2016 Sausio 23

Rašytojos portretas

Rašytoja G.Radvilavičiūtė: „Noriu grįžti į tą vietą, kur jau buvau“

veidas.lt

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Skaitant Giedros Radvilavičiūtės esė beveik neįmanoma to veiksmo apipinti jungtimis. Žinoma, gali būti tekstas ir kava. Kai nuo puslapio pereini prie jungties su tikrove (pavyzdžiui, reikia susimokėti), jautiesi knygos apšvitintas, nors ant viršelio nebuvo žymos „švelniai radioaktyvi ironija“. Radiacijos poveikis pozityvus – atsiradusi priklausomybė nekelia panikos.

Arūnas BRAZAUSKAS

Manau, kad tie, kuriems Šiaurės Atėnų šviesuomenės kelionė į Pažadėtąją žemę atrodo tarsi šachmatų partiją, pritars palyginimui: G.Radvilavičiūtės judėjimas raštijos erdvėje primena karalienės kelią lentoje – jos galimybės didėja plėtojantis partijai. 2015-aisiais asmeninė kūrybinė trajektorija buvo jungtimi susieta su valstybine: autorei paskirta Nacionalinė premija. Norintieji būtent ta proga paklausinėti laureatę gali būti tikri dėl vieno – jie gaus tą ironijos dozę, kurios nusipelnė.

– Skaitau apie jus „Vikipedijoje“: „1983 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete ir mokytojavo provincijoje.“ Ką reiškė mokytojauti užkampyje?

– Okupacijos metais valstybei reikėdavo trejus metus atidirbti pagal paskyrimą. Dabartiniai studentai kartais mano, kad buvo geri laikai, nes po aukštosios mokyklos baigimo žmonės turėdavo darbo vietą. Iš dalies tai tiesa. Bet dauguma tiesų reliatyvios. Per­sikėlimas iš universiteto, Martyno Mažvydo bibliotekos į Panevėžio rajono vieną blogiausių aštuonmečių mokyklų turėjo nepamirštamų efektų.

Tą humanitarams tipišką situaciją ir jauseną seniai aprašė Salomėja Nėris dienoraščiuose, ir nenorėčiau leistis į sentimentus. Kaip sako rusų rašytoja Marina Stepnova, protas žmogų daro bebaimį, užtat jausmai puikiai žudo. Viso lituanistės krūvio nebuvo, tai dirbau pionierių vadove ir, be piešimo, rusų kalbos ir chemijos, dar dėsčiau anatomiją.

Buvau pametusi galvą (gal Vilniuje?) ir anatomijos metų kursą uoliai išdėsčiau per pusmetį. Tada mama surado gerą knygrišį, jis perrišo švariais lapais dalį dienyno ir kitą pusmetį dėsčiau vaikams erotiškąjį (tada) mokslą iš naujo. Neatsimenu, ar priminiau jiems, kad kartojimas yra mokslų motina…

Neorganizuodavau pagal nuleistus reikalavimus ir nurodytą dažnumą raudonų kaklaraiščių sueigų. Inspektorių teisingais veidais patikrinimus iš švietimo skyriaus sapnavau kaip košmarą dar keletą metų. Dabar tikriausiai elgčiausi kitaip – manipuliuočiau kontrolieriais, sabotuočiau darbą, vesčiau juodu humoru iš kantrybės tikrintojus, kaip tai „sboruose“ darydavo neseniai mus palikęs mano kurso draugas Kunigaikštis Vilgaudas.

Apskritai tada darbas provincijoje aksominei sielai buvo švelni moteriška armija. „Mokytoja nežinojo, kad taip ir liks dirbti šioje mokykloje, pamažu pripras prie vaikų sugrubusiomis nuo ravėjimo rankomis ir visai užmirš persibraukti rytais kojines prie prau­syklos drėgnu delnu.“ Šita citata iš vienintelio apsakymo apie tą periodą, jis vadinosi „Mokytoja žiūrėjo į šalpusnius“.

Perskaičiusi ano meto mano apsakymus viena draugė pasakė, kad kada nors suksiu prozoje į intelektualius struktūruotus kūrinius. Ji buvo dvidešimt penkeriais metais vyresnė, nesuvokiau, apie ką ji kalba, juk stengiausi rašyti „apie gyvenimą“. O jis, kaip matote, nenuspėjamas. Aštuonmetės mokyklos seniai nebėra. Viena iš kartu dirbusių mokytojų yra lietuvių mokyklos vadovė Niujorke. Bet visai gali būti, kad pievoje ten pavasarį tebežydi gajesni už politines ideologijas šalpusniai.

– „Vikipediją“ skaitome toliau: „1986 m. persikėlė į Vilnių.“ Klausimai, kuriuos kelia šis intriguojantis įrašas, susiję su miestietės tapatybe. Knyga „Suplanuotos akimirkos“ atrodo tarsi vilnietės parašyta. Žinoma, Vilniuje studijuota, bet gimtasis miestas – Panevėžys. Apie Čikagą rašote, kad to miesto oro uoste išlipdavote agresyvi kaip tautinė trispalvė. Čikagoje gyventa trumpai, bet gali kilti noras sugrįžti į panašią aplinką. Kas jūs dabar? Vilnietė? Kokių patirčių būta Panevėžyje, ko neatrasi Vilniuje ar Čikagoje?

– Na, mes einame biografija, kaip Nikita Michalkovas „šagajet po Moskvie“ – žingsniuoja per Maskvą. Aš apskritai noriu grįžti į tą vietą, kur jau buvau. Tada ji atsiveria kitaip – pati joje esu savęs prisiminimas ir kartu dabartis. Grįžusi žiūriu į pažįstamus, bet pasikeitusius daiktus per skirtingas funkcijas atliekančius fotoaparato objektyvus.

Miestai, kaip bet kokia aplinka, vaikystėje patiriami ne kultūriškai, bet jutimiškai. Ir ši patirtis įvietina tėvynę. Vaikas, vežiojamas iš šalies į šalį, pasaulį suvokia kaip besikeičiančią mozaiką, ne į gylį, daugiau į plotį. Jam tėvynė yra judrusis ryšys. Nes vaizdai, peizažai, jo kambariai, kalba aplink nuolat keičiasi, jis nedaro atradimų žvelgdamas, tarkim, dešimt metų į tą patį vaizdą už lango.

Palikti namus, kuriuose gyvenai dvidešimt metų, yra kitas jausmas, nei persikėlinėti į kitą socialinį būstą, kai tėvai gauna geresnį darbą. Na, bet atradimų gali patirti ir tokie, ir kitokie žmonės. Dabar abi patirtis suartina technologijos, tačiau tik iš dalies. Nesu prisirišusi prie miesto, mėgstu jame esančius namus. Saugi jaučiuosi tik visiškai pažįstamoje aplinkoje, uždariusi buto duris iš vidaus.

Kiekvienoje naujoje vietoje prigydavau sunkiai, jei tai nebūdavo viešbutis. Tik prabėgus keleriems metams po grįžimo iš JAV suvokiau, kodėl įsigyventi į kitokią aplinką, kaip katei, man yra sunku. Kurį laiką jaučiuosi it celofaninė: be praeities, be ateities, be įpročių, be išsilavinimo, be patirties, be skonio. Tiksliau – be apetito.

Naujoje vietoje daug energijos reikia išeikvoti paviršiniam aplinkos pažinimui, tik vėliau pereinama į gilesnį stebėjimo lygį. Bet tai būtų ilga kalba. Na, norėjau pasakyti, kad meilės (net architektūrai) iš pirmo žvilgsnio nėra. Tik iš keliasdešimto ar šimtojo.

– Biografijos faktas apie ilgą darbą redakcijose irgi intriguoja. Ar Vilniuje dar liko redakcijų? Ar 1986-aisiais būta ko nors tokio, kas dabar kelia nostalgiją, nes išnyko?

– Pakito turbūt tai, kas pakito ir ne redakcijose. Bendravimas tapo funkcionalus. Be to, dažnas kultūros savaitraščio darbuotojas dirba keliuose darbuose, jei nenori badauti. Tai irgi skatina bendravimo funkcionalumą. Atsi­menu, kaip Amerikos lietuviai kartais sakydavo, kad Lietuvoje lietuviai yra nedalykiški, t.y. daug kalba aplink. Tada nesuprasdavau, ką jie turi omenyje. Tiesiog lėtasis laikas leidžia būti ne vien funkcija, o greitasis ne, nes žmogus yra konvejeryje.

Neseniai laidojom seną žmogų. Laidojimo biure, aptariant paskutinės kelionės atributus, ritualus ir reglamentą, kilo klausimas, kas kuriuo momentu sakys kalbą. Paslaugų firmos darbuotoja sako: „Įspėkite kalbėtoją, kad kalba turi būti trumpa, nes mus užmėtys krepšeliais.“ T.y. dar kalbai nesibaigus lydintys velionį ims dėti ant kapo gėles ir dings į darbą ar kas kur. Devyniasdešimt trejų metų senuko portretas turi tilpti į trijų minučių reziumė… Geriau feisbuke RIP – rest in peace, ilsėkis ramybėje.

Mąstymas taip pat tapo funkcionalus. Ta pačia proga vartojami tie patys gestai, žodžiai, intonacijos. Amerikoje mane tai pribloškė, bet nemokėjau to reiškinio verbalizuoti. Vėl pasitikrinau tą įspūdį palyginti neseniai. Dukra tris mėnesius su kita studente dirbo JAV. Keliavo per valstijas į pramogų parkų muges ir jų metu pardavinėjo ledus kioske. Kas trečias žmogus eilėje, artėdamas prie ledų meniu, jį skaitydamas, prieš pasirinkdamas ledų rūšį, pasakydavo tuos pačius žodžius: „Decisions, decisions, decisions…“ Tarsi žodžiai irgi būtų užrašyti ant meniu.

TV geriausiai atrodo neišsiskiriantys žmonės. Jei intonacijos, veido išraiška, kalbinė raiška yra nestereotipinė, jis atrodo nenormalus, rizikingas, keliantis nerimą. Nutolimas nuo normos leistinas, bet griežtai reguliuojamas klišių.

Kartais tenka žurnalistams po kokio renginio duoti interviu ekspromtu. Manęs paklausia: „Kada pasirodys kita jūsų knyga?“ Aš turėčiau atsakyti iš karto kokią visiems žinomą frazę: „Decisions, decisions, decisions…“ Bet imu vograuti apie patirtinį rašymą, melancholiją, kad kiekviena esė yra paskutinė… Ir matau, kaip prieš mane stovinčios žiniasklaidos akys ima stiklėti.

– Išsipasakosiu. Tarkime, kad tai nuoširdūs skaitytojo prisipažinimai. Esu rašęs apie knygą „Siužetą siūlau nušauti“, kurioje yra jūsų esė. Beje, pastarąjį žodį laikiau vyriškos giminės daiktavardžiu, kol raštingi žmonės feisbuke – tai reiškia viešai – nenurodė teisingo genderio.

Dabar mažai ką pamenu ir apie knygą, ir apie tai, ką rašiau. Bet viską galima atrasti ir tuos išorinėje atmintyje palaidotus svarstymus pateikti kaip vis dar spurdantį išgyvenimą. Kitas parodymas. 2015-aisiais keletą savaičių be pertraukos įsimesdavau į krepšį jūsų „Suplanuotas akimirkas“ ir skaitydavau per pietų pertraukas. Viena vertus, tai būta retai pasitaikančio įdėmaus skaitymo, kita vertus, dar kartą susižavėjau jūsų proza. Pasakymas „dar kartą“ gali būti nenuoširdus, bet palikime skaitytojui teisę į pirmojo karto paslaptį. Klausimas, kuris kyla iš šio gremėzdiško įvado: kaip bendraujate su nuoširdžiais ir nenuoširdžiais skaitytojais? Laiškais? Socialiniuose tinkluose? Akis į akį?

– Socialiniuose tinkluose nuoširdžiai bendrauti nesugebu. Manau, kad juose reaguojama operatyviais pa(si)rodymais. Be to, iš esmės pakito pati nuoširdaus bendravimo sąvoka. Tai, kas man yra nuoširdus bendravimas, mano dukrai ir jos amžininkams gali kelti nuobodulį, atrodyti naivu ar net kelti nejaukumą. Nuoširdumo pokyčiai rafinuotumo ir distancijos link – puiki tema sociologams ir psichologams.

Artimiau bendrauju tik su nuoširdžiais žmonėmis. Tarp jų, žinoma, pasitaiko ir mano skaitytojų. Manau, kad vieni nykiausių asmenybės bruožų yra arogancija, pasitenkinimas savimi ir puikybė. Išmuša prakaitas, kai žmogus ima su manimi kalbėtis pagarbiai dėl to, kad esu išleidusi knygų. Tampu pikta, susiraukusi, imu ironiškai kandžiotis arba stengiuosi kuo greičiau pabėgti… iš tokio atsitiktinio atsitiktinių veikėjų susitikimo puslapio.

Pacituosiu vieno nuoširdaus žmogaus sveikinimą gavus Nacionalinę premiją telefono žinute: „Sveikinu. Ir vis tiek manau, kad jūsų knygos labiausiai migdančios pasaulyje.“ Jis yra jaunas politologas, mėgsta fantastinius filmus ir išsamiai pasakoja tų filmų siužetus, kol imu žiovaut. Mus sieja nuoširdus šiltas ryšys.

Būna, kad savo skaitytoją pastebiu salėje. Po renginio lyg magnetas jis pritraukia  mano sielą, dabar jau metalinę, ir užsimezga lyg ir draugystė. Paskutinis toks susitikimas buvo Ženevoje, taip pat ir Bazelyje. Taip susiklostė, kad keli artimiausi žmonės (beje, beveik visi jie nesinaudoja socialiniais tinklais) mano kūryba, literatūra apskritai domisi mažai arba nesidomi iš viso, na, esė perskaito iš draugiškumo.

– Jūsų esė „Teksto trauka“ prasideda taip: „Paveikiam tekstui turiu kelis jo kokybę patvirtinančius kriterijus.“ Toliau eina, mano požiūriu, paveikus tekstas, kuris primena „supakuotą failą“ (kalbainių kalba – sutankintą bylą, o nenormiškai, bet suprantamai – „zip failą“). Ten esama klaidinančios iliustracijos: punktyro ir žirklių. Tai tarsi nuoroda, kur kirpti puslapį, nors žymėjimas nefunkcionalus: „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ne karpinių knyga, o jei kas ir atkirptų – ką darytų toliau? Klausimas apie „kas toliau“. Cituoju: „Geras tekstas privalo traukti daug kartų prie jo sugrįžti.“ Na, sugrįžote… Kas toliau?

– „Supakuotų failų“ principu parašytose esė sunkiausia yra tęsti nepertraukiant pasakojimą. Nes yra skaitytojų, kuriems įdomi Emiliutės istorija, siužetas, o ne gero teksto kriterijai, „pakasami“ esė. Jei kūrinyje keliama daug slaptų uždavinių, jis vers prie jo grįžti, nes skaitytojas jaus, kad kai ką pakelyje pametė.

To paties kūrinio skaitymą gali skatinti ir kiti dalykai, pvz., patirtis. Daugiasluoksnį kūrinį vienaip skaitai jaunystėje, kitaip po dvidešimties metų. Gali paskatinti ir žinojimas – perskaitai kai ką apie, tarkim, Michailo Bulgakovo biografiją ir suvoki, kodėl Volando buto erdvė buvo kintanti, tada maga tekstą skaityti kitą kartą.

Gali kūrinį atverti naujas išsilavinimas, pvz., literatūros kūrinio perskaitymas sociologo ar psichologo akimis. Nors aš kartu sutinku ir su Laimanto Jonušio teiginiu, kad kūrinys yra paveikus savarankiškai, be žinojimo apie jo parašymo aplinkybes, autorių ir pan. Paveikus – taip, bet jei nori suvokti, kaip jis padarytas, tada svarbu viskas.

Dabar beveik visas knygas jau skaitau galvodama, kaip padarytas kūrinys, o ne kaip istoriją. Bet pasitaiko atvejų, kai tekstas taip užburia, kad pamirštu, jog jis veriasi ne pats, jį konstravo autorius. Užsimiršimo efektas dažniau įvyksta kine. Žiemą dėl tos priežasties žiūriu serialus – „Breaking bad“, „True detective“, tokius, apie amerikietiškus „mentus“. Nemaloni realybė užsikloja „Fargo“ sniego dulksna ir ankstyvą rytą atsikelti tampa paprasčiau. Be to, tuose filmuose pasitaiko gero teksto: „Jei žmogus turi sąžinę, jis negali būti hedonistas.“

– Nuobodžiai grįšiu prie mane pakerėjusio įrankio. „Teksto trauka“ patraukė žirklių piešinėliu – vadinasi, mokėjote sukurti paveikų tekstą. Žirklės mane hipnotizavo, nes klaidino. Nei fiziškai, nei sieliškai to teksto negalima sukarpyti (mano pavartotas nedailus prieveiksmis „sieliškai“ reiškia „teksto išgyvenimo atžvilgiu“).

Nors ten supintos kelios istorijos, jos neišpinamos nei žirklėmis, nei kitaip. O gyvenimas – vieni karpiniai. Neseniai buvau teatre. Kaimynės iki pasirodant aktoriams aptarinėjo ir rodė viena kitai savo vaikinų fotografijas mobiliuosiuose telefonuose. Paskui išjungė aparatūrą. Vaidinimo metu jos nesimuistydamos pakentė nuogą aktorių, kuris kelias minutes stovėjo nugara į publiką. Po ovacijų vėl įsijungė telefonus.

Įtariu, kad paveikių tekstų rašytojai prisitaiko prie aplinkybių, nes turi nurungti kitus gundytojus. Jei karpai, vadinasi, trumpini. Jūsų atsakas „Nokia“ ir „Samsung“ – tai įžvalgų, literatūros kritikos ir pačios literatūros samplaika. Siužetai ne nušauti, o sutraukti į tai, ką vadinčiau „programėlėmis“. Kompaktiška, bet nesukarpoma. Romano nerašote? Nerašysite?

– Šiuolaikinis žmogus gali ir turi (jei nenori gyventi numiręs tarp savo kartos numirėlių) perjunginėti dėmesio objektus taip greitai kaip „glostomame“ telefone. Ilgesnėms reakcijoms, juolab išgyvenimams, realybė nepalieka laiko. Iš laidotuvių žmogus gali pervažiuoti į TV šou, ir tai nebėra smerktina.

Įvyko paradoksas: turime gyvenimą lengvinančių technologijų, o laiko mąžta. Viena iš laiko susitraukimo priežasčių – tai, kad didelė jo dalis ėmė tekėti virtualybėje. Nueiti į parduotuvę, pas gydytoją, pagaminti subtilų patiekalą, išsirinkti drabužį jį pačiupinėjant (ne internete) vos vos spėjame.

Per maždaug dvidešimt rašymo metų jaučiu, kokie teksto darymo principai paseno. Dėl to, kad pakito skaitytojų tikrovės suvokimo, tiksliau – prisijungimo prie jos principai. Mano skaitytojais vis labiau tampa mano kartos žmonės. Prieš dešimtį metų tarp jų daug daugiau buvo jaunų. Tai natūralus procesas. Romano niekada nerašysiu, nes iš karto matau, kaip užsimezgusias esė kankindamasi turėsiu jungti tuščiu tekstu ir banalybėmis.

– Nuodugniai apmąsčiau, ką „Suplanuotose akimirkose“ rašote apie klimakterinio amžiaus vyrus. Greta to tarpsnio teikiamų džiaugsmų pridurčiau rūpestį, nusakomą žodžiais „paveldas“, „tęstinumas“, „palikimas“. Esė „Teksto trauka“ yra ir savotiška metodinė medžiaga. Šiuo atžvilgiu žirklės deramoje vietoje. Ar imtumėtės ugdyti rašytojus? Kalbu ne apie nuotolinį poveikį, o apie mokytojavimą. Yra tokia disciplina – kūrybinis rašymas. Gal dėstote? Norėtumėte dėstyti?

– Norėčiau dėstyti kūrybinį rašymą nieko apie psichologiją nesuvokiančiose itin pasiturinčių žmonių auditorijose, kuriose šiuolaikiniai kašpirovskiai dėsto „sėkmės istorijas“, palikdami sočius dėl visko iki gyvenimo pabaigos (ir net po jo) klausytojus „komforto zonoje“.

Tas paskaitas pertrauktų naujausių mašinų ir kelionių į Dubajų reklama. Viena paskaita (vienam) kainuotų nuo 100 eurų. Pirmas klausimas būtų apie „Lolitą“: „Kaip mirė Humberto Humberto motina?“ Tai būtų „motyvuojanti ir įkvepianti paskaita, kurioje lektorė atvirai dalinasi savo gyvenimo istorija, kiekviename etape paliesdama svarbiausius aspektus, kas tuo metu motyvavo ir vedė į verslą“.

O jei rimčiau, tai keisti užsiėmimus man jau per vėlu. Bet vieną kitą paskaitą „tikslinei grupei“ be tikslo parengti būtų malonu.

– Jūsų ištarmė apie paveikų tekstą: „Taip pasivaikščioti traukia seni parkai.“ Daug savęs atidavėte „Šiaurės vasarai“. Vadinčiau tai tekstų „parku“. Pridurčiau, jog tai „akvaparkas“, nes turinys – sakytume, apsiplovimo vanduo, – nuolatos keičiasi. Dar vienas atsakas „Nokia“, kuri gviešiasi sujungti žmones. Kokį likimą nujaučiate „Šiaurės vasarai“? Šitas steiginys gyvuos, kol bus apmokamos sąskaitos už vandenį. O publika? Ar ji keičiasi? Atsinaujina kaip vanduo? Ko jai reikia?

– Literatūros forumas „Šiaurės vasara“ seniai negyvuotų, jei ne dvi jo pagrindinės rengėjos: anksčiau Dalia Strimaitytė, dabar – Rūta Elijošaitytė. Per trylika metų forumas perėjo ūksmingiausius parkus. Ir jie tebesitęsia.

Buvo asmeniškai smelkiančių akimirkų – Rolando Rastausko skaitymai Jurbarko cerkvėje: Paulo Bowleso tekstai Bernardo Bertolucci filmo fone. Gabaliukai geros literatūros iš autorių lūpų. Smilkstanti kaip gyvenimas (mėgstu banaliai tikslius palyginimus) Kęstučio Navako cigaretė už užsivėrusių jaunystės „The Doors“. Du mirę dalyviai, vienas iškeliavęs katinas, vienas šuo, taip pat dalyviai. Forume pradėtas kūdikis – dabar paauglys. Darbo partijos viršūnių atstovas, penkioms minutėms prisėdęs per paskaitą nusifotografuoti. Jūratė, šventiškai keičianti sidabro žiedus, nes to reikalauja svečiai – Gilles Deleuze ir Šarūnas Sauka. Eligijaus Railos paskaitos pabaiga, kai frazė sutapo su veiksmu – į už nugaros degantį židinį nusviestas rankraštis. Leonido Donskio kvietimas: „The flat is yours…“ Jūsų paties, Arūnai, pasakojimas apie Jurbarko dvaro savininkus Vasilčikovus. Kažkas toje paskaitoje buvo pasmaugtas styginio instrumento styga?.. „Teksto traukos“ irgi nebūtų be forumo… Tylios ir prasmingos Elenos Baliutytės įžvalgos. Savyje nakvojantis Laimantas Jonušys. Temperamentu užkrečiantis Herkus Kunčius: „Ir nevaizduok čia forumo meno vadovės…“ Kęstučio Vaiginio melancholija ir paskutinis griausmingas oksimoroninis jo derinukas su Hernanu Romero. Bet nėra vietos pasakoti visą likusį atmintyje sapną.

Auditorija keičiasi, nes (net provincijoje) padaugėjo renginių. Užsienyje literatūros renginiai sutraukia tik apie trisdešimt–pen­kiasdešimt besidominčių literatūra žmonių. Kalbu ne apie forumus, kuriems skiriama daug pinigų ir jie apipinami įvairiais renginiais, pramogomis ir koncertais, – apie susitikimų auditorijas.

Be to, dalyvavimą kūnu slopina dalyvavimas socialiniuose tinkluose. Daug komfortabiliau, operatyviau ir pigiau diskutuoti feisbuke, o ne trenktis autobusu pasiginčyti gyvai. Norėtųsi, kad išliktų forumo dvasia – intelektinis darbas, netikėtos idėjos, provokatyvumas, geranoriškos diskusijos ir tarpdiscipliniškumas.

Viskas priklauso, kaip visada, nuo žmonių smalsumo ir energijos. Kai netenki šitų dalykų, miršti, bet dirbtinai jų irgi nesukursi. Forumo publika keičiasi, nes šiuolaikiniam žmogui reikia aktyvumo. Todėl daugiau dalyvių ima sutraukti netekstiniai pramoginiai renginiai. Taip buvo visada, bet dabar tai akivaizdžiau.

Literatūra vizualiojoje epochoje nebėra meno centre, vien dėl to, kad ji reikalauja meditatyvumo. Matyt, forume darysime tam tikrą aktualią slinktį – pasamdysime renginį vesti žinomą veidą (labai gali būti, kad žinomas veidas bus be galvos), surengsime patiekalų iš Biržų krašto kulinarinio paveldo kursą, ekskursiją naktį po pilį „Say Hi“ (Radvilai vaiduokliui), pramogą „Neregėta šiaurės vasara“ oro balionu ir nacionalinę ekspediciją su meru aplink ežerą.

– Tas vaikas, kurio rankraštėlis, jo paties išmestas į šiukšlyną, minimas „Suplanuotose akimirkose“, jau, matyt, ne vaikas. Ką jis veikia?

– Daugelis mano sutiktų žmonių įėjo į esė siužetus, kai kurie – tik judesiu, keiksmažodžiu, savo namo kiemu ar raktu, pakabintu ant kaklo. „Vaikas“, dukra Daukantė, neskaitė mano eseistikos. Ji mokosi magistrantūroje Eindhovene, Nyderlanduose. Studijuoja grafinį dizainą. Kaip kažkur rašiau, turbūt pakartodama Woody Alleną, ji nutarė sekti Dievo pėdomis, Viešpats irgi buvo dizaineris, nes viską sukūrė. Žiūrėdama, kaip ji bendrauja su draugais, su mano draugais ir kompiuteriu, geriau suvokiu šiuolaikybę.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...