vargo galėtum gyventi senatvėje. Reikia maksimaliai užsidirbti einant aukštas pareigas“, – kyšininkų mentalitetą aiškina ekonomikos mokslų daktaras Nikita Kri­čevskis.

Kad korupcija – didžiausia Rusijos problema, neabejoja ir „Transparency International“ Ru­sijos skyriaus valdybos pirmininkė Elena Pan­fi­lova. Jos nuomone, tai susiję su naujai atsiveriančiomis oligarchų galimybėmis patekti „prie lo­vio“ – valdžios.

Vis dėlto ar ne tiksliau būtų sakyti, jog oligarchais Rusijoje tampama, nes lovyje yra tiek ėdesio, kad galima prisigrūsti pilnas kišenes dolerių, o paskui išsikraustyti kad ir į Panamą. Geriems korupcijos meistrams pakanka vienos kadencijos, kuklesniems – keleto.

Rusijos ekonomikos plėtros ministras A.Uliu­kajevas buvo dar tik pakeliui į svajonių gyvenimą be rūpesčių. Ir še tau, kad nori: lapkritis jam iškrėtė nemalonią staigmeną: būtent jis tapo tuo garsiuoju kasmet suimamu valdžios atstovu, kurio pavyzdžiu pademonstruojama: a) kad Rusijoje korupcija netoleruojama, b) gėris visada laimi c) vogti vis dar yra ką, vadinasi, nėra taip jau blogai.

Jei neatkreipėte dėmesio, šis scenarijus kartojasi jau daugelį metų. Antai pernai gruodžio pradžioje Kovos su korupcija fondas (FBK), įkurtas opozicionieriaus Aleksejaus Navalno, paskelbė didžiausią 2015 m. tyrimą, kurio herojais tapo Rusijos Federacijos generalinio prokuroro Ju­rijaus Čaikos šeimos nariai. FBK aktyvistai išsiaiškino nemažai nusikalstamų schemų, kurias or­ganizavo ši šeimynėlė. 2013–2014 m. rudenį „krito“ virtinė gubernatorių, 2012 m. lapkričio mėnesį dėl didelio korupcijos skandalo posto ne­teko Rusijos gynybos ministras Anatolijus Ser­diukovas.

Gal tik sutapimas, bet paprastai tokie skandalai įvyksta maždaug tuo metu, kai paskelbiamas „Transparency International“ kasmet skaičiuojamas korupcijos suvokimo indeksas. Savaime suprantama, jis Rusijai niekada nebūna palankus. Štai ir dabar vos prieš keletą dienų paskelbtas indeksas liudija, kad Rusija – viena korumpuočiausių valstybių pasaulyje, kyšį čia yra davę mažiausiai 34 proc. žmonių.

 

Neliečiamųjų kasta

Tiesa, kova su korupcija Rusijoje iš tiesų vyksta. Ar ji yra nuoširdi ir, svarbiausia, efektyvi – ki­tas klausimas. Tačiau per metus šalyje už korupciją nuteisiama iki 10 tūkst. žmonių. Deja, didžioji dalis – už smulkių kyšių (iki 50 eurų) ėmimą. O stambiosios žuvys vienuose vandenyse pagaunamos – į kitus paleidžiamos.

A.Serdiukovas

 

Juk kalėjime nesėdi ir tas pats A.Serdiukovas. 2012 m. dėl vaidmens daugelio milijonų dolerių vertės neteisėtoje turto schemoje jis buvo atleistas iš gynybos ministro posto. Tačiau jam buvo pateiktas tik nereikšmingas kaltinimas, paskui byla apskritai nutraukta. O pernai gegužę buvusi gynybos aukšto rango pareigūnė Jevgenija Va­sil­jeva, kuri esą buvo užmezgusi romaną su A.Ser­diukovu, buvo nuteista penkerius metus kalėti už 328 mln. rublių (dabartiniu kursu 4,66 mln. eurų) pasisavinimą iš valstybės apgaulės būdu. At­ro­dytų, kokia neteisybė: A.Serdiukovas laisvėje, o jo meilužė – kalėjime. Nenusiminkite – rudeniop ir jai buvo suteikta malonė.

Jokios bausmės nesulaukė ir, pavyzdžiui, į di­delę korupcijos schemą įsitraukusi buvusi žemės ūkio ministrė Jelena Skrynik. Iki šiol ji nenuteista, nors buvo įtariama, kad ji iki 2009 m. paskiriant ministre, vadovaudama valstybinei agropramoninei lizingo bendrovei „Rosa­gro­lizing“, pasisavino ar iššvaistė apie milijardą do­lerių valstybinės bendrovės lėšų. Vis dėlto ji pateko į vadinamųjų neliečiamųjų kastą: J.Skrynik ga­vo ne teismo nuosprendį, o asmeninį V.Putino palaiminimą gyventi Prancūzijoje, kur jai priklauso didžiulė prabangi vila.

 

Filmų galia

Nors bausmėmis Rusija negali pasigirti, užtat turi daug vaizdingos „dalomosios medžiagos“. Pa­vyzdžiui, pirmą kartą kaltinimai J.Skrynik nu­skambėjo dokumentiniame filme „Turintys valdžią“, parodytame per Rusijos televizijos kanalą „Rosija“.

Filme atskleista ir jau minėtos Čaikų šeimos ko­rupcijos istorija – ją filme gražiai sudėliojo J.Navalnas ir jo komanda.

Filmas PUTINO ŽAIDIMAI

Išskirtinis atvejis – dokumentinis filmas „Pu­tino žaidimai“ („Putin’s Games“), atskleidžiantis korupciją statant olimpinius objektus Sočyje. Įdo­miausia dalis – ne pats filmas, o tai, jog prodiuserei Simone Baumann buvo pasiūlyti… didžiuliai pinigai už tai, kad ši juosta neišvystų dienos šviesos. Įdomu, kad kyšis buvo pasiūlytas dar tik kuriant dokumentinę juostą, kai jos turinys niekam nebuvo žinomas, išskyrus autorius.

Ar toks kyšio davimas – kvailumas, drąsa ar akiplėšiškumas? O gal kaina, kurią verta sumokėti už Sočio viešuosius ryšius? Juk po šio filmo, o dar labiau – po žinios, kad V.Putinas bando šį filmą uždrausti, susidomėjimas Sočiu ir noras sužinoti, ko ten pristatyta už tiek milijonų, tikrai sustiprėjo.

 

Šių metų „derlius“

Nikitos Belych sulaikymas

Pastarųjų metų kovoje su korupcija Rusijoje irgi nestinga melodramos elementų. Juostos ne­kuriamos, tačiau korumpuoti pareigūnai sulaikomi tarsi filme. Antai šių metų birželį Kirovo re­giono Centrinėje Rusijoje gubernatorius Nikita Belychas buvo areštuotas viename Maskvos restoranų, kur, kaip įtariama, tuo metu ėmė 400 tūkst. eurų kyšį. Tyrėjai paskelbė nuotraukas, ku­riose matyti užtemdytoje patalpoje prie 100 eurų banknotų šūsnimis nukrauto stalo sėdintis N.Belychas.

2015 m. kovą Tolimuosiuose Rytuose esančiame Sachaline, kur išgaunama daug gamtinių du­jų, vizualiai efektingai buvo areštuotas gubernato­rius Aleksandras Chorošavinas, įtariamas di­džiulio kyšio paėmimu.

Beje, kyšius šis Sachalino valdovas ėmė ne tik grynaisiais: per kratas A.Chorošavino valdose Sa­­chalino saloje ir Maskvoje konfiskuota daug ju­velyrinių dirbinių, brangių laikrodžių ir mobiliųjų telefonų…

2015 m. rugsėjį atokaus Rusijos šiaurės vakaruose esančio Komijos regiono gubernatorius Via­česlavas Gaizeris filmuojant televizijos kameroms buvo areštuotas ir apkaltintas ne tik sukčiavimu, bet ir vadovavimu nusikalstamai organizacijai.

 

Gynybos spragos

Atskira korupcijos sritis, nervinanti net ko­rumpuočiausią elitą, – gynybos sektorius. Nors Ru­­sija skiria didžiules lėšas įvairioms karinėms technologijoms ir strategijoms kurti, šios lėšos žaibiškai išgrobstomos, o pasigirti vis nėra kuo.

Jau minėtas buvęs gynybos ministras A.Ser­diukovas grobstymo gynybos sąskaita klausimu „dirbo“ itin uoliai. Korporacija „Oboronservis“, kurios direktorių tarybos pirmininku iki 2011 m. buvo pats A.Serdiukovas, glaudžiai bendradarbiaudama su Rusijos gynybos ministerija, valdė nemažai ginkluotųjų pajėgų nekilnojamojo turto objektų ir karinėms pajėgoms priklausančių že­mės sklypų. Manipuliuojant šiais objektais iš valstybės biudžeto buvo grobstomos didelės pinigų sumos.

Nevienareikšmiškai vertinama ir jo nuo 2008 m. vykdyta karinė reforma. Esminis reformos tiks­las buvo modernizuoti ginkluotųjų pajėgų struktūrą, perorientuoti jas į veiksmus lokaliuose konfliktuose (numanu, kad tam įtakos turėjo 2008 m. karas su Gruzija) ir kitaip optimizuoti karinius šalies pajėgumus. Šiandien pačioje Ru­sijoje nesutariama dėl to, ar reforma pavyko. Apie jos „sėkmę“ galima išgirsti labai skirtingų nuo­­­monių.

Vietoj A.Serdiukovo, kuris nuo 2007 m. sausio „patikimai“ dirbo šiame poste keturiose vyriausybėse, buvo paskirtas kitas Rusijos Federacijos vyriausybių senbuvis – Sergejus Šoigu. Įdomu, kad pernai A.Navalno kovos su korupcija fondas eli­tiniame Maskvos Rubliovkos rajone „aptiko“ S.Šoigu rūmus, kurių vertė – 18 mln. dolerių (apy­­tikriai 16,35 mln. eurų).

Kitas gynybos „efektyvumo“ pavyzdys – prieš ketvertą metų Rusijos elitą šokiravusios naujienos iš navigacijos įrenginių gamyklos. Neteisėtais veiksmais įtarta akcinė bendrovė „Rusijos kosminės sistemos“ („Rossijskije kosmičeskije sistemy“), pagal valstybinės korporacijos „Roskos­mos“ užsakymą dirbusi prie rusiškos navigacinės sistemos GLONASS plėtros. Šis projektas, kuris, kaip iki šiol tebesvajoja Maskva, turėtų nurungti pasaulyje plačiai naudojamą amerikiečių navigacinę sistemą GPS, buvo prioritetinis tarp visų vals­tybės vykdomų projektų. Tačiau paaiškėjo, kad bendrovės „Rusijos kosminės sistemos“ va­do­vai grobstė navigacinei sistemai kurti skirtas lė­šas: užsakant darbus fiktyvioms firmoms ir pas­kui „atsiskaitinėjant už paslaugas“ jiems pa­vyko pasisavinti mažiausiai 6,5 mlrd. rublių (beveik 2 mln. eurų).

Beje, ši sukčiavimo schema buvo naudojama ne vienus metus, o buvęs vicepremjeras Sergejus Iva­novas yra prasitaręs, kad apie šią nusikalstamos veiklos schemą žinojo dar nuo 2010 m., ta­čiau jokių aktyvių veiksmų grobstymams nu­traukti nebuvo imtasi, esą siekiant „nenubaidyti nusikaltėlių“ ir leisti užbaigti tyrimą.

Tyrėjai taip pat atskleidė korupciją Rusijos gink­luotosiose pajėgose, bet rimtų bausmių ka­riš­kiams nebuvo skirta ir čia.

Tiesa, 2015 m. rugpjūtį buvęs Rusijos sausumos pajėgų vadas Vladimiras Čirkinas buvo nu­teis­tas penkerius metus kalėti už kyšio paėmimą. Jis yra vienas aukščiausio rango Rusijos karininkų, kada nors nuteistų už korupciją. Teismas pripažino, kad jis paėmė 450 tūkst. rublių (tuometiniu kursu 18,6 tūkst. eurų) kyšį už pagalbą vienam karininkui gaunant tarnybinį butą.

Po kelių mėnesių svarstydamas V.Čirkino ape­liaciją karinis tribunolas kaltinimą sušvelnino ir nusprendė, kad vietoj kalėjimo jis turi sumokėti 90 tūkst. rublių baudą.

Beje, sumokėjęs šia baudą jis kreipėsi į teismą su prašymu: V.Čirkinas tikisi, kad jam bus panaikinta žyma „teistas“. Teistumo panaikinimą že­mesnės instancijos teismas panaikino nedelsiant, nors vėliau šis sprendimas buvo apskųstas ir da­bar V.Čirkinas varsto teismų duris laukdamas galutinio sprendimo. Kaip lapkričio 18 d. užsiminė Rusijos agentūros TASS žurnalistams, dar ne­nuveikta daug darbų gynybos srityje, ir jis jaučiąs, kad turės grįžti į valstybės tarnybą.

 

Kodėl korupcija neįveikiama?

Jei korupcija tokia įsišaknijusi, o korumpuotieji – tokie įžūlūs, kodėl V.Putinas nestoja su jais į karą? Paaiškinimų esama įvairių. Viena vertus, ma­noma, kad ir jis, ir jo aplinkos žmonės yra su­siję su korupcija. Antai visai neseniai paviešinta in­­­­formacija apie pasakiškus V.Putino atstovo spau­­­dai Dmitrijaus Peskovo turtus. Tačiau proble­­­mos gali būti kur kas gilesnės ir sudėtingesnės.

„Įprastas Vakarų žiniasklaidos paaiškinimas byloja, kad pats V.Putinas yra stipriai korumpuotas – iš tiesų jis sėdi Rusijos korumpuotos sistemos epicentre. Gali būti. Tačiau kaip žmogus, nu­gyvenęs savo gyvenimą Balkanuose (ir todėl šį bei tą išmanantis apie korupciją), aš supratau, kad buvimas korumpuotam nėra priežastis ne­skelbti karo korupcijai. Priešingai, tai gali būti akstinas tai daryti, nes nėra nieko, ko korumpuoti politikai nekęstų labiau, kaip kitų korumpuotų žmonių“, – įsitikinęs politologas, Liberalių strategijų centro Sofijoje pirmininkas, Vienos humanitarinių mokslų instituto mokslinės draugijos narys Ivanas Krastevas.

Straipsnyje, išspausdintame „The New York Ti­mes“, jis aiškina, esą V.Putino nenoro įveikti ko­rupciją ir nubausti kaltuosius priežastys gerokai sudėtingesnės. Viena vertus, kaltinimai ko­rup­cija reikalingi kaip priemonė žaisti galios žaidimus Kremliaus elite. Antra vertus, išnaikinus korupciją gali išnykti kone visa Rusijos vidurinė klasė.

„Šiandienos Rusijoje vidurinė klasė daugiausia susideda iš tų pačių kyšius imančių pareigūnų, į kuriuos turėtų būti nukreiptos kovos su korupcija kampanijos“, – savotišką argumentą dėsto I.Krastevas.

Tačiau tai, anot jo, tikrai ne vienintelė priežastis. Ne mažiau svarbu kitas dalykas: tai ne korupcijos lygis, o visuomenės suvokimas, kiek šalis yra ko­rumpuota. „Maži ir sėkmingi karai užsienyje ga­li būti geresnė priemonė keičiant žmonių suvoki­mą apie korupcijos lygį šalyje, nei faktinės pa­stan­gos mažinant korupciją. Tarpusavio ryšys nė­ra priežastinis, tačiau Krymo aneksijos pradžioje rusų, manančių, kad korupcija didėja, sumažėjo nuo 50 iki 30 proc.“, – rašo analitikas.

Įdomu, kad korupcija V.Putiną iš tiesų jaudina tik vienu požiūriu – kaip ginklas, kurį prieš jį gali pa­naudoti Rusijos išoriniai priešai. Kremlių jaudina ne tai, kad Rusijos pareigūnai korumpuoti, bet tai, kad jie jautrūs Vakarų spaudimui, mat jų pa­­vogti turtai, kaip ir jų vaikai, yra Vakaruose. Ko­­rupcija paprastai padeda suvienyti elitą, ta­čiau taip pat ji paverčia juos gerais darbuotojais. Šiuo požiūriu Maskva neturėtų džiaugtis Vakarų pastangomis išvalyti slaptas ofšorines sąskaitas.

Paprastai sakant, Rusijos elitas turi teisę būti korumpuotas, tačiau tik tokiu atveju, jeigu įrodė savo lojalumą. Paradoksas, tačiau Vakarų sankcijos prieš Rusijos prezidentui artimus verslo veikėjus padėjo išteisinti kai kuriuos dėl korupcijos labiausiai pagarsėjusius Rusijos oligarchus ir leidžia Rusijos propagandai pateikti save kaip pasiaukojantį tėvynės gynėją.

Na, o pati svarbiausia priežastis, kodėl V.Puti­nas nenori skelbti karo korupcijai, – bet kokia ko­­vos su korupcija kampanija įkvėps visuomenę rei­kalauti pokyčių. Ir būtent šio pokyčių reikalavi­mo Kremlius bijo labiausiai. Rusijos lyderiai ven­­g­ia žadėti, kad rytoj gyvenimas bus geresnis. Už­tat jie tikrai žada, kad gyvenimas neblogės…

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...