2012 Rugsėjo 13

Marcelijus Martinaitis

Rinkiminio bulviakasio metai

veidas.lt


Rinkimai yra savotiška apklausa, jie parodo, kokiam socialiniam lygmeny atsidūrusi mūsų visuomenė.

Štai jau atėjo ruduo. Ne vien gamtoje, bet ir politikoje. Prasideda bulviakasis, bet ir rinkimai, politinio derliaus nuėmimas, jo rūšiavimas: kas dar tinkamas, kas dar nesubrendęs, kas papuvęs, kas buvo atsparus parazitams, kas tiks kitų metų sėklai, o kai kurie, kaip ir bulvės, bus priskirti prie kiaulinių. Be to, dar yra ir visokių partinių susikryžminimų, genetiškai modifikuotų svetimkūnių.
Nori nenori, nors prasideda auksinis ruduo, gamtos rimties metas, esi įtraukiamas į tą priartėjusį rinkiminį bulviakasį. Pasiūla didžiulė, tik kaip atsirinkti, visus surūšiuoti – neaišku.
Gal pagal gražiai paretušuotus, atjaunintus veidus skrajutėse, plakatuose, su laikraščiais gaunamuose reklaminiuose bukletuose? Lyg jie būtų artistai, spalvotų viršelių popso žvaigždės. Kodėl Vakarų šalių politikai nebijo veido raukšlių, rodytis pagyvenę, kasdieniškai apsirengę? Kodėl į viešumą einantis mūsų politikas bijo pasirodyti toks, koks jis yra?
Pagalvoji: kiek daug gražių, rodos, teisingų, tik gero Lietuvai norinčių žmonių. Kuriuos iš jų rinktis? Ar tuos, kurie daug ir ilgai šneka, ar tuos, kurie ieško ir vis neranda teisybės, gražiai šoka ir dainuoja, atsivertė ar persivertė, nieko neveikdami myli tėvynę, buvo teisiami ar laukia nesibaigiančių savo bylų pabaigos?
Motyvai labai įvairūs: susitelkti ir atkeršyti politiniams oponentams, įveikti savo nepilnavertiškumo kompleksus ir tapti pastebimam visuomenėje, net sureikšminti savo šeimos arba artimųjų gyvenimus bei su jais susijusius dramatiškus įvykius, pagal tai net pertvarkyti valstybę, iš savo asmeninių negerumų išsistatyti kokią nors partinę piramidę, įgyti privilegijų, kurios neprieinamos daugybei tik rinkimų kampanijos metu „mylimų žmonių“, pagaliau – įgyti teisinę apsaugą, kitaip tariant, imunitetą, kuris ne vienam būna toks reikalingas.
Nėra ko slėpti: vieniems ta deputatystė suvokiama kaip verslas, galimybė saugiai manipuliuoti įvairiais ryšiais, kitiems – įsitarpuoti į vadinamąjį visuomenės elitą. Taip reiškiasi visas žmogiškasis nuotaikų, tikslų, kompleksų spektras, kuris gali būti suvokiamas kaip komedija ar kaip šekspyriška žmogiškoji drama, Lietuvoje visokių rėmėjų pastatyta. Reikia neužmiršti, kad Lietuvoje yra apie keturiasdešimt tokių vaidinančių trupių – partijų. Skaičius tikrai įspūdingas, vertas patekti į Guinnesso rekordų sąrašus. Ko gero, čia tikrai pirmaujame Europoje.
Ne vienas pažįstamas jau dabar klausia: už ką reikės balsuoti? Štai vienas sako: balsuosiu už tą partiją, kurioje yra mažiau kvailių. Tada galvoju: o jeigu jis pats kvailys, tada jam netiks visi ką nors išmanantys.
Kas metai absurdiškai daugėja rinkiminių trupių, besitelkiančių apie savo mylimus režisierius, statančius nors ir įspūdingus, tačiau vienkartinius spektaklius, kurie patenkina įvairius psichologinius ar politinius kompleksus, siekius tapti reikšmingiems. Sudarinėti tokias rinkimų trupes, pasirodo, labai nesunku, savo ambicijų neįgyvendinusių „artistų“ yra pakankamai, tik reikia sugalvoti kokią nors telkimosi idėją, o tam užtenka net ir kriminalinės istorijos.
Artėjant rikimams įvairių santalkų susigrūdimas tokioje nedidelėje Lietuvos rinkimų scenoje yra labai didelis, net sunku išskirti vienu metu kalbančiųjų balsus, atskirti, kuri iš trisdešimties ar keturiasdešimties trupių žada ką nors svarbaus visiems piliečiams. Kas gali pasakyti, ką kiekviena ar visos kartu iš jų nori pasakyti Lietuvos žmonėms, juos sutelkti, padėti išsiryškinti savo socialinius, politinius bei kultūrinius interesus? Rinkimai turėtų ugdyti mūsų žmonių pilietinę sąmonę, juos sutelkti, o ne išsidalyti pagal įvairių grupių ar grupuočių ambicijas. Einantieji į valdžią visų pirma turėtų atsakyti ne prieš teismą, o prieš savo sąžinę. Moralinės atsakomybės nebuvimas leidžia pralįsti ne vien į įvairias įstaigas, bet ir į Seimą.
Šitaip nebūtų, jeigu mūsų rinkėjų pilietinė sąmonė būtų labiau sutelkta, – tada rinkimų metu nelįstų į viešumą tiek atsitiktinių ar net abejotinos reputacijos asmenų. Vadinasi, tai galima. O kodėl ne, kai tiek mūsų žmonių yra išstumta į socialines paraštes? Lengva jais manipuliuoti, neturint net jokių strateginių planų, o tik pasitelkus įprastus, nežinia kuo paremtus pažadus, kad pakels atlyginimus, padidins pensijas, pasirūpins, jog nešaltume žiemą, sutvarkys teismus, lietuviai ims gimdyti daugiau vaikų.
Beveik visos partijos artėjant rinkimams tampa socialdemokratinės, gundo panašiais žodžiais. Rinkimai yra savotiška apklausa, jie parodo, kokiam socialiniam lygmeny atsidūrusi mūsų visuomenė, ar galima ją sugundyti tokiais paprastais pažadais. Todėl manipuliuojama rinkėjais, kurių Lietuvoje dauguma. Gali veržtis į valdžią asmenys, kurie net neturi ką pasakyti apie tai, kaip turėtų būti tvarkomas mūsų gyvenimas, kokia jo ateitis ir pan. Ką gali apie tai pasakyti visokie šokantys ir dainuojantys vyturėliai, sudarantys patrauklų foną į viešumą iššokusiems lyderiams? Štai kodėl naujos partijos gali atsirasti net per kelias savaites – nežinoma sparta senos demokratijos šalyse! Tai rodo, kad Lietuvoje dar silpna politinė sistema.
Mūsų bėda, kad masinėje sąmonėje dar nėra susiformavęs atsakingo, visuomenei įsipareigojusio, jos interesais veikiančio politinio veikėjo tipas, su tuo siejantis savo atsakomybę, garbės ir orumo supratimą. Ką apie tai galima galvoti, jeigu ne vienas jų yra pakeitęs daugiau partijų negu žmonų, „užmiršęs“ rinkimų pažadus, prabangiai poilsiauja egzotiškose šalyje. O tai menkina Seimo, Vyriausybės autoritetą, todėl šios institucijos ir atsiduria paskutinėse apklausų vietose.
Dabar prasidėjusi tikra rinkėjų medžioklė. Nei iš šio, nei iš to pamatysi Vilniaus Gedimino prospektu einantį seimūną, pagaliau išlipusį iš automobilio, banaliam popso renginyje spaudžiantį rankas kokių nors konkursų ar varžybų laimėtojams. Neseniai net mačiau prospektu einantį ministrą ir valgantį – nepatikėsite – ledus! Viskas gerai. Pagaliau politiniai statistai išeina „į liaudį“. Vienas kitas paduos net ranką.
Kartais kas nors manęs klausia: už ką aš balsuosiu? Atsakau labai paprastai: už tuos, už kuriuos balsuoti man patars Marcelijus Martinaitis. Dabar ir aš rūšiuoju bulves, atrinkinėju, kurios tinkamos maistui, o kurios kiaulinės, nors savų kiaulių neturiu.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. va taip va:)) va taip va:)) rašo:

    “Mūsų bėda, kad masinėje sąmonėje dar nėra susiformavęs atsakingo, visuomenei įsipareigojusio, jos interesais veikiančio politinio veikėjo tipas, su tuo siejantis savo atsakomybę, garbės ir orumo supratimą.” Teisinga mintis. Kaip tą bėdą pašalinti, bent aš manau, kad žinau – reikia pagaliau įvykdyti visavertę Liustraciją, kad nebeliktų valstybės įstaigose, turinčiose tarnauti žmonėms pagal Konstituciją, tokių, kurie buvo ištikimi “vienos partijos ir vienos tiesos idėjai”. Tik švarios valstybės įstaigos neleis tyčiotis iš lietuvių kalbos visose žinių skleidimo priemonėse. Vien jau skiepijama pagarba LIETUVIŲ kalbai, o ne brukamas tyčiojimąsis pvz. “žiauriai gražu”, manau, bent po truputį pradėtų keisti masinę sąmonę. To ir linkiu Lietuvai – Gimtinei mūsų:))__Vingių Jonas


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...