2013 Birželio 14

Ruanda – šalis, besimokanti gyventi taikiai

veidas.lt


Ruandoje taikiai sugyventi šiandien vis dar mokosi tiek genocido aukos, tiek budeliai, o keliautojai bando iš naujo atrasti šią pasakiško grožio Afrikos šalį.

Maža Afrikos valstybė, maždaug tokio dydžio kaip trečdalis Lietuvos, nuo seno garsėja įspūdingu kalvotu peizažu, Virungos ugnikalnių grandine ir Vulkanų nacionaliniu parku, kurio kalnų šlaituose glaudžiasi paskutinės kalninių gorilų, dažnai vadinamų vienais rečiausių pasaulio gyvūnų, šeimos.
Štai Niungvės (Nyungwe) miško nacionaliniame parke keroja drėgnas atogrąžų miškas, kuriame galima pamatyti retesnių beždžionių, kitų gyvūnų, 275 rūšių paukščių rūšių ir daugybę įvairiausių orchidėjų bei retų drugelių. O Kivu ežero pakrantės giriamos dėl vienų gražiausių ir vaizdingiausių palūdimių vidinėje Afrikos dalyje.
Vis dėlto retas turistas susidomi ir ryžtasi keliauti į Ruandą ieškoti šių įdomybių, mat visi dar mena prieš devyniolika metų vykusį genocidą, per kurį buvo nužudyta maždaug milijonas žmonių. Aišku, gąsdina ir įvairiuose interneto tinklalapiuose pasirodantys įspėjimai apie plintančias ligas bei negailestingus plėšikus.

Ne tokia baisi, kaip pasakojama

Grėsmingų įspėjimų pasiskaitęs bendrovės „Šviežia kava“ vadovas Vytautas Kratulis atsisakė ekskursijų po laukinę gamtą. „Nevažiavau žiūrėti gyvūnų, nes buvau išgąsdintas neigiamo internetinio žinių srauto. Visur rašoma: niekur neik, nieko nedaryk, vandens telkiniuose nesimaudyk, nes užsikrėsi įvairiomis ligomis. Mes vaikščiojom antiseptiku išsitepę rankas – juo tepėmės prieš valgį, po valgio ir viduryje valgio. O vokiečiai apskritai atsivežė dėžių pieno miltelių ir dribsnių, kad tik nereikėtų nieko vietinio vartoti, išskyrus virintą vandenį”, – pasakoja V.Kratulis, Ruandoje dalyvavęs tarptautinės organizacijos „Cup of Excellence“ organizuotame kavos žaliavos konkurse.
Tačiau kelionė nepasirodė tokia baisi, kokią buvo galima įsivaizduoti. Keliautojų, kurie po Ruandą buvo vežiojami autobusu, niekas, išskyrus vaikus, nepuolė. O vaikai, pamatę atvykėlius, šaukdavo: “Muzungu! Muzungu!” Ponas Vytautas, neilgai trukus susidraugavęs su vairuotoju, paklausė, ko tie vaikai rėkauja. Nusijuokęs vairuotojas lietuviui patarė atsakyti “Muera bura” (juoda burna), ir mažieji nelįs artyn. Mat žodis „muzungu“ reiškia baltą žmogų, tačiau tai nėra pagarbus kreipinys – greičiau atvirkščiai.
Šviesiaodžius atvykėlius dėmesiu mėgsta apdovanoti ir vietinės moterys. Ir ne tik tam, kad už seksualines paslaugas gautų pinigų. Ne viena norėtų pagimdyti europiečio vaiką, mat tai laikoma savotišku prestižu. Tačiau prasidėti su ruandietėmis gali tik tie, kurie nebijo žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV), mat daugelis moterų nukentėjo nuo šalyje siautusių armijų ir serga ne viena lytiniu būdu plintančia liga.
Vis dėlto grėsmingi perspėjimai turi pagrindo. Skrisdamas namo V.Kratulis sutiko kitą lietuvį, karo gydytoją, kurį nustebino papasakoti geri įspūdžiai apie Ruandą, kaip ramią šalį. Pasirodo, prieš porą metų gydytojas, dirbęs šioje šalyje, iš pakelių rinkdavo lavonus, o į kaimus apskritai būdavo pavojinga užsukti. „Kaime įrengta stovėjimo aikštelė, užrašytas stovėjimo ženklas. Jei keliautojas susigundo įvažiuoti, prieštankinė mina sudrasko jį kartu su visu transportu. O vietiniai išlenda iš už krūmų ir susirenka išlikusius daiktus“, – pasakoja Vytautas.

Paminklas genocidui
Pasak V.Kratulio, iš vienuolikos rekomenduojamų aplankyti objektų daugiausiai dėmesio skiriama paminklams genocidui atminti. Bene įspūdingiausias ir daugiausiai emocijų sukeliantis – Genocido memorialas, kuriame sukaupti pasakojimai ir vaizdinė medžiaga apie tragiškus šios šalies įvykius. Apsilankęs šiame muziejuje imi suprasti ir kitose pasaulio vietose vykusį genocidą. „Vladimiras Putinas gali aiškinti kiek nori, tačiau Ruandos genocido muziejuje visi supranta tiek genocidą, vykusį Čečėnijoje, tiek Jugoslavijoje, tiek kitur. Kaip sužinojome, Ruandoje neliko nė vieno nesužeisto žmogaus – jei ne fiziškai, tai morališkai. Jei ne pats, tai jo tėvai buvo išprievartauti, sukapoti į gabalus ir išmesti į šiukšlyną“, – tamsiuosius šios šalies istorijos puslapius verčia lietuvis.
Priminsime, kad sąlygas neįsivaizduojamoms žudynėms kilti sudarė būtent europiečiai. Kolonizatorių šalys Ruandoje pradėjo tautinį skirstymą į hutus ir tutsius, nors tutsiai ir hutai buvo katalikai, kalbėjo viena šneka ir net tarpusavyje tuokdavosi. 15 proc. visų šalies gyventojų sudarę tutsiai augino galvijus, o hutai vertėsi žemdirbyste. Dabar kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad šios tautos net išoriškai panašios, bet iš tiesų taip nėra. Pasak pono Vytauto, tutsiai ir hutai išoriškai skiriasi. Hutai labai tamsūs ir niūrūs, o tutsiai – labai gražūs, puošniomis šukuosenomis, draugiški ir linksmi.
Galbūt pasinaudojusios šiomis tutsių savybėmis kolonistinės valstybės (XIX a. Vokietija, o XX a. Belgija) iškėlė juos aukščiau už hutus kaip gerokai gabesnę tautą ir skyrė daugiau privilegijų – geresnių darbų, vadovaujamų pozicijų. Tautybė buvo rašoma ir į pasus.
Visa tai truko iki pat Ruandos nepriklausomybės paskelbimo, po kurios valdžia atiteko hutams. Nemažai tutsių spruko į kaimyninę Ugandą ir iš ten rezgė planus susigrąžinti valdžią, subūrė Ruandos patriotinį frontą. Ilgainiui prasidėjo neramumai, ėmė grėsti pilietinis karas. 1994 m. balandį tarptautinių organizacijų prie sienos priremtas Ruandos prezidentas Juvenalis Habyarimana išskrido į Dar as Salamą derėtis dėl taikos, tačiau grįžtant iš derybų besileidžiantį lėktuvą numušė raketa.
Tai buvo ženklas pradėti tutsių ir jiems prijaučiančių hutų skerdynes. Nuo balandžio iki liepos buvo nužudyta maždaug milijonas žmonių, daugybė sužeista, moterys išprievartautos, nebuvo gailima nė vaikų. Raginimai žudyti sklido ir per radijo transliacijas: žudyk arba pats būsi nužudytas. Žudikais tapo draugai, bendraklasiai, kaimynai ir net giminės.
Dar ir šiandien nesutariama, kas numušė prezidento lėktuvą. Buvo kaltinami tutsiai, Ruandos patriotinis frontas, net dabartinis prezidentas Paulis Kagame. Tačiau yra ir kita versija – už J.Habyarimanos žūtį atsakingi radikalieji hutai, kuriems vadovavo žuvusio prezidento žmona Aghate, kuriai, beje, pasitraukti iš Ruandos padėjo Prancūzija. Kai kurie analitikai teigia, kad iš tiesų genocidui buvo kruopščiai ruoštasi, o ginklus tiekė kai kurios tarptautinės organizacijos.
Kol šiandien vis dar analizuojami tie kraupūs įvykiai, kol vis dar ieškoma kaltų, kol kuriamos sąmokslo teorijos, ruandiečiai stengiasi savo šalį prikelti naujam gyvenimui. Šalyje uždraustas tautinis skirstymas ir žymos pasuose, daugelis temų tapo tabu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...