2012 Rugpjūčio 18

Respublikos žlugimo pradžia

veidas.lt


Prieš 240 metų, 1772 m. rugpjūčio 5 d., prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos  likvidavimas – tai pirmasis jos padalijimas.

Kiekviena tauta didžiuojasi savo praeitimi, savo protėvių darbais ir žygiais, semiasi iš jų stiprybės sunkiais laikais. Didžiuojamės ir mes, į 1992 m. savo Konstituciją įrašę sakinį apie prieš daugelį amžių sukurtą Lietuvos valstybę. Deja, ši valstybė, gyvavusi daugiau kaip 500 metų, baigiantis XVIII amžiui išnyko iš Europos politinio žemėlapio, nors kadaise buvo didelė ir galinga. Kodėl ir kaip tai atsitiko?

Kaip brendo katastrofa

Valstybių atsiradimas – sudėtingas procesas, bet nemažiau painios ir jų išnykimo istorijos. Tiesa, neretai jas mėgstama supaprastinti, nutylint daugelį svarbių, bet nemalonių tų skaudžių įvykių priežasčių. Ir dėl senosios mūsų valstybės žlugimo dažnai labiausiai kaltinami grobuoniški, plėšrūs kaimynai, pasinaudoję sunkia Abiejų Tautų Resublikos (ATR) padėtimi ir ją išsidaliję. Tačiau tais laikais naudotis kaimynų silpnumu buvo įprastas dalykas – juk ir sėkmingi mūsų valdovų Gedimino, Algirdo, Vytauto Didžiojo žygiai į Rytus vyko todėl, kad ten pasiekti pergales buvo gerokai lengviau nei Vakaruose.
Todėl neneigiant Rusijos, Prūsijos, Austrijos kaltės, svarbiausių ATR žlugimo priežasčių vis dėlto reikia ieškoti jos viduje. Taip pat reikia prisiminti, kokia tai buvo valstybė, kodėl ji tapo tokia silpna, nepajėgi atremti kaimynų antpuolių. Iš tiesų ATR prie neišvengiamo galo artinosi ilgai, daugelį dešimtmečių, visų pirma todėl, kad tai buvo unikalus valstybinis vienetas, savo politine sandara nepanašus į kitus, tada egzistavusius Europoje. XVI–XVIII amžiais čia vyravo absoliutinės monarchijos su tvirta, neretai despotiška karaliaus, imperatoriaus valdžia, remiama didikų, bajorų, o pastarųjų šventa pareiga buvo ginti valstybę nuo išorės priešų. Be to, kitur jau XVI amžiuje atsirado stiprus miestiečių luomas, buržuazija, sparčiai augo gamybinės jėgos, stiprinusios valstybes. O ATR viskas buvo kitaip, galima sakyti – atvirkščiai. Šioje valstybėje bajorai, vadinamoji šlėkta, net neturtingi, bežemiai turėjo tokių didelių teisių, kokių neturėjo jokios kitos Europos ar net Azijos šalies kilmingieji: jiems buvo oficialiai leidžiama maištauti net prieš karalių, kuriant vadinamąsias konfederacijas, rokošus. Ir tų visagalių bajorų-šlėktų buvo kur kas daugiau nei kitur, kai kuriose Lenkijos srityse net iki 20 proc. visų gyventojų, tiesa, LDK – mažiau – 3–6 procentai. Bet tai dar ne viskas. Kaip pabrėžė žymus mūsų istorikas Konstantinas Avižonis, šlėktos, iškovoję didžiules teises, kartu atsikratė visų pareigų valstybei – mokesčių valstybės iždui ir net karinės prievolės: „Bajorų masės kariškosios savybės buvo visai sumažėjusios. Dažnai jie būdavo linkę pasivaduoti samdomąja kariuomene, negu patys eiti kariauti. Dėl bajorų nenoro ir vengimo mokėti mokesčius ir apskritai rūpintis krašto saugumo reikalais militarinis krašto pajėgumas buvo visai kritęs.“
Tokia padėtis valstybėje buvo itin grėsminga: dėl anarchijos, galimybių užsienio šalims kištis į jos vidaus reikalus, dėl nepakeliamos neprivilegijuotų luomų – miestiečių, o ypač valstiečių, baudžiauninkų padėties. Ne veltui tada sakydavo, kad Lenkija – dangus šlėktai, skaistykla – miestiečiams, pragaras valstiečiams…

Kaip prasidėjo dalybos

Kaip žinoma, ir LDK, ir Lenkijoje buvo protingų ir įtakingų didikų, bajorų, kurie bandė padėtį valstybėje taisyti, ją reformuoti, bet visagaliai šlėktos, užsienio valstybių kurstomi ir net paperkami, naudodamiesi garsiąja liberum veto teise seimuose visus tokius bandymus paversdavo niekais. Todėl maždaug nuo 1717 m. valstybė tapo ir nesavarankiška, ir nebevaldoma: turėdama 11 milijonų gyventojų, daugiau nei to meto Ispanija ar Prancūzija, ji nebeturėjo net centrinio iždo.
Idėja kaimynams „draugiškai“ išsidalyti pakrikusią ir bejėgę valstybę kilo Prūsijos karaliui Fridrichui. Jis pareiškė, kad ATR silpnumas pasiekė tokį laipsnį, kad ji kelia grėsmę tarptautiniam stabilumui, todėl jos pasidalijimas, esą, būtų visai teisėtas. Austrijos imperatorė kurį laiką dvejojo, o Rusijos carienė Jekaterina II pradžioje prūsų pasiūlymą atmetė. Mat Rusija daugiau už kitus mėgo šeimininkauti ATR – dar nuo Petro I laikų. Jekaterina II 1764 m. su savosios kariuomenės pagalba į šios valstybės sostą pasodinusi vieną iš daugelio savo meilužių Stanislovą Poniatovskį, planavo pati viena sudoroti šią valstybę.
Tačiau 1768 m. kilus rusų-turkų karui, jos padėtis Europoje susilpnėjo, todėl planus teko keisti – laimikį dalytis su kitais dviem grobuonimis. Derybos, kaip tai padaryti, užtruko penkis mėnesius, sutartis pasirašyta Peterburge pagal naują kalendorių 1772 m. rugpjūčio 5 d. Švenčiausios Trejybės vardu (?!). Joje rašoma, kas anarchija Lenkijos karalystėje toliau stiprėja ir gresia visišku valstybės suirimu, o gretimos valstybės jai turi senų ir teisėtų pretenzijų… Kol kas tos pretenzijos buvo saikingos, atsargios: Rusija užgrobė 12,7 proc. ATR teritorijos su 1,3 mln. gyventojų, tai LDK žemės su Rezekne, Polocku, Vitebsku, Orša, Mogiliovu, Gomeliu. Jose buvo įkurtos dvi naujos – Polocko ir Mogiliovo gubernijos. Austrija gavo 11,8 proc. ATR žemių su 2,13 mln. gyventojų: Galiciją su Lvovu ir visai priartėjo prie Krokuvos, o Prūsijai teko mažiausia 5 proc. ATR teritorijos su 0,58 mln. gyventojų, Pamarys – Chelmnas, Bydgoščius, bet dėl šių žemių ji galėjo betarpiškai susijungti su Brandenburgu ir kurti didelį galingą vokiečių Reichą. Kaimynai sutarė šią sutartį kurį laiką laikyti paslaptyje, įgyvendinti tik rugsėjį, o tada Prūsija ir Austrija staiga, todėl be jokio pasipriešinimo užgrobė joms skirtas žemes, o rusų kariuomenė tuo metu ten jau senokai buvo įsikūrusi.
Tarp kitko, Lenkijai pasisekė: Pamario žemės ir dar su priedu jai vis dėlto grįžo beveik po 200 metų, tai yra 1945 m. pavasarį. Tokia buvusi J.Stalino malonė, nors V.Čerčilis ir labai prieštaravo: girdi, lenkų žąsis nepajėgs suvirškinti tokio gausaus vokiško maisto ir žus… Britų lyderis apsiriko: lenkai Pamaryje puikiai įsikūrė – teko ten važinėti – geriau nei mes Klaipėdos krašte. Skaudžiai apsiriko ir Kremliaus valdovas, tikėdamasis, kad lenkai už tai jam ir jo imperijai bus dėkingi ir paklusnūs…
Bet grįžkime į XVIII amžių: 1773 m. grobikai dar liepė sušaukti seimą – kad jis „įteisintų“ Peterburge pasirašytą sutartį. Toks pažeminimas mums labai primena 1940 m. Liaudies seimą. Tiesa, ATR seime atsirado du nariai, išdrįsę prieš smurtą protestuoti: vienas jų, senatorius, atsisakė savo posto ir pareiškė, kad „lenkas, kuris leis padalyti jo šalį, nusidės Dievui“. O antrasis, Naugarduko atstovas, nepakeldamas šios gėdos išprotėjo ir nusižudė…

Dalybos tęsiasi

Pirmasis ATR padalijimas tarptautiniuose santykiuose buvo naujovė, savotiškas eksperimentas: tokia „taikinga“ valstybės naikinimo procedūra iki tol dar nebuvo panaudota. Todėl naikintojai su tam tikru nerimu laukė pasaulio reakcijos, tačiau vienintelis monarchas, dėl to pareiškęs protestą, buvo Ispanijos karalius: „Pasaulyje, kuriam nerūpėjo Respublikos likimas, dalybų spektaklis prabėgo nepastebimai. Visi… kaltę vertė patiems lenkams“, – rašo britų istorikas V.Davisas. O grobikai juodu savo darbu liko patenkinti: juk jie surado būdą ATR palengva ir be triukšmo silpninti ir galų gale ją pribaigti – ir patogų, ir padoriai atrodantį. Juo vėliau ne kartą naudojosi būsimų epochų tironai, pavyzdžiui A.Hitleris su J.Stalinu, pasidaliję Lenkiją 1939 m. rudenį: ne veltui jų sandoris istorikų dar vadinamas ketvirtuoju Lenkijos padalijimu.
Plėšrūs kaimynai džiaugėsi savo darbo rezultatais, bet kurį laiką, daugiau kaip dešimtmetį, pratęsti jo neskubėjo iš dalies dėl to, kad vėl ėmė kivirčytis tarpusavyje. Tuo pabandė pasinaudoti protingesni, doresni ATR veikėjai: jie vėl ėmėsi reformų ir priemonių anarchijai šalyje pažaboti. 1788 m. susirinkęs Seimas dirbo rimtai ir ilgai, net ketverius metus. Jis net sukūrė vadinamąją 1791 m. Gegužės 3-iosios konstituciją, kurioje būtų buvę suteiktos didesnės teisės miestiečiams, panaikinti karalių rinkimai, konfederacijų ir liberum veto teisės – visi sprendimai Seime turėjo būti priimami paprasta balsų dauguma.
Natūralu, kad tokiai konstitucijai priimti Seime prireikė gudrybės: jos projektas pateiktas tokiu metu, kai dauguma atstovų buvo išvykę. Karalius konstitucijai pritarė, nes ji buvo jam naudinga ir atrodė, kad ATR pagaliau taps normalia valstybe. Tačiau taip neįvyko, ir Gegužės 3-osios konstitucija veikti nepradėjo, nes šlėktos tam pasipriešino: surengė dar vieną maištą – konfederaciją, ir visos reformos buvo atšauktos.
O trys kaimynai, susirinkę Peterburge 1793 m. sausio 12 d., pasirašė Konvenciją apie naują ATR padalijimą. Šį kartą austrai negavo nieko, už tai Rusija užgrobė likusią Baltarusiją, Ukrainos Volynę, o Prūsijai teko Dancigas, Torunė, Didžioji Lenkija. 1793 m. birželio–lapkričio mėnesiais Gardine posėdžiavęs paskutinis ATR seimas šiam padalijimui vėl pritarė…
Po to kaimynai vėl trumpam aprimo, mat turėjo kitų rūpesčių, pavyzdžiui, Jekaterina II labai rimtai ruošėsi užkariauti Konstantinopolį, Bosforą ir Dardanelus. O ATR, kad ir mažytėje, 1794 m. pavasarį kilo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas, jo dalyviai prisiekė „išlaisvinti šalį nuo gėdingos priespaudos ir svetimo jungo arba žūti ir būti palaidoti griuvėsiuose“. Pažadėjęs panaikinti baudžiavą T.Kosciuška sulaukė aktyvios valstiečių paramos, bet vis vien jėgos buvo nelygios – prieš jį veikė ir prūsų, ir rusų armijos. Lapkričio 4 d. pasipriešinimas baigėsi. Baigėsi ir ATR: truputį anksčiau, spalio 13 d. jos kaimynai Peterburge pasirašė dar vieną konvenciją. Pagal ją Rusija gavo Kuršą, paskutinius LDK likučius, Austrija – Liubliną ir Krokuvą, o Prūsija – Varšuvą, Suvalkus, Lietuvos Sūduvą iki pat Kauno. Konvencijoje parašyta, kad Lenkijos, Lenkijos karalystės pavadinimai „nuo šiol yra panaikinami visiems laikams…“

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...